text
stringlengths 8
102k
|
|---|
Salon Palloilijat arba trumpiau vadinamas SalPa – Suomijos futbolo klubas iš Salo.
Istorija
Klubas įkurtas 1956 m., nuo 1994 m. žaidė Kolmonen (ketvirtoji pakopa). 1995 m. sezone tapo nugalėtojais savo grupėje ir pateko į aukštesnį lygį.
Kakonen (III)
Nuo 1996 m. sezono rungtyniavo Kakkonen (III pakopa). 2000 m. Kakkonen vakarų grupėje tapo nugalėtojais. Po sezono perkelti į aukštesnį lygmenį.
Ykkönen (II)
2001 m. debiutavo Ykkönen (antra pakopa), tačiau liko dešimti ir iškrito į žemesnį divizioną.
Kakonen (III)
Nuo 2002 m. sezono rungtyniavo Kakkonen (III pakopa). 2015 m. sezone iškovojo trečią vietą.
2016 m. sezone liko septintoje vietoje.
2017 m. sezone iškovojo trečią vietą.
2018 m. sezone iškovojo antrą vietą, tačiau paaukštinti buvo tik grupės nugalėtojai.
2019 m. liko penktoje vietoje.
2020 m. Kakonen pirmenybės dėl pandemijos grėsmių buvo nutrauktos po septyniolikos turų. SalPa tuo metu buvo devintoje vietoje.
2021 m. žaidė Kakonen ir B grupėje tarp dvylikos dalyvių buvo šeštoje vietoje.
2022 m. sezone Kakonen „B“ grupėje po 22 turų buvo pirmi su 49 taškais. Keturios geriausios ekipos sužaidė papildomą ratą (trejas rungtynes). SalPa su 56 taškais tapo „B“ grupės nugalėtojais. Po sezono buvo perkelti į aukštesnį divizioną.
Ykkönen (II)
2023 m. vėl rungtyniavo Ykkönen (antra pakopa).
Struktūra
Salon Palloilijat sistemoje vyrų ekipa, moterų komanda. Dirbama su vaikais ir jaunimu.
Pasiekimai
Ykkönen (II)
TBA (būsimas įvykis)
Kakkonen (III)
grupės nugalėtojai: 2000, 2022 m.
Šaltiniai: RSSSF.
Sezonai
|}
Klubo simbolika
Klubo spalvos – mėlyna ir balta.
Apranga
Sportinės aprangos pokyčiai.
Namuose žaidžia mėlyna balta apranga.
Aprangų gamintojai - Macron firma.
Stadionas
Salon Urheilupuisto Stadion – klubo namų arena. Stadiono talpa 2,5 tūkst. žiūrovų.
Sudėtis
Atnaujinta: 2023 m. rugpjūčio 6 d.
Taip pat skaitykite
Ykkönen
Šaltiniai
Nuorodos
Oficiali klubo svetainė
vyrų pagrindinė ekipa
facebook paskyra
SOCCERWAY
SOFASCORE
FLASHSCORE
Transfermarkt
Globalsportsarchive
Salon Palloilijat |
Naujikų apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas šiaurės Lietuvoje.
Istorija
Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Biržų valsčiuje, 1950 m. priskirta naujam Biržų rajonui. Panaikinta 1954 m. gegužės 25 d. prijungiant prie Kratiškių apylinkės.
Šaltiniai
Biržų rajono apylinkės |
1602 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys antradienį pagal Grigaliaus kalendorių.
Lietuvoje
Gimtadieniai
Balandžio 19 d. – Jonas Abramavičius, raštijos mecenatas.
Nedatuota
Frydrichas Gedkantas, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karo inžinierius, kartografas, artilerijos pulkininkas (1658 m.) (m. 1666 m.).
Samuelis Minvydas, Lietuvos evangelikų reformatų kunigas, superintendentas, lietuvių raštijos darbuotojas (m. 1658 m.).
Mirtys
Spalio 1 d. – Jonas Bretkūnas, vienas lietuvių raštijos pradininkų, religinių raštų rengėjas, Biblijos vertėjas, istorikas (g. 1536 m.).
Nedatuota
Jonas Kazimieras Chodkevičius, grafaitis, vieno žymiausių XVII a. pradžios Lietuvos karvedžio ir valstybės veikėjo Jono Karolio Chodkevičiaus jauniausias sūnus.
Simonas Simonijus, Stepono Batoro rūmų gydytojas, LDK Reformacijos veikėjas, pirmųjų Lietuvoje, Vilniuje išspausdintų Medicinos knygų („Medicinos ir gamtamoksliniai komentarai apie tai, kas parašyta“ ir „Apie penkių migdolų galią stabdant girtumą“) autorius (g. 1532 m.).
Zacharijas Blotnas (vyresnysis), lietuvių raštijos darbuotojas, Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas (g. 1556 m.).
Pasaulyje
Gimtadieniai
Vasario 14 d. – Pjetras Frančeskas Kavalis, italų kompozitorius, išgarsėjęs religinio pobūdžio kūriniais bei opera „Calisto“ (m. 1676 m.).
Liepos 14 d. – Jules Mazarin, italų kardinolas, diplomatas ir politikas, nuo 1642 iki 1661 Prancūzijos ministras pirmininkas (m. 1661 m.).
Lapkričio 20 d. – Otto von Guericke, Vokietijos mokslininkas, atradėjas ir politikas, garsus dėl vakuumo eksperimentų.
Lapkričio 22 d. – Elžbieta Burbonė, vyriausioji karaliaus Henriko IV Burbono ir jo antrosios žmonos Marijos de Mediči duktė (m. 1644 m.).
Nuorodos
1602 m. |
Epilog () – dešimtasis grupės Agata Kristi studijinis albumas, išleistas 2010 m.
Šis albumas 2009 metais pristatytas didelio masto to paties pavadinimo koncertiniame ture, kuris tapo atsisveikinimu su grupe.
Dainų sąrašas
Sudėtis
Vadimas Samoilovas – gitara, vokalas, dainų tekstai
Glebas Samoilovas – gitara, bosinė gitara, vokalas, dainų tekstai ir muzika
Romanas Baraniukas – būgnai
Konstantinas Bekrevas – klavišiniai, bosinė gitara, pritariantis vokalas
2010 albumai |
Vysotnaja () – aukščiausia Juodųjų kalnų viršūnė (996 m), aukščiausias Rusijos-Kinijos valstybės sienos tarp Mongolijos ir Korėjos taškas. Yra ant vandenskyros tarp Narvos ir Chunčiunhė upių. Apaugusi plačialapiais miškais, virš 600 m aukščio – mišriaisiais miškais. Matyti iš Petro Didžiojo įlankos.
Rusijos kalnai
Primorės kraštas |
CoRoT-5 b – egzoplaneta, skriejanti apie F9V spektrinės klasės žvaigždę CoRoT-5, esančią Vienaragio žvaigždyne. Nuo Saulės sistemos nutolusi apie 1304,6 šviesmečio (400 parsekų).
CoRoT-5 b yra karštojo Jupiterio tipo dujinė milžinė. Planetos masė siekia 0,467 Jupiterio masės, o spindulys – 1,388 Jupiterio spindulio. Apie savo žvaigždę planeta apskrieja per maždaug 4,04 paros, jos orbitos didysis pusašis – 0,04947 (-0,00029 +0,00029) av, o ekscentricitetas – 0,09 (-0,04 +0,04). CoRoT-5 b pusiausvyros temperatūra – 1316 K.
Apie CoRoT-5 b atradimą pranešta 2008 m. Planeta aptikta CoRoT kosminės observatorijos, taikant tranzitų metodą. CoRoT-5 b yra vienintelė CoRoT-5 sistemoje aptikta planeta.
Šaltiniai
Egzoplanetos |
Paulas Johanas Anzelmas Riteris fon Fojerbachas (Paul Johann Anselm Ritter von Feuerbach, g. 1775 m. lapkričio 14 Hainichen, netoli Jenos – 1833 m. gegužės 29 d. Frankfurte prie Maino) – vokiečių teisėtyrininkas penalistas, baudžiamosios teisės teoretikas, šiuolaikinės Vokietijos baudžiamosios teisės (ir jos teorijos) pradininkas, atgrasinimo teorijos pagrindėjas, Bavarijos baudžiamojo kodekso (1813 m.) rengėjas.
Fojerbacho tėvas Gyseno universitete baigė teisę, Frankfurte prie Maino dirbo advokatu, kur Paul Johann Anselm baigė gimnaziją, nuo 1792 metų Jenos universitete studijavo filosofiją, vėliau – teisės mokslus. Už tyrimą apie tėvynės išdavimo nusikaltimo sudėtį (Erfurte 1798 m.) jam suteiktas habilituoto daktaro laipsnis. Dėstė baudžiamąją teisę. Privatdocentas. Apeliacinio teismo Bamberge pirmininkas (1814 m.), pirmasis Rezatkreis (Ansbache) apeliacinio teismo (1817 m.).
Nuorodos
Oliver Rosbach: Strafrecht und Gesellschaft bei Anselm von Feuerbach, forum historiae iuris (pirmasis Europos internetinis teisės istorijos žurnalas 2000)
Feuerbachas ir Kaspar Hauser
Penalistai
Teisės teoretikai
Vokietijos teisės mokslininkai
Vokietijos teismų pirmininkai |
Aleksandras Šliaupa (g. 1932 m. rugsėjo 16 d. Budraičių kaime, Joniškio raj.) – Lietuvos mokslininkas geologas, geomorfologinio ir naudingų iškasenų prognozių žemėlapių sudarytojas.
Biografija
1944–1951 mokėsi Žagarės vidurinėje mokykloje (gimnazijoje). 1956 m. baigė Vilniaus universitetą ir gavo inžinieriaus – geologo diplomą. 1966–1969 m. mokėsi Geologijos instituto aspirantūroje ir apgynė mokslų kandidato disertaciją „Pietų Pabaltijo struktūriniai morfometriniai tyrimai naftingų struktūrų paieškose“.
1956–1957 m. Vakarų Sibiro geologinės valdybos geologu ir partijos viršininkas. 1958–1966 m. Lietuvos TSR Geologijos valdybos geologas, būrio bei partijos viršininkas, ekspedicijos vyriausiasis geologas. Pagrindinė darbo sritis tais laikotarpiais buvo vidutinio ir stambaus mastelio geologinė nuotrauka. 1969–1971 m. Geologijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1971 m. sugrįžo į Geologijos valdybą stambaus mastelio geonuotraukinės partijos viršininku. Nuo 1981 m. iki išėjimo į pensiją, vėl dirbo Geologijos institute vyresniojo bei vedančiojo mokslinio bendradarbio, sektoriaus bei skyriaus vadovo pareigose. Pagrindinės geologinių tyrimų kryptys: neotektonika, struktūrinė geologija bei geomorfologija, ekogeologija.
Už TSRS Pabaltijo regiono kompleksinius geologinius tyrimus ir suvestinių geologinių žemėlapių sudarymą 1984 m. kartu su kitais gavo TSRS Valstybinę mokslo ir technikos premiją.
Svarbiausi darbai
Pabaltijo respublikų neotektoninis, geomorfologinis ir naudingų iškasenų prognozių žemėlapiai M 1:500 000 (1981, 1982, 1987 m. su bendraautoriais)
Šiaurės Vakarų Europos neotektoninis žemėlapis M: 500 000 (1997 m., su bendraautoriais)
„Lietuvos ir kaimyninės teritorijos neotektoninė struktūra“ (monografija, 2001 m.).
Paskelbta per 100 mokslo ir keletas mokslo populiarinimo straipsnių. 1980 m. kartu su V. Baltrūnu parašė mokslo populiarinimo knygelę „Nešė velnias akmenį…“.
Šliaupa Aleksandras |
Džonas Rėjus Grišamas jaunesnysis (John Ray Grisham Jr., g. 1955 m. vasario 4 d.) – Jungtinių Amerikos Valstijų rašytojas, teisininkas, politinis veikėjas.
Biografija
Dž. Grišamas gimė Džonsbore (Arkanzasas), bet vaikystę praleido nedideliame Sautheiveno miestelyje (Misisipė). Siekė tapti beisbolininku, vėliau dalyvavo baptistų misijoje Brazilijoje, dirbo įvairius nekvalifikuotus darbus (laistytoju, santechniku, kelininku, apatinio trikotažo pardavėju). Vėliau studijavo keliuose koledžuose, kol 1977 m. Misisipės valstijos universitete baigė buhalterijos studijas. Paskui Misisipės teisės mokykloje studijavo mokestinę teisę, 1981 m. apgynė daktaro laipsnį.
Dž. Grišamas dirbo teisininku, 1984–1990 m. kaip demokratų kandidatas išrinktas į Misisipės atstovų rūmus. Vėliau paskyrė savo laiką knygų rašymui.
Kūryba
Kaip rašytojas Dž. Grišamas debiutavo 1989 m. su romanu „Metas žudyti“ (A Time to Kill), o jo antrasis romanas „Firma“ (The Firm) 1991 m. pateko į The New York Times bestselerių sąrašą ir jame išsilaikė 47 savaites. Vėliau jo kūriniai nuolat siekė bestselerių sąrašų viršūnes, o nuo 1994 iki 2000 m. jo knygos buvo pačios perkamiausios.
1993 m. jo knyga „Firma“ buvo ekranizuota (rež. Sidnis Polakas, pagr. vaidmuo – Tomas Kruzas). Filmai sukurti pagal Grišamo bestselerius „Pelikano dosjė“ (1993 m., rež. A. Pakula, vaid. Dž. Roberts, D. Vašingtonas), „Klientas“ (1994 m., rež. Dž. Šumacheris), „Metas žudyti“ (1996 m., rež. Dž. Šumacheris, vaid. S. Bulok, S. L. Džeksonas), „Kamera“ (1996 m., rež. Dž. Foulis), „Sėkmės šaulys“ (1997 m., rež. F. F. Kopola, vaid. M. Daimonas, K. Deins), „Imbierinis žmogeliukas“ (1998 m., rež. R. Oltmanas, „Verdiktas“ (2003 m., rež. G. Fleideris), „Kalėdos pagal Kranksus“ (2004 m., rež. Dž. Rotas, vaid. T. Alenas), taip pat keletas serialų.
Grišamas daugiausia rašo teisines dramas, detektyvus, taip pat yra parašęs keletą romanų sporto tematika, pusiau autobiografiją „Dažytas namas“, detektyvinių knygų vaikams seriją apie jaunąjį teisininką Teodorą Buną, kelis apsakymų rinkinius. Taip pat aprašė kelių, klaidingai apkaltintų žmonių istorijas.
Bibliografija
Žymesni kūriniai:
A Time to Kill (1989 m., „Metas žudyti“, liet. 2009 m.)
The Firm (1991 m., „Firma“, liet. 1997 m.)
The Pelican Brief (1992 m., „Pelikano dosjė“, liet. 2004 m.)
The Client (1993 m., „Klientas“, liet. 2007 m.)
The Chamber (1994 m., „Kamera“, liet. 2008 m.)
The Rainmaker (1995 m., „Sėkmės šauklys“, liet. 2001 m.)
The Runaway Jury (1996 m., „Verdiktas“, liet. 2004 m.)
The Partner (1997 m., „Partneris“, liet. 2002 m.)
The Street Lawyer (1998 m., „Gatvės advokatas“, liet. 2008 m.)
The Testament (1999 m., „Testamentas“, liet. 2006 m.)
The Brethren (2000 m., „Brolija“, liet. 2003 m.)
A Painted House (2001 m., „Dažytas namas“, liet. 2004 m.)
Skipping Christmas (2001 m., „Kalėdų nebus“, liet. 2006 m.)
The Summons (2002 m., „Teisėjo šaukimas“, liet. 2002 m.)
The King of Torts (2003 m., „Masinių bylų karalius“, liet. 2005 m.)
Bleachers (2003 m.)
The Last Juror (2004 m., „Paskutinis prisiekusysis“, liet. 2005 m.)
The Broker (2005 m., „Brokeris“, liet. 2007 m.)
The Innocent Man: Murder and Injustice in a Small Town (2006 m., „Nekaltasis: žmogžudystė ir tariamas teisingumas mažame miestelyje“, liet. 2010 m.)
Playing for Pizza (2007 m.)
The Appeal (2008 m., „Apeliacija“, liet. 2009 m.)
The Associate (2009 m., „Bendradarbis“, liet. 2010 m.)
Ford County (2009 m., „Fordo apygarda“, liet. 2011 m.)
The Confession (2010 m., „Prisipažinimas“, liet. 2011 m.)
The Litigators (2011 m., „Bylininkai“, liet. 2012 m.)
The Racketeer (2012 m., „Reketininkas“, liet. 2013 m.)
Sycamore Row (2013 m., „Jovarų takas“, liet. 2014 m.)
Gray Mountain (2014 m., „Grėjaus kalnas“, liet. 2015 m.)
Rogue Lawyer (2015 m., „Sukčius advokatas“, liet. 2016 m.)
The Whistler (2016 m., „Demaskuotojas“, liet. 2017 m.)
Camino Island (2017 m., „Kamino sala“, liet. 2018 m.)
The Rooster Bar (2017 m., „„Gaidžio“ baras“, liet. 2019 m.)
The Reckoning (2018 m., „Atpildas“, liet. 2019 m.)
The Guardians (2019 m., „Sergėtojai“, liet. 2020 m.)
Camino Winds (2020 m., „Vėjai Kamino saloje“, liet. 2021 m.)
The Judge’s List (2021 m., „Teisėjo sąrašas“, liet. 2022 m.)
Šaltiniai
JAV rašytojai |
HIStory: Past, Present and Future, Book I (dažnai vadinamas tiesiog HIStory) – dvigubas devintas amerikiečių dainininko Michaelo Jacksono studijinis albumas, išleistas 1995 m. Pirmajame diske „HIStory Begins“ yra įrašyti ankstesni atlikėjo hitai, o antrajame „HIStory Continues“ – nauji kūriniai. Šis albumas yra geriausiai parduodamas studijinis dvigubas solo atlikėjo albumas visame pasaulyje. Jo parduota apie 20 milijonų kopijų.
Albumo dainos „Scream“ vaizdo klipas laimėjo Grammy apdovanojimą geriausio muzikos vaizdo klipo kategorijoje. Dar keturiose kategorijose albumas ar jo dainos buvo nominuotos.
Dainų sąrašas
(numeris, daina, prodiuseriai, trukmė)
HIStory Begins (1 diskas)
1. „Billie Jean“ 4:54
2. „The Way You Make Me Feel“ 5:00
3. „Black or White“ 4:15
4. „Rock with You“ Rod Temperton 3:40
5. „She’s Out of My Life“ Tom Bahler 3:38
6. „Bad“ 4:07
7. „I Just Can’t Stop Loving You“ 4:12
8. „Man in the Mirror“ Glen Ballard; Siedah Garrett 5:20
9. „Thriller“ Rod Temperton 6:00
10. „Beat It“ 4:18
11. „The Girl Is Mine“ 3:41
12. „Remember the Time“ Michael Jackson; Bernard Belle; Teddy Riley 4:00
13. „Don’t Stop 'til You Get Enough“ 6:04
14. „Wanna Be Startin' Somethin'“ 6:05
15. „Heal the World“ 6:25
HIStory Continues (2 diskas)
1. „Scream“ Michael Jackson; Janet Jackson; James Harris III; Terry Lewis 4:38
2. „They Don’t Care About Us“ 4:44
3. „Stranger in Moscow“ 5:44
4. „This Time Around“ Michael Jackson; René Moore; Dallas Austin;Christopher Wallace; Bruce Swedien 4:20
5. „Earth Song“ 6:47
6. „D.S.“ 4:50
7. „Money“ 4:41
8. „Come Together“ John Lennon; Paul McCartney 4:02
9. „You Are Not Alone“ R. Kelly 5:45
10. „Childhood (Theme from Free Willy 2)“ 4:28
11. „Tabloid Junkie“ Harris; Lewis; Michael Jackson 4:32
12. „2 Bad“ Michael Jackson; Swedien; Moore; Austin 4:49
13. „HIStory“ Harris; Lewis; Michael Jackson 6:37
14. „Little Susie“ 6:13
15. „Smile“ Charlie Chaplin; John Turner; Geoffrey Parsons 4:56
Šaltiniai
1995 albumai
Michael Jackson albumai |
Andoros „Rànger's“ – Andoros futbolo klubas iš Andora la Veljos. Dėl rėmimo sutarčių dar yra vadinama Construccion Buiques Rànger's.
Istorija
Klubo ištakos siekia 1981 m.
Pasiekimai
Sezonai
|}
Nuorodos
SOCCERWAY
SOFASCORE
FLASHSCORE
Transfermarkt
Globalsportsarchive
national-football-teams.com
Rangers |
Dusetų valsčius () – buvęs administracinis-teritorinis vienetas dabartinės šiaurės rytų Lietuvos teritorijoje. Centras – Dusetos.
Istorija
Valsčius įkurtas XIX a. Kauno gubernijoje. Nepriklausomoje Lietuvoje atkurtas 1918 m. J. Kibirkščio iniciatyva. Valsčius panaikintas 1950 m. birželio 20 d., jo teritorija priskirta Dusetų rajonui (8 apylinkės).
|-
| 1877 m. || || 5110 || 436 kiemai || 4 seniūnijos || 85
|-
| 1923 m. || 170 || 7518 || 1591 || ||
|-
| 1932 m. || 170 || 8124 || || 9 seniūnijos ||
|-
| 1949-01-01 || 208 || || || 9 apylinkės ||
|}
Vadovai
Juozas Kibirkštis, 1932 m.
