Datasets:

mbelitsky

/

wikipedia_subset

like 0

Kazimieras Gaižutis (g. 1940 m. kovo 4 d. Kaune) – lietuvių kilmės JAV kino filmų ir TV serialų aktorius. Biografija Gimė 1940 m. kovo 4 d. Kaune. Po II pasaulinio karo su tėvais emigravo į JAV. Aktoriaus karjerą Kaz Garas vardu pradėjo 1967 metais. Labiausiai išgarsėjo detektyviniame seriale Strange Report. 1970 m. nutraukus serialą vaidino įvairiuose mažo biudžeto filmuose, iš kurių septyniuose atliko šerifo vaidmenį. Filmografija The Last Safari (1967) Hawaii Five-O (1968) Love Is a Funny Thing (1969) Strange Report (1969–70) The Sheriff (1971) The City (1971) Ben (1972) Wonder Woman (1974) Half a House (1975) Last Hours Before Morning (1975) Murder in Peyton Place (1977) Massarati and the Brain (1982) Final Mission (1984) Naked Vengeance (1985) The Devastator (1986) Cameo by Night (1987) Fast Gun (1988) Death Falls (1991) The November Men (1993) Puppet Master 5: The Final Chapter (1994) Piranha (1995) Dazzle (1995) Humanoids From the Deep (1996) Switched at Birth (1999) The Skin Horse (2003) Mean Creek (2004) Nuorodos Profilis www.imdb.com JAV lietuviai JAV aktoriai

Amblyolepis – astrinių (Asteraceae) šeimos augalų gentis. Pavadinimas sudarytas sujungus du graikų kalbos žodžius: ambly- (bukas), lepis (žvynas, lukštas). Rūšys Amblyolepis setigera () Nuorodos Global Biodiversity Information Facility (GBIF) ZipcodeZoo.com Astriniai

Sokoro sala () – vulkaninė sala Ramiajame vandenyne, didžiausia Reviljachichedo salų grupėje. Yra ~600 km nuo vakarinių Šiaurės Amerikos krantų, pavaldi Meksikai, Kolimos valstijai. Plotas 132 km². Ilgis 16,5 km, plotis iki 11,5 km. Paviršių sudaro skydinis ugnikalnis, iškylantis iki 1050 m. Ugnikalnis aktyvus, paskutinis jo įsiveržimas įvyko 1993 m. Būdingi vulkaniniai kraštovaizdžiai – krateriai, lavos kupolai, lavos laukai. Auga krūmų, kaktusų sąžalynai, nedideli medeliai. Yra nemažai endeminių augalų, driežų, paukščių rūšių. 1533 m. gruodžio 25 d. negyvenamą Sokoro salą atrado ispanų keliautojas Ernandas de Grichalva. Dabartinį vardą 1608 m. jai suteikė keliautojas Martín Yañez de Armida. Dabar Sokoro saloje yra jūrų laivyno stotis ir nedidelė ją aptarnaujanti gyvenvietė su ~250 gyventojų. Yra bažnyčia, lėktuvų pakilimo takas, meteorologinė stotis. Salą lanko povandeninio nardymo mėgėjai. Meksikos salos

Meksikietiška virtuvė – patiekalų, kilusių iš Meksikos visuma. Meksikietiška virtuvė pasižymi savo aromatų įvairove, plačiu įvairių prieskonių naudojimu, spalvingu dekoravimu. Meksikietiška virtuvė susiformavo susimaišius vietinių indėnų (ypač actekų) ir ispanų virtuvėms. Kukurūzai ir pupelės nuo seniausių laikų buvo svarbiausi meksikiečių maisto produktai. Kukurūzai valgomi virti, tačiau dažniausiai iš jų gaminama tešla (masa), iš kurios ruošiami įvairūs produktai – tortilijos, tamalė, gorditos ir daug kt. Meksikietiška virtuvė žymi savo aštrių prieskonių įvairove: daugelis patiekalų neapsieina be čili pipirų, paprikos, česnakų, svogūnų, taip pat dažnai naudojamas cinamonas, kmynas, raudonėlis, kalendra, vaistinė kirmžolė (epasotė), kakava ir kt. Kartu su Meksikos užkariavimu po šalį paplito ryžiai ir dabar tai yra vienas svarbiausių maisto produktų. Gausi padažų (salsa, tabasco, guakamolė) įvairovė. Vietiniai meksikiečiai iki europiečių atvykimo naudojo daug įvairių vaisių ir daržovių, kurie vėliau paplito po pasaulį ir dabar yra daugelio virtuvių neatsiejama dalis: tai pomidorai, kukurūzai, paprika, avokadas, pupelės, vanilė, papaja, ananasas, moliūgai, batatai, žemės riešutai, dumplūnė, guava, juodmedžio vaisiai (sapotė), sargetis, dygliuotoji anona, ropinė gumbapupė, dažinė urlija. Iš Meksikos kilęs kakavos gėrimas, šokoladas. Be to, iš Meksikos po pasaulį paplito kalakutai. Europiečiai Meksikoje įveisė įvairius gyvūnus, kurių mėsa dabar plačiai naudojama Meksikos virtuvėje (jautiena, kiauliena, aviena, vištiena); taip pat įvežė ryžius, alyvuoges, kviečius, miežius, migdolus, svogūnus ir kt. Meksikoje yra dideli regioniniai maisto gamybos skirtumai: šalies šiaurėje, kur plyti ganyklos, daugiausia ruošiami mėsos patiekalai, pavyzdžiui, aračeros pjausnys. Jukatano virtuvė pasižymi saldumu, ten naudojama daug urlijos, avokadų, kitų vaisių, taip pat medaus. Pietryčių Meksikoje ruošiami aštrūs patiekalai, gausiai naudojama vištiena. Meksikos įlankos (ypač Verakruse) ir Ramiojo vandenyno pakrantėse naudojama daug žuvies, jūros produktų. Oašakoje populiarios tamalės, įvairūs kiti kukurūzų miltų gaminiai. Centrinė Meksika smarkiai paveikta kitų regionų tradicijų, tačiau išsaugojusi ir savus patiekalus, pvz., barbakoa, posolę, menudo, karnitas. Meksikos kaimuose galima paragauti įvairių egzotiškų produktų, kurie ruošiami iš iguanos, barškuolės, koatos, žiogų (čapulinai), skruzdžių kiaušinių, kitų vabzdžių. Meksikietiška virtuvė yra gan populiari už Meksikos ribų. Ypač tas pasakytina apie pietines JAV valstijas, kur gausu imigrantų iš Meksikos. Pavyzdžiui, Teksase susidariusi mišri amerikiečių-meksikiečių virtuvė, vadinama Tex-Mex. Iš populiariausių patiekalų paminėtini takos, buritos, načos, čimičanga, enčilada. Nacionalinės virtuvės Meksikietiška virtuvė

Tarpžvaigždinė erdvė – juodasis kosmosas, tačiau ji nėra visiškai tuščia. Ją užpildo išretintos dujos ir plazma. Plika akimi matomas švytėjimas yra tik viena iš plazmos keistenybių. Iš esmės tarpžvaigždinė erdvė prasideda už heliopauzės ribos, kur Saulės vėjo spaudimas susilygina su tarpžvaigždinių dalelių sukuriamu spaudimu. Tai yra nustatyta eksperimentiškai su JAV automatiniais zondais Voyager 1 ir Voyager 2. Ši riba prasideda tarp 76 av iki 85 av. Tačiau šis atstumas gali būti didesnis nei 100 av. Už šios ribos prasideda tarpžvaigždinė erdvė. Saulės sistema en:Outer space#Interstellar

Zapyškio valsčius – buvęs administracinis-teritorinis vienetas dabartinės vidurio Lietuvos teritorijoje, į vakarus nuo Kauno, dešiniajame Nemuno krante. Centras – Zapyškis. Istorija Įkurtas po I pasaulinio karo, panaikintas 1950 m. birželio 20 d., jo teritorija priskirta Panemunės rajonui (5 apylinkės). |- | 1923 m. || 114 || 3988 || 794 || || |- | 1932 m. || 103 || 4651 || || 8 seniūnijos || |- | 1949-01-01 || 110 || || || 5 apylinkės || |} Vadovai Andrius Jankūnas, 1932 m. Suskirstymas Šaltiniai Kauno apskrities valsčiai

Subjektas (veikiantysis asmuo): Subjektas (filosofija) Subjektas (psichologija) Teisės subjektas

Albanijos Stačiatikių Bažnyčia (albn. Kisha Orthodhokse Autoqefale e Shqipërisë) – autokefalinė stačiatikių Bažnyčia. Komunistinio režimo metu buvo uždrausta, atkurta 1991 m. Bažnyčios vadovo titulas – Tiranos ir visos Albanijos arkivyskupas, reziduoja Tiranoje (šiuo metu tai arkivyskupas Anastazijus). Stačiatikybė Albanijos kultūra

Įžulnusis skylenis, juodasis beržo grybas, beržinis juodgrybis () – šiurkšteninių (Hymenochaetaceae) šeimos grybas. Inonotus obliquus yra daugiametis parazitinis grybas, pažeidžiantis kamienus ir sukeliantis plačialapių medžių baltąjį šerdies puvinį. Medis gali išgyventi nuo 10 iki 80 metų ir ilgiau su šia infekcija. Dažniausiai pažeidžia karpotąjį beržą (Betula pendula), plaukuotąjį beržą (Betula pubescens), B. carpatica, paprastąjį buką (Fagus sylvatica). Rečiau pažeidžia klevus (Acer campestre, A. pseudoplatanus), juodalksnius (Alnus glutinosa), baltalksnius (A. incana), uosius (Fraxinus excelsior), ąžuolus (Quercus cerris, Q. petraea, Q. robur, Q. delachampii), guobas (Ulmus sp.). Tipiškai formuoja anglies spalvos sterilias grybienos išaugas (čagas) tose vietose, kur buvo pažeidimas ir per kur infekcija pateko į gilesnius audinius. Fertilūs vaisiakūniai susidaro tik vieną kartą infekcijos cikle, kai medis žūsta. Paplitimas cirkumborealinis, randamas Rusijoje, Skandinavijos, vidurio ir rytų Europos regionuose, Šiaurės Amerikoje, Azijoje, Japonijoje. Panaudojimas Liaudies medicinos objektas. Befunginas - iš šio grybo ruošiamas ekstraktas, kuris, teigiama, pasižymi tonizuojančiomis ir skausmą malšinančiomis savybėmis. Dėl specifinių sudedamųjų medžiagų gali turėti teigiamos įtakos gydant onkologinus susirgimus. Renkamas bet kuriuo metų laiku, išpjaunant ar iškertant kirviu. Purus apatinis sluoksnis pašalinamas, paliekami tik vidurinis ir viršutinis sluoksniai, kurie susmulkinami ir išdžiovinami. Turi organinių rūgščių, polisacharidų, dervų, mikro ir makroelementų. Išnašos Papėdgrybiai

Ieva Barbora Juozapaitytė (g. 1992 m. birželio 23 d. Vilniuje) – operos solistė (sopranas). Biografija Gimė 1992 m. birželio 23 d. Vilniuje (Lietuva) garsių muzikų doc. Eglės Juozapaitienės ir prof. Vytauto Juozapaičio šeimoje. 2011 m. baigė Vilniaus m. Versmės katalikiškąją gimnaziją. 2011–2012 m. dainavimo mokėsi Vilniaus kolegijoje pas doc. Eglę Juozapaitienę. 2012–2018 m. baigė magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Vladimiro Prudnikovo dainavimo klasėje. 2017–2018 m. dainavimo mokėsi Helsinkio menų universiteto Sibelijaus akademijoje (Suomija). I.B.Juozapaitytė savo profesinius įgūdžius nuolat tobulina įvairiuose meistriškumo kursuose Lietuvoje ir Užsienyje. Studijų metais solistė dalyvavo įvairiuose operos daininkų konkursuose ir perklausose. 2017 m. dalyvavo Londono Meistriškumo Kursuose (angl. London Master Classes) Mančesteryje (Jungtinė Karalystė), 2022 m. Italijoje (Teatro Massimo Bellini) ir kt. Ieva Barbora turi dvi seseris Vaidą ir Vaivą. Atlikėja augina šunį vardu Fredis. Solistės veikla 2009 ir 2010 m. tapo „Dainų dainelės“ diplomantė (vadovė – Alfreda Cechanovičienė). 2016 m. debiutavo LMTA operos studijos meno projekte „One G In“ Tatjanos vaidmeniu (P. Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“) kultūros festivalyje PIN Diena 2016: Kultūros martonas Kablyje. Nuo 2012 m. Ieva Barbora Juozapaitytė dirba Lietuvos Nacionaliniame Operos ir Baleto Teatre (LNOBT), sėkmingai debiutavo G.Verdi operoje „La Traviata“, G.Puccini operoje „La boheme“, F.Lehar operetėje „Die lustige Witwe“ ir kt. Solistė koncertuoja su LVSO, Lietuvos valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“. 2013 m. debiutavo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos kameriniu orkestru (dir. Modestas Barkauskas). 2014 m. kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (dirigentas prof. Gintaras Rinkevičius) ir Vilniaus miesto opera pasirodė premjerinėje Dalios Ibelhauptaitės režisuotoje G.Verdi operoje „Trubadūras“. 2016 m. koncertavo su LMTA liaudies instrumentų orkestru (dir. E. Ališauskas). Dainavo LRT 2016 m. Naujametiniame koncerte drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (dirigentas prof. Gintaras Rinkevičius). 2000 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre sukūrė pagrindinį Elizos Dulitl vaidmenį F.Loewe muzikle „Mano puikioji ledi“. Solistė Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2002 m. debiutavo pagrindiniame vaidmenyje Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“.Dainininkė pasirodo koncertinėse programose drauge su pianistais prof. Nijole Ralyte, Justu Čeponiu, Aleksandru Vizbaru, Mihai Diaconescu, vargonininke Renata Marcinkute-Lesieur ir kt. Kita muzikinė veikla 2020 m. keturi solistai Ieva Barbora Juozapaitytė, Indrė Anankaitė, Laimonas Bendaravičius bei Kasparas Damulis susibūrė į populiariosios klasikos grupę „IL SENSO“. Solistai aktyviai koncertuoja ir turi sceninės patirties ne tik didžiosiose scenose, bet ir televiziniuose projektuose. “IL SENSO” verčiant iš italų kalbos reiškia “prasmė”. I.B.Juozapaitytė nuolat dalyvauja įvairiuose televizijos koncertuose ir muzikiniuose projektuose, veda muzikinius renginius ir TV laidas. Solistė yra kviečiama būti modeliu, pristatant modos kūrėjų darbus. Šaltiniai https://artistdb.eu/lt/nousr/contests/booklet?competition_id=13&stagepass=0&participant=766 Lietuvos dainininkai Sopranai Opera

Kvapioji aniužė (Elsholtzia ciliata) – notrelinių (Lamiaceae) šeimos, aniužių (Elsholtzia) genties augalas. Vienmetis žolinis augalas stipraus mėtų kvapo. Žiedai tankiuose, vienašoniuose, varpos pavidalo žiedynuose. Pavieniai žiedai smulkūs, rausvi, pažiedės kiaušiniškos, blakstienuotos, jų viršūnė ištįsusi į trumpą smaigą lėlį. Taurelė varpiška, penkiadantė, plaukuota ir nusėta liaukučių. Vainikėlis rausvai violetinis arba melsvas, neryškiai dvilūpis, apaugęs plaukeliais, viršutinė lūpa vos pastebimai įkirpta, apatinė ilgesnė už viršutinę, gana giliai įkirpta. Vainikėlio vamzdelio viduje yra plaukelių lankas. Kuokeliai šiek tiek ilgesni už vainikėlį, kraštiniai ilgesni negu viduriniai. Vaisius – skeltavaisis iš 4 tamsiai rudų, mažų riešutėlių. Stiebas status, šakotas. Lapai priešiniai, pailgi, elipsiški viršūnės nusmailėjusios, pamatai pleištiški, kraštas pjūkliškai dantytas, su koteliais. Pražysta liepos viduryje ir žydi iki rugsėjo mėn. Auga daržuose, patvoriuose, pakelėse, panamėse, apleistose sodybose, bergždynuose. Dažnesnis drėgnesniuose dirvožemiuose. Žiedus lanko vabzdžiai, bitės surenka daug medaus. Sėklų aliejus vertinamas lako gamyboje. Auginamas kaip vaistinis ir prieskoninis augalas, turintis eterinių aliejų. Lietuvoje sulaukėjęs. Literatūra Rudenį žydintys augalai, Ramunėlė Jankevičienė, Živilė Lazdauskaitė, Vilnius, Mokslas, 1991, 80 psl. Notreliniai Vaistiniai augalai Prieskoniniai augalai

Miškiniai – kaimas Trakų rajono savivaldybėje, 6 km į pietus nuo Trakų, Rūdiškių miškų šiaurinėje dalyje. Miškinių geležinkelio stotelė. Gyventojai Šaltiniai Trakų rajono savivaldybės gyvenvietės

Šv. Petro parapija (Gernsio tarme Saint Pierre, ) – parapija vakarinėje Gernsio salos dalyje. Ribojasi su Tortevalo, Šv. Ksavero ir Foresto parapijomis. Gernsio parapijos

Alomia – astrinių (Asteraceae) šeimos augalų gentis. Rūšys Nuorodos Global Biodiversity Information Facility (GBIF) ZipcodeZoo.com Astriniai

1613 m. LDK žemėlapis (; dar žinomas kaip Radvilos Našlaitėlio žemėlapis) – XVII a. išleistas LDK žemėlapis, vienas išsamiausių to laikmečio kunigaikštystės žemėlapių. Parengtas ir išleistas M. K. Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu ir lėšomis, tačiau spaudoje jo autorystė įvardijama nevienareikšmiai. Žemėlapį Nesvyžiuje rengė Tomasz Makowski ir ATR valdovų sekretorius, kartografas ir piešėjas Maciej Strubicz. Žemėlapis daug tikslesnis už ankstesnius ir ilgai nebuvo tikslesnio LDK žemėlapio. Tai pirmas Lietuvoje nubraižytas Lietuvos žemėlapis, kuris sudarytas remiantis naujausiais topografiniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos matavimais ir atitiko aukščiausius to meto kartografijos reikalavimus. Dėl didelio informatyvumo žemėlapis plačiai naudotas iki 1772 m. Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo. Aprašymas Žemėlapis pradėtas rengti apie 1590–1595 m. Jį rengiant surinkta Valakų reformos ir karinės kartografijos medžiaga. Baigtas rengti 1599 m., išleistas veikiausiai 1603 m. Gdanske arba Nesvyžiuje, bet dingęs. Antrą kartą, pridėjus Dniepro žemupio schemą ir žemėlapį papildžius istoriniais įrašais, žemėlapis išspausdintas 1613 m. Amsterdame (vienintelį išlikusį jo egzempliorių Upsalos universiteto bibliotekoje 1913 m. rado Krokuvos universiteto profesorius Ludwik Birkenmajer). Trečią kartą žemėlapis išleistas 1631 m. Willem Janszoon Blaeu atlase „Appendix Theatri Ortelii et Atlantis Mercatoris...“. W. J. Blaeu, konkurencijos skatinamas, ieškojo vis naujų būdų šiam LDK žemėlapiui pateikti. Joan Blaeu taip pat siekė labiau pritaikyti Radvilos 1613 m. žemėlapio formatą atlasams. Jis pasekė konkurento H. Hondy pavyzdžiu ir apie 1648 m. perbraižė kunigaikščio Radvilos žemėlapį mažesniu formatu (44×52 cm), apie 1 : 2 000 000 masteliu, tik be Dniepro žemupio schemos. Kad atrodytų originaliau, žemėlapis orientuotas ne į šiaurę, bet į vakarus. Šis žemėlapis taip pat publikuotas „Atlas Maior“ žemėlapių rinkinyje, vėliau – Johannes Janssonius van Waesberge LDK vaivadijų žemėlapyje, taip pat Van der Hageno atlase. Objektai Pažymėta apie 70 proc. LDK (po 1569 m.) vietovių, tarp jų visos, turėjusios 300–350 gyventojų (apie 50 dūmų), vaivadijų ir apskričių (pavietų) ribos, katalikų ir stačiatikių vyskupijų centrai. Pažymėta daug hidrografinių objektų (Nemunas, Neris, Dauguva su intakais ir jų intakais; jų iki tol nebuvo nė viename kartografiniame leidinyje). Mažiau pažymėta miškingų teritorijų, tai galėjo būti daroma specialiai: M. K. Radvila Našlaitėlis siekė užsieniečiams pristatyti LDK pirmiausia kaip urbanizuotą šalį. Versijos Šaltiniai Lietuvos istoriniai žemėlapiai

Vudziangas () – upė Kinijoje, Guidžou provincijoje; Jangdzės dešinysis intakas. Prasideda Guidžou kalnyne ir tarpekliais juo teka į rytus; vadinama Sanča, Jači. Toliau daro lankstą į šiaurės vakarus. Įteka į Jangzdę ties Fulingu Trijų tarpeklių krašte (Čongčingo teritorija). Didžiausi intakai: Furongdziangas (kairysis), Judziangas (dešinysis). Vasaros liūčių metu upė smarkiai patvinsta. Upėje įrengta nemažai užtvankų, vanduo užterštas nuotėkomis. Dėl Trijų tarpeklių užtvankos ant Jangdzės, Vudziango žemupys (Vu tarpeklis) buvo užlietas. Laivuojama. Prie Vudziango esantys miestai: Liupanšujis, Anšunas, Guijangas, Ciananas, Žunjis. Šaltiniai Kinijos upės

Saulėlydis () – Stephenie Meyer romantinis romanas paaugliams apie vampyrus. Knyga išleista 2005 m. spalio 5 d. Tai pirmoji „Saulėlydžio“ sagos dalis, kurioje pasakojama apie pagrindinę knygos veikėją – septyniolikmetę Izabelą „Belą“ Svan (), kuri atsikraustė iš Fynikso (Arizona) į Forksą ir įsimylėjo vampyrą Edvardą Kaleną () bei patyrė daug kraują stingdančių nuotykių. Kitos šios serijos knygos: „Jaunatis“ (), „Užtemimas“ (), „Brėkštanti aušra“ () ir nebaigta rašyti „Vidurnakčio saulė“ (). Pirmos dvi 2008 m. išleistos ir Lietuvoje. Taip pat pagal šią knygą buvo sukurtas ir filmas, kurio pasaulinė premjera buvo 2008 m. lapkričio 17 d., Lietuvoje – 2008 m. gruodžio 5 d. Išnašos Nuorodos Oficiali sagos svetainė Oficiali Stephenie Meyer svetainė Lietuviškas Saulėlydžio sagos gerbėjų klubas Lietuviškas Saulėlydžio sagos gerbėjų RPG Fantastinės knygos Jaunimo literatūra

Patrick James „Pat“ Riley (g. 1945 m. kovo 20 d. Rome, Niujorko valstijoje) – Majamio „Heat“ komandos prezidentas. Prieš dirbdamas Majamyje jis treniravo Los Andželo „Lakers“ ir Niujorko „Knicks“ komandas. 1996 m. renkant NBA 50-mečio visų laikų komandą Riley pateko tarp 10 geriausių NBA trenerių. Jo vadovaujamos komandos penkis kartus tapo NBA čempionėmis, vieną kartą komanda tapo nugalėtoja jam dirbant trenerio asistentu, taip pat yra laimėjęs čempionų žiedus kaip žaidėjas, taigi yra tapęs NBA čempionu septynis kartus. Riley šventė savo paskutinę pergalę 2006 m. treniruodamas Miami Heat. Žaidėjo karjera 1967 m. Riley buvo pašauktas San Diego Rockets pirmajame rate. Vėliau perėjo į Los Angeles Lakers ir 1972 m. tapo NBA čempionu. 1976 m. baigė savo nelabai įspūdingą žaidėjo karjerą, žaisdamas už Phoenix Suns. Trenerio karjera Los Angeles Lakers 1976–1977 m. Riley sugrįžo į NBA kaip „Lakers“ klubo komentatorius. 1979–1980 m. persikraustė iš komentatoriaus kabinos arčiau aikštės tapdamas trenerio Paul Westhead asistentu. Riley buvo paskirtas vyr. treneriu 1981–1982 m. ir atvedė Lakers komandą į keturis iš eilės NBA finalus. Pirmas titulas buvo laimėtas 1982 m. įveikus Philadelphia 76ers. Abi komandos vėl susikovė 1983 m. finale, bet Lakers turėjo pripažinti 76ers pranašumą. Kitais metais juos vėl lydėjo nesėkmė – nusileido Boston Celtics komandai tik po septynerių rungtynių. 1985 m. jiems buvo auksiniai, pavykus asirevanšuoti Celtics komandai. Riley komandos sėkmingiausiu sezonu laikomi 1986–1987, kai Lakers klubui atstovavo būsimi Krepšinio šlovės muziejaus nariai Magic Johnson, James Worthy ir Kareem Abdul-Jabbar. Tą sezoną jie pasiekė 65 pergales, pralaimėdami 17 rungtynių. Po šešių finalinių rungtynių buvo iškovotas trečias titulas. Dar dukart jo vadovaujami Lakers tapo čempionais (1988 ir 1989 m.) New York Knicks Riley metus dirbo NBC televizijoje komentatoriumi. 1991 m. tapo New York Knicks vyr. treneriu. Riley išvedė komandą į NBA finalus 1994 m., kur Knicks po septynerių rungtynių nusileido Houston Rockets, nors prieš tai pirmavo serijoje 3:2. Miami Heat 1994–1995 tapo Miami Heat vyr. treneriu. 2006 m. finale Miami Heat įveikė Dallas Mavericks (4-2) nors pirmas dvi rungtynes buvo pralaimėję. Riley, Pat Riley, Pat

Užkalniai – kaimas Tauragės rajono savivaldybėje, 3 km į šiaurės vakarus nuo Skaudvilės. Gyventojai Šaltiniai Tauragės rajono savivaldybės gyvenvietės

127 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys trečiadienį pagal Grigaliaus kalendorių. Nuorodos 127 m.

Himiko (, kartais tariama kaip Pimiko), taip pat žinoma kaip Jamatohimė no Mikoto – legendinė Jamataikoku karalystės (egzistavusios 170–248 m., dabartinė Japonija) moteris valdovė. Apie šią legendinę asmenybę tėra išlikę vos keletas rašytinių šaltinių, tad nedaug kas žinoma apie karalienę Himiko (svarbu paminėti, kad tuometinė Japonija neturėjo savo rašto sistemos, todėl apie šia valdovę žinome tik iš kaimyninių valstybių, t. y. Kinijos ir Korėjos duomenų ir pastebėjimų). Visgi yra keli svarūs šaltiniai, aprašantys jos egzistavimą. Vienas tokių šaltinių – „Trijų Vei karalysčių kronikos“ (angl. The Three Kingdoms Wei Chronicles]; kin. 三國志, Wei Zhi), parašytas Čen Šo (kin. 陈寿, Chen Shou – aukšto rango tarnautojas, gyvenęs Trijų karalysčių periodu, 233–297 m.), Kinijoje. Tekstai parašyti remiantis tuometinės Kinijos delegacijų į Japonijos šiaurinę Kiūšiū salos dalį 239 m. ir 248 m. atpasakojimais. Anot šių delegacijų, Himiko apibūdinama kaip karalienė – šamanė, valdžiusi itin politiškai susiskaldžiusią valstybę, kurioje gyveno daugiau nei 100 skirtingų genčių, su virš 100 atskirų bendruomenių. Pati karalienė valdė žmones juos apkerėdama savo burtais kaip šamanė. „Trijų Vei karalysčių kronikose“ taip pat rašoma apie tam tikrus ryšius tarp tuometinių Kinijos ir Japonijos valstybių, kai Kinija pripažino japonų gentis, išsiųstas ten karalienės įsakymu. Himiko karalystės Jamataikoku vieta yra viena pagrindinių temų, keliančių diskusijas jau nuo Edo laikotarpio (jap. 江戸時代; 1603–1868 m.). Istoriniai faktai teigia, jog Jamataikoku galėjo būti arba pietiniame Jamato regione, arba šiaurinėje Kiūšiū salos dalyje. Himiko vardas Tikslus karalienės vardo tarimas nėra žinomas. Himiko tarimas kilęs iš originalaus kandži užrašymo, prieš kandži reformas, įvykdytas XX a. viduryje. Manoma, kad Himiko – galimas kinų hieroglifų Himemiko trumpinys, reiškiantis „žynę“ arba „šamanę“. Tiesioginė vardo reikšmė – Saulės vaikas. Gyvenimas ir valdymas Sakoma, kad Himiko neištekėjo ir anot istorinių šaltinių, kasdieniniai reikalai buvo patikėti jos jaunesniajam broliui, kuris užėmė ir politinio patarėjo vietą. Pati karalienė gyveno savo prašmatniuose rūmuose, kuriuos prižiūrėjo 1000 tarnaičių ir 100 vyrų karių. Karalienė niekada nesirodė viešumoje ir komunikavo tik tarpininkaujant jos patikėtiniui. Himiko sėdo į sostą 188 m., ir pasak kinų istorikų, mirė 247 m. arba 248 m., sulaukusi 65 metų. Laidojant karalienę, buvo paaukota apie 1000 vergų, kurie turėjo lydėti savo karalienę į pomirtinį pasaulį. Po Himiko mirties, ir taip susikaldžiusi valstybė visiškai subyrėjo. Remiantis japonų archeologiniais radiniais, manoma, jog karalienė Himiko dėvėjo kan stiliaus osede (plačių rankovių apdarą), panašų į taišikando stiliaus dryžuotos medžiagos kosode (siaurų rankovių apdarą), dryžuotą šizuri diržą, rombo formos mo sijoną, raudono molio spalvos dažytą ramie su trikampio formomis dekoruota juosta, kuri reprezentavo jos, kaip karalienės padėtį. Himiko plaukai būdavo suimti viršugalvyje ir sutvirtinti aukso plėvele dengta vario karūna. Ji taip pat dėvėjo batelius, auskarus ir aukso plėvele dengtus kaklo papuošalus su mažais varpeliais. Karalienė ir šamanizmas Archeologai tiki, jog Japonijoje esančiuose Makimuku griuvėsiuose rastas sudegintas šerno mentikaulis, gali susieti karalienę Himiko, kartu su kitais Jamataikoku valdovais, su ateities spėjimo burtais, kurių procese būdavo deginami gyvūnų kaulai. Manoma, kad šis ateities spėjimo būdas galėjo išsivystyti iš tuometinės Kinijos atkeliavusio ateities spėjimo būdo, kuriame naudojami „žynio kaulai“ (kin. 甲骨). Žynio kaulai buvo pradėti naudoti Šangų Kinijoje, kaip ateities spėjimo metodas. Minėtas šerno mentikaulis buvo rastas kasinėjant Makimuku griuvėsiuose, kurie yra netoli Sakurajaus miesto, Naros prefektūroje. Miesto švietimo taryba paskelbė, jog šis radinys, rastas Makimuku, kuris anot mokslininkų buvo svarbus miestas Jamataikoku karalystėje, patvirtina karalienės Himiko egzistavimą. Makimuku griuvėsiai yra maždaug 2 kilometrų ilgio iš rytų į vakarus, ir maždaug 1,5 kilometro ilgio iš šiaurės į pietus. Šiuose griuvėsiuose rasta senovinių pilkapių, įskaitant ir vieną, kuris galimai priklausė pačiai Himiko. Šis kapas vadinamas Hašihaka, kurio perimetras yra maždaug 280 metrų ilgio. „Karalienės Himiko“ tapatybė Kaip jau buvo minėta, nėra tikslaus karalienės Himiko kaip legitimios valdovės įrodymų. Šiandien žinoma daugybė skirtingų teorijų ir nuomonių apie šią asmenybę ir jos karalystę. Kai kurie teigia, kad Himiko gyveno ir valdė Džomono laikotarpiu (jap. 徐門時代. 10 000 m. pr. m. e.), kuris sutapo su neolitiniu laikotarpiu. Karalienė Himiko siejama su šiuo laikotarpiu dėl tuomet vyravusio deivės kulto, kurį įrodo rastos įvairios molinės figūros ir ainu (jap.アイヌ – paleoazinėms tautoms priskiriama etninė grupė, daugiausia gyvenanti šiaurinėje Japonijos dalyje (Hokaido sala ir Honšiū šiaurė). Taip pat gyveno Kurilų salose, Sachaline ir Kamčiatkos pusiasalio pietinėje dalyje) žmonės. Visgi šis laiko pateikimas nėra tikslus, kadangi naujausi radiniai rodo, jog Džiomonas datuojamas 300 m. pr. m. e., penkiais amžiais anksčiau už Himiko valdymą. Be to, dauguma kitų radinių, taip pat ir Himiko vardas, sieja karalienę su proto-Jamato gyventojais, kurie buvo tik atkeliavę į Japoniją vėlyvojoje Džiomono eroje ir ankstyvajame Jajoi laikotarpyje (jap. 弥生時代, III–II a. pr. m. e. – II–III a.). Džiomono kultūros tradicijos, kaip nuolankumas moteriškoms dievybėms ir gana matriarchatinei-žyniuonių visuomenei; genčių grupių funkcionavimas kaip politinės jėgos vienetas proto-agrikultūrinio, ekonominio rėmuose, galimai turėjo įtakos Jajoi naujakuriams ir kultūrinei karalienės Himiko bendruomenės struktūrai. Kiti šaltiniai taip pat sieja Himiko su Jamatohimė no Mikoto, legendine imperatoriaus Suinin dukra. Imperatorius Suinin yra Isė šventyklos, laikomos pagrindine Šinto šventykla iki šių dienų, įkūrėjas. Pasak japonų legendų, Himiko buvo imperatoriaus Suinin duktė, kuriai jis patikėjo šventą veidrodį, simbolizuojantį saulės deivę. Sakoma, kad V a. pr. m. e. Himiko paliko šventąjį veidrodį Isė šventykloje, dabartinėje Mijės prefektūroje. Kitas, giliai Japonijos istorijos tradicijoje įsišaknijęs šaltinis, priskiriamas oficialiam kinų istoriniam veikalui, teigia, kad Himiko iš tikrųjų buvo saulės deivė Amaterasu (jap. 天照), šintoizmo religijos įkūrėja. Taip teigiama dėl to, kad Himiko vardo ženklai sudaryti iš hi, reiškiančio „saulė“ ir miko – „žyniuonė“. [Nihonšioki] (jap. 日本書紀, kartais verčiama kaip The Chronicles of Japan, yra antra seniausia knyga klasikinėje japonų literatūroje), senovinė knyga apie Japonijos istoriją, teigia, jog Himiko buvo imperatorienė Džingu Kogo (jap. 神功皇后), imperatoriaus Odžin (jap. 応神天皇). Visgi istorikai nesutinka su šia teorija. Jamataikoku karalystės vieta Dabartinės Japonijos teritorijoje, Jajoi periodo laiku, II a. antroje pusėje ir III a. pirmoje pusėje egzistavo daugybė mažų karalysčių. Pasak senųjų kinų tekstų, tarp visų šių karalysčių, stipriausia buvo Jamataikoku karalystė, kuri laimėjo visus iki tol besitęsiančius karus bei vaidus tarp karalysčių. Remiantis istoriniais šaltiniais, Jamataikoku karalystės vieta galėjo būti arba Jamato regione, esančiame Japonijos pietuose, arba šiaurinėje Kiušiu salos dalyje. Giši no Vadžinden (jap. 魏志倭人伝, Gishi no Wajinden 'Vei metraščiai: aprašymai apie Va'. Tai skyrius iš „Trijų Vei karalysčių kronikos“, kuriam duotas japoniškas pavadinimas) rašoma, kad dešimtmečius užsitęsę karai paruošė dirvą naujam valdovui ateiti į valdžią. Tuo valdovu tapo moteris – Himiko. „Žmonės sutiko priimti moterį kaip jų naują valdovę“. Artėjant II a. pabaigai, maždaug 30 skirtingų bendruomenių, valdomų atskirų vadų, sudarė sąjungas tarpusavyje, kas paskatino susikurti konfederuotai karalystei arba valstybei pavadinimu Jamataikoku su karaliene Himiko priešakyje. Himiko valdoma šalis suklestėjo. Remiantis Giši no Vadžinden duomenimis, Jamataikoku karalystė turėjo daugiau nei septyniasdešimt tūkstančių registruotų šeimų, tinkamai parengtus įstatymus, mokesčių sistemą ir klestinčią prekybą. Užsimenama, kad Jamataikoku karalystės gyventojai buvo ramūs, taiką ir bendradarbiavimą puoselėjantys žmonės. Vadžinden dokumentuose rašoma, kad tarp 29 skirtingų kuni (jap. 国) arba „valstybių“, buvo trys karalystės, valdomos karalių. Viena tokių valstybių buvo Ito, kur „kelios kartos vyrų valdovų buvo pavaldūs moters kuni (Jamaiči)“. Ekspertai nustatė, kad Ito egzistavo Itošimos pusiasalyje. Manoma, kad ten esančiame Hirabaru piliakalnyje buvo karaliaus arba karalienės kapas (taip nuspręsta dėl to, kad kape buvo rasta 39 bronziniai veidrodžiai kartu su kitais radiniais, kurie būdavo laidojami tik kartu su aukštą hierarchinę padėtį užimančiu asmeniu). Vadžinden taip pat užsimena apie karalienės Himiko valdymą: Aukšto rango Va tarnautojai siunčiami tikrinti kitų kuni prekybą. Aukšto rango valdininkai buvo dažnai siunčiami į šiaurinius karalienės valdomus kraštus, kur šis tikrindavo visas kuni. Šis valdovas valdė Ito. Vadinasi Ito užėmė ypatingą padėti tarptautiniuose santykiuose. Karalienės valdymo laikotarpiu, Himiko siuntė delegacijas į Gi, ketindama sumažinti Kunu karalystės, esančios Va pietuose, karaliaus turimą įtaką. 239 m. Gi imperatorius Jamatai karalystei suteikė garbingą „Sin Gi Va O“ titulą kartu su 100 bronzinių veidrodžių. Atėjus 247 m. karalienės Himiko karalystė ir Kuna karalystės nesutarimai paaštrėjo, tačiau šių nesutarimų pasekmės nėra žinomos. Manoma, kad sekančiais metais karalienė mirė. Istoriniai šaltiniai – Kinija ir Korėja „Trijų Vei karalysčių kronikos“ buvo parašytos remiantis Vei dinastijos, valdžiusios šiaurinę dabartinės Kinijos teritorijos, 220–265 m. delegacijų, siųstų į Japoniją pasakojimais. Šios delegacijos turėjo ryšių su daugiau nei 30 skirtingų bendruomenių, kurias vadino Va vardu, kurio tiesioginis vertimas reiškia „mažieji žmonės“. Kronikose rašoma: ... žmonės priėmė moterį valdovę, vardu Pimiko. Ji užsiėmė magija, apkerėdama žmones. Nors ji jau buvo subrendusi, už vyro neištekėjo. Pimiko turėjo jaunesnį brolį, kuris padėjo jai valstybės valdymo klausimais. Tapus karalienė, mažai kas tematė valdovę. Jai patarnavo 1000 tarnaičių ir tik vienas vyras. Šis patikėtinis jai patiekdavo maistą ir užėmė tarpininkautojo poziciją bendraujant su valstybės piliečiais. Pati karalienė gyveno rūmuose, apsuptuose bokštų, tvorų su visuomet budriai aplinką stebinčiais ginkluotais kareiviais (Vei Dži, kinų istoriniai 280–297 m. dokumentai). Kinijos imperatoriaus atsakymas į karalienės siųstas dovanas, taip pat iš Vei Dži: Mes (tuo metu valdovai vartodavo daugiskaitą kai kalbėdavo apie save) kreipiamės į Pimiko, Va karalienę, kurią nuo šiol vadiname Vei karalystės draugu. Jūsų ambasadoriai čia atvyko su jūsų dovanomis, kurios buvo du vyriškos lyties vergai ir šešios moteriškos lyties vergės, du ištaigingai dekoruotos medžiagos ritiniai, abu šešių metrų ilgio. Net jei ir gyvenate taip toli, už jūros, atsiuntėte delegaciją, nešančią dovanas. Jūsų ištikimybė ir nuolankumas Mums labai daug reiškia. Mes pripažįstame jus, todėl suteikiame jums „Va karielienė, Vei draugė“ titulą... tikimės, kad jūs, o karalienė, valdysit savo žmones taikiai ir sieksite būti atsidavę ir nuolankūs. Senovinis Korėjos istorinis veikalas, Samguk Sagi, mini, kad karalienė Himiko siuntė delegacijas į Šila karalystę, karaliui Adalai 172 m. gegužę. Nara kapo atradimas 2002 m. atrastas Naros kapas sukėlė tam tikrų abejonių Jamataikoku karalystės vietos klausimu. Šis atradimas pritraukė didžiulį Japonijos žiniasklaidoje bei senosios Japonijos istorijos specialistų dėmesį. Pavyzdžiui, „The Japanese Times“ teigė, jog: Naros prefektūroje rastas Hokenojamos kapas yra vienas seniausių rastų rakto skylutės formos pilkapių. Šio kapo vieta rodo, jog legendinė Jamataikoku karalystė, valdoma karalienės Himiko kažkur ankstyvajame trečiame amžiuje, egzistavo šioje teritorijoje. Tai gali sukelti didelių nesutarimų senosios Japonijos istorikų tarpe, ypač kai dabar vyraujančios dvi pagrindinės teorijos apie Jamataikoku karalystės vietą pateikia du visiškai skirtingus paaiškinimus. Viena teorija teigia, kad Jamataikoku karalystė buvo Kinai regione. Anot kitos teorijos, legendinė karalystė buvo šiaurinėje Kiūšiū salos dalyje. Pasak vietos tyrėjų, laidojimo salė, rasta Hokenojamos kape, Sakurajaus mieste, datuojama iki III a. vid. yra vienas didžiausių atradimų, priklausančio tam laikotarpiui. Rakto skylutės formos kapas, kuris turi stačiakampio formos erdvę vienoje kapo dalyje, yra tipinis pavyzdys kapų, kuriuose būdavo laidojami aukšto rango žmonės senovės Japonijoje. Anot Takajasu Higučio, Kašiharos archeologinio instituto vadovo, kapą supančios medinės sijos 80 m. ilgio Hokenojamos kape datuojamos iki III a. „Gamontai šindžiukio“ veidrodis, rastas tame pačiame kape, galėjo būti vienas iš 100 bronzinių veidrodžių, aprašytų IV a. kinų kronikoje „Pasakojimai apie Va žmones“ (angl. Accounts of Wa People). Kronika, kurioje aprašoma legendinė karalienės Himiko Jamatai karalystė, dominavusi tuometinę Japoniją vėlyvajame II a. ir ankstyvajame III a., teigia, kad tuometinėje Kinijos teritorijoje esanti Vei karalystė siuntė karalienei Himiko veidrodžius kaip dovanas, po karalienės išsiųstos draugiškos delegacijos į Kiniją 239 m. Panašus veidrodžiai buvo atrasti kapuose, esančiuose Kansai regione ir rytiniuose Šinkoku regionuose. Hokenojamos kape rastas veidrodis teigia, jog karalienės Himiko karalystė galimai gyvavo šiame regione. Šis atradimas sukelia daugybė klausimų ir abejonių, mat panašių radinių rasta Kiušiu, Naroje, Kiote bei Osakoje. Kunihiko Kavakamis, instituto vyresnysis tyrėjas mano, kad kape palaidotas kūnas buvo itin įtakingas vietos valdovas, galėjęs būti Himiko tėvas arba senelis, mat ištyrus kapą, nustatyta, kad šis buvo baigtas statyti tarp 220 m. ir 230 m. Tuo tarpu Masao Okuno, Kijazaki Savivaldybės universiteto profesorius, pritariantis teorijai, jog Jamataikoku karalystė buvo Kiūšiū teritorijoje, teigia, jog jo varžovai ryžtingai bando susieti legendinės karalystės vietą su Jamatai karalyste. Iš kitos pusės, Japonijos istorijos nacionalinio muziejaus profesorius Hidekis Harunaris ir jo komanda rado naujų keramikinių šukių. Atlikus reikiamas datavimo procedūras, nustatyta, kad minėtoms keramikiniai gaminiai buvo pagaminti kažkur tarp 240 m. ir 260 m. Remiantis kinų rašytiniais šaltiniais, karalienė Himiko mirė apie 250 m. Tai rodo, jog Hokenojamos kapas galimai priklausė šiai legendinei valdovei. Kadangi šis kapas yra trigubai didesnis nei kiti šioje teritorijoje rasti kapai, t. y. 280 metrų ilgio, tikimybė, jog Hokenojamos kape palaidotas valdovas arba valdovė – itin didelė. Anot profesoriaus Harunamio „karalienė Himiko, būdama pirma moteriškos lyties valdovė, išlaikiusi valdžią tokį ilgą tarpą, užima itin svarbią vietą Japonijos istorijoje. Nors šiandien nėra tiksliai žinomas jos valdymo laikotarpis, ji yra viena populiariausių valdovių.“ Profesoriaus Harunamio straipsnis gali išprovokuoti naujų diskusijų Japonijos istorijos ir karališkosios šeimos klausimu. Anot Imperial Household Agency, Japonijos karališkoji linija prasidėjo nuo saulės deivės Amaterasu. Kitas klausimas, keliantis daug abejonių specialistų ir istorikų tarpe – ar karalienė Himiko tikrai buvo karalienė, ar tiesiog didelės įtakos turinti šamanė. Hokenojamos kapo kasinėjimai galėtų visiems laikams atsakyti į šį klausimą, tačiau Imperial Household Agency laikosi savo tiesos. „Labai norėčiau gauti galimybę kasinėti Hokenojamos kapą, bet tai neįmanoma, kol negausiu leidimo iš Imperial Household Agency,“ sako profesorius. „Tačiau aš vis tiek manau, kad turimi radiniai ir iš jų gauta informacija atitinka mūsų nuomonė, jog šis kapas priklausė Himiko“. Šaltiniai Smith, G. B., 2008. The Encyclopaedia of Women in World History. Oxford University Press. Rasta: https://books.google.lt/books?id=EFI7tr9XK6EC&pg=RA1-PA453&lpg=RA1-PA453&dq=queen+himiko&source=bl&ots=oZjMN6dyeG&sig=urz4Cx2d8U7ZzWnOf30u57wYSf4&hl=lt&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=queen%20himiko&f=false [žiūrėta 2016-11-20] Hosak, M. ir Lübeck, W., 2006. The Big Book of Reiki Symbols. JAV: Lotus Press. Rasta: https://books.google.lt/books?id=DJRp9ps3728C&pg=PA130&lpg=PA130&dq=queen+himiko&source=bl&ots=KxiJZ7SxQt&sig=BGP03Y6tGVDoCWQhkCnla-HFBJE&hl=lt&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=queen%20himiko&f=false [žiūrėta 2016-11-20] Metevelis, P., 2009. Japanese Myhtology and the Primeval World. JAV: iUniverse, Inc. https://books.google.lt/books?id=7pEOicqsjv0C&pg=PA362&lpg=PA362&dq=queen+himiko&source=bl&ots=vwtQhBjcUf&sig=R-NB0gzSUz1oQfIn6JXuVTfMULQ&hl=lt&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=queen%20himiko&f=false [žiūrėta 2016-11-20] Kidder, E., J., Jr., 2007. Himiko and Japan’s Elusive Chiefdom of Yamatai. Honolulu: University of Hawaii Press. https://books.google.lt/books?id=7pEOicqsjv0C&pg=PA362&lpg=PA362&dq=queen+himiko&source=bl&ots=vwtQhBjcUf&sig=R-NB0gzSUz1oQfIn6JXuVTfMULQ&hl=lt&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=queen%20himiko&f=false [žiūrėta 2016-11-20] Heritage of Japan. Queen Himiko and the mistery of Yamatai-koku, [internete] rasta: https://heritageofjapan.wordpress.com/yayoi-era-yields-up-rice/the-advent-of-agriculture-and-the-rice-revolution/who-was-queen-himiko/ [žiūrėta 2016-11-20] 1998, Encyclopaedia Britannica. Himiko, [internete] rasta: https://www.britannica.com/topic/Himiko-Japanese-ruler [žiūrėta 2016-11-20] Ryall, J., 2009, The Telegraph. Tomb of Legendary Queen Himiko Found, [internete] rasta: http://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/asia/japan/5419986/Tomb-of-legendary-Japanese-Queen-Himiko-found.html [žiūrėta 2016-11-20] 2014, New World Encyclopaedia. Himiko, [internete] rasta: http://www.newworldencyclopedia.org/entry/Himiko [žiūrėta 2016-11-20] Miller, M., 2015, Ancient Origins. Ancient Japanese Queen Himiko may have Burned Animal bones to tell the future, [internete] rasta: http://www.ancient-origins.net/news-history-archaeology/ancient-japanese-queen-himiko-burned-animal-bones-tell-future-020207 [žiūrėta 2016-11-20] Japonijos valdovai