Suskirstymas
Gyventojai
Žymūs žmonės
|-
| 1888 || Sadūnai || Juozas Buzelis, gydytojas, visuomenės veikėjas || 1967
|-
| 1894 || Dumblynė || Justinas Kibirkštis, karininkas || 1934
|-
| 1924 || Sruogiškės || Aldona Merkytė, vertėja || 2009
|-
| 1926 || Rokėnai || Vytautas Mažiulis, kalbininkas || 2009
|-
| 1949 || Pažiegė || Albinas Sirvydis, teisininkas, teisėjas || 2021
|}
Šaltiniai
Zarasų apskrities valsčiai
Kauno gubernijos valsčiai |
Gloria – antrasis Vokietijos metalo muzikos grupės Disillusion studijinis albumas.
Dainų sąrašas
"The Black Sea" – 05:16
"Dread It" – 04:24
"Don't Go Any Further" – 03:51
"Avalanche" – 05:08
"Gloria" – 06:11
"Aerophobic" – 03:21
"The Hole We Are In" – 05:35
"Save the Past" – 03:44
"Lava" – 04:05
"Too Many Broken Cease Fires" – 05:34
"Untiefen" – 04:01
Personalas
Andy Schmidt – gitaros, sintezatorius, vokalas
Rajk Barthel – elektrinė gitara
Jens Maluschka – mušamieji
2006 albumai |
Hubertas Dreifusas (, g. 1929 m. spalio 15 d.) – JAV filosofas, Berklio Kalifornijos universiteto profesorius.
Pagrindinės sritys: fenomenologija, egzistencializmas, psichologijos ir literatūros filosofija, filosofiniai dirbtinio intelekto aspektai.
Dreifusas, Hubertas |
Sekierkai () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Tykocino valsčiuje, Balstogės apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 9 km į rytus nuo Tykocino ir apie 21 km į šiaurės vakarus nuo vaivadijos centro Balstogės. Nuo XIII–XIV a. iki 1569 m. Liublino unijos priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei.
Tykocino valsčius |
Manukau () – miestas N. Zelandijoje, Šiaurinės salos šiaurėje. 383,3 tūkst. gyventojų (2007; apie trečdalį sudaro maoriai). Išsidėstęs apie 20 km į pietryčius nuo Oklando, prie Tamaki sąsiaurio. Išvystyta žemės ūkio, transporto, elektros pramonė, yra maisto, popieriaus, chemijos įmonės.
Istorija
1965 m. prie Manukau prijungta Manurewa.
Naujosios Zelandijos miestai |
Trišakis nervas () – galvinių nervų V poros mišrus nervas. Jis yra sudarytas iš juntamųjų ir judinamųjų skaidulų.
Juntamosios skaidulos
Juntamosios skaidulos prasideda iš trišakio mazgo (), kuris yra ant smilkinkaulio uolos priekinio krašto, kietojo dangalo maiše. Šis mazgas sudarytas iš pseudounipolinių neuronų, kurių centrinės atšakos, išėjusios iš mazgo, sudaro juntamųjų skaidulų pluoštelį, kuris vadinamas juntamąją šaknele (). Ji ties tilto ir vidurinių smegenėlių kojyčių riba įeina į smegenis. Rombinės duobės dugne yra trišakio nervo juntamieji branduoliai, kur pasibaigia juntamosios skaidulos. Mazgo periferinės atšakos išėjusios iš mazgo sudaro akinį, viršutinio ir apatinio žandikaulinius nervus.
Judinamosios skaidulos
Judinamosios skaidulos prasideda motoriniame branduolyje, kuris yra tilte, rombinės duobės dugne. Skaidulos, išėjusios į smegenų paviršių greta juntamosios šaknelės įėjimo į jas vietos, sudaro judinamąją šaknelę (). Ji eina po trišakio nervo mazgu ir prisijungia prie apatinio žando nervo. Dėl šios priežasties jis yra mišrus.
Akinis nervas
Akinis nervas () - juntamoji, ploniausia trišakio nervo šaka. Dar kaukolėje atskilusi padangtinė šaka inervuoja kietąjį dangalą. Į akiduobę akinis nervas patenka pro viršutinį akiduobės plyšį. Čia suskyla į tris nevienodo dydžio nervus:
kaktinis nervas () - storiausia šaka. Inervuoja kaktos, viršutinio voko, nosies šaknies odą.
nosinis krumplyno nervas () akiduobėje skyla į daugybę smulkių šakų, kurios inervuoja akies obuolio dangalus, nosies ertmės priekinės dalies gleivinę.
ašarinis nervas () inervuoja ašarų liauką, akies šoninio kampo odą.
Viršutinio žandikaulio nervas
Viršutinio žandikaulio nervas () - juntamasis nervas. Iš kaukolės išeina pro apvaliąją angą ()'' ir patenka į sparninę gomurio duobę (). Čia skyla į galines šakas:
Paakiduobinis nervas () yra viršutinio žandikaulinio nervo tąsa. Nuo jo atskyla daug viršutinių alveolinių nervų šakelių. Jos skirstomos į priekines, vidurines ir užpakalines šakelės susipina į dantinius rezginius. Šie inervuoja viršutinius dantis, dantenas. Paakiduobinio nervo galinės šakos inervuoja apatinį voką, nosies sparnelių ir nugarėlės odą, viršutinių lūpų gleivinę.
Skruostakaulinis nervas () inervuoja skruostakaulio veidinį paviršių dengiančią odą, odą virš skuorstakaulinio lanko.
Mazginės šakos nueina į parasimpatinį gomurio mazgą. Iš jo prasidėjusios mišrios (parasimpatinės ir simpatinės skaidulos) šakos inervuoja nosies ertmės sienų užpakalinę dalį, minkštojo gomurio gleivinę.
Apatinio žandikaulio nervas
Apatinio žandikaulio nervas () - mišrus nervas. Iš kaukolės per ovaliąją angą patenka į pasmilkininę duobę, kur suskyla į juntamąsias ir motorines šakas. Judinamosios šakos inervuoja kramtomuosius raumenis. Juntamosios šakos:
Liežuvinis nervas () inervuoja priekinius du trečdalius liežuvio gleivinės be skonio receptorių.
Apatinis alveolinis nervas () įėjęs į apatinį žandikaulį pro apatinio žandikaulio angą () skyla į šakeles, kurios sudaro dantinį rezginį (), inervuojantį apatinius dantis ir dantenas. Išėjęs pro smakrinę angą () apatinis alveolinis nervas vadinamas smakriniu nervu (). Jis inervuoja smakro odą, apatinės lūpos gleivinę.
Skruostinis nervas () inervuoja skruosto gleivinę, žando odą.
Ausinis smilkinio nervas () inervuoja smilkinio apatinio žandikaulio sąnario kapsulę, išorinę klausomąją landą, būgnelį, paausinę liauka, smilkinkaulio odą.
Nervai |
Asipòvičai (; arba Osipovičiai, ) – miestas vidurio rytų Baltarusijoje, Mogiliavo srityje, 136 km į vakarus nuo Mogiliavo, Svisločiaus intako Siniajos kairiajame krante. Asipovičų rajono centras.
Geležinkelis į Minską, Gomelį, Mogiliavą, Baranovičius, plentas į Minską, Gomelį. Popieriaus, mašinų, statybinių medžiagų, lengvoji, maisto, medienos apdirbimo pramonė. Į šiaurę nuo Asipovičų, ant Svisločiaus upės yra Asipovičų tvenkinys ir Asipovičų hidroelektrinė.
Istorija
Asipovičai žinomi nuo XVIII a. 1872 m. pastatyta Liepojos-Romnų geležinkelio stotis, prie jos kūrėsi gyvenvietė. XIX a. pabaigoje kaimas buvo Babruisko apskrities Zamošos valsčiuje. Nuo 1924 m. liepos 17 d. miestelis, Asipovičų rajono centras. 1935 m. gavo miesto teises.
Sportas
FK Osipoviči (futbolo klubas);
„Jaunystės“ (Junost) stadionas, talpinantis 2000 žiūrovų.
Šaltiniai
Asipovičų rajono gyvenvietės
Mogiliavo srities miestai |
Maulidas ( – pranašo gimimas) – islamiška šventė, pranašo Mahometo gimimo diena. Kadangi tiksli gimimo data nežinoma, todėl švenčiama jo mirties dieną. Šventimas apribojamas, kadangi tuo pačiu minimos ir pranašo mirties metinės. Minima musulmonų kalendoriaus trečiąjį mėnesį.
Pranašo garbei skiriami sveikinimai ir dainos, sukurtos Mahometą šlovinančios eilės (mauludai), mečetėse pamokslaujama apie jo gyvenimą, skaitomas Koranas. Kai kuriose šalyse gatvės, mečetės ir pastatai papuošiami spalvotais kaspinais bei vėliavėlėm ir naktimis gerai apšviečiami, nešami šviečiantys žibintai ir Mahometo motinos Aminos paveikslai. Rengiama labdara, dalinamos vaišės vargšams.
Išnašos
Musulmonų šventės |
Benetis − lietuviška vyriškos giminės pavardė.
Šios pavardės moteriškosios giminės formos yra: Benetienė (ištekėjusi moteris), Benetytė (mergautinė pavardė) bei Benetė (universali).
Pasak Lietuvių pavardžių žodyno, pavardė Benẽtis paplitusi daugiausia šiaurės vakarų žemaičių plote ir siejama su krikštavardžio Benedictus vokiškaisiais variantais Benath, Benatke, Benad, Bened.
Lietuvių pavardžių žodyne pateikiamas tik vienas šios pavardės kirčiavimo variantas Benẽtis, priskirtinas antrajai kirčiuotei. Tuo remiantis sukirčiuojamos ir susijusios pavardės – Benetýtė, Benetíenė, Benẽtė.
Pavardę turi šie garsesni asmenys:
Edmundas Benetis (g. 1953) – Lietuvos architektas, karikatūristas;
Jokūbas Benetas (Benetis) – poetas
Rimantas Benetis (g. 1957) – Lietuvos gydytojas kardiochirurgas, biomedicinos mokslų daktaras;
Lietuviškos pavardės |
Braškiškių ežeriukas arba Ežerinis – ežeras rytų Lietuvoje, Molėtų rajone, apie 5 km į vakarus nuo Mindūnų, Siesarčio miške. Ežero ilgis iš pietvakarių į šiaurės rytus – 0,16 km, plotis – iki 0,11 km. Altitudė 147,6 m. Krantai žemi, ištisai apaugę medžiais. Šiaurvakarinėje pakrantėje įsikūręs nebegyvenamas Braškiškių kaimas. Ežeras nenutekantis, priklauso Siesarties ežero baseinui (Siesarties upės baseinas).
Šaltiniai
Molėtų rajono ežerai |
Meškučiai – kaimas Ukmergės rajono savivaldybėje, 2 km į pietus nuo Tulpiakiemio, prie Nekulės ir Degsnio santakos. Praeina kelias Tulpiakiemis–Bukonys. Yra kaimo kryžius.
Gyventojai
Šaltiniai
Ukmergės rajono savivaldybės gyvenvietės |
2016 m. Prancūzijos motociklų Grand Prix – 5-tasis 2016 m. MotoGP sezono etapas. Jis vyko 2016 m. gegužės 8 d. Bugatti trasoje, Le Mane.
Klasifikacija
MotoGP
Moto2
Moto3
Čempionato pozicijos po lenktynių
MotoGP
Lenktynininkų čempionato pozicijos
Nuorodos
Motociklų lenktynės |
Būdvietis () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Gibų valsčiuje, Seinų apskrityje, Palenkės vaivadijoje.
Istorija
Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. 1975-1998 m. priklausė Suvalkų vaivadijai.
Šaltiniai
Gibų valsčius |
Mandžiūrų kalba – nykstanti kalba, priklausanti Altajaus kalbų šeimos tungusų-mandžiūrų kalbų grupės mandžiūrų pogrupiui. Vartojama Šiaurės rytų Kinijos Mandžiūrijos regione gyvenančių mandžiūrų, kurių dauguma kalba kiniškai. Šios kalbos vartotojų XX a. pabaigoje buvo likę vos kelios dešimtys. Dabar keli tūkstančiai žmonių gali kalbėti mandžiūrų kalba kaip antrąja kalba, ją išmokę per valstybines pradinio ugdymo programas ar nemokamas suaugusiųjų pamokas klasėse ar internetu.
Kinijos universitetuose dėstoma mandžiūrų kalba dėl savo istorinės ir kultūrinės reikšmės turi panašų statusą, kaip ir lotynų kalba ar senosios graikų ir slavų kalbos Europos universitetuose.
Tai buvo oficiali džurdžėnų kilmės Dzinų dinastijos kalba 1115-1234 m., viena iš oficialių Čingų dinastijos 1644-1912 m. kalbų Kinijoje ir Vidinėje Azijoje. Kaip ir kitos iš Sibiro kilusios kalbos, ji yra agliutinacinė kalba, demonstruojanti ribotą balsių harmoniją. Ji daugiausia siejama su protėvių džurdžėnų kalba, nors yra daug skolinių žodžių iš mongolų ir kinų kalbų. Mandžiūrų raštu rašoma vertikaliai pagal mongolų rašto pavyzdį, iš viršaus į apačią ir iš kairės į dešinę.
Šaltiniai
Nuorodos
Vikipedija mandžiūrų kalba
Tungusų kalbos
Nykstančios kalbos
Mandžiūrija |
Sibirka vadinami kaimai:
Anykščių rajone;
Trakų rajone. |
Baubliai – kaimas Šilalės rajono savivaldybėje, 5 km į šiaurės vakarus nuo Laukuvos.
Gyventojai
Šaltiniai
Šilalės rajono savivaldybės gyvenvietės |
Ešo prie Alzeto „Jeunesse“ – Liuksemburgo futbolo klubas iš Ešo (šalies pietvakariai). Tai daugiausia titulų iškovojęs šalies futbolo klubas.
Istorija
Klubo ištakos siekia 1907 m. Nuo 2013 m. rungtyniavo aukščiausioje šalies lygoje.
Pasiekimai
Sezonai
|}
Apranga
Sportinės aprangos pokyčiai.
Namuose žaidžia balta juoda apranga.
Stadionas
Namų rungtynes žaidža Stade de la Frontière. „Frontière“ stadiono talpa – 5,4 tūkst.
Išnašos
Nuorodos
Oficiali klubo svetainė
facebook paskyra
SOCCERWAY
SOFASCORE
FLASHSCORE
Transfermarkt
Globalsportsarchive
Jeunesse |
Super Mario 3D World () – 2013 m. nuotykių platformerio kompiuterinis žaidimas, sukurtas Japonijos „Nintendo“ kompanijos ir išleistas „Wii U“ konsolei.
„Super Mario 3D World“ išplatintas 5,77 mln. kopijų tiražu 2018 m. I ketv. duomenimis ir buvo vienas populiariausių žaidimų „Wii U“ konsolei. Žaidimas buvo palankiai įvertintas kritikų: 93 iš 100 balų vidurkiu pagal metacritic.com suvestinės duomenis.
„Super Mario 3D World“ buvo išrinktas „Metų žaidimu“ digitalspy.com ir eurogamer.net internetinių svetainių. Geriausiu metų žaidimu „Wii U“ konsolei išrinko IGN svetainė.
Apie žaidimą
„Super Mario 3D World“ yra vieno arba kelių (iki 4) žaidėjų žaidžiamas nuotykių žaidimas, priklausantis „Nintendo“ sukurtai „Super Mario“ žaidimų franšizei. Žaidimas vyksta 3D grafikos aplinkoje valdant herojų iš trečiojo asmens perspektyvos, tačiau žaidimo mechanika organizuota taip, kad žaidimas iš esmės žaidžiamas kaip tradicinis 2D platformeris.
Žaidimo pradžioje pristatomi herojai Mario, Luidžis, princesė Pyč ir Toad. Jie šventės metu Grybų karalystėje išėjo pasivaikščioti šaudant fejerverkams. Netikėtai jie pamato iš žemės išlindusį kreivą vamzdį. Mario ir Luidžis sutaiso šį vamzdį, iš kurio staiga iššoka fėjos pavidalo būtybė, princesė Sprixie. Ji paprašo herojų pagalbos, nes jos pasaulį užpuolė milžinas vėžlys Bauzeris (Mario žaidimų tradicinis antagonistas) ir sugavęs visas fėjas uždarė jas stiklainiuose. Sprixie kalbant iš vamzdžio iššokęs Bauzeris pagrobia ir ją. Princesė Pyč puola jos gelbėti ir įkrenta į vamzdį, likę herojai sušoka į vamzdį paskui ją ir herojai vamzdžiu nušliuožia į kitą pasaulį, kuriame turi išgelbėti stiklainiuose įkalintas fėjas.
Žaidimo pradžioje vienas žaidėjas gali pasirinkti iš keturių valdomų veikėjų su skirtingomis galiomis:
Mario. Veikėjas su standartinėmis savybėmis.
Luidžis. Galintis pašokti aukščiau nei Mario.
Princesė Pyč. Galinti kurį laiką pašokusi pleventi ore, tačiau lėta.
Toad su mėlyna kepure. Jis yra greitesnis nei kiti herojai, tačiau beveik nepašoka.
Žaidimą gali žaisti iki keturių žaidėjų su skirtingais „Wii U“ valdikliais matydami vaizdą viename ekrane konkuruodami tarpusavyje arba bendradarbiaudami. Jo eigoje sprendžiant įvairius galvosūkius, įveikiant kliūtis ir priešininkus, spąstus, renkami trofėjai (žalios žvaigždės, antspaudai, monetos ir kt.). Trumpai įgyjamos supergalios: didumo, nematomumo ir pan. Viena išskirtinių galių, įgyjamų žaidime, yra katės kostiumo galia. Su katės kostiumu herojai gali laipioti vertikaliomis sienomis ir kai kurie trofėjai žaidime pasiekiami tik su katės kostiumo pagalba. Perėjus žaidimą papildomuose lygiuose atsiveria galimybė valdyti dar vieną herojų − princesę Rozaliną. Žaidime yra keli minižaidimo lygiai, kuriuose galima valdyti kapitoną Toad su geltona kepure. Šie lygiai vėliau buvo panaudoti sukurti galvosūkių žaidimą „Captain Toad: Treasure Tracker“.
Išnašos
Nuorodos
Oficiali svetainė
giantbomb.com
mobygames.com
IGN resursai
Kotaku reviu
Eurogamer reviu
2013 kompiuteriniai žaidimai
Nuotykių žaidimai |
Skikdos vilaja () yra Alžyro šiaurės rytuose, Viduržemio jūros pakrantėje. Sostinė – Skikda.
Vilaja padalinta į 13 apskričių.
Svarbiausi miestai
Skikda (Skikda) – 165,0 tūkst. gyv.
Azaba (Azzaba) – 81,8
Arušas (Arrouch) – 64,7
Kolas (Collo) – 57,6
Kerkera (Kerkera) – 50,3
Šaltiniai
Alžyro vilajos |
Antanas Adomaitis (1916 m. sausio 9 d. Kielionyse, Prienų rajonas – 1990 m. liepos 31 d. Kaune, palaidotas Rokantiškių kapinėse Vilniuje) – Lietuvos chorvedys, pedagogas, žurnalistas, kompozitorius.
Biografija
Pirmieji muzikos mokytojai buvo E. Hezbek-Hanzen ir Jadvyga Čiurlionytė. 1928–1940 m. mokėsi Kauno aklųjų institute. 1944–1948 m. Kauno konservatorijoje studijavo specialiąją harmoniją (dėst. prof. Juozas Gruodis), kompozicijos teoriją (dėst. Antanas Račiūnas), choro dirigavimą (dėst. Antanas Budriūnas ir Nikodemas Martinonis). 1952 m. su pagyrimu baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos doc. Antano Budriūno choro dirigavimo klasę.
1940–1964 m. Kauno aklųjų mokyklos-internato muzikos ir dainavimo mokytojas, vadovavo moksleivių ir Lietuvos aklųjų draugijos Kauno skyriaus mišriesiems chorams ir vokaliniams ansambliams.
Suorganizavo dainų ir šokių ansamblį, kuris gerai pasirodė Baltijos respublikų Aklųjų draugijų meno mėgėjų olimpiadoje Rygoje. Mišrųjį chorą parengė 1946, 1950, 1955 ir 1960 m. respublikinėms dainų šventėms, kur chorų konkursuose pelnytos pirmosios vietos. Pirmąsias vietas choras laimėjo Baltijos respublikų Aklųjų draugijų olimpiadose Rygoje (1955 m.), Tartu (1957 m.) ir Kaune (1959 m.). Chorą išmokė ir sudėtingesnių klasikinių bei šiuolaikinių kūrinių, surengė Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, M. K. Čiurlionio ir kitų kompozitorių minėjimus-koncertus; choras dainavo Kaune, Panevėžyje, Kelmėje, Raseiniuose ir kitur.
1960–1964 m. Kauno vaikų klubo „Ateitis“ meno vadovas. 1964 m. Vilniuje įkūrė vaikų klubą „Šaltinėlis“ ir iki 1967 m. vadovavo meno mėgėjų būreliams.
1965–1967 m. Vilniaus aklųjų gamybinio kombinato direktoriaus pavaduotojas kultūros reikalams, Vilniaus aklųjų tarprajoninių kultūros namų meno vadovas, mišriojo choro bei vokalinių ansamblių vadovas. 1967–1970 m. Lietuvos aklųjų draugijos biuletenio „Naujienos“ vyresnysis redaktorius, o vėliau – žurnalo „Mūsų žodis“ redakcijos darbuotojas ir „Versmės“ leidyklos redaktorius.
A. Adomaitis buvo didelis visuomenininkas, vienas iš Lietuvos aklųjų draugijos organizatorių, daug metų vadovavo Aklųjų draugijos Kauno skyriui, ne kartą buvo renkamas šios draugijos Centro valdybos revizijos komisijos pirmininku. Nuo 1972 m. Žurnalistų sąjungos narys. 1987 m. apdovanotas Kultūros žymūno ženklu.