Fusaė Ota (太田 房江; Oota Fusae, g. 1951 m. birželio 26 d.) – Japonijos politikė, 2000–2008 m. ėjusi Osakos prefektūros gubernatorės pareigas ir tapusi pirmąja moterimi gubernatore Japonijos istorijoje. Gimė Kurėje, Hirosimoje, vėliau persikėlė gyventi į Aičio prefektūrioje esantį Tojohašį. Osakos gubernatore tapo 2000 m., pakeitusi atsistatydinusį Knock Jokojamą. Nuorodos Oficiali Fusaės Otos svetainė . Japonijos politikai

Banditės () – 2006 m. Prancūzijos, Meksikos ir JAV kinematografininkų sukurtas vesternas, kuriam scenarijų sukūrė Lukas Besonas, o pagrindinius vaidmenis atliko Penelopė Kruz ir Selma Hajek. Pagrindiniai aktoriai Aktorius – vaidmuo Penélope Cruz – Marija Alvarez Salma Hayek – Sara Sandoval Steve Zahn – Kventinas Dwight Yoakam – Taileris Džeksonas Denis Arndt – Ešas Turinys Marija Alvarez – neturtingo Meksikos fermerio duktė, kurio žemę nusprendė užgrobti iš JAV atvykęs žemvaldys Taileris Džeksonas. Sara Sandoval – vietinio bankininko dukra, įgijusi nepriekaištingą išsilavinimą Europoje. Abi moterys nukenčia nuo Tailerio: jis, pasinaudojęs tuo, kad Marijos tėvas laiku nesumokėjo skolos, užvaldo jo žemę, o Saros tėvą nužudo kaip nebereikalingą partnerį, kuriuo buvo pasinaudota. Taileris nori paversi Sarą savo meiluže, tačiau ši pabėga ir keršydama nusprendžia apiplėšti buvusį tėvo banką, dabar perėjusį Tailerio nuosavybėn. Banke Sara susiduria su Marija, kuri taip pat atėjo jo apiplėšti. Po įvairių konfliktų jos susivienija ir tampa bankų plėšikėmis, darančioms Džeksono valdomiems bankams didelius nuostolius. Neapsikentęs šis nusamdo kriminalistikos ekspertą Kventiną, tačiau pastarąjį merginos pagrobia, o vėliau pervilioja į savo pusę. Jie ima plėšikauti trise ir nors Marija su Sara vis labiau domisi Kventinu, pastarasis turi sužadėtinę. Po dar vieno apiplėšimo, kurie darosi vis pavojingesni, jie sužino apie didįjį Džeksono planą: jo bankams patikėtus Meksikos valdžios pinigus apgaule traukiniu pergabenti į JAV. Trijulė patenka į traukinį, kuriuo taip pat keliauja ir Kventino sužadėtinė... 2006 filmai Prancūzijos filmai Meksikos filmai JAV filmai Vesternai

Afanasijus Fetas (; 1820 m. gruodžio 5 d. – 1892 m. gruodžio 3 d.) – rusų poetas, lyrikas, vertėjas, memuaristas, Sankt Peterburgo mokslų akademijos narys (1886) ir prozaikas. Rusų poeto Nikolajaus Nekrasovo nuomone, A. Fetas – vienintelis poetas, kurį galima lyginti su Aleksandru Puškinu. Biografija Afanasijus Fetas gimė Oriolo gubernijos Mcensko valsčiaus Novosiolkų dvare, Rusijos imperijoje. Tėvas – Afansijus Šenšinas – išėjęs į pensiją Rusijos karininkas, motina – Šarlotė Fet. Kai A. Fetui buvo 14 metų, oficialiai buvo pripažinta, kad jis yra nesantuokinis vaikas ir iš jo buvo atimtas kilmingųjų titulas ir tėvo pavardė. Tikrasis poeto vardas – Afanasijus Šenšinas. Tėvas, nenorėdamas, kad vaikas būtų laikomas nesantuokiniu, išvežė jį į Estiją. 1835–1837 m. Afanasijus mokėsi vokiečių internate Veru mieste (Estija). Tada jis ir pradėjo savo kūrybinę veiklą. 1873 metais A. Fetas grįžo į Rusiją, tada caras Aleksandras II sugrąžino jam senąją pavardę ir titulą. Mirė 1892 m. gruodžio 3 d. Maskvoje nuo širdies priepuolio. Šaltiniai Rusijos poetai

Dainauskas − lietuviška vyriškos giminės pavardė. Šios pavardės moteriškosios giminės formos yra: Dainauskienė (ištekėjusi moteris) ir Dainauskaitė (mergautinė pavardė). Pavardę turi šie garsesni asmenys: Evaldas Dainauskas (g. 1941) – Lietuvos ir Alytaus rajono politinis veikėjas; Jonas Dainauskas (1904–2000 m.) – Lietuvos spaudos darbuotojas, istorikas; Lietuviškos pavardės

Liuksemburgo futbolo varžybos 2015–2016 m. prasidėjo 2015 m. rudenį, baigėsi 2016 m. pavasarį; s turnyras prasidėjo 2015 m. rudenį, finalas įvyko 2016 m. pavasarį. 2015–2016 m. National Division National Division – aukščiausioji futbolo lyga. 2015–2016 m. dalyvavo 14 ekipų. Rungtyniavo dviejų ratų sistema. F91 Dudelange tapo šalies čempionais. Turnyrinė padėtis Pereinamosios rungtynės Jeunesse Canach pratęsimo metu pelnė lemiamą įvartį ir iškopė į elito divizioną. 2015–2016 m. Liuksemburgo futbolo taurė Liuksemburgo futbolo taurė – pagrindinis taurės turnyras Liuksemburge. Taurę iškovojo F91 Dudelange. Finalo ir pusfinalio rungtynės Šaltiniai Nuorodos Nacionalinis divizionas soccerway Taurės turnyras flashscore Liuksemburgo futbolo varžybos Europos futbolo varžybos 2015–2016 m.

Naivus menas (Naivusis menas) – sąvoka, vartojama apibūdinti vaizduojamojo meno rūšiai, pasižyminčiai vaikišku paprastumu tiek raiškoje, tiek technikoje. Dažnai naivusis menas kuriamas autsaiderių, brutaliojo meno atstovų, t. y. menininkų, neturinčių formalaus meninio išsilavinimo ir ryšių su meno elitu. Naivus menas dažnai painiojamas su naivizmu ir primityvizmu, tačiau pastarosios sąvokos siejamos su profesionaliais menininkais, kuriančiais naiviu stiliumi, pvz., Poliu Gogenu, Michailu Larionovu, Poliu Klė, Sergejumi Zagrajevskiu ir t. t. Naivaus meno sąvoka neegzistavo iki XX a. pradžios. Esama skirtingų požiūrių sprendžiant, kurie iki tol kūrę menininkai atitinka šios sąvokos kriterijus. Prie naiviojo meno pripažinimo daug prisidėjo prancūzų dailininkas Anri Ruso. Vėlesnei prancūzų naiviojo meno atstovų kartai, įkvėptai A. Ruso, priklausė Andrė Bušanas, Kamilis Bombua ir Luisas Vivinas. Daugeliu atveju sudėtinga nubrėžti aiškią ribą tarp naivaus meno ir naivizmo. Tarp II ir IV dešimtmečių Europoje išpopuliarėjo nemažai naivaus meno mokyklų, tačiau daugiausia dėmesio naivus menas susilaukė JAV. Komunistinėse Rytų Europos valstybėse naivus menas buvo puoselėjamas kaip liaudies meno išraiška. Kai kurie naiviojo meno muziejai: Zagrebe (Kroatija, nuo 1952 m.), Jagodinoje (Serbija, 1960), Lucaroje (Italija, 1967), Trebnėje (Slovėnija, 1971), Nicoje (Prancūzija, 1982), Maskvoje (Rusija, 1998), Rygoje (Latvija, 2006). Išnašos

Kampys – ežeras pietų Lietuvoje, Varėnos rajone, 9 km į šiaurės rytus nuo Merkinės, 1 km į pietvakarius nuo Pilvingių. Ilgis šiaurės vakarų-pietryčių kryptimi 0,92 km, plotis iki 0,54 km. Altitudė 119,1 m. Gylis iki 4,8 m. Krantai žemi, pelkėti, ištisai apaugę mišku (Mantvilų miškas). Kampio ežeru prateka Nemuno intakas Strauja (sujungia su Ilgio ežeru). Rytuose jungiasi su Pilvingio ežeru. Ežeras yra patvenktas. Ežere pagaunama lydekų, lynų, karšių, karosų, ešerių, kuojų, raudžių, ungurių. Ežerėvardis Kampỹs kilęs nuo žodžio kampas („kertė, kraštas, pusė“). Šaltiniai Varėnos rajono ežerai

Raižava – kaimas Alytaus rajono savivaldybėje, 10 km nuo Norgeliškių. Gyventojai Šaltiniai Alytaus rajono savivaldybės gyvenvietės

Kurt Richard Graebe (1874 m. vasario 9 d. Karniszewo bei Gnesen, Poznanėje, Prūsijoje – 1952 m. rugpjūčio 8 d. Miunchene), vokietis pulkininkas leitenantas, daktaras, Lenkijos seimo narys, Pamario vokiečių atstovas. Biografija Kurt Graebe tarnavo Vokietijos kariuomenėje Pirmajame pasauliniame kare. 1920 m. tapo papulkininkiu. Po karo Gnieznas tapo Lenkijos dalimi. Sumažinus Vokietijos kariuomenę, jis grįžo ten gyventi. Kurt Graebe buvo pagrindinis Pamario provincijos vokiečių atstovas. Nuo 1919 m. iki 1937 m. Bydgoszcz vadovavo mažumų teisių ginančiai organizacijai Deutschtumsbund. 1922 m. Kurt Graebe išrinko į Lenkijos seimą. 1930 m. jį areštavo už antilenkišką veiklą ir nuteisė kalėti šešis mėnesius. Kurt Graebe vokiečių mažumas atstovavo Tautų sąjungoje. Jis buvo Europos vokiečių mažumų asociacijos prezidentas. 1933 m. naciams atėjus į valdžią Vokietijoje, jisai vylėsi, jog tai pagerins vokiečių ir lenkų santykius. Lenkijoje esantys naciai jį pasmerkė kaip Stresemano bendradarbį ir socialistų draugą. Nacių partijos nariu nebuvo. 1937 m. jis apleido Lenkiją. Lenkijos valdžia iš jo atėmė pilietybę. Jis gyveno Vokietijoje be jokios pilietybės iki 1941 m., kada atgavo Vokietijos pilietybę savanoriu įstojęs į Vokietijos kariuomenę. Dirbo Abvero vyriausiosios būstinės pareigūnu. Nacių Vokietijai ieškojo antibolševikinių talkininkų Baltijos valstybėse. 1940 m. pradžioje buvo Vokietijos vyriausybės paskirtas į komisiją važinėjančią į Lietuvą perimti Lietuvoje internuotus buvusius Lenkijos kariuomenės karius. Latvijoje jis buvo žinomas kaip „onkulītis“ ('dėdulis'). 1940 m. gale susidraugavo su papulkininkiu Viktors Deglavs ir kiek vėliau su pulkininku Aleksanders Plensners. Viktors Deglavs buvo Latvijos karinis atašė Lietuvoje. Sovietams okupavus Pabaltijį, Viktors Deglavs ir Aleksanders Plensners gyveno Berlyne, telkė 350 Vokietijoje gyvenančių latvių karių ir mezgė ryšius su Latvijoje gyvenančiais latviais. 1941 m. gegužės 1 d. trise Marienburge, Rytų Prūsijoje pravedė draugišką susitikimą su 200 latvių. Istorikas Andrew Ezergailis tvirtina, jog tuo metu Kurt Graebe dviprasmiškai žadėjo Deglavs, jog iškilus karui, pasiteisins latvių viltys turėti savo karines pajėgas. Šia proga vokiečiai leido atkurti Latvijos valstybinę karių sąjungą (Latviešu karavīru nacionālo savienību). Trečias iš keturių atkurtos sąjungos siekių, tai „Latvijos įtraukimas į besivystančią Naujosios Europos tvarką“. 1941 m. Kurt Graebe dirbo Vokietijos kariuomenės vadovybei Oberkommando der Wehrmacht (OKW) rengtis numatytam nacių Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga. Kartu su Tilžės geštapininku dr. Heinz Gräfe mezgė ryšius su lietuviais išeivijoje bei Lietuvoje, informavo OKW ir taip pat Vokietijos užsienio reikalų ministeriją. Palaikė ryšį su Lietuvių aktyvistų fronto vadu Kaziu Škirpa. Vystė OKW 2-osios divizijos bei Abvero padalinio Karaliaučiuje bendradarbiavimą su Lietuvos sukilėliais, ketinusiais numatyto karo pradžioje užimti kalėjimus, tiltus, gamyklas, geležinkelius ir policijos stotis. Vokiečių ir lietuvių ryšiai paspartino Lietuvos žydų išžudymą karui prasidėjus. Buvo vermachto narys Kaune. 1942 m. rugpjūčio 12 d. Kurt Graebe atvyko į Rygą. Ten vadovavo Abvero skyriui. Jį paskyrė palaikyti ryšį su vietiniais gyventojais ir stebėti jų nuotaikas. Jo vadovai jam nurodė palaikyti Latvijos nepriklausomybės atkūrimą. Jį imponavo Alfreds Valdmanis, jį laikė „šimtaprocentiniu patriotu“, nesutinkančio „mainyti bolševikų jungą į nacionalsocialistų viešpatavimą“. Tai paskatino Valdmanį atsiduoti Latvijos administravimui. Kurt Graebe manė, kad vokiečių okupacinė politika sukelia Valdmanio priešingumą. Bavarijoje po karo Kurt Graebe buvo Vyslos-Vartos krašto vokiečių asociacijos steigėjas ir pirmininkas. Nuorodos Kazys Škirpa. Sukilimas. Kurt Graebe asmeninis archyvas Šaltiniai Holokaustas Lietuvoje

Estadio Malvinas Argentinas – futbolo stadionas Argentinoje, Mendosos mieste, Generolo San Martino parke. Daugiausia naudojamas futbolo varžyboms. Pastatytas 1976 m. ruošiantis 1978 m. pasaulio futbolo čempionatui Argentinoje. Pradžioje vadintas Estadio Ciudad de Mendoza, bet vėliau pervadintas Malvinų karo garbei. 1998 m. stadione vyko vienas iš „Human Rights Now!“ pasaulinių koncertų. Estadio Malvinas Argentinas stadione vyko 2011 m. Copa América čempionato varžybos. Šiame stadione namų rungtynes Primera divizione žaidžia „Godoy Cruz Antonio Tomba“ klubas. Argentinos futbolo stadionai

Trečioji Prancūzijos Respublika () buvo Prancūzijos laikotarpis nuo 1870 m., kai sužlugo Antroji Prancūzijos imperija, iki 1940 m., kai Prancūzijos pralaimėjimas Nacistinei Vokietijai lėmė Viši režimo įsigalėjimą. Vėliau Viši buvo pakeista Ketvirtąja Prancūzijos Respublika. Ankstyvasis Trečiosios Respublikos laikotarpis buvo pažymėtas Prancūzijos-Prūsijos karu, kuris vyko iškart po imperatoriaus nuvertimo. Po karo griežtos reparacijų sąlygos, sudarytos prūsų, lėmė Elzaso-Lotaringijos praradimą, socialinę suirutę ir Paryžiaus bendruomenės įsteigimą. Pirmosios Trečiosios Respublikos vyriausybės svarstė grąžinti monarchiją, bet vėliau šie planai buvo atmesti. Taigi Trečioji Respublika, kuri turėjo tapti tik laikinąja Prancūzijos vyriausybe, tapo nuolatine. Prancūzijos istorija Istorinės respublikos

Torozauras (Torosaurus latus) – Ceratopsidae šeimos paukščiadubeniams dinozaurams (Ornithischia) priklausęs augalėdis dinozauras. Ilgis – 7,6 m. Svėrė iki 9 tonų. Kartu su sprando kloste, kaukolės ilgis siekė net iki 3 m. Ši klostė ir trys ragai torozaurui teikė puikią apsaugą. Šio dinozauro liekanų rasta Šiaurės Amerikoje. Filogenetinis medis {|style="margin-left: 1em;; margin-bottom: 0.5em; width: 248px; border: #99B3FF solid 1px; background-color: #FFFFFF; color: #000000; float: right; " | Paukščiadubeniai dinozaurai

Kretúonas arba Kretuonis – ežeras rytų Lietuvoje, Švenčionių rajone, 9 km į šiaurės rytus nuo Švenčionėlių. Didžiausias Švenčionių rajono ir Aukštaitijos nacionalinio parko ežeras. Vakaruose pro ežerą praeina geležinkelis Vilnius – Daugpilis. Ežeras matomas nuo Lygumų apžvalgos bokšto. Geologija Plotas 864,3 ha. Ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius 5,0 km, didžiausias plotis ežero pietinėje dalyje – 2,63 km. Paviršiaus altitudė 145,7 m. Didžiausias gylis 10,9 m, vidutinis gylis 5,2 m. Ežero dubuo išgulėtas ledo luisto. Baseino plotas 154,7 km². Kranto linijos ilgis 14,8 km, su salų krantais 20,1 km. Krantai žemi, lėkšti, pietinis ir pietvakarinis krantai pelkėti, šiaurės vakarinis, vakarinis ir pietinis krantai – apaugęs mišku (Pakretuonės ir Klinaukos miškai), yra terasų. Ežere yra 6 salos – Didžioji, Skuivinės, Varonių, Galasalė, Alksnių, Beržų; iš viso 31,4 ha, 2 iš jų – didelės (Didžioji arba Plikasalė 23,5 ha ir Skuivinės arba Lazdynų 6,9 ha). Geografija Į ežerą įteka Žaugėda, ištekanti iš Kretuonykščio ežero (po sovietinių laikų melioracijų pastaroji įteka į Vajuonėlę), Pašaminė, Gylis, Kampupė, Vajuonėlė, ištekanti iš Vajuonio ežero. Šiaurės vakaruose išteka Kretuona, įtekanti į Žeimenio ežerą. Kretuonas priklauso Žeimenos baseinui. Ežero pratakumas 90 %. Atabradas platus, vakaruose jis smėlingas ir žvyringas. Nendrių ir meldų juosta 30–40 m pločio, kai kur platesnė kaip 150 m. Kretuono šiaurės vakarų krante auga du Kretuonių ąžuolai (gamtos paminklas). Šiaurės rytiniame krante įsikūrę Rėkučiai, rytiniame – Reškutėnai, pietiniame – Murmos, pietvakariniame – Kretuonys, o šiaurės vakariniame-vakariniame – Pakretuonė. Natura 2000 Kretuonas, kaip svarbi vandens ir pelkių paukščių perėjimo vieta įtrauktas į saugomų teritorijų sąrašą Natura 2000. Rytinėje ežero pakrantėje nusidriekusios užliejamos Žemaitiškės pievos pasižymi gausybe čia perinčių saugomų paukščių rūšių, tokių kaip: juodakaklis kragas (Podiceps nigricollis), juodoji žuvėdra (Chlidonias niger), pilkoji antis (Anas strepera), putpelė (Coturnix coturnix), švygžda (Porzana porzana), griežlė (Crex crex), stulgys (Gallinago media), griciukas (Limosa limosa) ir kiti. Tai naujai besiformuojanti gamtinė teritorija – paukščių buveinė, atsiradusi kadaise numelioruotų pievų vietoje. Dėl didelių elektros kainų atsisakyta siurbti vandenį iš numelioruotų Žemaitiškės pievų, todėl buvusio seklaus Žemaitiškės pievų ežerėlio (buvusios Kretuono ežero įlankos) vietoje, pratekamo Žaugėdos upelio, susiformavo užpelkėjusių pievų plotai. Šio užpelkėjusio ežerėlio pakrantės, gausios paukščių ir žuvies, nuo seno traukė žmones. Šiuo metu archeologų čia yra identifikuotos aštuonios akmens – geležies amžių gyvenvietės. Istorija Ežero apylinkės apgyvendintos seniai. Kretuono apyežeryje gausu akmens amžiaus, bronzos amžiaus ir geležies amžiaus gyvenviečių likučių, kurių tyrinėjimams pastaraisiais dešimtmečiais vadovavo archeologai Algirdas Girininkas ir Egidijus Šatavičius. Vandenvardis Pavadinimas Kretuonas kildinamas nuo žodžio kretėti („virpėti, drebėti, purtėti“). Anksčiau šaknis kret- galbūt reiškė bendrai liulančią vietą, liūną. Šaltiniai Nuorodos Kretuono ežeras ir apylinkės per Balticmaps.eu Švenčionių rajono ežerai

Tčevas (lenkiškai Tczew; vokiškai Dirschau) – miestas prie Vyslos upės kranto Rytų Pamaryje, šiaurinėje Lenkijoje. 60,1 tūkst. gyventojų. Išsidėstęs prie svarbaus Rytų Prūsijos geležinkelio. Miestas senas – minimas nuo 1198 metų. Yra garsus Vyslos tiltas (arba Tčevo tiltas). Jis yra Tčevo pavieto (Powiat Tczew) centras. Miestai partneriai Miestai, su kuriais Tčevas yra užmezgęs partnerystės ryšius: Biržai, Lietuva Pamario vaivadijos miestai

Antanas Mikėnas (1924 m. vasario 24 d. Butkiškiai, Ramygalos valsčius – 1994 m. rugsėjo 23 d. Vilnius) – Lietuvos pedagogas, treneris, lengvaatletis, Lietuvos sportinio ėjimo rekordininkas ir čempionas, olimpietis. Biografija 1946 m. baigęs Panevėžio mokytojų seminariją iki 1948 m. mokytojavo Ramygaloje ir Kėdainiuose. 1952 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, 1959–1989 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, treneris. Auklėtiniai: Justinas Vasiliauskas, Juozas Tumasonis, Vladas Babenskas, Alvydas Baltaduonis, Virmantas Papas. Pirmasis Lietuvos lengvaatletis, laimėjęs olimpinį apdovanojimą. Taip pat pirmasis ir iki šiol vienintelis Lietuvos sportinio ėjimo atstovas, laimėjęs olimpinį medalį. Sportiniai pasiekimai 1956 m. – TSRS 10 ir 15 km rekordininkas. 1956 m., 1957 m. – TSRS tautų spartakiada, 20 km sportinis ėjimas – pirma vieta 1958 m. – TSRS čempionatas, 20 km sportinis ėjimas – trečia vieta 1957 m. – pasaulio jaunimo žaidynės, Maskva – pirma vieta 1956 m. – Melburno olimpinės žaidynės, 20 km sportinis ėjimas – sidabro medalis 1952–1959 m. – daugkartinis Lietuvos 5, 10, 15., 20, 30 km ir 1 valandos sportinio ėjimo rekordininkas, 12 kartų šių rungčių Lietuvos čempionas: Bibliografija Lengvoji atletika, su kitais, 1976 m. Atminimas Nuo 1986 m. Birštone rengiamos A. Mikėno taurės sportinio ėjimo varžybos, nuo 1990 m. – tarptautinės. 2012 m. Vilniuje jo vardu pavadinta gatvė. 2013 m. sukurtas filmas „Olimpinio sidabro žingsniai. Antanas Mikėnas“ (Gintarė Grikštaitė, Stasys Petkus, Miroslavas Stankevičius). 2018 m. išleista knyga "Antanas Mikėnas – sportinis ėjimas", aut. Eglė Mikėnaitė-Juodeikienė. Šaltiniai Lietuvos ėjikai Lietuvos lengvosios atletikos treneriai TSRS olimpiečiai

Japoninė gervė (Grus japonensis) – gervinių paukščių (Gruiformes) būrio, gervinių (Gruidae) šeimos, dalinai migruojanti paukščių rūšis. Išsiskiria dvi atskiros šių gervių populiacijos. Viena jų gyvena sėsliai ir išskirtinai tik salose, tai Hokaido sala, pietinės Kurilų salos. Kita žemyninė populiacija Usūrio ir Amūro upių baseinai, ir į šiaurę nuo Bolono ežero. Ši populiacija prieš žiemą migruoja į demilitarizuotą Šiaurės ir Pietų Korėjų zoną ir rytinę Kiniją. Tai stambiausia gervinių šeimos rūšis ir yra tarp stambiausių pasaulio paukščių rūšių. Hokaide, vidutinis patinų svoris 8,2 kg, patelių 7,3 kg. Anot rusų tyrinėtojų, patinų vidutinis svoris 10 kg, patelių – 8,6 kg. Dar kitais tyrinėjimais, šios rūšies paukščių vidutinis svoris yra 8,6 kg. Yra užregistruota stambiausia japoninė gervė svėrusi 15 kg. Nors pagal vidutinį svorį japoninių gervių patinai truputį stambesni nei patelės, bet išskirtiniais atvejais pasitaiko ir stambesnių patelių. Jų aukštis paprastai 150–158 cm. Kūno ilgis nuo snapgalio iki uodegos galo 101,2–150 cm. Abu išskėsti sparnai – 220–250 cm. Deda 1–3, bet dažniausiai 2 kiaušinius, kuriuos daugiau kaip 30 dienų peri abu tėvai. Minta augaliniu ir gyvuliniu maistu, tai įvairūs varliagyviai, vandens bestuburiai, žuvys, vabzdžiai ir pelkėse augantys augalai. Tai viena iš ilgiausiai pasaulyje gyvenančių paukščių rūšių. Natūraliai laisvėje vidutiniškai gyvena 30–40 metų, o nelaisvėje kai kurie paukščiai išgyvena iki 75 metų. Šaltiniai Gerviniai

Gvinėjos nacionalinė futbolo lyga – aukščiausioji Gvinėjos futbolo lyga, organizuojama nuo 1965 metų. Čempionatą organizuoja Gvinėjos futbolo federacija, o čempionas iškovoja teisę atstovauti šaliai Afrikos žemyno turnyruose. Komandos Gangan FC 2022–2023 m. sezonas Championnat National de Ligue 1. Galutinė lentelė Titluluočiausios ekipos Atnaujinta: 2023 m. rugsėjo 12 d. Išnašos Nuorodos RSSSF duomenų bazė (Čempionai ir sezonai) Gvinėjos futbolas Afrikos futbolo lygos Gvinėjos sporto varžybos

Triraidė santrupa PAK gali reikšti: PAK – Pakistano automobilių registracijos numerių lentelių kodas. P.A.K. ( 'Pakistano adminsitruojamas Kašmyras') – ginčytina teritorija tarp Indijos ir Pakistano, kurią valdo Pakistanas. PAK () – Vokietijos prieštankinių patrankų pavadinimo elementas, pvz., Pak 36(r), Pak 43 ir kt.

Karlas Majus (, tikras vardas – Carl Friedrich May; 1842 m. vasario 25 d. Ernstthal – 1912 m. kovo 30 d. Radebeul, Vokietija) – vokiečių rašytojas, vienas produktyviausių nuotykių srities literatų, kurio kūriniai Vokietijoje dešimtmečiais buvo laikomi labiausiai skaitomi. Biografija Gimė labai gausioje audėjų šeimoje, kuri susilaukė keturiolikos vaikų. Iš jų išgyveno vos penki. Lankydamas mokyklą, privačiai dar mokėsi muzikos ir kompozicijos. 1856 m. pradėjo dirbti mokytoju Waldenburgo liaudies mokykloje. Dėl smulkios vagystės buvo pašalintas iš mokyklos ir nuteistas šešioms savaitėms arešto. Keletą metų vertėsi privačiomis pamokomis, rašė pasakas ir apsakymus. Dėl vėl įvykdytų vagysčių ir finansinių sukčiavimų, nuo 1865 m. iki 1869 m. buvo įkalintas Cvikau pilyje. Išleistas, vėl vagiliavo, o nuo 1870 m. iki 1874 m. buvo įkalintas Waldheimo mieste už valkatavimą. Šio kalėjimo pastoriaus įtakos dėka, išleistas į laisvę, grįžo gyventi pas tėvus į Ernstthal, ėmėsi rašyti prozą bei dirbo redaktoriumi pramoginiuose laikraščiuose. Nuo 1878 m. dirbo laisvuoju rašytoju. Nuo 1880 m. pradėjo leisti vadinamąjį knygų Rytų ciklą. 1892 m. išleistas šešių romanų ciklas apie Artimuosius Rytus išgarsino K. Majų. Nuo 1899 m. daug keliavo po Aziją, 1908 m. lankėsi Šiaurės Amerikoje. Nuo 1893 m. iki 1910 m. buvo išleistos garsiausios rašytojo knygos: „Vinetu“, „Sidabro ežero turtai“, „Old Surehand“. K. Majus taip pat išleido poezijos, dramos knygų, autobiografinę knygą „Mano gyvenimas ir siekiai“, humoreskų, novelių. 1912 m. netikėtai mirė. Mirties priežastimi nurodoma širdies sustojimas, astma. Įtaka ir atminimo įamžinimas K. Majus laikomas labiausiai leidžiamu pasaulyje vokiečių kalba rašiusiu rašytoju. Daug jo kūrinių buvo ekranizuoti, sukurti scenoje, radijo vaidinimų arba komiksų formomis. Daug K. Majaus knygų buvo išversta į lietuvių kalbą (pirmasis kūrinys lietuviškai – romanas „Per dykumą“ buvo išleistas dar 1929 m.). Romanai leisti keliais leidimais. Rašytojo atminimui pagerbti veikia jo vardo draugija, Vokietijoje įsteigti keli K. Majaus muziejai, jo vardu (348 May) pavadintas vienas iš Asteroidų žiede skriejančių asteroidų. Šaltiniai Nuorodos Karlo Majaus draugija K. Majaus namas Hohenstein-Ernstthal (muziejus) Karl-May muziejus Radebeul Vikisvetainė apie Karlą Majų Forumas apie Karlą Majų Vokietijos rašytojai Rašytojai romanistai

Bulgarijos futbolo varžybos 1928 m. prasidėjo 1928 m. pavasarį, baigėsi 1928 m. rugsėjo 30 d. s turnyras nevyko. 1928 m. Kovojo 5 komandos-apygardų nugalėtojos. Šaltiniai Nuorodos RSSSF duomenų bazė: Čempionų sąrašas RSSSF Istorija Bulagrijos futbolo taurės turnyrai Bulgarijos futbolo varžybos Europos futbolo varžybos 1928–1929 m.

Šaris () – upė centrinėje Afrikoje, daugiausia Čado teritorijoje. Prasideda susiliejus Vamo ir Gribingio upėms, prasidedančioms Centrinės Afrikos Respublikoje. Teka į šiaurę, sudaro Čado–Kamerūno sieną. Įteka į Čado ežerą (sudaro 90 % į ežerą suplaukiančio vandens), sudaro deltą. Pagrindinis intakas – Logonė (kairysis). Gribingio svarbesni intakai – Bamingis, Aukas, Keita (dešinieji). Po Uhamo–Gribingio santakos į Šarį įteka Salamatas (dešinysis). Upės vandens režimas labai priklauso nuo laikotarpio: poplūdis aukštupyje prasideda vasarą, o Ndžamenoje – lapkritį. Poplūdžio metu upė smarkiai išsilieja, sudaro laikinus ežerus ir protakas, kurios jungiasi su Nigerio baseinu. Laivyba vyksta 860 km ruože, nuo Batangafo miesto prie Uhamo upės. Žvejyba. Prie Šario įsikūrę Sarho, Ndžamenos miestai. Šaltiniai Centrinės Afrikos Respublikos upės Čado upės Kamerūno upės

Bokavė () – miestas Filipinuose, Lusono salos centrinėje dalyje, Bulakano provincijoje, Manilos aglomeracijoje, 27 km į šiaurės rytus nuo Manilos, prie Bokavės upės. Praeina Manilos–San Fernando plentas. Maisto, pirotechnikos pramonė. Yra Šv. Martyno Turiečio (1606 m.), Šv. Andriaus Kimo (2001 m.) ir kt. bažnyčios. Istorija Bokavę 1582 m. įkūrė pranciškonų misionieriai. 1606 m. gavo miesto statusą. 1903–1911 m. buvo prijungta prie Balagataso. 1993 m. birželio 2 d. Bokavės miesto šventės metu upėje nuskendo plaukiojanti pagoda, žuvo ~250 žmonių. Sportas Tarp Bokavės ir Santa Marijos yra didelis sporto ir pramogų kompleksas – Siudad de Viktorija, 2014 m. įsteigtas vietinės Filipinų Kristaus bažnyčios. Jam priklauso Filipinų stadionas, Filipinų arena (talpa 55 000, didžiausia pasaulyje). Šaltiniai Filipinų miestai

Granica – kaimas Molėtų rajono savivaldybėje, 2 km nuo Žalvarių. Gyventojai Šaltiniai Molėtų rajono savivaldybės gyvenvietės

Piranijos 3DD () – 2012 m. JAV sukurta siaubo komedija, 2010 m. juostos „Piranijos 3D“ tęsinys. Kino studija „Dimension Films“ planavo dar vieną šios serijos filmą, tačiau po antrosios dalies finansinės nesėkmės nusprendė jos nekurti. Pagrindiniai aktoriai Aktorius – vaidmuo Danielle Panabaker – Medė Matt Bush – Baris Katrina Bowden – Šelbė Jean-Luc Bilodeau – Džošas David Hasselhoff (vaidina pats save) Apdovanojimai Auksinė avietė – blogiausias perdirbinys arba tęsinys (nominacija) Auksinė avietė – blogiausias antrojo plano aktorius (David Hasselhoff) (nominacija) „Fangoria Chainsaw Awards“ – blogiausias filmas (3 vieta) 2012 filmai JAV filmai Siaubo filmai Komedijos