Kūryba
Harmonizavo lietuvių liaudies dainų, sukūrė dainų chorams, vokaliniams ansambliams ir solistams. Išpopuliarėjo jo harmonizuotos liaudies dainos „Pempel pempel“, „Gieda volungė“, „Tėvas su motina savo“, „Kurpius“, „Oi sklidur plūdur“ ir kt. Choristai pamėgo dainas „Pavasario valsas“, „Daina prie Nemuno užgimus“, „Gimtinė“, „Po mylimą šalį“. Sukūrė ir giesmių.
Brailio raštu parašė daug publicistinių straipsnių, apybraižų ir atsiminimų apie muzikus ir kitus Lietuvos kultūrai nusipelniusius žmones. Brailio raštu parengė natų spaudai, parašė penkias atsiminimų knygas „Mano draugai ir bičiuliai“. Organizavo radijo laidas, rašė joms tekstus ir pats juos skaitė. Suorganizavo susitikimų su muzikais ir rašytojais, taip pat savo autorinių koncertų.
Lietuvos chorvedžiai
Lietuvos kompozitoriai
Lietuvos redaktoriai
Lietuvos pedagogai |
Erna Schürer (g. 1942 m. balandžio 18 d. Neapolis) – italų aktorė, kartais žinoma „Erna Scheurer“ ir „Erna Schuler“ pseudonimais.
Karjerą padėjo kaip modelis, jos nuotraukas ne kartą spausdino „Vogue“, „Harper‘s Bazaar“ ir kiti apie madą rašantys žurnalai. Vėliau ji aktyviai reiškėsi ne tik kine, bet ir teatre, o vėlesniais metais televizijoje vedė įvairias laidas.
Dalinė filmografija
Lūpdažis (1960)
Lola Koltas (1967)
Erotissimo (1969)
Vasaros meilė (1970)
Valerija viduje ir išorėje (1972)
Nusirenk prieš žudiką (1975)
Mergelė, jautis ir ožiaragis (1977)
Nuorodos
IMDb profilis
Italijos aktoriai
Italijos modeliai |
Vandenvardis arba hidronimas (jų visuma – hidronimija) – tikrinis bet kokio vandens telkinio (upės, ežero, jūros, tvenkinio, įlankos, brastos, upokšnio, griovio, pelkės ir kt.) pavadinimas. Siaurąja prasme vandenvardžiais vadinami tik upių ir ežerų vardai. Mokslas, nagrinėjantis vandenvardžius, vadinamas hidronimika (toponimikos atšaka).
Vandenvardžiai keičiasi labai lėtai, keičiantis tautoms ir valstybėms senieji vandens telkinių pavadinimai išlieka (pvz., skitiški vandenvardžiai Europoje, indėniški Amerikoje). Juose išlikę daug archajiškų leksikos, žodžių darybos elementų, nebevartojamų gyvojoje kalboje, išnykusių kalbų žodžių. Todėl vandenvardžiai yra labai svarbūs tyrinėjant senovės istoriją, tautų etnogenezę, migraciją, kalbas ir tarmes.
Lietuvos vandenvardžiai
Lietuvos vandenvardžiai ištirti darybos, kilmės ir semantikos aspektais. Būdingiausia daryba – priesaginė (52 %), taip pat yra priesaginių (~16 %), genityvinių (~11 %), substantyvinių (~8 %), galūninių vedinių (~8 %).
Pagal kilmę Lietuvos vandenvardžiai skirstomi į baltiškos kilmės ir svetimos kilmės. Lietuvoje yra išlikę seniausių indoeuropietiškų vandenvardžių (palyginti su likusia Europa, čia jų koncentracija didesnė), susidariusių II tūkst. pr. m. e. Kiti baltiški vietovardžiai išlikę nuo jau išnykusių baltų genčių: kuršių (Rąžė, Lūkstas, Barkalė), sėlių (Čedasas, Zarasas, Čiaunas, Čičirys), žiemgalių (Vegerė, Dublis, Svėtimai), jotvingių (Gailintas, Kirsna, Stabingis). Visgi, daugiausia yra lietuviškos kilmės vandenvardžių. Iš nebaltiškos kilmės hidronimų vyrauja finougriški (jų žinoma ~30; Jara, Robata, Lambis), slaviški (~50; Asėkas, Jazas, Oporas), germaniški (labai nedaug; Ciekė, Blėkis, Drankinė).
Semantiškai 91 % Lietuvos vandenvardžių yra motyvuoti (turi reikšmę): fiziografiniai (~21 %; Ringuva, Gilutis, Ilgis), fauniniai (~9 %; Žuvintas, Ešerinis, Lynežeris), apibūdinantys vandens fizinę būseną (~ 6 %; Dumblis, Skaistis, Šaltuona), floriniai (~5 %; Beržė, Smilga), deminutyviniai (~4,5 %), vandens spalvos (~4 %; Juodupė, Baltis) ir kt.
Lietuvos vandenvadžius tyrinėjo Kazimieras Būga, Bronys Savukynas, Pranas Skardžius, Aleksandras Vanagas, Janis Endzelynas, Vladimiras Toporovas, Olegas Trubačiovas, Ernstas Frenkelis, Hansas Krajė, Volfgangas Šmidas, Janas Otrembskis.
Šaltiniai
Onomastika
Vandens telkiniai |
Kadagynė – buvęs kaimas Raseinių rajono savivaldybėje, 2 km į pietus nuo Kalnujų.
Gyventojai
Šaltiniai
Panaikintos Raseinių rajono savivaldybės gyvenvietės |
Vitas (, 1190 m. – 1269 m.) – dominikonas, vienas pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupų.
Biografija
Palaimintasis Vitas gimė 1190 m. (mirė apie 1269 m.), buvo Lenkijos dominikonų brolis iš Krokuvos vienuolyno ir vienas pirmųjų vyskupų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (1253–1255).
Labai nedaug žinoma apie jo kilmę, ankstyvą karjerą ar vyskupišką darbą. Tikėtina, kad Vitas buvo pirmojo lenkų dominikono šv. Hiacinto mokinys.
Vyskupas Vitas dalyvavo, karūnuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalių Mindaugą 1253 m.
Dėl politinių intrigų buvo šiek tiek vėluojama paskirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupą.
Dar tais pačiais 1251 m. popiežius Inocentas IV sutiko, kad būtų įkurta atskira Lietuvos vyskupija, o jos pirmuoju vyskupu būtų paskirtas Mindaugą tikėjimo tiesų mokęs kunigas Kristijonas. Jis buvo Vokiečių ordino narys. Dėl įvairių peripetijų Kristijonas vyskupo šventimus gavo tik 1253 m.
1253 m. spalį arba lapkritį Gniezno vyskupas Pelka pašventino Vitą ir pavedė jam atversti Lietuvos žmones į katalikų tikėjimą.
Tačiau šio vyskupo nepripažino karalius Mindaugas ir Lietuvos gyventojai, jo veikla Lietuvoje nežinoma, nors jis kartais siejamas su Vilniaus katedra.
1253 m. arba 1254 m. kunigas krikščionis Kristijonas, Livonijos ordino narys, buvo paskirtas vyskupu ir karalius Mindaugas pripažintas, suteikiant žemes Žemaitijoje.
1254 m. Vitas parašė popiežiui Inocentui IV apie apgailėtinas krikščionių gyvenimo sąlygas Lietuvoje ir paprašė perduoti. 1255 m. kovo 1 d. Popiežius Aleksandras IV patenkino Vito prašymą ir Vitą dėl nepakeliamų sąlygų atleido nuo pareigos reziduoti savo vyskupijos ribose Lietuvoje.
Išvykus pagonių sumuštam Vitui iš Lietuvos, popiežius paskyrė jį Vroclavo vyskupijos pagalbiniu vyskupu. Vroclave Vitas tarnavo maždaug iki 1260 m. Vėliau jis buvo paskirtas pagalbiniu vyskupu Poznanės vyskupijoje, bent iki 1263 m.
Istorikas Janas Kurževskis mano, kad Vitas Lubšos mieste, dabartinėje Baltarusijoje, įsteigė dominikonų bažnyčią ir vienuolyną.
Vitas yra garbinamas kaip Dominikonų ordino „palaimintasis“, yra buvę pasiūlymų pripažinti jį kankiniu.
Nuorodos
Lietuvos vyskupai
LDK asmenybės |
Edmundas Pupinis (g. 1964 m. rugpjūčio 9 d. Vėlūnuose, Ignalinos raj.) – Lietuvos ir Utenos rajono ūkio, politinis bei visuomenės veikėjas.
Biografija
1982 m. baigė Ignalinos rajono Rimšės vidurinę mokyklą ir Ignalinos vaikų muzikos mokyklą, 1987 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultetą ir įgijo inžinieriaus dėstytojo specialybę, 1997 m. – edukologijos magistrantūrą.
1987–1990 m. Utenos žemės ūkio mokyklos dėstytojas. 1990–1995 m. Utenos žemės ūkio mokyklos praktinio mokymo vadovas. 1995–1997 m. Utenos aukštesniosios žemės ūkio ir maisto pramonės mokyklos dėstytojas. 1997–2001 m. Utenos rajono savivaldybės meras. 2001–2002 m. UADB „Preventa“ Utenos filialo direktoriaus pavaduotojas, direktorius. 2002–2004 m. UAB „Ergo Lietuva“ Utenos regioninio centro direktorius. 2012–2016 m. Utenos regioninio profesinio mokymo centro Suaugusiųjų mokymo skyriaus vadovas.
2004–2012 m. ir nuo 2016 m. Seimo narys.
1997–2004 m., 2007 m., 2011 m. ir 2012–2016 m. Utenos rajono savivaldybės tarybos narys.
Nuo 1995 m. Tėvynės sąjungos narys, nuo 2001 m. šios sąjungos Utenos skyriaus pirmininkas.
Utenos bendruomenės fondo valdybos narys.
Nuorodos
Edmundo Pupinio internetinis dienoraštis.
Šaltiniai
Utenos merai
Utenos politikai
Seimo nariai |
Pasmalvės – kaimas Zarasų rajono savivaldybės rytuose, 2 km į šiaurės vakarus nuo Visagino centro, į rytus nuo Smalvo ežero. Yra Visagino geležinkelio stotis prie Vilniaus–Daugpilio linijos.
Istorija
XX a. tarpukariu buvo Pasmalvių dvaras, kurio koplyčioje buvo laikomos pamaldos Smalvų parapijiečiams iš Lietuvos pusės – greta ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija ir Smalvų parapija buvo padalinta Lenkijai ir Lietuvai. Čia veikė Pasmalvių geležinkelio stotelė.
Gyventojai
Šaltiniai
Zarasų rajono savivaldybės gyvenvietės |
Tianjin Quanjian Football Club – Kinijos futbolo klubas iš Tiandzino.
Istorija
Klubas įkurtas 2006 m.
2017 m. debiutavo Superlygos pirmenybėse. Užėmė trečią vietą.
Pavadinimų kaita
2006–2007 "Hohhot Binhai F.C." 呼和浩特滨海 ("Hohhot Marina")
2008–2015 "Tianjin Songjiang F.C." 天津松江 ("Tianjin Pine River")
2015–2018 "Tianjin Quanjian F.C." 天津权健 ("Tianjin Quanjian Group", dėl rėmimo sutarčių pakito pavadinimas)
2019– "Tianjin Tianhai F.C." 天津天海
Aprangų pokyčiai
Pasiekimai
Sezonai
|}
Garsesni žaidėjai
Alexandre Pato
Šaltiniai
Nuorodos
Kinijos futbolo klubai |
Insbruko „Wacker“ – buvęs Austrijos futbolo klubas iš Insbruko.
Istorija
Klubo ištakos siekia 1913 m. kitados rungtyniavo aukščiausiame divizione.
Nors formaliai Tirol Innsbruck klubas apie 2000 m. bankrutavo, tačiau dabartinis klubas save laiko Tirol ir Wacker tradicijų perėmėju.
Vyr. treneriai
Otto Barić (1971)
Branko Elsner (1974 –1976)
Fritz Pfister (1976 –1977)
Georg Keßler (1977–1978)
Johann Eigenstiller (1979)
Lajos Baróti (1979 –1979)
Peter Velhorn (1979 –1980)
Franz Wolny (1980 –1983)
Heinz Binder (1983–1984)
Cor Brom (1984 –1985)
Werner Schwarz (1985 –1985)
Felix Latzke (1985 –1987)
Branko Elsner (1992)
Walter Skocik (1993)
Nuorodos
Globalsportsarchive
Wacker Tirol |
Agila (arba Senieji Nagliai) – XVII a. smėlio užpustytas kaimas Kuršių nerijoje, į šiaurę nuo Pervalkos. Išlikusi Agilos kopa.
Šaltiniai
Panaikintos Neringos savivaldybės gyvenvietės |
Hirofumi Nakasonė (; g. 1945 m. lapkričio 28 d.) – Japonijos politikas, buvęs užsienio reikalų ministras (2008–2009 m., Taro Aso vyriausybėje) bei švietimo ministras (1999–2000 m., Yoshiro Mori vyriausybėje).
Hirofumi yra buvusio Japonijos premjero Jasuhiro Nakasonės sūnus.
Gimė 1945 m. lapkričio 28 d. Takasakyje, Gunmoje. Mokėsi Takasakio aukštesniojoje vidurinėje mokykloje, vėliau Keio aukštesniojoje vidurinėje mokykloje Jokohamoje, kurią baigęs studijavo Keio universitete.
1999 m. spalio pradžioje Nakasonė premjero Keidzo Obučio buvo paskirtas Mokslo ir technologijų agentūros vadovu. Ministro pirmininko kabinete, patvirtintame 2008 m. rugsėjo 24 d., Nakasonė buvo paskirtas užsienio reikalų ministru.
Išnašos
Svetainė
Oficiali svetainė.
Japonijos ministrai |
Darvazo kalnagūbris – kalnų grandinė vakarų Pamyre, Tadžikistane (Kalnų Badachšane), istoriniame Darvazo krašte. Iškilęs tarp Obichingou, Piandžo ir Vandžo upių, nusitęsęs per 200 km. Aukštis iki 6083 m (Arnavado kalnas). Sudarytas iš granito, metamorfinių uolienų, konglomeratų. Būdingas aukštikalnių kraštovaizdis. Šlaituose – stepė ir krūmokšniai, viršūnes dengia ledynai (bendras plotas XX a. antrojoje pusėje – 420 km²).
Darvazo kalnagūbris driekiasi į pietvakarius nuo Garmo kalno. Vandžo upės atskirtas nuo Vandžo kalnagūbrio.
Šaltiniai
Tadžikijos kalnai
Pamyras |
Pžibišinas () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Cechanoveco valsčiuje, Mazovijos Vysokio apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 7 km į pietryčius nuo Cechanoveco, apie 32 km į pietus nuo Mazovijos Vysokio ir apie 68 km į pietvakarius nuo vaivadijos centro Balstogės. Nuo XIII–XIV a. iki 1569 m. Liublino unijos priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei. 1921 m. kaime buvo 59 namai ir 454 gyventojai, iš kurių 216 vyrai ir 238 moterys, 448 lenkai ir 6 gudai.
Cechanoveco valsčius |
Lietuvių liaudies muzika arba lietuvių muzikinis folkloras – Lietuvoje paplitusi liaudies muzika. Kaip ir kitos pasaulio liaudies muzikos variacijos, skirstoma į lietuvių liaudies dainas, instrumentinę muziką, šokius ir žaidimus.
Bendri bruožai
Didelė dalis lietuvių liaudies muzikos yra labai archajiška, apeiginės paskirties – tiek pagoniškos, tiek krikščioniškos. Bendrame Europos etnomuzikologijos kontekste lietuvių etninė muzika priskiriama šiaurės Europos arealui, kurio ribos artimos neolito epochos virvelinės keramikos kultūrai. Šio arealo rytinėje dalyje išryškėja styginių (kanklių) ir pučiamųjų kultūrų bruožai ir melodika, Lietuva yra jų sandūroje, dėl to etninė muzika ypatinga savo įvairumu.
Lietuvių tautos istorija rodo, kad jų protėviai nuo senų senovės savo gyvenimą siejo su žemės darbais. Žemė buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, svarbiausi rūpesčiai ir džiaugsmai. Lietuviai dievino gamtą, tikėjo žmonių pavirtimu medžiais, akmenimis ar gyvais gamtos padarais. Visa tai formavo tautos būdą, dvasią ir tuo pačiu, meną.
Lietuvių liaudies dainos
Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Balsu, melodijomis išreiškiami patys giliausi žmogaus jausmai. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir dažniausiai liūdnos. Tekstuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų. Žmogaus gyvenimas lyginamas su augalų, ypač medžių, gyvenimu, prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos.
Lietuvių liaudies dainų ritmas gana sudėtingas. Tai tarsi gyvas pasakojimas, nuolat besikeičiantis ir vis bėgantis tolyn. Jį gana sunku užrašyti, nes dažnai kinta metras, gausu fermatų. Tai svarbiausi lietuvių liaudies dainų bruožai, atspindintys tik joms būdinga nuotaiką ir savitumą.
Lietuvių liaudies vokalo ornamentika labai įvairi. Liaudies dainininkai dainas puošia melizmomis, subtiliai išvingiuoja, suteikia emocinio kolorito. Dainoms būdingi subtilūs tempo kitimai, garso stiprumo svyravimai, vienos dainos atliekamos švelniai ir jautriai, kitos oriai ir karingai, dar kitos šūksmingai ir pamaldžiai. Dainų ritmikai ir balso pastatymui didelę įtaką daro tarmių artikuliacija ir priegaidės.
Lietuvių liaudies dainų stiliai
Lietuvių liaudies dainas galima skirstyti į 4 stilius, būdingi skirtingiems etnografiniams regionams: vienbalsiškumas (monofonija), homofoninis daugiabalsumas, heterofonija (mišrus vienbalsio ir daugiabalsio dainavimo tipas) ir polifonija.
Vienbalsumas būdingas dzūkams. Dainos nepaprastai gražios, dainingos ir dažniausiai liūdnos. Dzūkų dainų ritmas gana sudėtingas,- dažnai besikeičiančiu metru, nereguliariai pasikartojančiais akcentais, kuriantis laisvo, nesuvaržyto pasakojimo įspūdį. Daugiabalsumas būdingiausias Žemaitijai, kur jis ypač archajiškas, tačiau daugiau ar mažiau paplitęs po visą Lietuvą. Be to, žemaičiai savo melodijose mėgo išskirti aukščiausiąją gaida ir ją patęsti. Tai skiriamasis žemaičių dainų bruožas.
Šiaurės aukštaičiai dainavo daugiabalses dainas. Jų dainos linksmos, daug paprastesnio. Dainos šiek tiek švelnesnės, dainingesnės. Heterofonija būdingiausia rytų Lietuvai, Aukštaitijai.
Polifonijai priskiriamos sutartinės, kurios gyvojoje tradicijoje išnyko XX a. viduryje, tačiau labai populiariai atliekamos folkloro ansambliuose.
Lietuvių liaudies dainų žanrai
Lietuvių liaudies dainų žanrai skirstomi pagal paskirtį. Čia išskiriamos keturios pagrindinės dainų rūšys: sutartinė, giesmė, rauda ir daina (siaurąja prasme).
Sutartinės yra archajiškas aukštaičių dainavimo stilius. Dauguma sutartinių atliekamos su šokio judesiais. Sutartinės yra vieni seniausių dviejų – trijų balsų polifonijos pavyzdžių. Joms būdingi 3 pagrindiniai senovinės polifonijos principai: heterofonija, paralelizmas, kanonas ir imitacija. Seniausių užuominų apie sutartines randama XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, tačiau pačios sutartinės surinktos XIX–XX a. Sutartinės iš kitų stilių išsiskiria aiškia sinkopuota ritmika, sekundiniu derinimu. Sutartinės būdavo dainuojamo įvairiais būdais. Sutartinės, kurias dainuodavo dvi dainininkės arba jų grupės, vadinamos dvejinėmis. Kai sutartinę dainuoja trys dainininkės, įstodamos viena paskui kitą – tai trejinė. Tas pats yra ir su ketverinėmis. Baigiant dainuoti sutartines dažnai ūkuojama. Kokiais būdais bebūtų dainuojama, visada skamba tik du balsai.
Rauda yra veikiausiai pats seniausias žanras, susijęs su laidojimo ir vestuvių apeigomis. Jos skirstomos į raudas (laidotuvių) ir verkavimus (vestuvių) ir atliekamos subtiliai imituojant verkimą. Profesionalūs raudotojai, kviečiami į laidotuves ir vestuves atlikti subtilių raudojimų, sugebėdavę pravirkdyti minias žmonių.
Giesmė yra krikščioniškos kilmės ir, palyginus su kitais žanrais, labai jaunas. Dauguma giesmių atsirado krikščioniškus tekstus derinant su liaudies melodijomis, ėmė formuotis XVI–XVII a. pradedant krikščionėti valstiečių sluoksniui. Tačiau dalis giesmių yra sinkretinio pobūdžio, turi senojo tikėjimo elementų.
Dainos siaurąja prasme daugiausia susijusios su kasdienybės, buities ritualais. Jos skirstomos į daugybę rūšių pagal savo paskirtį:
Vaikų dainos – lopšinės, žaidinimai, gyvūnijos apdainavimas, formulinės dainos, erzinimai;
Vestuvių dainos – susijusios su vestuvių apeigomis ir papročiais. Skirstomos į lyrines, satyrines, gėrimo, puotavimo, dialogines, verkavimus, žaidimus, šokius ir maršus. Pačios gražiausios yra lyrinės dainos – jose apdainuojami nuotakos gyvenimo virsmai;
Karinės-istorinės dainos – glaudžiai susijusios su liaudies epu;
Kalendorinių apeigų dainos – susijusios su senojo tikėjimo apeigomis: jose atsispindi įvairūs senieji animistiniai tikėjimai, mitologija, žemdirbystės ir mirusiųjų kultai. Dainomis būdavo garbinamos gamtos jėgos (saulė, mėnulis, vėjas, lietus), kurios turėjo padėti užauginti gerą derlių.