Padubavas – kaimas Vilniaus rajono savivaldybėje, 9 km į pietryčius nuo Sužionių. Gyventojai Šaltiniai Vilniaus rajono savivaldybės gyvenvietės

Inga Norkutė (g. 1972 m. gegužės 3 d. Klaipėdoje) – kino, teatro ir televizijos aktorė, televizijos laidų vedėja, pedagogė, režisierė. Išgarsėjo sukūrusi Medos vaidmenį TV seriale „Moterys meluoja geriau“. Biografija 1992–1996 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 1996 m. dirba Šiaulių dramos teatre. Sukūrė apie 40 vaidmenų. Dėstė vaidybą Šiaulių universitete ir Šiaulių konservatorijoje. 2010 m. kartu su Algiu Ramanausku vedė LNK „slaptos kameros“ tipo laidą „Pričiupom!“. 2012 m. drauge su Lina Rastokaite, Aldona Vilutyte, Kristina Kazlauskaite ir kitomis lietuvių aktorėmis kūrė vaidmenis BTV situacijų šou „Atsargiai – moterys!“. 2013 m. porose su dainininku Adolfui Jaruliu ir Karoliu Akulavičiumi dalyvavo LNK muzikiniame šou „Žvaigždžių duetai“. 2014 m. buvo TV3 patarimų ir gyvenimo būdo laidos „Tobula moteris“ vedėja. 2016 m. – „Žvaigždžių duetų“ komisijos narė. Šeima Iš lietuviškų serialų gerai žinoma aktorė ir jos išrinktasis Aurimas Žvinys (teatro ir televizijos aktorius, Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovas) civilinę santuoką sudarė 2012-ųjų kovo 9 d., prieš tai buvę kartu šešerius metus. Pora oficialiai išskyrė 2017 m. kovo 31 d. Vaidmenys teatre 2019 m. Anna, jo žmona - Nikolajus Gogolis "Revizorius", rež. Aidas Giniotis, ŠDT. 2017 m. Politikė - Gabrielė Labanauskaitė "Išrinktieji" (N-14), rež. Monika Klimaitė, ŠDT. Ulrikė – Marius von Mayenburg „Skulptūra“ (N-14), rež. Paulius Ignatavičius, ŠDT. 2016 m. Liuba – „Vardan tos“ (N-14) pagal P. Vaičiūno pjesę „Patriotai“, rež. Aidas Giniotis, ŠDT. 2015 m. Moteris – Arturas Mileris „Komivojažieriaus mirtis“ (N-14), rež. Arvydas Lebeliūnas, ŠDT. 2012 m. Katerina Lvovna Izmailova – Nikolajus Leskovas „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, rež. Raimundas Banionis, ŠDT. Veronika Ujė – Yasmina Reza „Skerdynių dievas″, rež. Arvydas Lebeliūnas, ŠDT. 2011 m. Julija Džuli, dainininkė – Jevgenijus Švarcas „Šešėlis″, rež. Nataša Ogaj-Ramer, ŠDT. 2010 m. Dukra. Milgintos mama. Gendručio mama. Mokytoja. Psichologė. Klasiokė – „Blusyno pasakojimai″ pagal Gendručio Morkūno knygą, rež. Antanas Gluskinas, ŠDT. 2009 m. Panelė Biurstner – „Kova″ pagal Franco Kafkos kūrybą, rež. Paulius Ignatavičius, ŠDT. 2008 m. Mirolanda – Herkus Kunčius „00:45 pagal Goldingą“, rež. Albertas Vidžiūnas, ŠDT. 2007 m. Kristina Lindė – Henrik Ibsen „Nora″, rež. Sigitas Račkys, ŠDT. Salomėja – Arvydas Juozaitis „Salomėja“, rež. Albertas Vidžiūnas, ŠDT. Kiaulė – Marija Lado „Labai paprasta istorija“, rež. Gytis Padegimas, ŠDT. 2006 m. Zelima – Carlo Gozzi „Princesė Turandot“, rež. Aidas Giniotis, ŠDT. Žermena Lapiuji – Robert Lamoureux „Sriubinė“, rež. Nijolė Mirončikaitė, ŠDT. Dukra – „Sausio žibuoklės“ pagal Samuelio Maršako pasaką „Dvylika mėnesių“, rež. Nijolė Mirončikaitė, ŠDT. 2005 m. Amalija – Nedialko Jordanovas „Gonzago nužudymas“, rež. Peteris Stoičevas, ŠDT. Rita – Vilis Raselas „Ritos mokslai“, rež. Peteris Stoičevas, ŠDT. 2004 m. Naujoji kambarinė – Žanas Anujus „Generolai su sijonais“ (Kelnės), rež. Nijolė Mirončikaitė, ŠDT. Valiusė – „History of Lithuania“ pagal Juozą Erlicką, rež. Regina Steponavičiūtė, ŠDT. Aliza – Borisas Vijanas „Lelijos romansas“, rež. Vytautas V. Landsbergis, ŠDT. 2003 m. Tigriukas – Janošo ir V. Bonzelso pasakų motyvais „Panama labai graži“, rež. Regina Steponavičiūtė, ŠDT. Zosia Sinickaja – Ilja Ilfas, Jevgenijus Petrovas „Aukso veršis“, rež. Sigitas Račkys, ŠDT. 2002 m. Marcelė – Kazys Boruta „Baltaragio malūnas“, rež. Algimantas Pociūnas, ŠDT. Irina – A. Čechovas „Trys seserys“, rež. Sigitas Račkys, ŠDT. Anelė Diupuy-Desoto – Robert Harling „Plieninės magnolijos“, rež. Regina Steponavičiūtė, ŠDT. Elvyra – Noel Coward „Išdykėlė dvasia“, rež. Nijolė Mirončikaitė, ŠDT. 2001 m. Ponia Bolc – „Juozapas Šveikas“ Jaroslavo Hašeko romano motyvais, rež. Sigitas Račkys, ŠDT. Marytė – „Veronika“ Antano Vienuolio apsakymų motyvais, rež. Regina Steponavičiūtė, ŠDT. 2000 m. Izolda – Jozeph Bedier „Tristanas ir Izolda“, rež. Ugis Brikmanis, ŠDT. Fija – Terensas Ratiganas „Dama be kamelijų“, rež. Rolandas Atkočiūnas, ŠDT. Ana Egerman – Ingmaras Bergmanas „Po repeticijos“, rež. Rolandas Dovydaitis, ŠDT. Sesytė Elenytė – Kostas Kubilinskas „Joniukas aviniukas ir sesytė Elenytė“, rež. Juozas Žibūda, ŠDT. 1999 m. Serafimas – „Raudos pagal Jeremiją“ Senojo Testamento, F. Dostojevskio, B. Brechto kūrinių motyvais, rež. Regina Steponavičiūtė, ŠDT. Lidija – Atolas Fugardas „Dimetas“, rež. Rolandas Atkočiūnas, ŠDT. Šikšnosparnis, Kanarėlė Jum-Jum – „Skudurinė Onutė“ pasakų apie Skudurinę Onutę motyvais, rež. Regina Steponavičiūtė, ŠDT. 1998 m. Helen – Martin McDonagh „Luošys iš Ainišmano salos“, rež. Peteris Stoičevas, ŠDT. Buba – Rėjus Louleris „Septynioliktos lėlės vasara“, rež. Regina Steponavičiūtė, ŠDT. Dragūnaitė – Sigitas Geda „Inteligentiškas beprotnamis“, rež. Algimantas Pociūnas, ŠDT. Barblin, Andoros gyventoja – Max Frisch „Andorra“, rež. Peteris Stoičevas, ŠDT. Kvaišutis – „Snieguolė ir septyni nykštukai“ pagal brolių Grimų pasaką, rež. Regina Steponavičiūtė, ŠDT. 1997 m. Karlas Di Nolis – Luigi Pirandello „Henrikas IV“, rež. Rolandas Atkočiūnas, ŠDT. Madlena Bežar – Michailas Bulgakovas „Moljeras“, rež. Dalia Tamulevičiūtė, Vladas Bagdonas, ŠDT. Klėja – Piteris Šeferis „Juodoji komedija“, rež. Povilas Gaidys, ŠDT. Režisuoti spektakliai 2008 m. „Bebenčiukas ir Laumė″ Kosto Kubilinsko bei Petro Cvirkos kūrinių motyvais. 2005 m. „Kukučio kelionė“ pagal Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades″. Filmografija 2008 m. „Moterys meluoja geriau“ - Meda 2013 m. „Moterys meluoja geriau. Kristina“ – Meda, rež. Alvydas Šlepikas. 2013 m. „Emigrantai“ – Sigutė, rež. Justinas Krisiūnas. 2018 m. „Moterys meluoja geriau. Robertėlis“ – Meda, rež. Andrius Žiurauskas. Televizija 2008–2019 m. „Moterys meluoja geriau“ – Meda, rež. Raimundas Banionis, Sigitas Račkys ir kiti. 2009 m. „Nemylimi“ – Živilė, rež. Sigitas Račkys. 2011 m. „Saldi nuodėmė“ – Vika, rež. Antanas Gluskis. 2011–2012 m. „Pavogta laimė“ – Brigita, rež. Mantas Verbiejus. 2014–2016 m. „Gyvenimo receptai“ – Andžela, rež. Mantas Verbiejus. 2016 m. „Naisių vasara. Sugrįžimas“ – Jūratė, rež. Raimundas Banionis, Saulius Balandis. Apdovanojimai 2013 m. Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės pre­mi­ja už 2012 metų pagrindinį Ka­te­ri­nos Lvov­nos Iz­mai­lo­vos vaid­me­nį N. Les­ko­vo spek­tak­ly­je „Le­di Mak­bet iš Mcens­ko ap­skri­ties“ (re­ž. R. Banionis). 2012 m. Šiaulių „Rotary“ klubo „Harmonija“ premija už antraplanį moters vaidmenį (Julija Džuli, J. Švarco „Šešėlis“, rež. Nataša Ogaj-Ramer). 2011 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministro padėka už sukurtus brandžius ir įsimintinus vaidmenis, pasiektą profesinį meistriškumą. 2007 m., 2004 m., 2001 m. ir 1999 m. pelnė Šiaulių miesto savivaldybės geriausios metų aktorės vardą ir premiją. Šaltiniai Lietuvos aktoriai Lietuvos laidų vedėjai

22-oji JAV Konstitucijos pataisa – Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos pakeitimas, nustatęs dviejų kandencijų skaičiaus ribojimą JAV prezidento pareigas einantiems piliečiams. JAV Kongresas pritarė šiai pataisai 1947 metų kovo 21 dieną ir perdavė valstijų ratifikacijai. Pataisos įsigaliojo 1951 metų vasario 27 dieną, kai 36 iš tuo metu 48 valstijų ratifikavo šias pataisas. Konstitucijos pataisa draudžia asmenims, išrinktiems į prezidento postą du kartus, siekti trečiosios kadencijos. Ribojimas galioja ir tiems pareigūnams, kurie dėl pareigas einančio prezidento mirties ar kitų aplinkybių perima prezidento postą likus daugiau nei dviems metams iki kadencijos pabaigos. Pavydžiui, Lyndon Johnson automatiškai perėmė prezidento pareigas po John F. Kennedy nužudymo iki prezidento kadencijos galo likus mažiau nei dviems metams. Laimėjo 1964 metų JAV prezidento rinkimus, ir galėjo kandidatuoti antrajai kandencijai 1968 metų rinkimuose, tačiau dėl sveikatos problemų atsisakė dalyvauti rinkimuose. Mokslininikai nesutaria, ar dviems kadencijoms išrinktas asmuo gali perimti prezidento postą (jau būdamas viceprezidentu ar kitu pareigūnu, po pareigas einančios prezidento mirties), ar vis tik pataisa taikytina tik dalyvavimui JAV prezidento rinkimuose. Iki šios pataisos ratifikavimo prezidentams nebuvo taikomi kadencijų ribojimai, tačiau tiek George Washington, tiek Thomas Jefferson nusprendė nesiekti trečiųjų kandencijų, taip įtvirtindami dviejų kadencijų tradiciją. 1940 ir 1944 metų JAV prezidento rinkimuose Franklin D. Roosevelt tapo vieninteliu JAV prezidentu, kuris buvo išrinktas trečiajai ir ketvirtajai kadencijoms, kas sukėlė susirūpinimą dėl prezidentų, einančių pareigas neribotą laiką. Išnašos JAV Konstitucijos pataisos

Edvinas Girdvainis (g. 1993 m. sausio 17 d. Klaipėdoje) – Lietuvos futbolininkas, gynėjas. Karjera Karjeros pradžia siejama su FBK Kaunas. Vėliau sekė išvyka į Italiją. Nuo 2012 m. atstovavo FK Ekranas. Po to sekė užsienio klubai (Ispanija, Lenkija, Rusija, Izraelis, Azerbaidžanas). 2017 m. liepos pabaigoje iki sezono pabaigos buvo išnuomotas Rusijos pirmojoje lygoje žaidžiančiam Tomsko „Tom“ klubui. 2018 m. vasarą tris savaites praleido Hapoel Tel Aviv FC, bet neįtikino trenerių ir buvo atleistas. 2019 m. birželį paskelbta, kad tapo FK RFS nariu. Aukščiausioje lygoje sužaidė 14 rungtynių. Po sezono pranešta, kad RFS klubas nepratęs sutarties su aštuoniais žaidėjais. Jų tarpe atsidūrė ir Girdvainis. Vidurio gynėjas 2020 m. sausio mėn. persikėlė į trečioje Vokietijos lygoje žaidžiantį Krėfeldo „Uerdingen 05“ klubą. FK Kauno Žalgiris 2021 m. rugpjūčio 17 d. pranešta, kad žaidėjas karjerą tęs Kauno Žalgiryje. 2021 m. rugpjūčio 26 d. debiutavo A lygos rungtynėse prieš „Panevėžio“ klubą. Panevėžiečiai sutriuškino varžovus rezultatu 4:0. 2022 m. sausio mėn. pranešta, kad žaidėjas lieka klube. 2022 m. rugpjūčio 2 d. rungtynėse prieš Sūduvos klubą pelnė įvartį. 2022 m. rugsėjo 7 d. pelnė įvartį pergalingose rungtynėse prieš „Džiugo“ klubą. Kauniečiai nugalėjo žemaičius rezultatu 5:1. Po Girdvainio smūgio rezultatas tapo 2:0. 2023 m. sausio 12. d. tapo žinoma, kad pratęsta sutartis su Edvinu Girdvainiu. 2023 m. kovo 14 d. pelnė įvartį A lygos rungtynėse prieš FK Žalgiris. Tuo metu pirmavo vilniečiai, o po žaidėjo tikslaus smūgio FK Kauno Žalgiris išlygino rezultatą ir mačas baigėsi lygiosiomis (1:1). 2023 m. birželio 27 d. pelnė du įvarčius rungtynėse prieš FK Žalgiris. Statistika A lygos statistika Spalvų reikšmės: Ekipa žaidė A lygoje; Pasiekimai su FK Ekranas A lygos čempionas: 2012 m. su FK RFS Latvijos futbolo taurės laimėtojas: 2019 m. su FK Kauno Žalgiris A lyga Sidabro medaliai: 2022 m. Bronzos medaliai: 2021 m. Rinktinės Atstovavo nacionalinei rinktinei daugiau nei 40 susitikimų. Įvarčiai už rinktinę Trenerio karjera 2023 m. sausio mėn. įgijo UEFA B trenerio licenciją. Šaltiniai Nuorodos alyga.lt svetainė SOCCERWAY Transfermarkt lietuvosfutbolas.lt Globalsportsarchive Lietuvos futbolininkai

Eindhoveno PSV – Nyderlandų futbolo klubas iš Eindhoveno. Turi ir kitų sporto šakų sekcijas. Šis straipsnis apie moterų ekipą. Istorija Sporto klubas įkurtas Philips kompanijos darbuotojams 1913 m. rugpjūčio 31 d., vėliau išsivystė profesionalus futbolo klubas. 2012 m. suburta moterų ekipa. Nuo 2012–2013 m. sezono rungtyniavo BeNe League. Tris sezonus buvo vykdomas bendras Nyderlandų ir Belgijos lygos projektas. Stipriausios ekipos kovojo BeNe League. Nuo 2015–2016 m. sezono Nyderlandų ekipos vėl rungtyniavo moterų Eredivisie. 2019–2020 m. sezone moterų Eredivisie pirmavo, tačiau čempionatas nutrauktas dėl pandemijos. Pasiekimai moterų Eredivisie Antroji vieta: 2020–2021 m. Sezonai nuo 2012–2013 m. sezono nuo 2015–2016 m. sezono Šaltiniai: Apranga Sportinės aprangos pokyčiai. Namuose žaidžia balta raudona juoda apranga. Taip pat skaitykite moterų Eredivisie PSV Eidhoven (vyrai) Išnašos Nuorodos Oficiali klubo svetainė SOCCERWAY SOFASCORE FLASHSCORE Globalsportsarchive PSV

Elmshornas () – Vokietijos miestas, esantis 32 km į šiaurę nuo Hamburgo prie nedidelės Krüchau upės. Maždaug už 10 km prateka Elbė. Su beveik 50 tūkst. gyventojų jis yra 6-asis pagal dydį Šlėzvigo-Holšteino žemės miestas. Apylinkėse kalbama savitu vokiečių kalbos dialektu, vadinamu Plattdeutsch. Pavadinimas minimas nuo 1141 m. Pradžioje tai tebuvo tiltas per Krüchau, prie kurio vėliau pastatyta Šv. Mykolo bažnyčia. Šiaurinė Vokietija yra gana vėjuotas kraštas ir Elmshornas iš to pelnosi jau kelis šimtmečius. Jo apylinkėse gausu vėjo malūnų. Nemažai Elmshorno objektų savo pavadinime turi šaknį mühlen (malūnų). Tie malūnai daugiausia malė avižas – ir visi dabar žino dribsnius „Köllnflocken“. Kultūra Mieste yra aukštoji mokykla, Nordakademie, privataus kapitalo 1992 m. įsteigta įstaiga. Joje įvesta savita mokymo forma („duali sistema“), kuri derina teorinių ir praktinių žinių perteikimą. Mokymo programa padalinta į dvi dalis: 4 semestrų trukmės Grundstudium (pagrindinis kursas) ir 3 semestrų trukmės Hauptstudium (aukštesnysis kursas), o tarp jų darbinė praktika. Elmshorne yra dramos teatras, Stadttheater; Industrijos muziejus. Katalikiškoje Šv. Marijos bažnyčioje įrengti vargonai. Garsūs žmonės Mieste yra gimęs matematikas Hermann Klaus Hugo Weyl (1885–1955). O šių dienų vokiečiams žinomiausias yra tenisininkas ir olimpinis čempionas Michaelis Stichas. Galerija Miestai partneriai Šampanės Šalonas, Prancūzija (nuo 1987 m.) Vitenbergas, Vokietija (nuo 1990 m.) Ščecino Stargardas, Lenkija (nuo 1993 m.) Raisijas, Suomija (nuo 2000 m.) Nuorodos Oficiali Elmshorno miesto svetainė (vokiečių k.) Šlėzvigo-Holšteino miestai

Snieguolė gali reikšti: Snieguolė – herojė Brolių Grimų užrašytoje pasakoje Snieguolė ir septyni nykštukai Snieguolė – veikėja slavų pasakose, populiariojoje kultūroje pasirodanti kaip Senio Šalčio palydovė Snieguolė – herojė Brolių Grimų užrašytoje pasakoje Snieguolė ir rožė Snieguolė – gėlė Snieguolė (vardas) – lietuviškas moters vardas.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – leidykla, įkurta 1990 m. Vilniuje. Veikla Steigėja Lietuvos rašytojų sąjunga. Leidžia originaliąja ir verstinę grožinę literatūrą, eseistiką, publicistiką, literatūros palikimą, meno albumus, vaikų literatūrą. Kaip Lietuvos leidėjų asociacijos narė dalyvauja tarptautinėse knygų mugėse: Geteborge (1993 m.) Varšuvoje (1993–1995 m.) Frankfurte prie Maino (1993–1995 m.) Yra pelniusi prizų Lietuvos ir Baltijos šalių knygos meno konkursuose. Svarbesnės knygų serijos: Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius. Premija (knygos, pelniusios pasaulyje garsias premijas) Šiuolaikiniai pasaulio poetai Pirmoji knyga Direktoriai: Šarūnas Birutis, S. Matuzas, G. Butkus, V. Akelis, Giedrė Šorienė. Vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas. Šaltiniai Nuorodos Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Vilniaus leidyklos

Vidmantas Bačiulis (1940 m. kovo 12 d. Panevėžyje – 2022 m. spalio 16 d.) – lietuvių kino ir televizijos režisierius, scenaristas. Biografija Augo mokytojų šeimoje. 1962 m. baigė Kauno politechnikos institutą, 1974 m. – Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutą, įgijo dramos režisieriaus kvalifikaciją. Nuo 1970 m. dirbo Lietuvos nacionalinėje televizijoje, sukūrė daugybę laidų kultūros ir meno temomis, spektaklių, dokumentinių ir vaidybinių televizijos filmų. Ypač daug ekranizavo lietuvių literatūros kūrinių. 1980–1985 m. Lietuvos televizijos Kultūros ir meno redakcijos vyriausias režisierius. Nuo 1987 m. – Lietuvos teatro sąjungos narys. 1987 m. suteiktas Nusipelniusio Lietuvos meno veikėjo garbės vardas. 1993–1998 m. – Lietuvos televizijos vyriausias režisierius. 2014 m. apdovanotas LRT „Garbės bitinuku“ už nuopelnus ir ilgametį darbą. Vidmanto Bačiulio kūriniai dažnai rodyti Lietuvos televizijoje ir užsienio šalyse. Filmai dalyvavo ne viename tarptautiniame festivalyje – Rygoje (Latvija), Plovdive (Bulgarija), Bornholme (Danija), Berlyne (Vokietija). Filmografija Vaidybiniai filmai ir TV spektakliai 1973 m. – „Susipažinkite – Artas Buchvaldas“ (LTV) 1974 m. – E. de Filipo „Tamsūs akiniai“ (LTV) 1976 m. – Miulerio „Dvi saujos smulkių“ (LTV) 1977 m. – A. Laurinčiuko „Akimirka teisybės“ (LTV) 1979 m. – J. Paukštelio „Kaimynai“, režisierius ir scenarijaus autorius (LTV) 1980 m. – L. Vernejo „Nemo bankas“, režisierius (LTV) 1982 m. – J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, režisierius (LTV) 1986 m. – J. Volčekas „Tiesos riba“, režisierius (LTV) 1986 m. – J. Tumo-Vaižganto „Nebylys“, režisierius (LTV) 1987 m. – J. Marcinkevičiaus „Benjaminas Kordušas“, režisierius ir scenarijaus autorius (LTV) 1988 m. – I. Simonaitytės „Vilius Karalius“, režisierius ir scenarijaus autorius (LTV) 1988 m. – H. Ibseno „Heda Gabler“, režisierius (LTV) 1990 m. – A. Strindbergo „Tėvas“, režisierius ir scenarijaus autorius (LTV) 1992 m. – H. Kleisto „Sudužęs ąsotis“, režisierius (LTV) 1993 m. – J. Grušo „Laimingasis – tai aš“, režisierius (LTV) 1993 m. – I. Bergmano „Judita“, režisierius ir scenarijaus autorius (LTV) 1995 m. – A. Vaičiulaičio „Valentina“, režisierius ir scenarijaus autorius (LTV) Muzikiniai filmai 1974 m. – „Dainų dainelė 1974“ – pirmasis respublikinis vaikų ir jaunimo konkursas „Dainų dainelė“ 1982 m. – „Dienos, metai – visas gyvenimas“ – Virgilijaus Noreikos kūrybos portretas 1985 m. – „Kūrybos aukštumos“ – Sauliaus Sondeckio kūrybos portretas 1987 m. – „Akimirksni žavus“ – Eduardo Kaniavos kūrybos portretas Dokumentiniai filmai 1971 m. – „Rugsėjo 1-oji“ 1972 m. – „Ecce Homo“ 1974 m. – „Prie baltų aukštųjų bokštų“ 1995 m. – „Vasarvidžio kelionė į Anykščius“ 1997 m. – „Čigoniška laimė“ 1998 m. – „Ateinantys“ 1998 m. – „Elena keliauja į Lietuvą“ 1999 m. – „Sveikas, pone Andre“ 2000 m. – „Kelionė“ 2001 m. – „Tėvas ir sūnus“ 2003 m. – „Gyvybės vardan“ 2005 m. – „Pasivaikščiojimas po Europos parką“ Kultūros laidų ciklai 2011 m. – „Literatų gatvė“ 2011 m. – „Amžinai graži suknelė“ 2011 m. – „Spalvų galia“ 2012 m. – „Grafikos stebuklai“ 2012 m. – „Skulptūrų pėdomis“ 2013 m. – „Taikomosios dailės šviesa“ Apdovanojimai 1987 m. suteiktas Nusipelniusio Lietuvos meno veikėjo garbės vardas. 2014 m. apdovanotas LRT „Garbės bitinuku“ už nuopelnus ir ilgametį darbą. Šaltiniai Nuorodos TV laida „Vakaro autografas. Režisierius Vidmantas Bačiulis“ (LRT, 2006-03-26) Lietuvos kino režisieriai Lietuvos televizijos režisieriai Lietuvos scenaristai

Andamanų salos (, ) – salų grupė Indijos vandenyne, tarp Bengalijos įlankos ir Andamanų jūros. Priklauso Indijai, įeina į Andamanų ir Nikobarų salų sąjunginės teritorijos sudėtį. Plotas – apie 6000 km². Andamanų salos nusidriekusios iš šiaurės į pietus ~350 km. Paviršius kalnuotas (iki 732 m, Sadlo k.), apaugęs drėgnaisiais tropiniais miškais. Iš viso salyną sudaro 550 salų, iš kurių didžiausios: Vidurinis Andamanas (1536 km²), Šiaurės Andamanas (1376 km²), Pietų Andamanas (1348 km²), Mažasis Andamanas (734 km²). Klimatas tropinis, karštas ir drėgnas (ypač musonų metu). Salose gausu endeminių gyvūnų, ypač paukščių (pvz., Narkondamo ragasnapis, andamaninis drongas ir kt.) rūšių. Andamanų salose 2001 m. gyveno 314 084 žmonių. Svarbiausias miestas – Port Bleras (Pietų Andamano s.). Dauguma salų gyventojų yra atvykėliai iš žemyninės Indijos – bengalai, tamilai, hindai. Yra išlikę nedaug (~1000) čiabuvių andamaniečių, kurių dauguma išnaikinta britams kolonizuojant salas. Šiaurės Sentinelų sala pasižymi nekontaktuojančiais su aplinka gyventojais. Verčiamasi miškų kirtimu, ryžių, kokospalmių auginimu, žvejyba, turizmu. Šaltiniai Salynai Indijos salos

BT gali reikšti: Butanas – šalies dviejų raidžių kodas pagal ISO 3166-1 standartą; ISO 3166-2:BT – ISO 3166-2 standarto sudėtinė dalis, apibrėžianti Butano padalijimą į regionus; BT (tankas); BT (jungtis) – jungties tipas naudojamas informatikoje. BT – kompiuterinis P2P protokolas BitTorrent BT – belaidžio ryšio standartas Bluetooth. BT – airBaltic kompanijos kodas IATA sistemoje. Baudžiamoji teisė, teisės šaka Bt – britaniška baroneto titulo santrumpa

Valuikos – kaimas Trakų rajono savivaldybėje, 8 km nuo Aukštadvario. Gyventojai Šaltiniai Trakų rajono savivaldybės gyvenvietės

Vištyčio-Gražiškių aukštuma – moreninė aukštuma pietvakarių Lietuvoje, vakarinė Sūduvos aukštumos dalis, esanti tarp Vištyčio ežero ir Šešupės aukštupio senslėnio. Aukštis iki 282 m (Stankūnų ir Pavištyčio kalvos). Susidarė paskutiniojo ledynmečio metu vidurio ir vakarų Lietuvos ledyninių tėkmių sandūroje. Ledyno liežuviai suformavo labai kalvotą ir daubotą reljefą. Banguoto reljefo dubumas užima Rausvės, Aistos, Širvintos, Zanylos upeliai. Ypač kontrastingu reljefu pasižymi Totorkiemio ir Šakių moreniniai kalvynai, sudaryti iš labai išplautų gargždingų darinių. Kai kurios kalvos itin stačiašlaitės, jų santykinis aukštis 40-50 m (Guobkalnis, Ožiakalnis, Stebūkalnis, Pietkalnis, Varnakalnis, Verstikalnis). Gražiškių apylinkėse būdingos didelės keiminės kalvos (pvz., Svirkalnis). Yra išlikę šilų, miškingų plotų. Dirvos žvirgždingos ir smėlingos. Šaltiniai Vilkaviškio rajono savivaldybė Lietuvos aukštumos

Vilniaus „Rezervai“ – Lietuvos futbolo klubas iš Vilniaus. Istorija Komandos pradžia siekia 2001 m. spalį. Sezonai |} SFL varžybos |} Šaltiniai Nuorodos Lietuvos futbolo klubai Vilniaus futbolas

Tefnut (Tfnt, Tfini, Tfene, graik Tphene) egiptiečių mitologijoje – drėgmės ir vaisingumo deivė. Priklauso Heliopolio eneados dievų grupei. Tefnut – dievo Šu žmona ir sesuo, moteriškoji porininkė, atsiradusi Atumui Ra pačiam save apvaisinus. Tefnut ir Šu susilaukia dievų poros – Gebą ir Nut. Tefnut šventasis gyvūnas liūtė.Ši deivė turi daugybę pavidalų, ji vaizduojama kaip avis, kaip spjaudančios lūpos, gyvatės pavidalu, ji raitosi apie faraono skeptrą. Kultas Kulto centras Heliopolis. Sinkretizmo proceso metu Tefnut buvo tapatinama su daugeliu kitų deivių liūčių: Muta, Basta, Sekhmeta, tačiau labiausiai su Hator. Tefnut buvo garbinama, nes buvo tikima, kad ji pastatydino faraonui baseiną, jog šis nusimazgotų kojas. Mitas Viename mite pasakojama apie baisią klimato nelaimę, kuri įvyko Senosios karalystės pabaigoje. Šis mitas pasakoja, kad Tefnut su Šu (vers. Ra) susivaidijo ir Tefnut („drėgmė“) paliko Egiptą ir iškeliavo į Nubiją. Tada Šu suprato, kad jam trūksta Tefnut ir norėjo ją susigrąžinti, bet Tefnut pasivertė kate, kuri sunaikindavo prisiartinusį žmogų ar dievą. Pagal kitą mito versiją, apie Hator Tefnut sugrįžimą iš Nubijos Tefnut yra mylima Ra duktė, jo akis, bet dėl nežinomų priežasčių susivaidija su savo tėvu ir iškeliauja į Nubiją, kur klajoja pavirtusi liūte. Senas ir bejėgis Ra negali gyventi be savo stipriosios dukters, tad siunčia sūnų, Tefnut brolį Šu, ir išminties dievą Totą, kad šie įkalbėtų Tefnut sugrįžti į Egiptą. Dievai įvykdo savo užduotį, Tefnut sugrįžta į Egiptą. Jos kelionė Nilu žemyn suteikia daug džiaugsmo ir linksmybių visiems Nilo slėnio gyventojams, o diena, kai po šventosios santuokos Hator Tefnut tampa Šu (arba Šu Onurio) žmona – gamtos suklestėjimo pradžią. Graikų mitologijoje prilyginta Artemidei. Egiptiečių dievai ca:Llista de personatges de la mitologia egípcia#T

Dominykas (, Domininkas, tikroji pavardė Domingo de Guzman, 1170 m. birželio 24 d. Kaleruega, Kastilija – 1221 m. rugpjūčio 6 d. Bolonija, palaidotas Bolonijos katedroje) – dominikonų ordino įkūrėjas, pamokslininkas. Nuo 1234 m. Šventasis, šventė – rugpjūčio 8 d. Biografija Studijavo Palencijos universitete prie Valjadolido. Apie 1195 m. įšventintas kunigu. Osmos (Sorijos provincija, Kastilija) vyskupijos kanauninkas, kanauninkų kapitulos vyresnysis, 1195-1203 m. katedros pamokslininkas, 1199 m. vyskupo sekretorius. Nuo 1203 m. vykdė misijas Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijos pietuose. Kovojo su eretiniu albigiečių judėjimu. Steigė religines bendruomenes atsivertusioms moterims. 1206 m. Prujuje prie Tulūzos įkūrė dominikonių, 1215 m. Tulūzoje dominikonų ordiną, vėliau prie pastarojo įkurta Dominikonų pasauliečių brolija. Vėliau dirbo Romoje, 1218-1219 m. misionierius Prancūzijoje, Ispanijoje. Vaizduojamas su dominikonų drabužiais ir rožiniu, kurį jam duoda Švenčiausioji Mergelė Marija arba laiko jį pats. Šv. Dominyko atributai – lelija, knyga, duona, šuo su liepsnojančiu deglu nasruose, rožinis, žvaigždė. Šaltiniai Dominykas Dominykas Dominykas Dominykas Dominykas

Paprastasis kmynas (Carum carvi) – salierinių (Apiaceae) šeimos augalų rūšis, prieskoninė daržovė, vienintelė iš kmyno (Carum) genties auganti Lietuvoje. Augalas 30-100 cm aukščio, dvimetis ar daugiametis. Šaknis cilindriška arba verpstiška, liemeninė. lapai 2-3 kartus plunksniškai suskaldyti. Žiedynas – smulkių baltų ar rausvų žiedelių skėtis. Žydi gegužės – liepos mėn. Subrandina pailgas, tamsiai rudas, aromatingas sėklas. Paprastasis kmynas auga pievose miškų aikštelėse, ant ežių bei pagrioviuose. Paprastasis kmynas – vertingas prieskoninis augalas, jo sėklos nuo seno naudojamos kepant duoną, rauginant daržoves ir kt., o eterinis aliejus vartojamas maisto, degtinės bei likerių gamyboje. Augalas turi vaistinių savybių, arbata vartojama virškinimui reguliuoti, gerina apetitą, stabdo puvimo procesus. Salieriniai Prieskoniniai augalai Vaistiniai augalai Parfumeriniai augalai

Dapšių piliakalnis ir gyvenvietė (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A768KP, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR607) – piliakalnis, vadinamas Alkos kalnu ir archeologinė gyvenvietė Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Dapšių kaimo, Dubulio ir Gūžės santakoje su Varduva. Upių santaką dabar užliejęs Varduvos tvenkinys. Pasiekiamas keliu Ukrinai – Kugiai už Nurupio pavažiavus šiaurės rytų kryptimi lauko keliuku į kairę iki galo, yra priekyje. Piliakalnis Piliakalnį iš trijų pusių juosia upelių slėniai, smarkiai nuplovę jo šlaitus. 100 m ilgio ir 15 m aukščio kyšulio šiaurės rytų dalyje yra 42 x 11 m dydžio aikštelė, kurios pietvakarių pakraštys sutvirtintas apie 1,8 m aukščio ir ties pagrindu 14 m pločio pylimu bei apie 1 m gylio ir 2 m pločio (viršuje) grioviu. Už šio griovio supiltas antras 0,2 m aukščio nuo griovio, 5 m pločio pylimas, kurio 0,4 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į antrą 7 m pločio, 0,3 m gylio griovį. Už šio griovio prasideda erozijos labai apgadintas priešpilio šlaitas. Piliakalnio šiaurės rytų šlaite, 2 m žemiau aikštelės yra 4 m pločio terasa. Priešpilio aikštelė trikampė, orientuota šiaurės rytų – pietvaarių kryptimi, 35 x 25 m dydžio. Jos pietvakarių krašte supiltas 1 m aukščio, 9,5 m pločio pylimas, kurio išorinis 2 m aukščio šlaitas leidžiasi į 2 m pločio griovį, iš jo likusi terasa. Už jo supiltas antras 2 m pločio pylimas (nuskleistas), kurio išorinis šlaitas – 1 m aukščio. Piliakalnio ir priešpilio šlaitai statūs, 14­-15 m aukščio. Didžiąją piliakalnio aikštelės dalį nuplovė Gūžė, priešpilio pusę – Varduva. Piliakalnis ir priešpilis apardytas XIX a.-XX a. pradžioje čia įrengtų kapinaičių. Piliakalnio šiaurinio šlaito terasoje, maždaug 8 m. žemiau buvo kapinaitės, o jose nedidelė medinė koplytėlė. XX a. pradžioje kapinaitės buvo ir piliakalnio aikštelėje, kur tebestovi akmeninis antkapis su 1908 m. data. Tyrimai 1948 m. ir 1966 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Užtvenkus Varduvą, užliejamoje zonoje atsidūrusio piliakalnio archeologinius tyrimus 1974 m. atliko Lietuvos istorijos instituto archeologai, vadovas Vytautas Daugudis. Ištyrus 431 m² plotą ir atlikus piliakalnio ištisinį ir priešpilio išilginį pjūvį, rasta I tūkstantmečio pr. m. e. II pusės stulpinės konstrukcijos pastato dalis su 4 m pločio gyvenamąja patalpa ir atviru židiniu, lipdytų brūkšniuotu paviršiumi puodų šukių ir gyvulių kaulų, vėlyvesnių laikotarpių – lipdytos brūkšniuotu, lygiu ir grublėtu paviršiumi keramikos, molinių svarelių, žalvarinių papuošalų, geležinis kirvis. Pylimuose aptikta medinių įtvirtinimų liekanų, akmeninių grindinių. Pylimo viršūnėje pastebėta smulkių degėsių – buvusių medinių įtvirtinimų pėdsakai. Pylimas supiltas iš tamsiai pilkos spalvos žemės, maišytos su moliu. Apie 0,4 m žemiau pylimo viršūnės jo išorinėje pusėje paliktas 0,7 m pločio, ir 5x10x7 – 15x10x20 cm dydžio akmenų grindinėlis. Galimas dalykas, kad šie akmenys naudoti ant pylimo stovėjusios medinės gynybinės sienos išorinės pusės sutvirtinimui. Panašus, iki 0,8 m pločio akmenų grindinys juosė ir pylimo vidinę papėdę, apie 0,7 m žemiau jo viršūnės. Greičiausiai šis grindinys yra vidinės pylimo pusės sutvirtinimo liekana. Pastebėta, kad I tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje pylimas tvirtintas bei taisytas apie 10 kartų. Piliakalnis naudotas iki XIII a. Tyrimais nustatyta, kad pirmiau priešpilis buvo mažesnis, tik 25 m ilgio. Jis iš išorės buvo apsaugotas pylimo, kuris rekonstruojant priešpilį buvo nukastas, o priešpilio aikštelė praplėsta į išorę dar 10 m, kur supiltas naujas 1 m aukščio, 3 m pločio pylimas, už kurio iškastas 0,5 m gylio, 1 m pločio griovys. Priešpilio pylimas buvo rekonstruotas 3 ar 4 kartus. Vėliausio pylimo viršuje stovėjo 2,5-­3 m pločio dviguba medinė gynybinė siena, sudaryta iš įkastų stulpų, prilaikomų gulsčių 15-­20 cm skersmens rąstų. Priešpilyje rastas geležinis plačiaašmenis kirvis, žalvarinė segė, akmeninis galąstuvas, žiestos keramikos. Gyvenvietė Piliakalnio pietinėje ir pietvakarių papėdėje 1,5 ha plote yra I tūkstantmečio vidurio – XIII a. papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1974 m. Joje ištirta 147 m² plotas, rasta medinės gynybinės užtvaros liekanų, lipdytos ir žiestos keramikos, geležinių peilių, akmeninių galąstuvų, molio tinko, gyvulių kaulų. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. Šaltiniai Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. T. 2. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V.,1973,p. 144 Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2. V. Daugudis. Dapšių (Mažeikių raj.) piliakalnis. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1974 ir 1975 metais. V., 1978. P. 10-20. Nuorodos Dapšių pilies rekonstrukcija. Dailininkės E. Beinorytės piešinys Piliakalniai Mažeikių rajone

Osteodermas (; ), antriniai odos sukaulėjimai – kai kurių stuburinių gyvūnų odos mezoderminiame sluoksnyje susidarę kauliniai dariniai, paprastai nedidelių plokštelių pavidalo. Odos kauliniai dariniai stuburinių evoliucijoje susidarė ne vieną kartą ir nepriklausomai skirtingose tetrapodų grupėse, jie nėra žuvų kaulinių žvynų homologai. Osteodermai būdingi daugeliui šiuolaikinių ir išmirusių roplių grupių. Juos turėjo arba dabar turi daugelis dinozaurų (ypač ankilozaurų ir stegozaurų), primityvių archozaurų, plakodontų, parejazaurų, krokodilų, kai kurie driežai (scinkai, Cordylidae, gluodenai, nuodadančiai). Iš šiuolaikinių roplių labai gerai išvystytus osteodermus turi krokodilai. Jų osteodermai būna po raginiais skydeliais. Galvos osteodermai gali suaugti su kaukolės kaulais. Vėžlių šarvuose osteodermai sudaro periferines (peripherale), nuchalines (nuchale) ir pigalines (pygale) karapakso kaulines plokšteles. Žinduoliams osteodermai nebūdingi, bet kai kurie jų turi, pvz., šiuolaikiniai (šarvuočiai) ir išmirę (gliptodontai ir antžeminiai tinginiai) nepilnadančiai. Koriumo (dermos) suragėjusiems dariniams priskiriami ir prie kaukolės kaulų priaugantys ossa cornua,kurie sudaro porakanopių ragų kaulinius pamatus. Dykaragiuose ir žirafiniuose šie kaulai nuolatiniai. Elninių ossa cornua keičiami, jie kasmet nukrenta, nes osteoklastai suardo jų pamatus. Nukritusių ragų tvirtinimo vietas apauga oda, o vėliau po oda ima formuotis nauji kaulai. Odos raginiai dariniai pirmiausia atlieka apsauginę funkciją. Šiuolaikinių krokodilų osteodermai turi tankų kraujagyslių tinklą, todėl veikia ne tik kaip šarvas, bet ir kaip termoreguliacijos organas. Gyvūnų anatomija Kaulų sistema Oda ir jos dariniai