Darbo dainos – jų paskirtis – palengvinti darbo monotoniją, darbą paverčiant maloniu meditavimu. Klasifikuojamos į daugybę smulkesnių žanrų pagal paskirtį.
Baladės – plačiausias dainų žanras, susijusios su kitais žanrais, pavyzdžiui, kalendorinių apeigų ir darbo.
Lietuvių liaudies instrumentinė muzika
Lietuvoje nuo seno dominavo dvi muzikinės kultūros: stygininių (vakaruose) ir pučiamųjų (rytuose). Greičiausiai ši instrumentikos specifika nulėmė ir vokalo ypatybių formavimąsi. Vėlesniais laikais šie arealai niveliavosi, iš kitų kraštų atėjo naujų instrumentų.
Vieni populiariausių lietuvių liaudies instrumentai buvo kanklės ir birbynė.
Kanklės – tai grakšti medinė dėžė su metalinėmis stygomis.Grojama pirštais arba brauktuku. Liaudiškos kanklės turėjo 5, 7 ar 12 stygų. Šiandieninės kanklės turi 22-23 stygas. Panašius instrumentus į kankles turi ir latviai, estai, suomiai, rusai. Lietuvių tautosakoje ir senoviniuose raštuose kanklės minimos jau nuo XVI a.
Birbynė – tai pučiamasis instrumentas. Dabar tai medinis apie 30 cm ilgio vamzdis su užmautu ant galo karvės ragu. Senovėje žmonės birbynę darydavo iš šiaudo arba žąsies plunksnos. Ja grodavo piemenys.
Dabar rečiau girdimi muzikos instrumentai yra skrabalai, kelmas ir daudytės. Skrabalai – tai mušamasis instrumentas. Jie kilę iš medinių barškalų, kuriuos rišdavo gyvuliams po kaklu, ganomiems miškingose vietose.dabar tai medinės dėžutės, pritvirtintos prie rėmo. Jas barbena medine lazdele. Prie skrabalų dabar paprastai pritvirtinamas ir kelmas. Jis sukurtas XX a. viduryje. Tai medinis graižas, iš viršaus tarsi būgnas aptrauktas oda.
Daudytės ir ragai giminingi tuo, kad jais, kaip ir skudučiais, galima išgauti tik vieną garsą. Senovėje jais būdavo grojami įvairūs signalai, pvz., medžioklės, ganymo arba pašto. Keliais ragais arba daudytėmis būdavo grojamos sutartinės. Ragus dirbdavo iš gyvulių ragų, o vėliau iš medžio išlaikant medžio formą. Liaudies muziką sudaro ne vien dainos, bet ir instrumentinė muzika. Liaudies muziką vartoja simfonijų kompozitoriai savo kūryboje.
Kiti lietuvių liaudies instrumentai:
Idiofonai (saviskambiai): dambrelis, dzingulis, kleketas, terkšlė, tabalai, skrabalai
Membranofonai: būgnai
Chordofonai (styginiai): pūslinė, cimbolai
Pučiamieji aerofonai: skudučiai, vilioklis, švilpukas, molinukas, lamzdelis, švilpa, tošelė, ubikas, birbynė, medžioklės ragas, jaučio ragas, ožragis, žievės trimitas, kerdžiaus trimitas, ragai ir daudytės, dūdmaišis dar vadinamas Labanoro dūda.
Laisvieji aerofonai: ūkas, ūžlys.
Esama vėlyvesnių laikų instrumentų, klasifikuotinų panašiai, tačiau paplitusių didelėje Europos dalyje, nepriskirtinų prie etninės muzikos, tačiau puikiai adaptuotų etninėje kultūroje: bosas, smuikas, armonika, akordeonas, lyra, mandolina, gitara, klarnetas, balalaika ir t. t.
Žaidimai ir šokiai
Žaidimų ir šokių vokalinis atlikimas iš esmės priklauso kitiems žanrams, daugiausia apeiginiams: kalendorinių apeigų, vestuvių ir kt… Esminis skirtumas tarp jų, jog žaidimai seniau buvę išskirtinai apeiginės paskirties, susiję su senuoju tikėjimu, vėliau tapo vaikų mėgstamu žanru prarasdami savo pirminę prasmę ir paskirtį. Šokiai dažnai vėlesnės kilmės, dažniausiai skirti pasilinksminimui, dažnai įtraukiami į apeigas, pakeisdami žaidimus. Šokiai patyrė didelę kaimyninių kraštų įtaką, taip pat perėmė daug žaidimų elementų.
Liaudies muzika dabar
Šiais laikais sparčiai nykstant senosioms tarmėms ir seniesiems dainininkams, dažnai tenka mokytis iš antrinių šaltinių ir perteikėjų. Dainavimo manieros taip pat dažnai praranda savo subtilumą, grožį, kartais net išsigimsta. Kai kurie atlikėjai imituoja senus dainininkus, dėl to dainos skamba nenatūraliai ir nemaloniai, yra sugadinamos. Kiti atlikėjai visiškai perdirba dainų atlikimo techniką, dėl to dainos skamba visiškai neautentiškai, prarasdamos bet kokį subtilumą ir tampa mažiau įspūdingos. Esama labai mažai dainininkų, kuriuos būtų galima laikyti liaudies dainų atlikėjais profesionalais, o autentiški liaudies muzikos įrašai su senų žmonių balsais nėra labai patrauklūs klausytojams.
Ansambliai
Lietuvoje kiekviename mieste, miestelyje, stambesniuose kaimuose veikia žmonių beisdominčių liaudies muzika ir kultūra būreliai ir klubai, kuriems prigijo populiarus terminas „folkloro ansambliai“. Dauguma jų stengiasi ne tik išmokti tradicines dainavimo ypatybes, bet dažnai ir originaliai improvizuoja, kuria savitą stilių, bei manieras, praturtina folklorą modernia muzika ir egzotiškais instrumentais. Esama daugybė populiariosios muzikos grupių, kurių pagrindinė veikla populiarinti liaudies muziką naujomis formomis. Folkloras įgyja naujų avangardinių ir šiuolaikinių formų, jungiamas su džiazu, roku, elektronika, klasika: „Atalyja“, „Žalvarinis“, „Kūlgrinda“, „Keisto folkloro grupė“, „Virvytė“, „Lygaudė“ ir daugelis kitų.
Daugelyje Lietuvos aukštųjų mokyklų veikia folkloro ansambliai, vienas seniausių VU ansamblis „Ratilio“, Klaipėdos universiteto menų fakulteto folkloro ansamblis „Auksodis“, Šiaulių universiteto – „Vaiguva“ ir kiti.
XX a. pradžioje taip pat buvo tradicinių muzikinių žaidimų, pavyzdžiui, Kupiškėnų vestuvės. Kai kurie iš žinomiausių šiuolaikinių kaimo ansamblių: Marcinkonys (Varėnos raj.), Žiūrai (Varėnos raj.), Kalviai-Lieponys (Trakų raj.), Luokė (Telšių raj.), Linkava (Linkuva, Pakruojo raj.), Šeduviai (Šeduva, Radviliškio raj.) ir kt.
Esama folkloro ansamblių savo veiklą koncentruojančių išskirtiniai ties apeiginiu žanru, vienas populiariausių tokių ansamblių yra folkloro ansamblis „Kūlgrinda“.
Folkloro ansambliuose praktikuojamas ne tik etninis muzikavimas, bei domimasi senąja pasaulėžiūra, bet ir tęsiamos tradicinio liaudies kostiumo tradicijos siekiančios ypač senus laikus, propaguojami amatai: audimas, siuvinėjimas, senojo tradicinio kostiumo puošyba, ornamentikos tradicijos (siekiančios neolitą). Kiti ansambliai pasirenka stilizuotus ir supaprastintus kostiumus, arba kuria naujus menkai dekoruotus kostiumus išryškindami archeologinę IX–XIV a. juvelyriką.
Šventės, festivaliai
1924 m. įvyko pirmoji Dainų šventė, dainos festivalis, kuris buvo valstybės remiamas siekiant išlaikyti tradicijas. Dainų šventės buvo rengiamos kas penkerius metus. Tarpukaryje Dzūkijoje vyko liaudies meno šventės – Senovės dienos. Lietuva yra daugelio liaudies muzikos festivalių tėvynė.
Kiti pagrindiniai festivaliai – tai „Skamba skamba kankliai“ ir „Atataria lamzdžiai“, abu rengiami kasmet. Istoriškai svarbi yra „Skruzdė marių krantelio“, surengta 1980 m.
„Baltica“ – tarptautinis folkloro festivalis, kuris yra rengiamas kasmet vienoje iš Baltijos valstybių.
Šaltiniai
Nuorodos
Lietuvių dainuojamosios tautosakos katalogas
Anthology of Lithuanian ethnoculture |
Krymo platforma – diplomatinė Ukrainos iniciatyva, skirta atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į Rusijos 2014 m. įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją. Iniciatyva siekiama sukurti tarptautinį koordinavimo mechanizmą, skirtą Krymo klausimui grąžinti į tarptautinę darbotvarkę ir palengvinti Ukrainai atgauti Krymo kontrolę.. Daroma prielaida, kad Krymo platforma veiks nuolat, jos biuras dirbs Kijeve
Priešistorė
2019 m. gruodžio mėn. Volodymyras Zelenskis ketino aptarti Krymo temą savo pirmajame ir vieninteliame susitikime su Vladimiru Putinu Paryžiaus viršūnių susitikime. Tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas: Rusija ne kartą pareiškė, kad Krymo nuosavybės klausimas jai uždarytas ir nesiruošia su niekuo diskutuoti jokiame kontekste.
Krymo platforma yra naujas, Ukrainos sukurtas tarptautinis formatas, kurio tikslas – Krymo pusiasalio deokupacija ir jo grąžinimas Ukrainos kontrolei.
Sukūrimas
Krymo platformą sukūrė Ukrainos užsienio reikalų ministerija kartu su Ukrainos prezidento kanceliarija. 2021 m. vasario 26 d. Volodymyras Zelenskis pasirašė dekretą „Dėl tam tikrų priemonių, skirtų laikinai okupuotos Krymo autonominės respublikos ir Sevastopolio miesto deokupacijai ir reintegracijai“, ir nusprendė sudaryti organizacinį komitetą surengti steigiamąjį Krymo platformos aukščiausiojo lygio susitikimą Ukrainoje. Organizacinio komiteto, rengiančio steigiamąjį Krymo platformos viršūnių susitikimą, pirmininkas yra Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba. Steigiamojo aukščiausiojo lygio susitikimo data buvo nustatyta 2021 m. rugpjūčio 23 d.
Derybų temos
Diskusijos vyks penkiose pagrindinėse srityse:
Krymo prijungimo prie Rusijos nepripažinimo politika;
tarptautinių sankcijų Rusijai išplėtimas ir stiprinimas,
tarptautinis saugumas;
žmonių teisės;
sujungimo poveikis ekonomikai ir aplinkai.
Dalyviai
Užsienio reikalų ministras
Užsienio reikalų ministras
Krašto apsaugos ministras
valstybės vadovas
ambasadorius
Ekonomikos ir energetikos ministras
Ministras pirmininkas
Užsienio reikalų ministras
Užsienio reikalų ministras
Užsienio reikalų ministras
valstybės vadovas
ambasadorius
valstybės vadovas
valstybės vadovas
Užsienio reikalų ministras
ambasadorius
valstybės vadovas
ambasadorius
Užsienio reikalų ministras
valstybės vadovas
Krašto apsaugos ministras
ambasadorius
Užsienio reikalų ministras
valstybės vadovas
valstybės vadovas
Energetikos ministras
Užsienio reikalų ministras
Užsienio reikalų ministras
valstybės vadovas
ministras pirmininkas
Užsienio reikalų ministras
parlamento vadovas
parlamento vadovas
ministras pirmininkas
ambasadorius
institucijų vadovai
Generalinio sekretoriaus pavaduotojas
Šaltiniai
Krymas
Ukrainos politinė sistema |
(1969 m. balandžio 15 d. Panevėžyje – 2023 m. gegužės 22 d.) – Lietuvos aktorė, psichologė.
Biografija
Išsilavinimas
1976–1987 m. mokėsi Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1987–1991 m. LTSR valstybinėje konservatorijoje (kurso vadovai Dalia Tamulevičiūtė, Algirdas Latėnas, Remigijus Vilkaitis). 1990 m. stažavosi meno mokykloje „Juilliard“ (Niujorkas). 2006 m. baigė psichologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. 2005–2011 m. studijavo Europos psichodramos institute. 2018 m. Sveikatos psichologo magistrė (LSMU Medicinos akademija).
Veikla
1991–1993 m. „Šiaurės Atėnų“ teatro steigėja, aktorė. 1994–2023 m. Kauno dramos teatro aktorė. 2016–2023 m. VDU ir LMTA lektorė.
Naudodama teatro ir psichodramos technikas vedė seminarus, mokymus, patyrimo grupes.
Narystė
Nuo 2004 m. – Lietuvos psichodramos draugijos narė, 2009–2018 m. prezidentė, nuo 2018 m. Lietuvos psichodramos draugijos garbės narė.
Šaltiniai
Nuorodos
IMDb profilis
Lietuvos aktoriai |
Orgazmas ( – „degti aistra“) – didelės palaimos ir malonumo pojūtis, atsirandantis besibaigiant sueičiai arba kitokios lytinės iškrovos metu (dėl glamonių, masturbacijos, erotinių fantazijų ir kt.). Orgazmas yra trumpiausia, tačiau intensyviausia kopuliacinio ciklo fazė. Daugelio besimylinčiųjų vertinamas kaip pagrindinis sekso tikslas.
Orgazmas yra lytinio stimuliavimo pasekmė, turinti psichologinį, emocinį ir fiziologinį pagrindą. Tai įvairių struktūrinių ir funkcinių organizmo pokyčių pasekmė (visų pirma dubens, nugaros smegenų ir galvos smegenų, kurie sąlygoja dubens srities nevalingus raumenų susitraukimus ir tuo pačiu pas vyrus ejakuliaciją, o pas moteris palengvina spermos judėjimą reprodukciniame trakte. Orgazmo metu pakyla kraujospūdis, padažnėja kvėpavimas, beveik padvigubėja pulsas. Patiriant orgazmą jaučiama euforija, neretai aimanuojama, kartais nestipriai stenama ar net šaukiama, verkiama, juokiamasi. Orgazmas tetrunka keletą sekundžių ir įvyksta susidarius didžiausiai lytinei įtampai. Susidarant orgazmui moterims daugiausia dalyvauja varputė, makštis ir gimda, o vyrui – varpa, prostata ir sėklinės pūslelės. Kiekvieno iš šių organų jaudrumas turi didelę svarbą orgazmui, kadangi jie lemia individualius orgazmo ypatumus – jo intensyvumą, trukmę, žmogaus elgesį sueities ir orgazmo metu. Pas vyrus orgazmas dažniausiai sutampa su ejakuliacija. Beje, orgazmo metu moterys taip pat gali ejakuliuoti.
Patiriamo orgazmo intensyvumas ir malonumo laipsnis priklauso nuo daugelio aplinkybių: susilaikymo trukmės, nuotaikos, partnerio patrauklumo, meilės jausmo, bendrų nuostatų sekso atžvilgiu ir kt. Moterų gebėjimas patirti orgazmą labai skiriasi. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių: ankstesnės lytinių santykių patirties (teigiamos ar neigiamos) ir kt. Nemažą įtaką turi ir lytinis auklėjimas, elgsenos stereotipai, kultūra.
Moters orgazmas
Orgazmą moteris gali patirti bet kuriuo moters ciklo metu. Moterų orgazmas yra labai įvairus. Dažniausia jis lokalizuojasi jautriausiose moters erogeninėse zonose – varputėje, makštyje. Kurioje iš šių vietų orgazmas dažniausias, priklauso nuo kiekvienos moters, tačiau iš dalies priklauso ir nuo to, kurios erogeninės zonos ir kaip yra stimuliuojamos, kokia yra preliudijų ir sueities eiga. Moters orgazmas trunka ilgiau nei vyro, be to, jis gali būti daugkartinis, jaučiamas bangomis (tai pakyla, tai nuslūgsta – tokiu atveju kalbama apie moters orgazminę būseną).
Seksologai išskiria klitorinį (t. y. varputės) orgazmą, kuris dažniausiai yra pasiekiamas dar preliudijų metu, neįleidus varpos į makštį. Kai kurios moterys patiria orgazmą būtent tik prieš arba po sueities – preliudijų arba baigiamųjų glamonių metu stimuliuojant varputę. Tačiau manoma, kad stipresnis orgazmas yra ne tik varputės, bet ir makšties (vadinamas klitoriniu – vaginaliniu). Prieš jam įvykstant atsiranda tam tikras nesvarumo jausmas pilvo apačioje, šilumos sklidimas nuo mažojo dubens po visą kūną. Po to prasideda ritmingi makšties raumenų, gimdos ir sėdmenų susitraukimai, sukeliant palaimos būseną – orgazmą. Varputės ir makšties orgazmui pasiekti gali trikdyti lyties organų anatominiai ypatumai (pvz., per aukštai esanti varputė), nors ir tokiais atvejais orgazmas įmanomas, jeigu pasirenkamos atitinkamos mylėjimosi pozos. Kartais moters orgazmo metu įvyksta ejakuliacija.
Neretai moterys besimasturbuodamos patiria orgazmą lengviau ir greičiau nei sueities metu, kadangi geriau žino savo kūno jautriausias vietas, todėl dirginant savo lytinius organus galima pasirinkti veiksmingiausius stimuliavimo būdus – dirginimo greitį, ritmą, spaudimo stiprumą. Vyro glamonės gali būti mažiau efektyvios dėl to, kad jis nejaučia moters reakcijų, nežino priimtiniausių dirginimo būdų.
Fiziologija
Moters orgazmas prasideda nuo nepaprastai malonaus šilumos arba kutenimo pojūčio varputėje, po to šilumos bangos apima tarpukojį, gaktą, visą apatinę pilvo dalį. Po 2–3 sekundžių prasideda ritmingi gimdos, makšties apatinio trečdalio ir išangės rauko raumenų susitraukimai, kurių intervalas – apie 0,8 sekundės. Jeigu orgazmas nestiprus, susitraukimų gali būti 3–5, stipraus orgazmo metu susitraukimų gali būti ir 10–15. Pirmieji penki susitraukimai būna stipriausi, teikia didžiausią palaimą ir malonumą, o vėlesni susitraukimai būna mažiau intensyvūs, laiko tarpai tarp jų ilgėja.
Kai kurios moterys vienos sueities metu gali patirti du ar daugiau orgazmų – tai yra daugkartinis orgazmas. Kartais orgazmai seka vienas paskui kitą beveik be pertraukų – tai orgazminė būsena, kuriai būdingas itin stiprus lytinis susijaudinimas. Kartais po vieno orgazmo susijaudinimas nuslūgsta iki plato fazės (žr. kopuliacinis ciklas), tačiau jei sueitis tęsiama, moteris po kelių ar keliolikos sekundžių patiria ir daugiau orgazmų. Tarpai tarp tolesnių orgazmų didėja, o jų intensyvumas silpsta.
Gimda iš pradžių susitraukia ir atsileidžia tokiu pat ritmu kaip ir makšties sienelės, tačiau jų intensyvumas didėja ne taip staigiai ir vėliau susitraukimai tampa nereguliarūs. Jie prasideda gimdos viršuje, vėliau apima ją visą iki pat kaklelio. Krūtys per orgazmą nesikeičia, tačiau baigiantis orgazmui iš areolių (rudos dėmės aplink spenelius) labai greitai išteka kraujas, jos nuslūgsta, o kadangi speneliai vis dar išlieka sustandėję, susidaro įspūdis, kad orgazmo pabaigoje krūtų speneliai staigiai padidėja. Todėl staigus tariamas spenelių padidėjimas baigiantis orgazmui yra ką tik patirto orgazmo išorinis požymis. Orgazmo metu įsitempia rankų, kojų, pilvo, sprando, veido raumenys, kartais įsitempia ir sustingsta visas kūnas. Kai kurios moterys ritmiškai įtempdamos dubens raumenis sąmoningai gali paspartinti orgazmą.
Vyro orgazmas
Tai dažniausiai susiję su spermos išsiveržimu – ejakuliacija, kurios biologinis tikslas – moters apvaisinimas. Bendrai vyro orgazmas trunka nuo kelių iki keliolikos sekundžių, vyras dažnai praranda savikontrolę ir laiko pojūtį, įsitempia viso kūno raumenys, o pasibaigus ejakuliacijai – atsipalaiduoja. Dauguma vyrų prieš pat orgazmą siekia varpą įstumti kiek įmanoma giliau moteriai makštin, o paties orgazmo metu sustabdo frikcinius judesius ir sustingsta.
Pas vyrą ikiorgazminė stadija pasireiškia padidėjusia varpos įtampa, atsiranda savotiškas kutulys šlaplės srityje (maždaug keletas sekundžių iki ejakuliacijos). Jeigu šią akimirką nustojama atlikti frikcijas makštyje arba varpa išvis ištraukiama, tai lytinis susijaudinimas nuslopsta ir ejakuliacija neįvyksta, sperma neišsilieja. Kai kurie vyrai šitaip stengiasi pratęsti sueities trukmę (ypač tais atvejais, kai moteris dar nepakankamai įsiaudrinusi), tačiau po kiekvieno tokio veiksmo sulaikyti ejakuliaciją ir save darosi vis sunkiau ir sunkiau. Be to, sulėtinus frikcijas arba išvis jas nutraukus, pas moterį gali dingti orgazminė įtampa, t. y. moters susijaudinimas ima slopti, o vėliau jau nebepakyla tiek, kad būtų pasiektas orgazmas. Galų gale, jeigu vyras, sulaukęs ikiorgazminės stadijos, sąmoningai nieko nedaro, tai įvyksta orgazmas, sutampantis su ejakuliacija. Jo metu sėkla išsilieja keletu pliūpsnių, o paskui staiga ima dingti erekcija. Pasitaiko, kad vyras patiria pakartotinį orgazmą, tačiau tokiu atveju turi būti gana trumpas refrakcinis laikotarpis (2 minutės).