Medinai – viensėdis Panevėžio rajono savivaldybėje, 4 km nuo Karsakiškio. Gyventojai Šaltiniai Panevėžio rajono savivaldybės gyvenvietės

Ažukampis – buvęs kaimas Ignalinos rajono savivaldybėje, 7 km į rytus nuo Naujojo Daugėliškio. Šaltiniai Panaikintos Ignalinos rajono savivaldybės gyvenvietės

Kalba gali reikšti: Kalba – lingvistinių ženklų sistema. Kalba (retorika) – viešas žodinis pasisakymas. Kalba (žurnalas) – bendrinės kalbos žurnalas, leistas 1930 m. Kaune, „Židinio“ priedas. Kalba (JAE) – miestas Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Žodis klasė reiškia: klasė – lavinimo įstaigos organizacinis vienetas. klasė – socialinė klasės sociologijoje ir politologijoje; klasė – taksonominis rangas biologijoje; klasė – objektinio programavimo sąvoka; klasė – aibių klasė matematikoje; klasė – veikėjo specializacija vaidmenų žaidimuose;

Košcenevičė () – kaimas Lenkijos rytuose, Piščaco valsčiuje, Palenkės Bialos apskrityje, Liublino vaivadijoje. Kaimas yra apie 5 km į vakarus nuo Piščaco, apie 16 km į pietryčius nuo Palenkės Bialos ir apie 95 km į šiaurės rytus nuo vaivadijos centro Liublino. Per kaimą teka Lutnios upė. Istorija Nuo XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1809-1954 m. kaimas buvo Košcenevičės valsčiaus centras. 1930 m. kaime įkurta katalikų parapija. Nuorodos Kościeniewicze Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografiniame žodyne, Tom IV (Kęs – Kutno) z 1883 r. (lenk.). Piščaco valsčius

Aš nekalbėti angliškai () – 1995 m. Italijoje sukurta komedija. Pagrindiniai aktoriai Aktorius – vaidmuo Paolo Villaggio – Seržo Kolombo Paola Quattrini – Patricija Ian Price – Frederikas Carolyn Pickles – Linda Mario Bianco Matteo Dondi Laura Migliacci Chiara Noschese Turinys Didelė Anglijos draudimo kompanija įsigyja tuo pačiu besiverčiančią nedidelę italų bendrovę ir pradeda joje pertvarką, norėdami priversti vietinius dirbti intensyviau ir produktyviau. Vienas pagrindinių reikalavimų – mokėti anglų kalbą – tampa privalomas visiems. Pagyvenęs agentas Seržo Kolombo, nuo pat pirmos dienos patekęs į naujųjų šeimininkų „juodąjį sąrašą“, kad išsaugoti darbą nusprendžia įrodyti esąs ne prastesnis už kitus. Vasaros atostogų metu jis užsirašo į anglų kalbos kursus ir išvažiuoja į Angliją. Bėda ta, kad jo bendramoksliai – paaugliai, o mokytojai vadovaujasi griežtomis taisyklėmis ir už didesnius prasižengimus žada juos išsiųsti namo... 1995 filmai Italijos filmai Komedijos

Ležės apskritis () – viena iš 12 Albanijos apskričių. Apskritį sudaro Kurbinio, Ležės, Mirditės apygardos ir administracinis centras – Ležė. Apskritis vakaruose turi Adrijos jūros kranto liniją. Šalies viduje ribojasi su apskritimis: Škoderio – šiaurėje, Kukesio – šiaurės rytuose, Diberio – pietryčiuose ir Duresio – pietuose. Administracinis suskirstymas Šaltiniai Albanijos apskritys

Cvalinai () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Staviskų valsčiuje, Kolno apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 5 km į pietryčius nuo Staviskų, apie 20 km į pietryčius nuo Kolno ir apie 69 km į vakarus nuo vaivadijos centro Balstogės. Staviskų valsčius

Kaišiadorių rajono Darsūniškio pagrindinė mokykla – dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla Kaišiadorių raj., Darsūniškyje, vykdžiusi pradinio, pagrindinio ir papildomo ugdymo programas lietuvių kalba. Įstaigos kodas 190594315. Steigėjas Kaišiadorių rajono savivaldybės taryba. Istorija 1777 m. įsteigta parapinė mokykla, 1897–1941 m. valdinė pradžios, 1941–1992 m. septynmetė, aštuonmetė, nepilna vidurinė, devynmetė, nuo 1992 m. Darsūniškio pagrindinė mokykla. 2008 m. prijungta prie Kaišiadorių rajono Kruonio vidurinės mokyklos. Direktoriai Galina Kerševičienė Žymūs mokiniai Antanas Maciulevičius, kino režisierius Darsūniškis Kaišiadorių rajono savivaldybės mokyklų skyriai

Riocentras – parodų ir konferencijų centras Rio de Žaneire, Brazilijoje. Didžiausias tokio tipo centras visoje Lotynų Amerikoje. Centrą sudaro šeši dideli paviljonai, kurie talpina nuo 2000 iki 4000 žiūrovų. Istorija 1981 m. balandžio 30 d. centre įvykdyta teroristinė ataka. 1992 m. centre vyko Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencija. 2007 m. Riocentre vyko Pan Amerikos žaidynių varžybos. 2014 m. per XX pasaulio futbolo čempionatą centre veikė tarptautinis transliuotojų centras. 2016 m. vasaros olimpinių žaidynių metu keturiuose paviljonuose vyks olimpinės varžybos: boksas, badmintonas, stalo tenisas ir sunkioji atletika. Rio de Žaneiro statiniai

Rymano paviršius – kompleksinio kintamojo funkcijos geometrinis atvaizdavimas, kurio metu daugiareikšmės funkcijos vaizduojamos kaip vienareikšmės, tik keliose atskirose plokštumose (daugialapės funkcijos). Tos plokštumos susijungia tam tikruose išsišakojimo taškuose (kreivėse). Pirmasis jas nagrinėjo Rymanas, kurio vardu ir pavadinti šie dariniai. Lokaliai tie paviršiai yra tik lopinėliai, tačiau globaliai jie gali atrodyti kaip sudėtingos daugialapės struktūros, torai, sferos. Vienas tokių paviršių yra vadinamoji Rymano sfera. Tai yra stereografinis visos kompleksinės plokštumos atvaizdavimas (projekcija) į sferą. Kitų gerai žinomų funkcijų Rymano paviršių vizualizacija: Kompleksinė analizė

Šgaira – miestelis pietryčių Maltoje, tarp Valetos ir Marsaskalos, prie Viduržemio jūros. Savivaldybės centras. Sportas Xghajra Tornadoes FC (futbolas) Maltos miestai

FontCreator (anksčiau vadinosi Font Creator Program ir Font Creator) yra kompiuterinių TrueType ir OpenType šriftų kūrimo ir redagavimo programa, sukurta kompanijos High-Logic. Programoje yra galimybė konvertuoti nuskaitytus arba pieštus kita programa paveikslėlius į atitinkamus šrifto simbolius. Įvairiomis priemonėmis galima pagerinti raidžių išvaizdą ir sandarą arba tyčia sudarkyti raides. Pirmoji programos versija buvo išleista 1997 m. Anksčiau programa vadinosi Font Creator ir Font Creator Program, bet dabartinis FontCreator pavadinimas įsigalėjo 2006 m. gegužę. Programa veikia visose Windows operacinėse sistemose nuo 95 iki XP. Programinė įranga

Asmenukė () – autoportretinė nuotrauk, dažniausiai padaryta išmaniuoju telefonu. Asmenukes autoriai platina socialiniuose tinkluose (pvz., „Facebook“, „Instagram“, „Snapchat“ ar „Tumblr“). Jomis dalijasi tiek įžymybės, tiek ir paprasti socialinių tinklų vartotojai. Internete asmenukių galima rasti net su popiežiumi Pranciškumi, princu Viljamu ir jo žmona Kembridžo kunigaikštiene Catherine. Terminas Į lietuvių kalbą iš anglų kalbos pirmiausia atėjo svetimybė „selfis“. 2013 metais „Oxford“ žodynas žodį „selfie“ paskelbė Metų žodžiu. Po kiek laiko Lietuvoje buvo sugalvotas lietuviškas atitikmuo autoportretinėms fotonuotraukoms pavadinti. Naujadaras „asmenukė" yra įtrauktas į Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną (tvarkytoja Rita Miliūnaitė). Rūšys Grupinukė () – asmenukė su savimi ir dar bent vienu asmeniu (paprastai draugu) Gyvūnukė () – asmenukė su gyvūnu Helfie – plaukų asmenukė Belfie – užpakalio asmenukė Welfie – asmenukė po darbo (Work-out) Drelfie (drunken selfie) – išgėrusio, girto žmogaus asmenukė Shelfie – asmenukė knygų ar kitų daiktų lentynų (baldų) fone Bookshelfie – asmenukė su knyga Felfie – fermerio asmenukė Dronie – asmenukė iš aukščio (t. y. padaryta iš aukštai, pvz., iš paukščio skrydžio) Ussie – asmenukė su kitais žmonėmis aplinkui Selfeye – savo akių makiažo asmenukė Welfie – asmenukė per treniruotę (sporto salėje) Youie – kitų žmonių asmenukė Šaltiniai Nuorodos 3 garsios fotografės patarimai, kaip susikurti tobulą asmenukę 5 patarimai, kaip įamžinti geresnę asmenukę nei įžymybės Asmenukė (selfie) pripažinta psichikos sutrikimu Asmenukė 360 laipsnių kampu įspūdingiausiose pasaulio vietose Latvijoje užfiksuotas didžiausios pasaulyje asmenukės rekordas Įsiamžino ir šalies premjerė Fotografija

Čerčilis (, ) – upė centrinėje Kandoje, Saskačevane ir Manitoboje. Prasideda Il a la Kroso ežere. Tačiau neretai Čerčilio ištakomis laikoma Biverio upė, prasidedanti Albertoje. Teka Didžiosiomis lygumomis į rytus ir šiaurės rytus. Prateka ežerų virtinę (Hairoko, Grenvilio, Pietų Indiano, Gauerio). Įteka į Hadsono įlanką ties Čerčilio miestu. Upės vagoje gausu slenksčių. Čerčilis užšalęs nuo lapkričio iki birželio. Įrengta Ailen Folso HE (susidarė Čerčilio tvenkinys). Kanados upės

AS Wetr, o trumpiau vadinamas Wetr – Naujosios Kaledonijos futbolo klubas iš Numėjos. Istorija Kitados žaidė antrame divizione (II), o nuo 2013 m. sezono rungtyniavo aukščiausioje šalies lygoje. Laimėjimai Super Ligue Čempionai (0): – Sezonai Pastarųjų metų sezonai Klubo spalvinė gama Apranga Sportinės aprangos pokyčiai. Namuose žaidžia tradicine apranga. Garsesni žaidėjai Žaidėjai atstovavę nacionalinei komandai Išnašos Nuorodos [ facebook paskyra] SOCCERWAY Transfermarkt Globalsportsarchive Wetr

Islandijos futbolo varžybos 2019 m. prasidėjo 2019 m. pavasarį, baigėsi 2019 m. rugsėjo 28 d. s turnyras prasidėjo 2019 m. pavasarį, finalas įvyko 2019 m. rugsėjo 14 d. s turnyras prasidėjo 2019 m. vasario mėn., finalas įvyko 2019 m. balandžio 7 d. 2019 m. Úrvalsdeild Úrvalsdeild karla arba Pepsi-deild karla – aukščiausioji futbolo lyga. Dalyvavo 12 komandų. Dalyviai Valur Reykjavík Breiðablik Stjarnan KR Reykjavik FH Hafnarfjörður ÍB Vestmannaeyja KA Akureyri Fylkir Reykjavík Víkingur Reykjavík UMF Grindavík ÍA Akranes ( kilimas iš II pakopos) HK Kópavogur ( kilimas iš II pakopos) Galutinė komandų rikiuotė KR Reykjavík tapo šalies čempionais 27 kartą klubo istorijoje. Víkingur Reykjavík iškovojo šalies futbolo taurę ir pateko į UEFA Europos lyga 2020–2021 m. 2019 m. 1. deild karla 1. deild karla – antros pakopos pirmenybės. 2019 m. dalyvavo 12 komandų. Dalyviai Fjölnir Reykjavík ( iškirto iš elito diviziono) Keflavik ( iškirto iš elito diviziono) Þór Akureyri Víkingur Ó. Þróttur R. Njarðvík Leiknir R. KF Haukar Fram Reykjavík Magni Grenivík UMF Afturelding ( kilimas iš III pakopos) ÍF Grótta ( kilimas iš III pakopos) Galutinė lentelė ÍF Grótta tapo pirmenybių nugalėtojais ir pateko į elito divizioną. Fjölnir Reykjavík liko antroje vietoje ir pateko į elito divizioną. 2019 m. Islandijos futbolo taurė Islandijos futbolo taurė – pagrindinis futbolo taurės turnyras Islandijoje. Vyksta kasmet nuo 1960 m. s turnyras prasidėjo 2019 m. pavasarį, finalas įvyko 2019 m. rugsėjo 14 d. Víkingur Reykjavík finale nugalėjo varžovus rezultatu 1–0 ir iškovojo šalies futbolo taurę. Finalo ir pusfinalio rungtynės Finalo rungtynės Víkingur Reykjavík finale nugalėjo rezultatu 1–0 ir iškovojo šalies futbolo taurę. 2019 m. Lygos taurė 2019 m. Islandijos futbolo lygos taurė, tai 24-asis priešsezoninis turnyras. Į finalą pateko ÍA Akranes ir KR Reykjavík. Finalo ir pusfinalio rungtynės Finalo rungtynės KR Reykjavík finale nugalėjo rezultatu 2–1 ir iškovojo šalies futbolo taurę. Šaltiniai Nuorodos Ksi.is svetainė RSSSF duomenų bazė RSSSF duomenų bazė Islandijos futbolo varžybos Europos futbolo varžybos 2019–2020 m.

Antano Baranausko literatūrinė premija – literatūrinė premija, kurią 2010 m. įsteigė Anykščių rajono savivaldybė, bendradarbiaudama su Lietuvos rašytojų sąjunga. Skiriama už grožinės literatūros kūrinius – knygas, skiepijančius meilę Lietuvos gamtai ir Antano Baranausko gimtinės aplinkai, atskleidžiančius žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, arba profesionalios literatūrologijos kūrinius, skirtus Antano Baranausko kūrybai. Premija skiriama konkurso būdu. Vertinamos per pastaruosius trejus metus išleistos knygos. Kandidatus premijai gauti gali siūlyti meno kūrėjų asociacijos, visuomeninės organizacijos, leidyklos, patys kūrinių autoriai. Laureatą renka Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos komisija. Tai solidžiausia tarp Lietuvos savivaldybių literatūrinių premijų. Premijos laureatai Premija skirta: 2010 m. Pauliui Subačiui už monografiją „Antanas Baranauskas. Gyvenimo tekstas ir tekstų gyvenimai“. 2011 m. Rimantui Vanagui už dokumentinės prozos knygą „Peslių akademija“. 2012 m. Algimantui Zurbai už romaną „Krisius“. 2013 m. įvertinus pretendentus, premija neskirta. 2014 m. Gintautui Dabrišiui už poezijos knygas „Joju vienas“ (2011) ir „Upė Jekaterinai“ (2014). 2015 m. Viktorijai Daujotytei už knygas „Gīvenu vīna. Gyvenu viena“ ir „Tatā pariejau. Tai parėjau“. 2016 m. Erikai Drungytei už eilėraščių knygą „Patria“. 2017 m. Ingai Liepaitei ir Antanui Verbickui už knygą „Antano Baranausko asmeninė biblioteka“. 2018 m. Vladui Braziūnui už poezijos knygą „Lėtojo laiko aky“. 2019 m. Valdui Papieviui už romaną „Brydė“. 2020 m. Vytautui Martinkui už romaną „Tavo bažnyčios rūsys“. 2021 m. Reginai Katinaitei-Lumpickienei už eilėraščių knygas aukštaičių uteniškių tarme „Tapuolia pūkas aky“ ir „Varna su baltu plūksnu. 2022 m. Vytautui Kazielai už eilėraščių rinkinį „Sapnų slidininkas“. Šaltiniai Nuorodos Antano Baranausko literatūrinė premija Baranausko

Čolpon Ata () – miestas šiaurės rytų Kirgizijoje, Isyk Kulio srityje, Isyk Kulio ežero šiaurinėje pakrantėje, 145 km į šiaurės vakarus nuo Karakolo. Rajono centras. Pro miestą eina Balykči–Karakolo plentas. Maisto pramonė. Čolpon Ata yra populiarus Vidurinės Azijos kurortas. Veikia viešbučiai, sanatorijos, pensionai. Yra istorinis–krašto muziejus, etnografinis paveldas. Čolpon Atos apylinkėse yra akmenų su senoviniais petroglifais. Istorija Gyvenvietė įkurta 1922 m., jos pavadinimas reiškia „Veneros tėvas“. Miesto statusas suteiktas 1975 m. Šaltiniai Kirgizijos miestai Kirgizijos kurortai

Jako AG – vokiečių sportinės aprangos įmonė, įsikūrusi Hollenbacho rajone Mulfingene, Badenas-Viurtembergas, Vokietija. Kompaniją Rudi Sprügel įkūrė 1989 m. Stachenhauzene. „Jako“ teikia sportines aprangas komandoms, žaidžiančioms futbolą, rankinį, krepšinį, ledo ritulį ir kitas sporto šakas. Apie „Jako“ ekipas aprūpino sportiniu inventoriumi nuo 1989 m.. Jie pradėjo aprūpinti sporto komandas, esančias geografiškai tarp Jagst ir Kocher upių. „Jako“ šiuo metu yra atstovaujama daugiau nei 40 šalių. Produktų linijos Komandų kolekcijos Futbolas Bėgimas Rankinis Tinklinis Krepšinis Moterų sportinė apranga Sportinis Inventorius Šaltiniai Nuorodos Oficialus Jako internetinis puslapis Oficialus Jako internetinis puslapis Lietuvoje Vokietijos įmonės

Flintas – miestas Didžiojoje Britanijoje, šiaurinėje Velso dalyje, ant Airijos jūros kranto, prie Dy upės estuarijos. Mieste yra 1277 m. karaliaus Edvardo I pastatytos pilies griuvėsiai. Sportas Flint Town United FC (futbolas) Velso miestai

Dalius Jatužis (g. 1968 m. sausio 18 d. Biržuose) – gydytojas neurologas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, dekanas. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neurologinių funkcinių tyrimų kabineto vyresnysis gydytojas. Specializacija: galvos smegenų kraujotakos ligos, kaklo ir smegenų kraujagyslių ultragarsiniai tyrimai. Biografija 1991 m. baigė medicinos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. 1995 m. įgijo gydytojo neurologo specializaciją. 1999 m. gavo mokslų daktaro laipsnį, 2012 m. gavo profesoriaus pedagoginį laipsnį. 2017 m. tapo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto direktoriumi. 2022 m. rugsėjo 27 d. buvo išrinktas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanu. Lietuvos insulto asociacijos bei Lietuvos neurologų asociacijos pirmininkas, žurnalo „Neurologijos seminarai“ atsakingasis redaktorius. Nuo 1999 m. Pasaulio neurologų federacijos narys ir edukacinis koordinatorius Lietuvai. Nuo 2009 m. – Europos insulto organizacijos tikrasis narys. Nuo 2015 m. – Lietuvos delegatas Europos neurologų akademijoje. 2015 m. suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas. 2021 m. rugpjūčio 27 d. įteiktas „Nordic Stroke Award“ (Šiaurės šalių insulto organizacijos) apdovanojimas. D. Jatužis yra daugiau nei 100 mokslinių publikacijų ir daugiau nei 150 tarptautinių pranešimų bendraautoris. Laisvalaikiu mėgsta žvejoti, muzikuoti, fotografuoti. Studijų laikais dainavo ansamblyje "Ratilio", šiuo metu dainuoja Santaros chore. Išnašos Vilniaus universiteto dekanai Lietuvos neurologai

Godžiosonas ( – „Senoji Korėja“), taip pat Kodžiosonas – pusiau legendinė Korėjos valstybė, klestėjusi I tūkst. pr. m. e. Šiaurinėje Korėjoje ir Pietų Mandžiūrijoje. Su ja korėjiečiai sieja savo valstybingumo pradžią. Pietų Korėjoje iki 1961 m. buvo vartojamas kalendorius, skaičiuojantis savo erą nuo legendinio įkūrimo – 2333 m. pr. m. e. Legendos Apie Godžiosoną pasakojama daugybė legendų. Teigiama, kad tai nebuvo pirmoji valstybė Korėjoje. Iki jos egzistavo Pedal (kor. 배달국 Baedalguk) (3898–2333 m. pr. m. e), o ši savo ruožtu kilo iš Hvanguk (kor. 桓國/환국 Hwanguk) (7197–3898 m. pr. m. e.) Pasakojama, kad tada, kai dangaus dievo Hvanino sūnus Hvanungas valdė pasaulį iš Dievų miesto Šinši (神市/신시), esančio Pektu kalne, atėjo pas jį tigras ir lokys, melsdami padaryti juos žmonėmis. Dievas davė jiedviem 20 skiltelių česnako ir kiečių, liepdamas misti vien tik jais. Tigras greitai pabėgo nuo tokio gyvenimo, o lokys iškentė 21 dieną, ir dievas pavertė jį gražia moterimi Ungnio (熊女/웅녀 Ungnyeo). Kadangi jai buvo liūdna vienai, dievas padovanojo jai sūnų Tanguną, kurio tikrasis vardas buvo Tangun Vanggom. Tangunas tapo Kodžiosono įkūrėju, ir visi jo palikuonys valdovai buvo tituluojami „tangunais“. Jis valdė tuo pat metu, kuomet Kiniją valdė imperatorius Jao. Geografinis padalinimas Godžiosonas buvo padalintas į tris dalis: Šiaurėje (Pietų Mandžiūrijoje) buvo centrinė valstybė Džindžioson (Jinjoseon) su sostine Asadal mieste, valdoma paties Tanguno, vakaruose – Bondžioson (Beonjoseon), su sostine Vangomsong, o pietuose (Korėjos pusiasalyje) – Madžioson (Majoseon) su sostine Taldžiguk. Pastarosios buvo valdomos „vicetangunų“ Čidunam ir Ungbekta. Legendinė istorija Godžiosono istorija tradiciškai skaidoma į tris laikotarpius: Tangun Džioson (2333–1126 m. pr. m. e) – Tanguno sukurta valstybė. Kidžia Džioson (1126–194 m. pr. m. e.) – siejama su vienu kinų valdovu 箕子 (kin. jizi, korėjietiškas tarimas – Kidžia (Gija)), kuris atvykimo į Korėją ir ėmė valdyti Godžiosoną ar bent jau dalį jo, introdukuodamas kinų kultūrą. Tai – hipotetinė valstybė. Viman Džioson (194–108 m. pr. m. e.) – irgi siejama su kinų pabėgėliu iš Jan valstybės, kuris, tapęs pripažintu žmogumi Godžiosone, nuvertė valdovą Džiun ir įkūręs sostinę Vangomsong (Pchenjane), ėmė ją valdyti. Tuo metu į Korėją pateko daug kultūrinės įtakos. Radiniai Godžiosono legendos siejamos su iš tikro egzistavusia žalvario kultūra, II tūkst. pr. m. e. pradžioje prasidėjusia liao upės slėnyje ir iki vidurio išplitusia po visą Korėją. Tai buvo žemdirbių kultūra, introdukavusi Korėjoje ryžių auginimą. Ši kultūra siejama su tam specifiniais radiniais: Mumun keramika – beornamentė keramika, pakeitusi senąją šukinio rašto čelmun keramiką. Bronzos dirbiniai – jų technologijos išsivystė II ir I tūkst. pr. m. e. sandūroje. Buvo gaminami dailūs skitų žvėrių stiliaus dirbiniai. Smuiko formos ietigaliai – būdingi bronzos dirbiniai. Dolmenai Tikroji istorija Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Godžiosonas paminėtas VII a. pr. m. e., kaip valstybė, ar gentis, prekiaujanti su Kinijos Či valstybe. Greičiausiai tai buvo nedidelė valstybė ar net gyvenvietė. IV a. pr. m. e. Godžiosonas galėjo būti viena iš daugybės žemių, kunigaikštysčių, susiformavusių Šiaurės Korėjoje. Greičiausiai tada ji ėmė plėsti savo hegemonija, užkariaudama mažesnes žemes. Jau tada iškilo konfrontacija su kinų Jan valstybe. Iš kinų šaltinių išaiškėja, kad joje jau buvo sureguliuoti įstatymai, klestėjo bronzos kultūra. III a. pr. m. e. kariaudamas su Jan, Godžiosonas neteko dalies savo vakarinių teritorijų. Greičiausiai tada sostine tapo Pchenjanas. Šiaip ar taip, Godžiosonas buvo stipri valstybė, kuri neretai puldinėjo Kiniją ir kėlė jai nemažą grėsmę iš rytų. II a. pr. m. e. vykusi pabėgėlio iš Jan – Viman uzurpacija, minima legendose, irgi gali būti tikras faktas, todėl Viman Džioson valstybės egzistavimo versija nėra atmetama. Greičiausiai tada į valstybę ėmė sklisti kiniška kultūra: pradėtas introdukuoti raštas, religija, menas. 108 m. pr. m. e. Godžiosonas pralaimėjo Han imperatoriaus Vudi armijai, ir jo teritorijoje buvo įkurti kinų savivaldos organai. Visgi, jie nekontroliavo visų senųjų Godžiosono teritorijų, kuriose formavosi vietinių tautų valstybėlės: Bujo (Buyeo), Okčio (Okjeo), Dongė (Dongye) ir daugybė kitų. Taip prasidėjo Ankstyvasis Samguk laikotarpis. Korėjos istorinės valstybės

Jaluvka () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Dambravos valsčiuje, Sokulkos apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Istorija Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Kaimas įkurtas XVII a. 1975-1998 m. priklausė Balstogės vaivadijai. Kaime yra moderni mūrinė Šv. Jėzaus širdies bažnyčia, pašventinta 1986 metais. Bažnyčia pastatyta ant XIX a. anksčiau pastatytos bažnyčios pamatų. Šalia kaimo yra nemažai vandens šaltinių. Nuorodos Per kaimą einančios dviračių trasos aprašymas (lenk.). Dambravos valsčius

A*Teens – Švedijos pop grupė, susikūrusi 1998 metais Stokholme. Istorija Legendinei grupei „ABBA“ pagerbti sukurtas projektas – „A-Teens“ – gimė Švedijoje, Stokholmo mieste, kur į vieną kompaniją susibūrė keturi švedai paaugliai: Marie Serneholt, Sara Lumholdt, Dhani Lennevald‘as ir Amit‘as Paul‘as. 1998-aisiais metais pradėję darbuotis prie debiutinio albumo „The ABBA Generation“, jie po dvejų metų jau karaliavo Europos šalių topuose su puikiai atliktu ABBA koveriu „Mamma Mia“. Tokį žygdarbį „A-Teens“ padarė praėjus lygiai ketvirčiui amžiaus po pačios „ABBA“ sėkmės su šia daina. Albume buvo galima rasti visų didžiausių ABBA hitų, tokių kaip „Dancing Queen“, „Mamma Mia“, „S.O.S.“ bei „Take a Chance on Me“, perdarytas versijas. Po turnė su panašaus stiliaus grupėmis ir atlikėjais (tokiais kaip „N‘Sync“ ir Britney Spears), grupė išleido antrąjį savo albumą, pavadinimu „Teen Spirit“. Jis buvo ypatingas tuo, kad jame skambėjo originalios grupės dainos. 2002-ųjų pavasarį pasirodė dar vienas „A-Teens“ koveris – rokenrolo karaliaus Elvio Presley klasika tapusio hito „Can’t Help Falling in Love“ perdaryta versija. Šį kūrinį galima rasti trečiajame „A-Teens“ albume, „Pop 'Til You Drop“, kurį įrašų kompanija „Universal“ išleido tų metų birželį. Diskografija Albumai Oficialiai A*Teens diskografijoje priskaičiuojami 3 albumai ir viena rinkinys, tačiau faktiškai New Arrival yra ketvirtas studijinis albumas. The ABBA Generation (1999). Išleistas 1999 m. rugpjūčio 25 d., tiražas – 4,5 mln. kopijų; Teen Spirit (2001). Išleistas 2001 m. vasario 26 d., tiražas – 3 mln. kopijų; Pop ‘Til You Drop (2002). Išleistas 2002 m. birželio 18 d., tiražas – 800 tūkst. kopijų; New Arrival (2003). Išleistas 2003 m. sausio 28 d., tiražas – 500 tūkst. kopijų; Greatest Hits (2004). Išleistas 2004 m. gegužės 12 d. Singlai Grupė išleido 13 tarptautinių singlų. Kai kurie iš jų buvo išleisti skirtingose šalyse. Visi, išskyrus Dancing Queen, pateko į Sweden Top 40. Mamma Mia (The ABBA Generation)(1999); Super Trouper (The ABBA Generation)(1999); Gimme! Gimme! Gimme! (The ABBA Generation)(1999); Happy New Year (nėra nei viename albume) (1999); Dancing Queen (The ABBA Generation) (2000) JAV; Upside Down/Bouncing Off The Ceiling (Teen Spirit) (2000); Halfway Around The World (Teen Spirit) (2001); Sugar Rush (Teen Spirit) (2001); Heartbreak Lullaby (Greatest Hits) (2001); Can’t Help Falling In Love (Pop ‘Til You Drop, New Arrival) (2002); Floorfiller (Pop ‘Til You Drop, New Arrival) (2002); A Perfect Match (New Arrival) (2003); I Promised Myself (Greatest Hits) (2004). Švedijos atlikėjai Popmuzikos atlikėjai

Užžartėlė – kaimas šiaurės rytinėje Kėdainių rajono savivaldybės dalyje, 1 km į vakarus nuo Truskavos miestelio, prie kelio į Petkūnus, netoli Linkavos upelio. Istorija 1585 m. minimas Užžartėlės dvaras. XIX a. pab. kaime žemes valdė Hofmanai ir Pucionovai. 1968 m. prie Užžartėlės prijungtas Ščiukiškio kaimas. Tarybiniais metais priklausė Truskavos apylinkei. Gyventojai Šaltiniai Kėdainių rajono savivaldybės gyvenvietės

Kruševo Vipichai () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Sokolų valsčiuje, Mazovijos Vysokio apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Istorija Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose kaimas paminėtas 1426 metais. Iki 1569 m. Liublino unijos priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei. 1827 m. kaime buvo 11 namų ir 63 gyventojai. 1921 m. kaime buvo 10 namų ir 91 gyventojas, iš kurių 47 vyrai ir 44 moterys. Sokolų valsčius

Norvolkas (Norwalk) gali reikšti: Norvolkas – miestas JAV, Kalifornijoje; Norvolkas – miestas JAV, Konektikute; Norvolkas – miestas JAV, Ohajuje.

Teismo posėdžių sekretorius - teismo proceso posėdžių sekretorius. Jo funkcijos yra organizuoti teismo posėdį, fiksuoti jo eigą protokole, atlikti reikalingus paklausimus, sutvarkyti bylą teismo posėdžiui pasibaigus, išsiųsti procesinius dokumentus ir pan., vykdo kitas teismo procesinių dokumentų valdymo funkcijas, taip pat atlikti kitą darbą, susijusį su raštinei priskirtų funkcijų vykdymu. Lietuva Teismo posėdžių sekretorius Lietuvoje jis yra karjeros valstybės tarnautojas (Pareigybės lygis – B, kategorija – 4), pavaldus teismo pirmininkui, teisėjui bei raštinės vedėjai. Reikalavimai Valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi atitikti šiuos specialiuosius reikalavimus: turėti aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą arba aukštesnįjį išsilavinimą, arba iki 1995 metų įgytą specialųjį vidurinį išsilavinimą; gerai išmanyti Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius teismo posėdžio eigą, protokolo turinį, jo surašymo tvarką, dokumentų rengimo principus; gebėti valdyti, kaupti, sisteminti, apibendrinti informaciją, rengti išvadas; sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu, įskaitomai rašyti; mokėti dirbti su informacine sistema LITEKO ir Microsoft Office programiniu paketu; mokėti naudotis garso ir vaizdo įrašymo aparatūra. Funkcijos Valstybės tarnautojo pareigybei priskiriamos funkcijos: išrašyti teismo šaukimus ir pranešimus proceso dalyviams, reikalavimus įstaigoms, atsakingoms už suimtų nuteistųjų laikymą bei pristatymą į teismą, užklausimus ir kitus raštus, susijusius su nagrinėjama byla; siųsti byloje dalyvaujantiems asmenims procesinių dokumentų kopijas įstatymų nustatyta tvarka ir terminais; tikrinti teismo šaukimų ir procesinių dokumentų proceso dalyviams įteikimą, informuoti teisėją apie grąžintus ir proceso dalyviams neįteiktus šaukimus ir procesinius dokumentus; prieš teismo posėdį tikrinti, kas iš šauktųjų asmenų atvyko, nustatyti jų tapatybę bei patikrinti įgaliojimus, rūpintis, kad prieš posėdį ir po jo pertraukos teismo nurodytu laiku visi proceso dalyviai teismo salėje užimtų jiems skirtas vietas, apie baigtą pasiruošimą informuoti teisėją; rašyti posėdžio protokolus ir įstatymo nustatytais terminais teikti teisėjui pasirašyti; tvarkyti bylas: į jas įsiūti dokumentus apie teismo šaukimų įteikimą, teismo priimtus dokumentus ir rašytinius įrodymus, posėdžio protokolą, proceso dalyvių pasižadėjimus, teismo nutartis, sprendimą, nuosprendį, numeruoti bylos lapus, surašyti į bylą įsiūtų dokumentų apyrašą; nustatyta tvarka tvarkyti bylų, paskirtų nagrinėti teismo posėdyje, apskaitos žurnalą; vykdyti šiai pareigybei pavestas funkcijas, susijusias su LITEKO informacine sistema, pagal teismo pirmininko patvirtintą tvarką; vykdyti kitus teismo pirmininko, teisėjo, raštinės vedėjo su teismo veikla susijusius pavedimus, kad būtų pasiekti teismo strateginiai tikslai. Šaltiniai Teisminės pareigybės Proceso teisė

Vracos „Botev“ – Bulgarijos futbolo klubas iš Vracos. Istorija Pasiekimai Sezonai |} Apranga ir jos pokyčiai Namuose rungtyniauja žalia apranga. Nuorodos Oficiali klubo svetainė SOCCERWAY FLASHSCORE SOFASCORE Transfermarkt Globalsportsarchive Botev Vraca

Balimenos „United“ – Šiaurės Airijos futbolo klubas iš Balimenos. Šis straipsnis apie moterų ekipą, kuri rungtyniavo aukščiausiame divizione. Nanų rungtynes žaidžia „Ballymena Shougrounds“ stadione, talpinančiame 5,2 tūkst. žiūrovų. Istorija Klubo ištakos siekia 1994 m. Rungtyniavo Premier League, o vėlesniais metais – Premiership. 2017 m. rungtyniavo Premiership ir liko septintoje vietoje, o po sezono iškrito iš stipriausios lygos. 2022 m. sezone rungtyniavo Championship (II pakopa) ir liko antroje vietoje. Nuo 2023 m. sezono rungtyniavo aukščiausioje lygoje. Pasiekimai Šiaurės Airijos čempionatai Trečia vieta (3): 2009, 2010, 2013 m. Sezonai Premier League Women's Premiership Aprangos ir jų pokyčiai Sportinių aprangų gamos pokyčiai Žymios žaidėjos Natasha Bamford, gynėja. Hannah Firth, saugė. Taip pat skaitykite Ballymena United FC Išnašos Nuorodos Oficiali klubo svetainė facebook paskyra SOCCERWAY [ SOFASCORE] FLASHSCORE nifootballleague.com Šiaurės Airijos moterų futbolo ekipos

Rantau Bumbunas (indonez. Rantau Bumbun) – nedidelė gyvenvietė Indonezijoje, Borneo, Vakarų Kalimantano provincijoje, Kapuas Hulu regencijoje, Miulerio kalnų papėdėje, Mandajaus upės pakrantėje. Rantau Bumbunas – paskutinė gyvenvietė, laivu pasiekiama Mandajaus upe. Šalia kaimo yra krioklys. Auginami ryžiai, vaisiai. Žvejyba. Yra mokykla. Gyvena dajakų gentys. Šaltiniai Indonezijos miestai

Internetinės reklamos blokavimas – iš dalies ar visiškai pašalinamas reklaminis turinys (reklamjuostės, iškylantieji skelbimai ir pan.) įvairių naršyklių plėtinių pagalba. Įdiegus tokį įskiepį galima pasirinkti puslapius, kuriuose norima blokuoti reklamą, laikinai sustabdyti ar vėl įjungti blokatorių. Pastarieji naršyklių plėtiniai prieinami tiek asmeninių kompiuterių, tiek planšečių, tiek išmaniųjų telefonų vartotojams. Vartotojams internetinė reklama dažniausiai yra nepageidaujama, todėl vartotojai linkę blokuoti ją dėl įvairių priežasčių (asmeninio privatumo, brangių mobiliojo ryšio duomenų). 2015 m. žiniasklaidos planavimo agentūros „Media House“ kartu su „Synopticom Ad Research“ atliktas tyrimas rodo, kad 29 % 18–50 metų interneto naudotojų Lietuvoje yra įsidiegę reklamos blokatorius „Adblock“ arba „Adblock Plus“. Reklamą internete dažniausiai linkę blokuoti vyrai (pasaulyje – 60 % visų blokuojančių reklamą internete sudaro vyrai). Daugiausia reklamą blokuoja 19–29 metų jaunuoliai – atitinkamai 45 %. 15min.lt ir kai kurie kiti užsienio bei Lietuvos puslapiai yra nebeprieinami „AdBlock“, „AdBlock Plus“, „uBlock“ ir kt. blokatorių vartotojams. Išnašos Internetinė reklama

Lapičė () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Krynkų valsčiuje, Sokulkos apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 5 km į pietryčius nuo Krinkų, apie 29 km į pietryčius nuo Sokulkos ir 46 km į rytus nuo vaivadijos centro Balstogės. Istorija Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų tauta – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1975-1998 m. priklausė Balstogės vaivadijai. Krynkų valsčius

Saločiais vadinamos gyvenvietės: miestelis Pasvalio rajone; kaimas Lazdijų rajone; viensėdis Pasvalio rajone; kaimas Zarasų rajone.

Komorų vyrų futbolo rinktinė – Komorams atstovaujanti nacionalinė futbolo komanda, kurią kontroliuoja Komorų futbolo federacija (Fédération Comorienne de Football). Rinktinė nedalyvavo nė vieno pasaulio čempionate, bet 2022 m. debiutavo Afrikos Tautų taurėje. Istorija Komanda sukurta 1979 metais, bet tik 2003 m. tapo CAF nare, o 2005 metais – FIFA nare. Komorų vyrų futbolo rinktinė debiutavo 1979 m. Indijos vandenyno salų žaidynėse ir be šio turnyro niekur nerungtyniavo iki pat 2006 m., kai sudalyvavo 2009 m. Arabų taurės atrankoje. 2007 m. debiutavo atrankoje į pasaulio čempionatą ir Afrikos Tautų taurę. Gana ilgą laiką Komorai buvo viena silpniausių Afrikos rinktinių, bet 2018 m. sugebėjo įveikti pirmą atrankos etapą (nugalėjo Lesotą, o 2021 (2022 m.) prasimušė į Afrikos Tautų taurę. Joje Komorų futbolininkai nugalėjo Ganos rinktinę ir pateko į aštuntfinalį, kur susidūrė su šeimininkais, Kamerūno futbolininkais. Nepaisant to, kad dėl KOVID-19 ir traumų neteko daug žaidėjų (vartininku teko žaisti gynėjui), rungtynių pradžioje vienas iš žaidėjų buvo išvarytas, Komorų žaidėjai smarkiai pasipriešino ryškiems favoritams ir nusileido rezultatu 1:2. Dalyvavimas pasaulio čempionatuose 1978–2006 – 2010–2022 – Dalyvavimas Afrikos Tautų taurės turnyre 1957–2010 – 2012–2019 – 2021 – aštuntfinalis Kiti turnyrai Indijos vandenyno salų žaidynės: 3 vieta – 1979, 1985 m. Šaltiniai Afrikos vyrų futbolo rinktinės Futbolo vyrų rinktinė