Fiziologija
Lytiniam susijaudinimui pasiekus viršūnę, vyras varpos galvutėje pajunta plintant malonią šilumą ir kutenimą; šie pojūčiai apima visą varpą, gaktą ir tarpvietę. Fiziologiškai šiuos pojūčius sąlygoja sėklos išsiliejimas iš priešinės liaukos ir sėklidžių į sėklinį kanalėlį. Tai yra pirmo orgazmo fazė – vyras pajunta neišvengiamą sėklos išsiveržimą.
Antroji fazė prasideda po 2–3 sekundžių: ritmiški sėklinį kanalėlį ir varpos šlaplės kanalą gaubiančių raumenų susitraukimai, stumiantis sėklą iš šlaplės kanalo. Pirmieji 3–4 susitraukimai vyksta 0,8 sekundės intervalu (kaip ir moters orgazmas), vėliau jie silpnėja ir intervalai tarp jų ilgėja. Kartu su sėklinio latako ir šlaplės raumenimis susitraukia ir gaktos ir išangę gaubiantys raumenys. Iš viso susitraukimų gali būti (priklausomai nuo orgazmo intensyvumo) 5–12.
Daugeliui vyrų pirmieji 2–3 spermos pliūpsniai teikia didžiausią malonumą, kadangi raumenys tuo metu susitraukia stipriausiai ir spermos išsiveržia daugiausiai. Jeigu varpa prieš pat orgazmą ištraukiama iš makšties, tai sperma gali nuskrieti metro atstumu ir toliau. Paskesni sėklos pliūpsniai silpnesni, kadangi silpnėja raumenų susitraukimai, mažėja besiveržiančios sėklos spaudimas į šlaplės sieneles. Galiausiai sperma jau nebesiveržia, o pamažu išteka.
Pasibaigus ejakuliacijai, vyro susijaudinimas greitai nuslūgsta, varpa praranda standumą (pranyksta erekcija), prasideda refrakcinis laikotarpis.
Daugkartinis ir pakartotinis orgazmas
Jei moteris patiria du ar daugiau orgazmų tos pačios sueities metu su nedideliu laiko intervalu tarp jų, tai vadinama daugkartiniu orgazmu. Tai lemia fiziologinės ypatybės: moteriai nebūdingas refrakcinis laikotarpis. Pagal W. Master ir W. Johnson tyrimus, orgazmų seriją kiekviena moteris gali patirti atitinkamai jaudinama (dažniausiai tiesiogiai dirginant varputę), per keletą minučių. Manoma, kad tokį orgazmą patiria iki 20 proc. moterų.
Jeigu antrasis orgazmas pasiekiamas tos pačios sueities metu, tačiau po 10 ar daugiau minučių, jis vadinamas kartotiniu orgazmu. Vyrai pasiekti daugkartinio orgazmo negali (dėl refrakcinio laikotarpio), nors kartotinis orgazmas yra įmanomas, ypač jauniems vyrams: tęsiant glamones per refrakcinį laikotarpį, lytinis susijaudinimas vėl ima kilti, pasiekiama varpos erekcija ir taip sudaromos tinkamos sąlygos vėl pasiekti orgazmą (negreičiau nei po 2 minučių).
Taip pat skaitykite
Kopuliacinis ciklas
Eupareunija
Dispareunija
Anorgazmija
Disorgazmija
Šaltiniai
Žmogaus reprodukcija |
Birutė Runaitė-Šidlauskienė (1923–2008) – Lietuvos rezistentė ir partizanė, publicistė; |
Valstija (, ) – pagrindinis administracinis vienetas, sudarantis federacinę valstybę. Turi savo parlamentą, įstatymus, tačiau dalį funkcijų (pvz., finansinę, užsienio politikos) yra perleidusi federalinei valdžiai. Valstijų autonominis statusas priklausomai nuo valstybės gali būti skirtingas.
Į valstijas yra skirstomos JAV, Meksika, Nigerija, Australija, Brazilija, Indija, Malaizija, Mikronezija ir Venesuela. Kitose federacinėse valstybėse administraciniai vienetai turi vietinius pavadinimus (emyratai, provincijos, žemės ir kt.). |
Monika Gueritorė (, g. 1958 m. sausio 5 d. Roma) – Italijos kino, teatro ir televizijos aktorė.
Biografija
Pirmąjį savo vaidmenį kine Monika atliko būdama 13, režisieriaus Vittorio De Sica filme „Una breve vacanza“. Po 3 metų ji gavo didesnį vaidmenį Giorgio Strehler juostoje „Vyšnių sodas“.
Sėkmingai jos karjerai didelę įtaką turėjo pažintis kino ir teatro režisieriumi Gabriele Lavia, kuris vėliau tapo jos sutuoktiniu. Jo dėka Monika teatre gavo svarbius ir sudėtingus vaidmenis: ledi Makbet, Ofelijos ir kitus, o teatras ir televizija visada užėmė didelę jos darbų dalį.
1975 m. jos talentas buvo įvertintas Globo d'oro apdovanojimu už filmą „La prima volta, sull'erba“.
1976 m. ji pasirodė televizijos RAI seriale „Manon Lescaut“, kartu su Marcello Mastroianni – filme „Signore e signori, buonanotte“, o 1977 m pelnė prizą Taorminos kino festivalyje.
Pradėjus bendradarbiauti su Lavia, Monika pasirodė ir keliuose erotiniuose filmuose, iš kurių žinomiausi yra „Fotografuojant Patriciją“, „Skandalingoji Džilda“ ir „Venecietė“. Pastarajame filme, kaip ir viename pirmųjų savo darbų „Lengva nuodėmė“, Monika ekrane pasirodė su viena populiariausių Italijos aktorių Laura Antonelli. Abejuose filmuose jos varžėsi dėl vyro dėmesio ir abu kartus „laimėjo“ Antonelli.
1996 m. ji kartu su Michele Placido, Giancarlo Giannini ir Raoul Bova nusifilmavo populiarumo sulaukusiame filme „La lupa“.
Žymiausi jos vaidmenys teatre yra spektakliuose „Makbetas“ (1987-88), „Ričardas III“ (1989), „Dėdė Vania“ (1990-91), „Madam Bovari“ (1991-2001), „Odisėjas“ (2001), „Karmen“ (2001-02), „Ofelija“ (2004), „Teresė Avilietė“ (2005).
8 dešimtmetyje turėjusi romaną su kolega Giancarlo Giannini, aktorė su Gabriele Lavia susilaukė 2 dukterų: Marios (g. 1989) ir Lucios (g. 1992). 2001 m. šeima iširo.
Nuo 2010 m. ji yra ištekėjusi už Alberto Zaccaria.
Dalinė filmografija
„Lengva nuodėmė“ (1974)
„Trumpos atostogos“ (1975)
„Fotografuojant Patriciją“ (1984)
„Skandalingoji Džilda“ (1985)
„Venecietė“ (1986)
„Blogi pojūčiai“ (1986)
„Blogiausia mano gyvenimo savaitė“ (2011)
Apdovanojimai
Globo d'oro – geriausia nauja aktorė (1975 m.)
Taorminos kino festivalis – Golden Orange apdovanojimas (1977 m.)
David di Donatello – geriausios aktorės nominacija (1997 m.)
Nuorodos
Oficiali svetainė
IMDb profilis
Italijos aktoriai |
Skiauterėtosios šunžuvės (Parablennius) - jūros šuniukų (Blenniidae) šeimos žuvų gentis.
Rūšys
Parablennius cornutus
Parablennius cyclops
Parablennius dialloi
Parablennius gattorugine
Parablennius goreensis
Parablennius incognitus
Parablennius intermedius
Skiauterėtoji šunžuvė Parablennius laticlavius
Parablennius lodosus
Parablennius marmoreus
Parablennius opercularis
Parablennius parvicornis
Parablennius pilicornis
Parablennius rouxi
Parablennius ruber
Parablennius salensis
Parablennius sanguinolentus
Parablennius serratolineatus
Parablennius sierraensis
Parablennius tasmanianus
Parablennius tentacularis
Parablennius thysanius
Parablennius verryckeni
Parablennius yatabei
Parablennius zvonimiri
Nuorodos
Jūros šuniukai |
Antanas Martynaitis-Marcinskas (1821 m. birželio 21 d. Vaivadiškės kaime, Gelgaudiškio valsčius – m. po 1880 m.) – Romos katalikų kunigas, kanauninkas.
Biografija
Gelgaudiškio dvaro savininkas, baronas von Keudelis () nuo mažens finansiškai rėmė savo girių sargo sūnų Antaną Martynaitį, kuris mokėsi Seinuose, Marijampolėje ir Suvalkuose. 1845 m. įstojo į Varšuvos šv. Kryžiaus dvasinę seminariją, vėliau perėjo į Varšuvos šv. Jono seminariją, kurią baigė teologijos kandidato laipsniu. 1849 m. įšventintas kunigu. 1856–1858 m. buvo Varšuvos šv. Jono seminarijos viceregentas. Nuo 1858 m. – Varšuvos dvasinės akademijos dvasios tėvas ir konsistorijos fiskalas. 1862–1867 m. akademijos vicerektorius. Varšuvos arkidiecezijos, o vėliau – Lovičo kolegiato garbės kanauninkas. Padėjo mokytis savo pusbroliui klierikui Martynui Sederavičiui, vėliau tapusiu žinomu knygnešiu. Lenkiškai parašė religinę knygutę, kurią M. Sederavičius išvertė ir savo lėšomis išleido:
Pritajsimas Wajkialu prie Spawiednes ir Komunijos szwentos / iszwersta ant lietuwiszko liežuwio isz knigu Kunigo A. Marcinsko. Kan. S. Teologijos… - Iszspaudim's naujas ant lietuwiszko liežiuwio. Petropile, 1880 (Iš tiesų išspausdinta O. Mauderodės spaustuvėje Tilžėje 1887 m.)
Lietuvos kunigai
Lenkijos dvasininkai
Lietuvos kanauninkai |
Akropolis ( 'miestas ant kalvos') – miesto dalis su įtvirtinimais, iškilusi ant aukštesnės kalvos. Kadangi gynybiniais sumetimais akropoliai paprastai buvo įrengiami ant aukštesnių kalvų, šios citadelės dažnai tapdavo Senovės Graikijos miestų, išsidėsčiusių kalvos papėdėje, branduoliu. Nors pats žinomiausias yra Atėnų akropolis, jų būta ir kituose Graikijos miestuose: Arge, Tėbuose, Korinte.
Atėnų akropolis
Atėnų akropolis yra geriausiai žinoma tvirtovė ant 156 m aukščio kalvos, paprastai vadinama tiesiog Akropoliu. Čia žmonės apsigyveno jau neolito viduryje. Tai susiję su ypatinga vietos geografine padėtimi: plynaukštėje buvo nesunku gintis nuo priešų, be to, nuo Akropolio buvo gerai matomas Viduržemio jūros uostas.
Ilgainiui Atėnams išsiplėtus į lygumą, esančią šalia plynaukštės ir VI a. pr. m. e. pastačius Atėnės šventyklą, Akropolis tapo reikšminga Atėnų miesto tvirtove ir kulto vieta. 490 m. pr. m. e. ant Atėnų akropolio buvo pradėtas statyti akmeninis senasis Partenonas, siekiant pažymėti pergalę Maratono mūšyje. 480 m. pr. m. e. persų karalius Kserksas nusiaubė Atėnus ir sudegino senuosius medinius Akropolio statinius.
Periklis (460–430 m. pr. m. e.) įkalbėjo pradėti Atėnuose grandiozinės statybos programą, ir tapo politinių bei kultūrinių Graikijos laimėjimų simboliu. Trys skirtingos šventyklos ir monumentalūs vartai pakeitė Akropolio vaizdą. Vėliau, IV a. pr. m. e., pietiniame Akropolio šlaite buvo pastatytas Dioniso teatras bei II a. Herodo Atiko teatras. V a. pr. m. e. nusistovėjo Atėnų akropolio išplanavimas, jis tapo vien šventyklų vieta. Žinomiausi architektūros paminklai – Atėnės šventykla – Partenono(Architektai: Iktinas ir Kalikratas), Akropolio vartai (Propilėjus), Erechtejono šventykla. Visos skulptūros Fidijaus ir jo mokinių darbas.
1854 m. paskelbtas archeologiniu paminklu, tačiau tik 1975 m. prasidėjo statinių rekonstrukcija. Nuo tada atstatomi visi Akropolio pastatai. Trūkstamos dalys atkuriamos iš marmuro ir įtvirtinamos nerūdijančio plieno smaigais. Pastatai atstatinėjami labai kruopščiai ardant kiekvieną pastatą ir jį iš naujo sudedant restauruotomis arba naujomis dalimis. Tai brangiai kainuojančios pastangos atstatyti svarbiausius Europoje istorinius paminklus.
Išnašos
Fortifikacija
Senovės Graikijos architektūra |
Balandžio 24 yra 114-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių (keliamaisiais metais – 115-a). Nuo šios dienos iki metų galo lieka 251 diena.
Informacija
Šventės
Pasaulinė gyvybės diena;
Pasaulinė veterinarijos diena;
Tarptautinė jaunimo solidarumo diena.
2011 m. Katalikų šalys – Šv. Velykos.
Vardadieniai
Ervina – Fidelis – Gražvyda – Kantrimas – Viltrūda
Šią dieną Lietuvoje
Įvykiai
1414 – Grabovo suvažiavime Lietuva reikalauja Žemaitijos iki Nemuno ir Baltijos jūros;
1794 – 1794 sukilimas: Vilniaus Rotušės aikštėje paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas, vyriausiuoju sukilimo vadu paskelbtas Tadas Kosciuška, pradėjo veikti Lietuvos Tautinė Aukščiausioji Taryba (veikė iki birželio 12).
Gimimo dienos
1806 m. – Frydrichas Kuršaitis, Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas, kalbininkas, žodynininkas, kultūros veikėjas, evangelikų liuteronų kunigas, religinių raštų rengėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius (m. 1884 m.).
1825 m. – Julius Anusavičius, lietuvių poetas (m. 1907 m.).
1866 m. – Vladislovas Stipulkovskis, inžinierius architektas (m. 1927 m.).
1873 m. – Ignas Čižiauskas, knygnešys, Romos katalikų kunigas, publicistas (m. 1926 m.).
1875 m. – Vincas Nacevičius, vargonininkas, chorvedys, visuomenininkas (m. 1943 m.).
1887 m. – Stasys Čiurlionis, inžinierius, politikas, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas (m. 1944 m.).
1906 m. – Vladas Žukas, chorvedys (m. 1980 m.).
1912 m. – Marcė Katiliūtė, Lietuvos grafikė, tapytoja, knygų iliustratorė (m. 1937 m.).
1914 m. – Jonas Viktoras Kalvanas, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas (m. 1995 m.).
1918 m. – Kazimieras Kruopis, muzikos pedagogas ir chorvedys (m. 1994 m.).
1919 m. – Vladas Tautkevičius, Lietuvos teatro aktorius (m. 1977 m.).
1924 m. – Petras Limanauskas, Lietuvos inžinierius mechanikas, tekstilės technologas (m. 1999 m.).
1933 m. – Vytautas Sakalauskas, Lietuvos TSR politikas, TSKP narys (nuo 1960) (m. 2001 m.).
1936 m. – Petras Lapinskas, Lietuvos geologas, fizinių mokslų daktaras, lietuviškos naftos atradėjas.
1937 m. – Vytautas Andriulis, Lietuvos teisės istorikas, socialinių mokslų daktaras, Mykolo Romerio universiteto Teisės istorijos katedros profesorius.
1940 m. – Kazys Algirdas Kaminskas, Lietuvos statybos ir ergonomikos inžinierius, technologijos mokslų daktaras.
1941 m. – Algimantas Sėjūnas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.
1945 m. – Valerija Armonienė, Lietuvos dailininkė keramikė.
1950 m.:
Antanas Česlovas Rekštys, Lietuvos ir Raseinių rajono politinis veikėjas.
Eugenijus Jovaiša, Lietuvos archeologas, VPU profesorius, humanitarinių mokslų daktaras.
1951 m. – Kazys Gudas, Lietuvos ir Pakruojo rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas.
1953 m. – Arūnas Blūšius, Lietuvos architektas, roko grupų gitaristas ir dainininkas.
1954 m. – Edmundas Šimkus, Lietuvos ir Tauragės rajono politinis bei visuomenės veikėjas. DP narys (m. 2009 m.).
1959 m. – Gražvyda Pulkienė-Katkutė, kultūros darbuotoja ir chorvedė.
1961 m.:
Alfredas Šiaulys, Lietuvos ir Klaipėdos rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
Birutė Kažemėkaitė, gydytoja, Lietuvos ir Kalvarijos savivaldybės politinė bei visuomenės veikėja (m. 2021 m.).
1964 m. – Asta Juknienė, Lietuvos ir Elektrėnų politinė bei visuomenės veikėja.
1967 m.:
Kamilė Baginskaitė, JAV (anksčiau – Lietuvos) šachmatininkė.
Linas Domarackas, Lietuvos ir Lenkijos dailininkas.
1969 m. – Audrius Bielskus, Lietuvos ir Kazlų Rūdos savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas.
1983 m. – Jonas Grabauskas, Lietuvos ir Marijampolės savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas.
1987 m. – Paulius Ivanauskas, Lietuvos krepšininkas rungtyniaujantis Vilniaus „Sakaluose“.
1995 m. – GJan (Greta Jančytė), Lietuvos dainininkė ir dainų autorė.
Neaprašyti
1667 – Albertas Griškevičius, mokyklinės dramaturgijos atstovas, jėzuitas (m. 1710 m.);
1902 – Vincentas Liulevičius, išeivijos istorikas (m. 1989);
Mirtys
1904 m. – Marcelijus Adomas Tiškevičius, Saksonijos ir Austrijos bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas (g. 1836 m.).
1913 m. – Antanas Civinskas, Lietuvos kunigas, publicistas, sociologas (g. 1867 m.).
1928 m. – Motiejus Grybauskas, Lietuvos knygnešys (g. 1857 m.).
1969 m. – Algirdas Kazragis, literatas (g. 1928 m.).
1978 m. – Stanislovas Mastauskis, Lietuvos agronomas, zoologas entomologas ir fitohelmintologas, biologijos mokslų daktaras (g. 1890 m.).
1985 m. – Stanislovas Jurkevičius, Lietuvos inžinierius tekstilininkas, technologijos mokslų daktaras (g. 1939 m.).
1993 m. – Antanas Gruodis, teisininkas, Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas (g. 1900 m.).
1995 m. – Benediktas Kazlauskas, Lietuvos filologas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras, filologijos mokslų kandidatas (g. 1909 m.).
1999 m. – Vincas Bazilevičius, Lietuvos mokytojas, vertėjas, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas (g. 1914 m.).
2001 m. – Stasė Bernotienė-Stulgytė, Lietuvos etnologė, muziejininkė (g. 1926 m.).
2003 m. – Antanas Raguotis, Lietuvos sovietinis partinis bei valstybės veikėjas (g. 1914 m.).
2021 m.:
Vytautas Jurgis Bubnys, Lietuvos rašytojas, prozininkas, dramaturgas, eseistas, politinis bei visuomenės veikėjas (g. 1932 m.).
Džiugas Paršonis, Lietuvos žurnalistas, VU dėstytojas (g. 1967 m.).
2022 m. – Viktoras Vytautas Klemas, Lietuvos ir JAV okeanologas (g. 1934 m.).
Neaprašyti
1470 – Motiejus II, žemaičių vyskupas;
1969 – Algirdas Kazragis, literatas (g. 1928).
Šią dieną pasaulyje
Įvykiai
1184 m. pr. m. e. – graikai, pasinaudoję Trojos arkliu, užėmė Troją.
1915 – Turkijoje pradėtos masinės armėnų žudynės. Naktį Stambulo policijos skyriai paviešino žmonių, kuriuos „reikia likviduoti“, sąrašus. Visuose buvo minimi armėnų poetai, gydytojai, dailininkai, verslininkai ir kt. Genocidas truko iki 1918 metų, žuvo apie 1,5 mln. armėnų.
Gimimo dienos
1616 m. – Gustavas Gustavsonas iš Vasaburgo, Vasaborgo grafas, Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo nesantuokinis sūnus su Margarita Slots () (m. 1653 m.).
1852 m. – Viktoras Adleris, gydytojas, Austrijos visuomenės ir politinis veikėjas (m. 1918 m.).
1862 m. – Nikolajus Lichačiovas, rusų istorikas (m. 1936 m.).
1904 m. – Willem de Kooning, tapytojas, tapęs XX a. penktajame dešimtmetyje populiariu abstrakčiojo ekspresionizmo stiliumi. Willem de Kooning atrado savo pripildytą gestų ir įtampos stilių, kaitaliojantį tarp abstrakčių ir galingų ikoninių figūrinių vaizdų. Kooningo tapymo stilius buvo abstraktusis ekspresionizmas, action painting ir Niujorko mokykla. Kiti tapytojai naudoję šiuos stilius: Jackson Pollock, Franz Kline, Arshile Gorky, Mark Rothko, Hans Hofmann, Robert Motherwell, Philip Guston, Clyfford Still ir daug kitų (m. 1997 m.).
1921 m. – Alfredas Gateris, latvių kalbininkas, vertėjas, gydytojas (m. 1986 m.).
1943 m. – Donald G. Jackson, JAV kino režisierius (m. 2003 m.).
1947 m. – Roger David Kornberg, 2006 m. Nobelio chemijos premijos laureatas.
1949 m. – Kalkot Mataskelekele, Vanuatu prezidentas, šias pareigas eina nuo 2004 m. rugpjūčio 16 d. Jo kadencija trunka penkerius metus.
1957 m. – Bamir Myrteza Topi, Albanijos prezidentas, šias pareigas eina nuo 2007 m. liepos 24 d.
1958 m. – Hans-Harry Drößiger, vokiečių kalbotyrininkas, filologas, vertėjas, vokiečių kalbos pedagogas, VU profesorius, buvęs DAAD lektorius.
1973 m.:
Deimonas Lorensas Lindelofas, amerikiečių televizijos scenaristas ir prodiuseris.
Pėteris Skudra, Latvijos ledo ritulio vartininkas.
1975 m. – Sebastianas Bienekas, vokiečių režisierius, menininkas, fotografas ir rašytojas (m. 2022 m.).
1976 m.:
Frederikas Nymajeris, profesionalus Kanados tenisininkas. Šiuo metu ATP reitinge jis užima 420 vietą. Aukščiausia jo pasiekta vieta reitinge buvo 134. Per savo karjerą Nymajeris nelaimėjo nei vieno ATP titulo. Tačiau jis laimėjo septynis ATP Challenger Series titulus. Frederikas gimė Kambeltone, Naujajame Brunsvike, Kanadoje. Dabar jis gyvena Šerbruke, Kvebeke. Frederikas profesionalu tapo 1998 metais. Žaisdamas tenisą Nymajeris laimėjo jau 530 673 JAV dolerius. Šiuo metu Frderikas yra šeštas pagal reitingą kanadietis ATP ture.
Stephen John Finnan, airių futbolininkas, šalies rinktinės ir Portsmouth klubo gynėjas. Jis vienintelis, kuris žaidė Pasaulio čempionate, Čempionų lygoje, UEFA taurėje, visose Anglijos lygose. Persikėlęs gyventi į Angliją pradėjo žaisti Wimbledon jaunių komandoje. Sulaukęs 16 metų prisijungė prie Welling United. 1995 m. pradėjo profesionalo karjerą su Birmingham City komanda. Ilgai jam neteko užsibūti ir buvo paskolintas Notts County komandai. 1997–1998 metais jis už £600 000 perėjo į Fulham komandą.
1982 m. – Kelly Clarkson, JAV pop roko dainininkė, dainų autorė ir aktorė. 2002 m. laimėjo American Idol konkursą. 2006 m. Kelly laimėjo 2 Grammy apdovanojimus: už geriausią pop albumą (Breakaway) ir už geriausią pop vokalinę dainą (Since U Been Gone).
1984 m. – Giranas N Davas, futbolininkas, Senegalo rinktinės ir FC Nantes Atlantique klubo saugas.
Mirtys
1731 m. – Danielis Defo, anglų šnipas, rašytojas ir žurnalistas. Manoma, kad D. Defo pirmasis pradėjo rašyti naudodamas romano formą (g. 1660 m.).
1884 m. – Marie Taglioni, italų šokėja, baletmeisterė, pedagogė (g. 1804 m.).
1918 m. – Jevno Azefas, rusų provokatorius, dirbęs Rusijos slaptojoje policijoje nuo 1893 m. ir tuo pačiu metu (nuo 1899 m.) teroristinėje socialistų revoliucionierių organizacijoje (g. 1869 m.).
1964 m. – Gerhard Johannes Paul Domagk, 1939 m. Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas (g. 1895 m.).
1974 m. – William Alexander „Bud“ Abbot, amerikiečių aktorius, prodiuseris ir komikas (g. 1897 m.).
1980 m. – Alejo Carpentier y Valmont, Kubos rašytojas (g. 1904 m.).
1982 m. – Viljo Eino „Ville“ Ritola, suomių ilgų nuotolių bėgikas. 1924 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse Ritola iškovojo 4 aukso (3000 m kliūtinio bėgimo ir 10 000 m individualiose rungtyse bei 3000 m ir kroso komandinėse varžybose) ir 2 sidabro medalius (5000 m bei kroso rungtyse), taip pat pagerino 10 000 m pasaulio rekordą. 1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse Ritola iškovojo auksą 5000 m distancijoje ir sidabrą 10 000 m distancijoje (g. 1896 m.).
2021 m. – Šunsukė Kikučis, japonų kompozitorius, sukūręs daug muzikos televizijos serialams, animė ir kitų žanrų filmams (g. 1931 m.).
Neaprašyti
1342 – popiežius Benediktas XII (g. 1285).
Nuorodos
Balandis |
Pikulas arba Pikuolis (Pocols, Pecols, Picullus, Pykullas), paprastai tapatinamas su Patulu (Patollo, Patollum, Patolli, Patolen) – senovės prūsų dievas, pirmasis prūsų Romuvos trejybėje. Jis susietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Laikomas požemio, tamsos, pykčio, nesėkmės dievu.
Pikulą mini „Sūduvių knygelė“ (XVI a.), Jonas Bretkūnas (1588 m.), Jonas Maleckis (1563 m.), Jonas Lasickis (1615 m.), Matas Pretorijus (XVII a.), Jokūbas Brodovskis (XVIII a.), Pilypas Ruigys (1747 m.). Autoriai jį lygina su romėnų Plutonu, tapatinamas arba minimas podraug su skraidančia piktąja dvasia Pokliumi.
Patulas minimas Collatio episcopi Warmiensis (1418 m., podraug su Patrimpu arba Natrimpu). Simonas Grunau jį tapatina su pirmuoju dievu, vaizduojamu ant Prūsų vėliavos ir Romuvos ąžuolo. Šioje vėliavoje Patulas vaizduojamas seniu mirtinai išbalusiu veidu, su didele žila barzda, raudonais drabužiais, galvą apsirišęs balta skara. Jo simboliai buvo pamautos ant ragotinių trys kaukolės: žmogaus, jaučio ir arklio. Jam būdavo skiriamos brangios aukos, jis vaidendavęsis turtuolių namuose. Daugeliu savybių Patulas yra priešingybė Patrimpui.
Lietuvių mitologijoje artimiausias Pikulo/Patulo atitikmuo – Velnias.
Daugelis autorių spėja, kad Patulas ir Pikulas yra tas pats dievas (vienas kito epitetai). Vardas Patulas kilęs nuo žodžio pa- („po“) ir tula („žemė, velėna“; plg. lietuvių „pa-talas“) ir reiškia „požeminis“.
Pikulas ir Patrimpas gretinami su romėnų Kastoru ir Poluksu kaip su dieviškaisiais dvyniais. Vienas senas, kitas jaunas, vienas susietas su gyvenimu, kitas – su mirtimi.
Šaltiniai
Prūsų dievai |
Klemensas XIII (, tikroji pavardė Carlo della Torre Rezzonico, 1693 m. kovo 7 d. Venecija – 1769 m. vasario 2 d. Roma) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1758 m. liepos 6 d. iki mirties.
Biografija
Kilęs iš Venecijos pirklio šeimos, tėvas Džovanis Batista, motina Vitorija Barbarigo. Mokėsi Bolonijos jėzuitų kolegijoje. Buvo popiežiaus kapelionas ir apaštališkasis protonotaras. Nuo 1737 m. kardinolas, nuo 1743 m. Padujos vyskupas.
Protegavo jėzuitų ordiną, tuo metu, kai Burbonų dinastijos valdovai siekė jį panaikinti. Klemensas XIII 1765 m. paskelbė bulę Apostolicum pascendi munus, ginančią Jėzaus draugiją ir paskelbė interdiktą jėzuitus išvariusioms šalims. Iš Portugalijos jie ištremti 1759 m., iš Prancūzijos – 1764 m. 1769 m. sušaukė Kardinolų konferenciją jėzuitų klausimui svarstyti, bet jos išvakarėse staiga mirė.
1764 m. Klemensas XIII pasmerkė febronijonybę, katalikybės srovę, neigiančią popiežiaus primatą, 1765 m. patvirtino Švenčiausiosios Jėzaus Širdies kultą, 1767 m. kanonizavo Joną Kentietį. Nepritarė Šviečiamojo amžiaus idėjoms, į Index Ubrorum prohibitorum įtraukė kai kuriuos Klodo Helvecijaus, Žano Žako Ruso kūrinius, prancūzų Enciklopediją.
Nuorodos
Sąrašas:Popiežiai
Šaltiniai
Popiežiai |
Podnešno geležinkelio stotelė () – geležinkelio stotelė Podnešno kaime, šiaurės rytų Lenkijoje, Mazovijos vaivadijoje, Sedlcių apskrityje, Suchožebrų valsčiuje. Per stotelę eina Palenkės Sokoluvas-Sedlcos geležinkelio linija. Nuo stotelės iki Bielani Podlaskių geležinkelio stotelės yra 6,9 km ir iki Borki Sedleckių geležinkelio stotelės 5,7 km.
Nuorodos
Aprašymas apie stotelę (lenk.).
Sedlcių apskrities geležinkelio stotys ir stotelės
Suchožebrų valsčius |
Ksienžopole Komorai () – kaimas Lenkijos rytuose, Bielanų valsčiuje, Palenkės Sokoluvo apskrityje, Mazovijos vaivadijoje. Nuo XIII–XIV a. iki 1569 m. Liublino unijos priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei.
Belanų valsčius |
Vyriausybės obligacija () – valstybės skolos vertybiniai popieriai, valstybės prisiimtas įsipareigojimas iš anksto sutartu terminu išpirkti obligaciją bei sumokėti nustatytas palūkanas. Laikoma, kad valstybės išleidžiamos obligacijos yra saugesnės ar net visiškai saugios, nes valstybė visada vykdo savo įsipareigojimus – t. y. laiku išperka obligacijas ir sumoka palūkanas. Tik išimtiniais atvejais dėl perversmų ar kataklizmų valstybės obligacijų išpirkimas gali būti atidėtas. Kaip tik dėl to, kad valstybės obligacijos laikomos saugiomis, už jas paprastai mokamos mažesnės palūkanos nei už įmonių obligacijas. Dėl šios priežasties valstybinės obligacijos dažnai būna ne tokios pelningos. Kita vertus, valstybinių obligacijų pelningumas priklauso nuo obligacijų rizikos (vyriausybės, valiutos, infliacijos). Vyriausybės dažniausiai išleidžia ilgalaikes obligacijų emisijas nuo 1 iki 30 metų, rečiau skolinasi lėšas iki vienerių metų terminui. Beveik visų pasaulio valstybių vyriausybės leidžia obligacijas siekdamos pritraukti kapitalą.
Obligacijos |
Džubalandas (), dar žinomas kaip Somalio valstija Džubalandas, Džubos slėnis () arba Azanija () – kraštas pietų Somalyje, 2010 m. pasiskelbęs savo autonomiją nuo centrinės Somalio valdžios.
Bendras Džubalando plotas – 87 tūkst. km². 2005 m. oficialus gyventojų skaičius buvo 953 045. Džubalandas yra suskaidytas į Gedo, Žemosios Džubos ir Vidurio Džubos rajonus. Didžiausias miestas – Kismajus, esantis pakrantėje, netoli Džubos upės žiočių.
Džubalande įvyko nemaža dalis Somalio pilietinio karo kovų. Antrojoje 2006 m. pusėje Islamistų kovotojai kontroliavo didžiąją dalį krašto. Siekiant atgauti teritorijos valdžią, 2010 m. suformuotas naujas regionas Azanijos pavadinimu, 2013 m. pripažintas oficialiu.
Somalis |
Darželiai – kaimas Vilniaus rajono savivaldybėje, 7 km nuo Buivydžių.
Gyventojai
Šaltiniai
Vilniaus rajono savivaldybės gyvenvietės |
Atrofija ( – nuvytimas) – ląstelių, audinių arba organų sumažėjimas ir funkcijos susilpnėjimas arba visiškas išnykimas.
Būna fiziologinė ir patologinė atrofija:
fiziologinė atrofija – dėl amžiaus nustojusių funkcionuoti organų vytimas.
patologinė atrofija – organų vytimas dėl medžiagų apykaitos, nervinio jaudinimo, kraujo apytakos, spaudimo, neveiklumo, biologinių ir cheminių veiksnių poveikio.
Imunologija
Patologija |
Prioritetinis balsavimas – balsavimo metodas, kai rinkėjai išvardija kandidatus (ar balsavimo variantus) pagal palankumą. Tokie balsavimo biuleteniai vadinami vertinimų arba prioritetų biuleteniais.
Jei egzistuoja toks kandidatas, kad kiekvieną kitą kandidatą dauguma balsavusių tokiame balsavime vertina prasčiau už jį, jis vadinamas Kondorsė nugalėtoju (pagal matematiko ir politiko de Kondorsė pavardę). Jei tokio kandidato nėra, yra ciklas (pavyzdžiui, dauguma pirmą kandidatą vertina labiau už antrą, dauguma antrą kandidatą vertina labiau už trečią, ir dauguma trečią kandidatą vertina labiau už pirmą), nors ciklo buvimas dar nereiškia, kad nėra Kondorsė nugalėtojo.
Naudojant prioritetinį balsavimą taip pat reikia nustatyti, ką daryti, kai rinkėjas įvertino du ar daugiau kandidatų vienodai, arba jei jis nepriskyrė prioritetų keletui kandidatų.
Išnašos
Rinkimai |
Abakų koplyčia, taip pat Kartenos (Abakų) Lurdo koplyčia – koplyčia, esanti Kretingos rajone, Abakų kaime (Kartenos sen.), 0,5 km į pietvakarius nuo Kartenos piliakalnio, į pietvakarius nuo Minijos ir Kūlupio santakos, 0,7 km į šiaurę nuo kelio . Šiame kelyje pastatytos lankomų objektų nuorodos į piliakalnį ir Lurdo grotą. Tai tautos kultūros paveldo objektai, priklausantys Salantų regioninio parko teritorijai, lankomi ir tikinčiųjų, ir turistų. Šalia įrengta aikštelė atvykstantiems lankytojams su automobiliais, pastatytas informacinis stendas.
Abakų Švč. Mergelės Marijos gimimo koplyčia priklauso Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijai. Į koplyčią ir prie Lurdo triskart per metus renkasi žmonės bendrai maldai: žiemą, per gegužines pamaldas ir rugpjūtį per Žolinę.
Istorija
1922 m. koplyčią ir akmeninę Lurdo grotą šalia stebuklais garsėjančio šaltinio pastatė kaimo vienišius Kazimieras Navirauskas, kai jam net triskart prisisapnavo Dievo Motina ir Kristus.
Sovietmečiu valdžia siekė įvairiais būdais įtikinti abakiškius, kad jie atsisakytų tikėjimo, nelankytų kaime esančio Lurdo. 1949 m. du ginkluoti milicininkai išdaužė koplyčios langus, o įsiveržę į vidų apgadino angelų skulptūras. Kolūkių laikais šventa vieta buvo aptverta spygliuota viela, koplyčia naudota grūdams sandėliuoti.
XX a. 9-jo dešimtmečio pradžioje koplyčią remontavo parapijos klebonas Jonas Jesinevičius, vėliau – kunigas Petras Merliūnas, kuris vertingesnius paveikslus perkėlė į bažnyčią. Koplyčioje kabojo ir medinė Nukryžiuotojo skulptūra, kuri 1922 m. buvo atkelta iš Budrių bažnyčios. Ji polichromuota, nežinomo XIX a. Budrių apylinkių liaudies meistro darbo, 100 cm aukščio, pritvirtinta prie medinio kryžiaus. Buvo vietinės reikšmės dailės paminklas (DV-4159).
Kartenos bendruomenės narių iniciatyva, 2005 m. koplyčia buvo restauruota. Meistras Arvydas Klovas su pagalbininkais atliko kapitalinį pastato remontą. Buvo įrengtas pėsčiųjų takas nuo Minijos slėnio papėdės per mišku apaugusią kalvą, koplyčios link. Papėdėje išdrožti simboliniai vartai, pastatyti koplytstulpiai. Abakų koplyčia buvo apkalta lentomis, uždengtas skiedrų stogas. Ji papuošta kraštietės dailininkės Reginos Songailaitės-Balčikonienės nutapytais angelų paveikslais, stovi XVIII a. pabaigoje darytas meniškas vėlyvojo baroko altorius, parvežtas iš senosios Budrių bažnyčios.
Šaltiniai
Kretingos rajono koplyčios
Kartena |
„Britney & Kevin: Chaotic“ yra 5 serijų realybės šou yra apie Jungtinių Amerikos Valstijų pop dainininkės Britney Spears ir jos tuometinio vyro Kevin Federline gyvenimą. Šių serijų metu galima pamatyti, kaip porelė susipažino, kaip vienas kitą pamilo ir kaip galiausiai jie susituokė. Šou susilaukė įvairių atsiliepimų.
Nuo 2005 m. rugpjūčio 11 d. kiekvieną ketvirtadienį 21:35 val. šis realybės šou pavadinimu „Britney ir Kevinas“ buvo rodomas per Lietuvos TV3 kanalą.
Seirjos
Antraštė: Can you handle our truth? („Gali pakelti mūsų tiesą?“)
Serialą sudarė penkios serijos, kurios buvo rodomos kiekvieną savaitę antradieniais 21:00 val. per UPN televiziją nuo 2005 m. gegužės 17 d. iki birželio 14 d., vėliau epizodus kartojo per MTV ir VH1 kanalus. Abu – Kevin Federline ir Britney Spears – yra skelbiami prodiuseriais.
Šou pagrindinės dainos kompozitorius yra Nick Thayer. Į šou daugiausiai įėjo namų vaizdai, filmuoti pačių Spears ir Federline, įskaitant aplinkinių komentarus, pradedant Spears turo „The Onyx Hotel Tour“, vykusio 2004 m., metu ir baigiant jų vedybomis tų pačių metų rugsėjį.
Šis realybės šou buvo išleistas DVD formatu 2005 m. rugsėjo 27 d.
1 serija
Pavadinimas: „Can You Handle My Truth?“
Lietuviškas pavadinimas: „Gali pakelti mano tiesą?“
Epizodo premjera: 2005 m. gegužės 17 d.
Žiūrovų skaičius Amerikoje: 3,7 milijonai
Pirmoji serija daugiausiai yra apie tai, kai Londone Spears per The Onyx Hotel Tour“ turo metu žaidžia su filmavimo kamera užkulisiuose. Britney klausinėja savo draugų, šokėjų ir turo darbuotojų nuomonės apie seksą, meilę, vedybas. Koncertinių gastrolių metu Britney patiria labai daug – sutinka būsimą ir dabar jau buvusį vyrą, šokėją Keviną Federline.
2 serija
Pavadinimas: „Who Said Anything About Love?“
Lietuviškas pavadinimas: „Kas sakė ką nors apie meilę?“
Epizodo premjera: 2005 m. gegužės 24 d.
Žiūrovų skaičius Amerikoje:
Meilė – kas tai? Būtent į tai šioje serijoje ir stengiamasi atsakyti. Šioje serijoje Spears pasakoja apie užsimezgusią draugystę su Kevin.
3 serija
Pavadinimas: „Scared to Love You“
Lietuviškas pavadinimas: „Bijau tave pamilti“
Epizodo premjera: 2005 m. ge,gužės 31 d.
Žiūrovų skaičius Amerikoje: 25 milijonai
Šioje serijoje rodoma, kaip Kevin ir Britney draugystė pereina į kitą lygį. Britney prisipažįsta mylinti Kevin. Tačiau, Kevin neatsako tuo pačiu, nes skiriasi supratimas apie gyvenimą.
4 serija
Pavadinimas: „Magic Happens“
Lietuviškas pavadinimas: „Nuostabūs įvykiai“
Epizodo premjera: 2005 m. birželio 7 d.
Žiūrovų skaičius Amerikoje: 3 milijonai
Po apsilankymo Paryžiuje, Spears supranta jog Federline yra „tas vienintelis“, taigi ji pasiperša jam. Tačiau, Kevin pasako ne, tačiau vėliau jis pats pasiperša jai.
5 serija
Pavadinimas: „Veil of Secrecy“
Lietuviškas pavadinimas: „Paslapties šydas“
Epizodo premjera: 2005 m. birželio 14 d.
Žiūrovų skaičius Amerikoje: 2,1 milijonai
Ši serija apie Spears ir Kevin 2004 m. rugsėjo 18 d. įvykusias vedybas Kalifornijoje. Visi kviesti svečiai, įskaitant tėvus ir draugus, nežinojo, kad tai bus vestuvės, kadangi gavo pakvietimą į sužieduotinių vakarėlį.
Serijos gale įvyko pasaulinė Spears singlo „Someday (I Will Understand)“ vaizdo klipo premjera.
DVD
Britney and Kevin: Chaotic… The DVD & More buvo išleistas 2005 m. rugsėjo 27 d. Į jį įeina CD diskas su singlu „Someday (I Will Understand)“ ir naujomis dainomis „Chaotic“, „Mona Lisa“ bei Jungtinės Karalystės ir Japonijos versijomis, „Over to You Now“, parašyta Guy Sigsworth ir Imogeno Heap ir Robyn. Į DVD įeina serijos bei 30 minučių dar nematytos jų namų vaizdo medžiagos. Taip pat įeina vaizdo klipai dainoms „Do Somethin'“ (iš „Greatest Hits: My Prerogative“ albumo) ir „Someday (I Will Understand)“. Šou buvo pavadintas dainos „Chaotic“ pavadinimu, kuri buvo naudojama kaip teminė. Kūrinys buvo įrašytas Britney albumui „In The Zone“ bei buvo įdėtas į bandomuosius sąrašus, tačiau netrukus buvo pašalintas prieš išleidžiant jį į reklamą, nes skambėjo pernelyg panašiai į kitą albumo dainą ir hitą „Toxic“. Kūrinį parašė švedų komanda „Bloodshy & Avant“, kurie taip pat bendradarbiavo kurdami „Toxic“ bei kitą albumo dainą „Showdown“.
Bonusinis EP
„Chaotic“ yra pirmasis oficialus JAV dainininkės Britney Spears EP'as, išleistas kartu su DVD albumu „Britney & Kevin: Chaotic“.
Dainos
„Chaotic“ – 3:31
„Someday (I Will Understand)“ – 3:36
„Mona Lisa“ 3:26
Bonusinės dainos
Jungtinės Karalystės & Japonijos versija
„Over to You Now“ – 3:42
„Someday (I Will Understand)“ (Hi-Bias Signature Radio Remix) – 3:46
Australijos & Europos versija
„Someday (I Will Understand)“ (Hi-Bias Signature Radio Remix) – 3:46
Atestacijos
Singapūras: T
Australija: N-14
JK: 15
JAV: 14
Apdovanojimai
Nuorodos
Britney Spears Oficiali svetainė
Realybės šou profilis Britney.lt portale
Realybės šou profilis Obuolys.lt portale
Šaltiniai
Realybės šou
Britney Spears DVD |
Tasas (Tasso, Taso; m. 617 m. Oderce, Oderze) – vienas iš dviejų brolių bendravaldžių, kartu valdžiusių Friulio hercogiją. Antrasis bendravaldis buvo jaunesnis brolis Kakas (Kakko).
Broliai Tasas ir Kakas valdė nuo jų tėvo Gisulfo II mirties 611 m. iki savo mirties. Apie 611 m. jų tėvas žuvo atremdamas avarų puolimą.
Tėvui žuvus Tasas ir Kakas bei jauniausieji broliai Radoaldas ir Grimoaldas išsigelbėjo nuo avarų ir sėkmingai perėmė tėvo sostą. Valdydami jie privertė Gailo (Gail) upės slėnio iki Matrei slavus mokėti duoklę.
Abu brolius klastingai nužudė Ravenos egzarchas Gregorijus (Gregory). Egzarchas pakvietė Tasą į Odercą (Oderzo) į barzdos kirpimo ceremoniją, kur nužudė abu brolius. Jaunesnieji broliai Radoaldas ir Grimoaldas pabėgo į Benevento hercogiją, kur hercogu buvo jų giminaitis Arechis I.
Friulio hercogu tapo jų dėdė Grasulfas II.
Nuorodos
Paul the Deacon. Historia Langobardorum .
Friulio hercogai |
Rizikos analizė - procesas, kuriuo efektyviai padedama organizacijos operacijoms, identifikuojant rizikas, kurioms reikia valdytojų/valdybos dėmesio. Valdytojai turi prioriterizuoti rizikos kontrolės veiksmus, atsižvelgdami į galimą naudą organizacijai. Vidinės kontrolės efektyvumas gali būti apibūdintas kaip tam tikras laipsnis, pagal kurį rizika arba bus pašalinta, arba pasiūlytomis priemonėmis sumažinta. Vidinės kontrolės išlaidų efektyvumas - kontrolės įgyvendinimo išlaidų lyginimas su rizikos sumažinimo gauta nauda.
Pasiūlyta kontrolė turi būti pamatuojama potencialiu ekonominiu efektu, kuris matuojama jei būtų neįsiimta jokių veiksmų, lyginant su siūlomų veiksmų išlaidomis. Siūlomų veiksmų neaiškumas reikalauja daugiau detalios informacijos ir prielaidų, tada kai jų ypač reikia. Efektyvus rizikos valdymas reikalauja struktūros atsiskaitymų ir peržiūrų, kad būtų rizikos efektyviai būtų identifikuotos ir įvertintos bei tinkamos kontrolės priemonės būtų priimtos. Turi būti atliekami reguliarūs politikos ir standartų auditai, kurių metų būtų nustatomos patobulinimo galimybės. Reikia prisiminti, kad organizacija yra dinamiška ir veikia tokioje pat dinamiškoje aplinkoje. Pokyčiai organizacijoje ir jos veiklos aplinkoje turi būti identifikuoti ir atliktos atitinkamos sistemų modifikacijos. Stebėjimo procesas turi užtikrinti, kad veikia atitinkamos kontrolės priemonės kiekvienai organizacijos veiklai bei kad procedūros yra suprantamos ir jų laikomasi. Pokyčiai organizacijoje ir jos veiklos aplinkoje turi būti identifikuoti ir atlikti atitinkami sistemų pakeitimai.
Bet koks stebėjimas ir peržiūros procesas turi taip pat nustatyti ar:
Priimtos priemonės veikia taip kaip turėtų;
Procedūros priimtos ir informacija surinkta, įvertinimas tinkamas;
Patikslintos ir išplėtotos žinios turi padėti priimti geresnius sprendimus ir identifikuoti anksčiau padarytas klaidas būsimiems įvertinimams ir rizikos valdymui;
Pirmiausia, įgyvendinimo išlaidos turi būti patvirtintos. Tai turi būti padaryta su tam tikru tikslumu, kadangi greitai tai tampa pradiniu tašku nuo kurio matuojamas efektyvumas. Praradimo galima tikėtis, jei nebus atlikta jokių veiksmų, kas turi būti įvertinta ir palyginta su rezultatais, valdymo metu gali būti nuspręsta ar tikslinga įgyvendinti rizikos kontrolės priemones.
Visada turi būti atitikimas įstatymams ir kitiems reguliavimams. Organizacija turi suprasti jai taikomus įstatymus ir turi įdiegti tokią kontrolės sistemą, kad ji juos atitiktų.
Tik kartais pasitaiko tam tikras galimas lankstumas, kada rizikos mažinimo išlaidos yra visiškai neproporcingos rizikai.
Vienas iš metodų pasiekti finansinę apsaugą nuo rizikos poveikio yra rizikos finansavimas, kuris apima ir draudimą. Tačiau reikia pripažinti, kad praradimai/žala ar tam tikrų elementų netektis gali būti neapdraudžiama, pvz., sveikatos pablogėjimą susijęs su darbu, saugumą ar aplinkosauginiai incidentai, kurie gali žaloti darbuotojų moralę ir organizacijos reputaciją.
Rizika |
Pilviškės – kaimas Vilniaus rajono savivaldybės šiaurės rytuose, 2 km į pietvakarius nuo Buivydžių, netoli sienos su Baltarusija.
Etimologija
Pavadinimas tikriausiai yra asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo pavardės Pilvius ar Pilvys (pridedant priesagą -iškės).
Gyventojai
Šaltiniai
Vilniaus rajono savivaldybės gyvenvietės |
Rytų Timoro Demokratinė Respublika – valstybė pietryčių Azijoje, užimanti rytinę Timoro salos pusę, Atauro ir Jako salas bei Okusio-Ambeno teritoriją vakarinėje Timoro salos dalyje.
Istorija
Iki pat XX a. Timoro istorija buvo neatsiejamai susijusi su Malajų salyno istorija. Viena iš salyno valstybių – Ternato sultonatas Molukuose – XVI–XVII a. kontroliavo prekybą su atonių gyvenama Timoro sala, tokiu būdu įjungdamas ją į Malajų salyno civilizacijos arealą.
Pirmieji europiečiai, pasirodę Timore, buvo portugalai, kurie XVI amžiuje čia įkūrė kelias gyvenvietes, nors aplinkines salas valdė olandai. Timoro salą olandai ir portugalai galutinai pasidalino 1914 m. 1930 m. Rytų Timorui suteiktas Portugalijos užjūrio provincijos statusas. 1941 m. teritoriją trumpam buvo užėmę olandai ir Australijos pajėgos, siekiant išvengti japonų intervencijos. 1942–1945 m. salą kontroliavo japonai, aukštikalnėse prasidėjo partizaninis karas, žuvo 40 000–70 000 Timoro gyventojų. Po karo vėl įtvirtinta portugalų kontrolė.
Rytų Timoro dekolonizacija prasidėjo 1974 m., po to kai Portugalijoje žlugo autoritarinis režimas. 1975 m. lapkričio 28 d. Rytų Timoras paskelbė nepriklausomybę, bet po 9 dienų šalį okupavo Indonezijos pajėgos. Indonezijos intervenciją lydėjo smurtas ir žiaurumai prieš vietinius gyventojus. 1999 m. JTO kontroliuojamo referendumo metu Rytų Timoro gyventojai nubalsavo už nepriklausomybę nuo Indonezijos. Galutinai nepriklausomybė iškovota 2002 m. rugsėjo 27 d.
2008 m. vasario 11 d. įvyko pasikėsinimas į šalies prezidentą ir ministrą pirmininką, kurio metu prezidentas buvo sunkiai sužeistas.
Politinė sistema
Valstybės vadovas yra prezidentas, renkamas visuotiniuose rinkimuose 5 metų kadencijai, nors tai labiau simbolinė figūra. Realesnę valdžią turi ministras pirmininkas, formaliai skiriamas prezidento, tačiau iš tiesų tai daugumos frakcijos lyderis.
Parlamentas vienerių rūmų, renkamas 5 metams. Jame gali būti nuo 52 iki 65 narių (nors dabar yra 88 nariai, motyvuojant tuo, kad tai pirmasis parlamentas).
Administracinis suskirstymas
Rytų Timoras suskirstytas į 14 rajonų (numeriai pagal žemėlapį):
Lauteino rajonas
Baukau rajonas
Vikekės rajonas
Manatutu rajonas
Dilio rajonas
Aileu rajonas
Manufahio rajonas
Likisos rajonas
Ermeros rajonas
Ainaru rajonas
Bobonaru rajonas
Kovalimos rajonas
Okusio rajonas
Atauro
Geografija
Timoro sala yra Malajų salyne. Daugiausia Rytų Timoras išsidėstęs rytinėje salos dalyje. Dar užima Palau Kambingo salą ir Ambeno teritoriją šiaurinėje vakarų Timoro dalyje, kuri priklauso Indonezijai. Rytų Timoro paviršius nusėtas kalnais, kurie aukštėja link šalies vidurio. Aukščiausias taškas – 2963 m. Pietuose yra plati pakrantės lyguma su pelkynais ir upių deltomis. Šiaurėje iškart iš jūros iškyla kalnai. Šalyje klimatas tropinis. Visur karšta visus metus, tačiau kritulių kiekis skirtingas. Pietuose lyja daugiau. Priekalnės apaugusios medžiais ir krūmais. Šiaurėje sausringiau. Sausuoju metų laiku ten gali būti sausrų.
Ekonomika
Dauguma Rytų Timoro gyventojų dirba žemės ūkyje. Nors atradus naftos ir gamtinių dujų telkinius jūroje jie po truputį duodą pelno, tačiau nedarbas šalyje sudaro 50 %. Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra kava, ryžiai, kukurūzai, saldžiosios bulvės, manijokai, sojų pupelės, bananai. Šalyje vyrauja lengvoji pramonė.
Pagrindinė šalies mainų partnerė yra Indonezija, taip pat nutiestas dujotiekis į Australiją.
Gyventojai
Rytų Timore gyvena apie vieną milijoną žmonių. Dėl didelio gimstamumo ir grįžtančių pabėgėlių, paskutiniu metu šis skaičius sparčiai išaugo. Gyventojai ypatingai koncentruojasi aplink Dilį.
Rytų Timoras ir Filipinai – dvi katalikiškos valstybės Rytų Azijoje.
Religinė struktūra (pagal 2015 m. duomenis):
katalikai 97,6 %
protestantai 2 %
musulmonai 0,2 %
kiti 0,2 % (nedidelės hinduistų, budistų, animistų bendruomenės)
Vietiniai gyventojai vadinami Maubere. Yra kinų, metisų (portugalų ir vietinių gyventojų palikuonys).
Oficialios kalbos – tetumų (austroneziečių kalbų grupė) ir portugalų, taip pat vartojama apie 16 kalbų (daugiausia papuasų).
Kultūra
Diplomatiniai santykiai
Lietuva ir Rytų Timoras diplomatinius santykius palaiko nuo 2013 m.
Kita informacija
Rytų Timoro ryšiai
Rytų Timoro transportas
Rytų Timoro karinės pajėgos
Rytų Timoro šventės
Šaltiniai
Nuorodos
Bendros nuorodos:
Discover East Timor
Žemėlapiai:
Rytų Timoro fizinis žemėlapis
Rytų Timoro administracinis žemėlapis
Rytų Timoro pagrindinių kelių žemėlapis
Rytų Timoras googlemaps žemėlapyje
Buvę UNPO nariai
Valstybės |
Lamu salynas () − salynas Indijos vandenyne. Priklauso Kenijai, Lamu apskričiai.
Lamu salyną sudaro trys didelės salos − Lamu, Manda, Patė; viena mažesnė − Kivaju ir keletas nedidelių salelių.
Didžiausias miestas salyne − Lamu, kuris 2011 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
1415 m. Lamu salyną aplankė žymus kinų keliautojas Dženg He.
Lamu ir Manda salose įrengti aerouostai. Taip pat Lamu salyne įsikūręs Kiungos nacionalinis jūrų draustinis.
Nuorodos
Lamu senamiestis (anglų k.)
Kiungos nacionalinis jūrų draustinis (anglų k.) |
Boomo tarpeklis () – tarpeklis šiaurės Kirgizijoje, 112 km į rytus nuo Biškeko. Driekiasi Ču upės slėnyje, tarp Kirgizijos Alatau ir Kungėjaus Alatau kalnagūbrių. Ilgis ~30 km. Šlaitų aukštis iki 1500 m. Šiuo tarpekliu eina plentas ir geležinkelis, jungiantys Ču slėnį ir Isyk Kulio duburį.
Šaltiniai
Kirgizijos geografija
Kanjonai ir tarpekliai |
Eugenijus Petruškevičius (, g. 1937 m. rugsėjo 22 d. Bubelių kaime, Lenkijoje, dab. Palenkės vaivadijos Seinų apskrities Seinų valsčiuje) – žurnalistas ir Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas.
Biografija
Pradinę mokyklą lankė Bubeliuose, vėliau mokėsi Seinų gimnazijoje. Neakivaizdiniu būdu baigė Varšuvos universiteto teisės fakultetą. 1955-1958 m. mokytojavo Vidugirių pradžios mokykloje. 1958-1962 m. vadovavo Seinų apskrities Kaimo jaunimo sąjungai. 1962-1964 m. dirbo Seinų apskrities administracijos įstaigose. 1965-1973 m. Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos draugijos Centro valdybos sekretorius, 1973-1984 m. Lenkijos lietuvių žurnalo „Aušra“ redaktorius. Apkaltinus nacionalizmu, buvo priverstas redakciją palikti. Dirbo žurnale „Krajobrazy“ žurnalistu, vėliau redaktoriaus pavaduotoju. Po to – Baltstogės radijo žurnalistas, rengęs laidas lietuvių kalba. Ilgametis Lenkijos lietuvių laikraščio „Šaltinis“ redaktorius.
1990-2004 m. Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas, nuolatinis Lenkijos lietuvių bendruomenės Tarybos narys.
Šaltiniai
Lietuvos žurnalistai
Lenkijos lietuvių bendruomenės veikėjai
Lietuvos redaktoriai |
Tarptautiniai santykiai – politologijos mokslo disciplina, nagrinėjanti valstybių užsienio politiką tarptautinės sistemos rėmuose, įskaitant tarptautinių organizacijų, nevyriausybinių organizacijų ir tarptautinių korporacijų įtaką bei kitus valstybių tarpusavio santykių aspektus. Tarptautinių santykių teorijos remiasi įvairiomis socialinių mokslų disciplinomis: politologija, ekonomika, istorija, teise, filosofija, sociologija.
Tarptautiniai santykiai yra nesena politologijos mokslo sritis. Anksčiau įvairiais tarptautinių santykių aspektais domėjosi istorikai, filosofai ir teisininkai.
Teorijos
Tarptautinių santykių teorijoje yra daug mokyklų, tarp jų:
transakcionizmas. Mėgsta naudoti „aplinkos“ terminą, atmeta valstybės kaip monolito idėją ir teigia, jog tarptautiniai santykiai (užsienio politika) yra lemiama daugybės institucijų ir įstaigų.
globalizmas
pliuralizmas
konstruktyvizmas
institucionalizmas.
marksizmas
kritinės teorijos
anglų mokykla
Tačiau dvi mokyklos yra dominuojančios, tai yra, realizmas ir liberalizmas.
Temos
Į tarptautinių santykių tyrimo lauką patenka tokios temos kaip:
užsienio politika,
tarptautinė teisė,
tarptautiniai režimai,
aplinkosauginis judėjimas,
branduolinio ginklo platinimas, nacionalizmas, pagalba skurstančioms šalims, ekonominis vystymasis ir žmogaus teisės.
Taip pat skaitykite
Tarptautiniai palaikymo tinklai |
(g. 1968 m. vasario 21 d. Kaune) – Lietuvos politikas.
Biografija
1986 m. baigė Jonavos profesinę technikos mokyklą, elektros įrenginių priežiūros šaltkalvis. 1998 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. 1997 m. stažavosi JAV informacijos agentūros kvietimu (tema – „Verslas, verslo administravimas“). Žurnalistikos stažuotės ir mokomieji seminarai Vokietijoje ir Švedijoje.
Profesinė veikla
1989 m. – mėnesinio leidinio „Homo Sovieticus“ leidėjas ir redaktorius. 1990–1991 m. – laikraščio „Respublika“ neetatinis reporteris. 1990–1992 m. – „Universitas Vilnensis“ reporteris. „Independent Television News Ltd.“ nepriklausomas žurnalistas: karo korespondentas Irake, Irane, Azerbaidžane, Gruzijoje ir Osetijoje. 1992 m. Vilniuje įsteigė UAB „Baltijos naujienų agentūra“. 1992–1994 m. nepriklausomas „Worldwide Television News" žurnalistas, specialusis politinis korespondentas Maskvoje, Karabache, Čečėnijoje, Abchazijoje.
2010 m. VšĮ „Azzara“ direktorius.
Politinė veikla
1997–1998 m. – Lietuvos Respublikos Prezidento V. Adamkaus rinkimų štabo narys. 1999 m. – Lietuvos liberalų sąjungos vicepirmininkas, 2000 m. sąjungos Centrinio rinkimų štabo vadovas. Nuo 2003 m. Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas. 2005 m. nuo jo vadovaujamos Liberalų ir centro sąjungos pasitraukė dalis politikų, įsteigusių Lietuvos liberalų sąjūdį. 2010 m. pasitraukė iš Liberalų ir centro sąjungos ir įsteigė visuomeninį judėjimą „TAIP“ (Tėvynės atgimimas ir perspektyva), tapo jos pirmininku.
2000–2003 m., 2003–2007 m., nuo 2007 m. balandžio iki 2008 m. kovo 26 d., kai įsigaliojo teismo nuosprendis – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. Nuo 2000 m. balandžio mėn. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir valdybos narys, Miesto paslaugų ir ūkio komiteto pirmininkas. Nuo 2011 m. su Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.
2000 m. lapkričio 15 d. – 2003 m. balandžio 9 d. ir 2003 m. birželio 25 d. – 2007 m. balandžio 8 d. ir 2011 m. balandžio 19 d. – 2015 m. balandžio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės meras, Vilniaus miesto tarybos pirmininkas, Vilniaus miesto valdybos pirmininkas.
2004 m. buvo išrinktas, bet atsisakė mandato ir 2008–2009 m. (atsistatydino) Seimo narys.
2014 m. liepos 12 d. Vilniaus Rotušėje įvyko jungiamajame politinių partijų „Sąjunga TAIP“ ir Liberalų ir centro sąjungos suvažiavime įkurta Lietuvos laisvės sąjunga (LLS). Išrinktas naujos politinės partijos pirmininku.
2019 m. kovo 3 d. ir kovo 17 d. Vilniaus miesto mero rinkimų pirmame ir antrame turuose pralaimėjo Remigijui Šimašiui (17 % prieš 28 %, ir 39 % prieš 60 % dalyvavusių rinkėjų, atitinkamai).
Visuomeninė veikla
1989 m. įkūrė visuomeninę labdaringą organizaciją Lietuvos humanistinė jaunimo sąjunga, jos vadovas.
1997 m. – visuomeninės įstaigos „Užupio fondas“ steigėjas. Nuo 1998 m. Vilniaus klubo steigėjas ir narys, 2002–2006 m. ir 2011–2015 m. Vilniaus klubo prezidentas. Nuo 1997 m. – Rotary klubo narys. 1998–1999 m. Rotary klubo Senamiesčio skyriaus prezidentas. 1999–2000 m. – Vilniaus teniso klubo steigėjas ir valdybos pirmininkas. 1999–2004 m. – visuomeninės įstaigos „Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas“ valdybos narys.
2002 m. – Pasaulio paveldo miestų organizacijos direktorių valdybos narys ir viceprezidentas. 2003 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės narys. Nuo 2007 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.
2011–2015 m. – Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ garbės prezidentas.
Vilniaus technologijų parkas
A. Zuoko iniciatyva Sapiegų rūmų parke įkurtas Vilniaus technologijų parkas. 2014 m. rudenį pristatytas projektas įgyvendintas per dvejus metus. Šis technologijų miestelis vadinamas „lietuviškuoju Silicio slėniu“ Panašus, kiek mažesnis startuolių centras 2016 m. vasarą buvo atidarytas Helsinkyje, taip pat pritaikant startuoliams miesto centre esančios buvusios ligoninės patalpas.
Apdovanojimai
2001 m. buvo iteiktas Prancūzijos prezidento Jacques˙o Chiraco apdovanojimas „Už nuopelnus Respublikai”, skirtas už indėlį plėtojant dvišalius santykius su Prancūzija.
2002 m. gavo labiausiai pasižymėjusio 2002 metų pasaulio jauno žmogaus („The Outstanding Young Person of the World 2002“) apdovanojimą (suteikė Tarptautiniai jaunimo rūmai / Junior Chamber International). Šiam apdovanojimui buvo pristatyti 104 šalių atstovai.
2002 m. buvo paskirtas „Verslo žinių” apdovanojimas „Metų ekonomikos variklis 2002″.
2002 m. gavo Lietuviškos architektūros apdovanojimą „Architektūros draugas 2001″.
2003 m. buvo išrinktas Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės nariu.
2003 m. Balzeko lietuvių kultūros muziejaus ir Čikagos miestų-seserų programos komiteto Metų žmogaus apdovanojimas „Už ypatingai gerą vadovavimą ir atsidavimą Vilniaus miestui bei jo žmonėms“.
2003 m. Latvijos respublikos prezidentė apdovanojo Trijų žvaigždžių ordinu už gerų santykių tarp Lietuvos ir Latvijos skatinimą.
2003 m. Čikagoje buvo įteiktas JAV – Baltijos šalių fondo apdovanojimas „Už valdymo meną“.
2011 m. A. Zuoko video su ne vietoje pastatytais automobiliais Harvardo universitete buvo apdovanota „Ig Nobel“ apdovanojimu „už atradimus, kurie iš pradžių sukelia juoką, o po to priverčia susimąstyti“.
Kaltinimai „Abonento byloje“
Verslo įmonių grupės „Rubicon Group“ juodojoje buhalterijoje figūravo pseudonimas „abonentas“, kuriam buvo skiriamos didelės premijos. Kaip vėliau patvirtino Seimas, o vėliau ir teismas, tai buvo A. Zuokas. 2003 m. kovą-balandį jis „Rubicon Group“ pinigais bandė papirkti partietį Vilmantą Drėmą, kad šis balsuotų už jo kandidatūrą į mero postą. V. Drėmai, anot tyrimo duomenų, siūlyta 150 tūkst. litų. Slapta įrašytuose pokalbiuose užsiminta, kad nesutikus, politikas gali būti rastas „Nery plaukiantis išpūstu pilvu“.
A. Zuokas apkaltino šmeižtu Kęstutį Masiulį, kaltinime teigė, kad Masiulis sugalvojo „abonento“ pravardę, kuri žiniasklaidoje imta tapatinti su Zuoku. 2006 m. birželio 30 d. Vilniaus 1-asis apylinkės teismas, nagrinėjęs Zuoko skundą, paskelbė išteisinamąjį nuosprendį, t. y. atmetė Zuoko kaltinimus.
2008 m. kovo 20 d. A. Zuokas pripažintas kaltu dėl bandymo papirkti buvusį sostinės tarybos narį Vilmantą Drėmą. Jam skirta 12,5 tūkst. litų bauda. Panašios bausmės skirtos ir bendrininkavusiems verslininkams: „Rubicon Group“ vadovui Andriui Janukoniui ir „Ogmios astra" valdybos pirmininkui Dariui Leščinskui. Generalinė prokuratūra šiuo nuosprendžiu nebuvo patenkinta ir apskundė jį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Kita
2011 m. vykusių savivaldybių rinkimų kampanijos metu žymus britų aktorius Jeremy Irons’as trumpoje video medžiagoje apie savo patirtį Vilniuje kvietė Vilniaus gyventojus palaikyti Artūrą Zuoką balsuojant už jį.
2011 m. rudenį A.Zuokas pasiūlė praplėsti Lietuvos teritoriją įsigyjant vieną iš Graikijos salų. Verslininkų lėšomis įsigyta sala galėtų tapti 22-ąja Vilniaus seniūnija, pavadinta Dausuva. Saloje būtų įsikūręs Lietuvos turistinis centras, muziejai, teatrai, spa centrai ir kita. Sala galėtų tapti lietuvių atostogų vieta bei puikia Lietuvos reklama užsienyje.
Šaltiniai
Nuorodos
Asmeninė svetainė
|-
Vilniaus politikai
Lietuvos žurnalistai
Lietuvos verslininkai
Vilniaus merai
Seimo nariai
Tinklaraštininkai
Lietuvos karo korespondentai
Lietuvos redaktoriai |
Aplinkos apsauga (aplinkosauga) – natūralios ir žmogaus paveiktos ar sukurtos aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio neigiamo poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius.
Visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje reguliuoja, pagrindines juridinių bei fizinių asmenų teises ir pareigas išsaugant biologinę įvairovę, ekologines sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą valstybėje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje nustato įstatymai (Lietuvoje – Aplinkos apsaugos įstatymas).
Sritys, glaudžiai susijusios su aplinkosauga
Gamtos apsauga (gamtosauga) ()
Ekologija ()
Kraštovaizdžio apsauga ()
Paveldosauga (paminklosauga), užsiimanti gamtos paminklų ir kultūros paveldo apsauga
Kraštotvarka ()
Žmogaus ekologija ()
Aplinkos sveikata ()
Sveikatos ekologija ()
Aplinkos teisė ().
Disciplinos apie darbo aplinką:
ergonomika ()
darbo sauga (, Occupational Safety)
darbo medicina ()
Miestų planavimas ()
Žemėtvarka ()
Atliekų tvarkymas ()
Aplinkos inžinerija ().
Kita informacija
Tarptautinių aplinkos apsaugos susitarimų sąrašas
Nuorodos
Aplinkosaugos informacinio centro svetainė
LR Aplinkos ministerijos svetainė
aplinkosauga.lt portalas
LR Sveikatos apsaugos ministerija
Lietuvos valstybinių parkų ir rezervatų asociacija
Žemaitijos nacionalinio parko direkcija
hu:Természetvédelem
ltg:Apleicsardzeiba |
Turtas (ekonomine prasme) – ištekliai, naudojami žmonių ir visuomenės gerovei. Teisine prasme turtas yra visos turimos teisės, teisiniai reikalavimai bei turtiniai įsipareigojimai, jų visuma.
Turtas gali būti:
pagal išraiškos formą – materialus ir nematerialus,
ilgalaikis ir trumpalaikis,
pagal nuosavybės teisinius santykius – privatus, viešasis (visų), klubinis, visuomeninis turtas.
Pinigai yra turto išraiškos forma, tiesiogine prasme jie neteikia pinigų turėtojui jokių pajamų. Pinigai – likvidžiausias turtas, kadangi juos paprasčiausia yra leisti (juos į civilinę apyvartą), pavyzdžiui, už juos įsigyjant kokių nors vertybių, juos mainant ar kitokiais būdais jiems dalyvaujant rinkoje.
Turtas kaip ir nuosavybė gali būti ne tik materialios vertybės. Intelektinė nuosavybė, sutartinės ir kitokios teisės taip pat gali būti laikomos turtu.
Turto pavyzdžiai: pinigai, automobilis, sklypas, duona, vertybiniai popieriai, informacija, praktinė patirtis, mokslinis darbas, filmas, kompiuterinė programa, elektra, gamtos ištekliai (miškas, vėjas, lietus, oras), gebėjimai, įgūdžiai.
de:Vermögen (Wirtschaft)
nl:Vermogen (economie) |
Bratskas () – miestas Rusijoje, Irkutsko srityje, prie Angaros upės, 490 km į šiaurę nuo Irkutsko; rajono centras. 260,0 tūkst. gyventojų (2007 m.). Uostas, geležinkelio stotis, oro uostas. Hidroenergetikos, medienos, maisto pramonė. Veikia didžiausia pasaulyje Bratsko aliuminio gamykla.
Yra pramonės institutas, Irkutsko universiteto filialas, Maskvos ekonomikos ir teisės akademijos filialas, Novosibirsko humanitarinio instituto filialas. Celiuliozės ir kartono mokslinių tyrimų institutas. Veikia dramos, lėlių teatrai, etnografinis, istorijos ir kraštotyros, tremties muziejai.
Istorija
Įkurtas 1631 m. kaip Ostrogas prie Okos upės žiočių. 1951 m. formuojant Bratsko marias, kaimas perkeltas į kitą vietą ir įkurta darbininkų gyvenvietė. 1955 m. gavo miesto teises.
Pavadinimo kilmė
Gyvenvietės pavadinimą lėmė netoliese gyvenantys buriatai, kuriuos rusai iš pradžių vadino братья („broliai“). Ostrogui praradus karinę reikšmę, kaimas tapo Братско-Острожное, vėliau Братское ir galiausiai Братск.
Lietuviai
Į senąjį Bratską buvo tremiami 1794 m. sukilimo, 1831 m. sukilimo ir 1863 m. sukilimo dalyviai, knygnešiai. Po Antrojo pasaulinio karo Bratske ir aplink miestą veikė Taišeto ir Ozerlago lageriai. Tremtiniai dirbo miško paruošų darbus, tiesė geležinkelius, statė tiltus per Angarą, Bratsko HE.
Šaltiniai
Irkutsko srities miestai |
Ganginis delfinas, Gango delfinas (, , Indus River Dolphin, ) – upinių delfinų (Platanistidae) šeimos žinduolis, kuris užauga iki 2,5 m ilgio ir 85 kg svorio. Tai gėlavandenė rūšis, gyvenanti drumstame Gango ir Indo upių vandenyje. Akys redukuotos. Nugara pilka, pilvas šviesiai rožinis. Turi būdingus plačius plaukmenis ir ilgą, laibą „snapą“, kuriame 26-39 poros viršutinių ir 26-35 poros apatinių aštrių dantų. Priekiniai dantys išlindę iš snapo galo ir suformuoja narvą žuvims, kiautuotam ir panašiam grobiui ant dugno ar netoli jo gaudyti. Kaklas lankstus, todėl gali pasukti galvą stačiu kampu.
Gyvena mažomis grupėmis, paprastai po 4-6, kartais iki 30 individų.
Žinomi du porūšiai:
Indo upės delfinas (Platanista gangetica minor) – paplitęs Indo upėje ir jos intakuose.
Gango upės delfinas (Platanista gangetica gangetica) – paplitęs Gango ir Bramaputros upių baseine.
Banginiai
de:Platanista
he:נהרתניים
hu:Gangeszi folyamidelfin-félék
ja:カワイルカ科
nl:Indische rivierdolfijnen
sv:Gangesdelfiner |
Jeronimas Kmieliauskas (g. 1928 m. rugsėjo 30 d. Olendernėje, Butrimonių valsčius, Alytaus apskr. – 2008 m. gruodžio 12 d. Šiauliuose) – Lietuvos tapytojas.
Biografija
Brolis Antanas Kmieliauskas. 1948–1950 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1960 m. baigė monumentaliąją tapybą Lietuvos dailės institute. 1960–1988 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, 1977–1978 m. Piešimo katedros vedėjas, nuo 1981 m. docentas. Nacionalinės premijos laureatas.
Jaronimas Kmieliauskas mirė 2009 metų sausio mėnesį.
Kūryba
Nutapė žanrinių kompozicijų, kuriose vaizdavo kaimo žmogaus gyvenimą, perteikė peizažo nuotaiką, („Močiutės vasara“ 1996 m.), kompozicijų su arkliais („Arkliai“ 1984 m., „Arklių girdymas“ 2001 m.), istorinės tematikos paveikslų („Vytis“ 2001 m.), portretų („Dailininkas Arvydas Kmieliauskas“, „Autoportretas“, abu 1986 m.), peizažų („Gluosniai po šalnų“ 2002 m.). Paveikslams būdingos prislopintos spalvos, minkšta akvareliška tapysena, žalsvai sidabrinė spalvų gama, primenanti J. Vienožinskio tapybą. Sukūrė sienų tapybos ir metalo plastikos kompozicijų visuomeninių pastatų interjeruose ir eksterjeruose, piešinių, akvarelių.
Nuo 1961 m. dalyvauja parodose, penkios individualios parodos surengtos Lietuvoje ir užsienyje, 2001 m. Kelne su dukterimi E. Kmieliauskaite-Miltiniene.
Mokslinė veikla
Pagrindinės mokslinių metodinių darbų temos: vaikų dailės ir estetinis lavinimas bei mokymas; piešimo, lipdymo, aplikacijos konstravimo ir dekoratyvinio piešimo sričių kritika ir jų mokymo metodika. Parašė 20 dailės pedagogikos leidinių.
Bibliografija
Konstrukcinis – sąlyginis piešimas pradinėse klasėse, 1966 m.
Daiktų ir figūrų piešimas, 1982 m.
Lipdymas vaikų darželyje, 1983 m.
Žmogaus piešimas, 1995 m.
Šaltiniai
Lietuvos žanrinių paveikslų tapytojai
Lietuvos pedagogai
Lietuvos edukologai
Lietuvos piešėjai |
Smėlyninė gazelė (Gazella leptoceros) – tikrųjų antilopių (Antilopinae) pošeimio dykaraginis (Bovidae) žinduolis.
Kūno aukštis 62–72 cm, masė 20-30 kg. Kailis blyškiai gelsvai pilkas, papilvė ir kojų vidinės dalys baltos. Galvos šone balta juostelė. Raguoti patinai ir patelės. Patinų ragai vidutiniškai 35 cm ilgio, su ryškiais skersiniais žiedais, nežymiai palinkę atgal, dažnai labai išskėsti. Patelių ragai mažesni.
Minta dykumų augalais. Beveik visą reikalingą vandenį gauna su maistu ir rasa. Rujoja gegužės - birželio mėnesiais. Nėštumas trunka 5-5,5 mėnesio. Gimsta 1 jaunilis. Patelės lytiškai subręsta 6-9 mėnesių, patinai antraisiais gyvenimo metais. Gyvena iki 14 metų.
Paplitusi Šiaurės Afrikoje (Alžyras, Čadas, Egiptas, Libija, Malis, Nigeris, Sudanas, Tunisas).
Antilopės |
Mikrovamzdeliai, arba mikrotubulės ( 'mažas' + 'vamzdis') – ląstelės citoskeleto elementai. Yra 25 nanometrų skersmens ir 0,2-25 mikrometrų ilgio, tuščiaviduriai.
Sandara
Mikrovamzdeliai sudaryti iš baltymo tubulino, kuris yra α ir β struktūros. Fromuojantis mikrotubulei, tubulino molekulės jungiasi po dvi ir sudaro dimerus, kurie bendrame vamzdelyje išsidėstę eilutėmis. α tubulinas visada prisijungia prie β tubulino. Mikrovamzdelį sudaro 13 iš tubulino dimerų sudarytų eilučių, kurios supa tuščiavidurę šerdį.
Mikrovamzdelių susidarymą ląstelėse kontroliuoja centrosomos (mikrovamzdelių reguliavimo centrai).
Mikrotubulės – nestabilūs dariniai. Netrukus po prisijungimo prie bendro vamzdelio, tubulinas disocijuoja. Tačiau dinamiškumas – viena naudingiausių mikrotubulių savybių.
Kaip energijos šaltinį mikrovamzdeliai naudoja GTP (analogija ATP molekulėms). Prisijungęs prie bendro vamzdelio tubulinas pakeičia prie jo prisikabinusią GDP molekulę į GTP ir netrukus ją hidrolizuoja. Dėl šios hidrolizės, tubulinas linkęs disocijuoti nuo mikrotubulės, tačiau hidrolizė vyksta lėčiau nei jungimasis į vamzdelį.
Funkcijos
Padeda judėti ląstelės organoidams – prie jų prisikabinę motoriniai baltymai „gabena“ organoidus
Dalyvauja ląstelei dalijantis – iš jų sudaryti verpstės siūlai, kurie tampo chromosomas metafazės metu ir išdėsto jas ekvatoriuje. Taip pat dėl mikrotubulių ir motorinių baltymų veiklos chromosomos nutempiamos į skirtingus ląstelės polius anafazės metu, o skirtingos ląstelės pusės yra stumiamos viena nuo kitos, kad galėtų įvykti citokinezė ir ląstelės pasidalijimas į dvi.
Kartu su motoriniais baltymais sudaro blakstienėles ir žiuželius ir suteikia kai kurioms ląstelėms judėjimo funkciją
Susiję motoriniai baltymai
Motoriniai baltymai, veikiantys kartu su mikrotubulėmis:
Dineinas (mitozės ir mejozės metu stumia ląstelės polius vieną nuo kito; sudaro žiuželius ir blakstienėles)
Kinezinas (anafazės metu traukia chromosomas į priešingus polius; „gabena“ organoidus ląstelėse)
Taip pat skaitykite
Aktinas
Tarpiniai siūleliai
Citoskeletas |
Pašventupio piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurės rytus nuo Pašventupio Ašmintos seniūnija. Pasiekiamas keliu Ašminta – Pakuonis pravažiavus Šventupę, pakilus iš jos slėnio, pasukus į dešinę rytų kryptimi lauko pakraščiu palei mišką ir paėjus 330 m – yra 180 m į pietryčius nuo sodybos šalia kelio, miško krašte, dešinėje, ties didesniu lauko įlinkiu į mišką.
Piliakalnis
Piliakalnis yra 440 m į rytus nuo Pašventupio pirmojo piliakalnio. Jis įrengtas aukštutinės Nemuno terasos krašte. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 6x9 m dydžio, nuolaidėjanti į pietryčių pusę. Jos šiaurės vakarų krašte supiltas 10 m ilgio, 3 m aukščio, 15 m pločio pylimas, už kurio iškastas 22 m pločio, 2 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 20 m aukščio.
Vakarinis šlaitas palengva eroduoja. Piliakalnis apaugęs tankiu mišriu mišku. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 7100 m².
Tyrimai
1953 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.
Gyvenvietė
500 m į pietryčius 1 ha plote yra I tūkstantmečio papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1997 m. Joje rasta grublėtos keramikos.
Pastaba:Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną
Šaltiniai
Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.161
Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius. 1997, p. 132-133.
Nuorodos
Sąrašas:Lietuvos piliakalniai
Lietuvos piliakalniai. Pašventupys II
Piliakalniai Prienų rajone |
Klobuckas () – miestas pietinėje Lenkijoje, Silezijos vaivadijoje, 15 km į šiaurės vakarus nuo Čenstakavos, prie Baltosios Okšos upės (Vartos intakas). Apskrities (pavieto) centras. Per miestą eina geležinkelis tarp Aukštutinės Silezijos ir Gdynės, bei Čenstakavos–Veliunio plentas. Mašinų (kasybos, metalurgijos įrangos) gamyba, elektrotechnikos, chemijos, medienos apdirbimo, avalynės, siuvimo, maisto pramonė. Apylinkėse yra akmenų skaldyklos.
Paveldas
Klobucko paveldo objektai:
Regulinių kanauninkų vienuolyno ansamblis:
1623 m. gotikinė Šv. Martyno ir Šv. Margaritos bažnyčia (architektas Albrecht von Säbisch, perstatyta 1796–1810 m.),
vienuolyno sparnas (daug kartų perstatytas),
XV a. klėtis (perstatyta XIX a. ir 1950 m.),
1891 m. neogotikinė pilis (pastatyta ant 1795–1800 m. Zagužo pilies liekanų),
XVIII–XIX a. vid. tiltas.
Galerija
Istorija
Ankstyvaisiais viduramžiais Klobuvko vietoje buvo pilis, nuo XII a. – muitinė. Miesto teisės suteiktos 1339 m. karaliaus Kazimiero III. Miestas 1370–1396 m. buvo Opolės kunigaikščio valda, vėliau – Lenkijos karaliaus lenas. XV–XVII a. čia klestėjo amatai: geležies lydymas, kalvystė, gelumbės audimas, Klobuckas buvo svarbus prekybinis centras. Tačiau po 1680 m. gaisro, kai sudegė apie pusė miesto pastatų, nuskurdo. 1658–1793 m. buvo Jasna Guros paulinų vienuolyno nuosavybė. 1793–1807 m. priklausė Prūsijai, 1807–1815 m. Varšuvos kunigaikštystei, nuo 1815 m. Lenkijos karalystei. 1870–1919 m. Klobuckas buvo praradęs miesto teises. Antrojo pasaulinio karo metais veikė getas. 1952–1975 m. ir nuo 1999 m. Klobuckas yra apskrities centras.
Šaltiniai
Silezijos vaivadijos miestai |
Jaunimo ratelis – Lietuvių evangelikų liuteronų jaunimo ratelio dvisavaitis (vėliau mėnesinis) leidinys, ėjęs 1950 m. kovo – 1955 m. balandžio mėn. Švabiš Gmiunde bei Hailbrone (Vakarų Vokietija).
Istorija
Iš pradžių spausdintas rotatoriumi, nuo 1950 m. rugsėjo 15 d. – spaustuvėje. Išėjus 62 numeriams, vietoj „Jaunimo ratelio“ pradėtas leisti bendras bažnytinis laikraštis „Svečias“, vėliau perkeltas į JAV.
Redaktoriai
Paulius Jasiukonis – 1950 m.
Kasparas Dikšaitis – 1951–1953 m.
A. Gintautas – 1953–1954 m.
Fricas Šlenteris – nuo 1954 m.
Šaltiniai
Evangelikų liuteronų spauda
Lietuvos jaunimo spauda
Vokietijos lietuvių spauda |
Paprastasis gyvatėdis (Circaetus gallicus) – vanaginių (Accipitridae) šeimos plėšriųjų paukščių rūšis.
Paplitimas pasaulyje
Paprastieji gyvatėdžiai savaime paplitę Europos, Azijos ir Afrikos žemynuose. Jų paplitimas tiesiogiai susijęs su roplių pamėgtomis vietomis ir gausa.
Paprastieji gyvatėdžiai gyvenantys Indostano pusiasalyje yra sėslūs.
Migrantai: Europoje dažniausiai aptinkami jos pietinėje (Iberijos pusiasalyje, pietų Prancūzijoje, pietų Balkanų pusiasalyje, dalyje Rumunijos) ir rytų (Baltarusijoje, Ukrainoje, įskaitant Krymą, ir europinėje Rusijoje) dalyse. Taip pat gyvena Mažojoje Azijoje, Kaukaze, Vidurinės Azijos šiaurės vakaruose, šiaurės Irane. Izoliuota jų populiacija aptinkama pietų Mongolijoje bei Kinijos valdomoje Vidinės Mongolijos centre.
Žiemoja Afrikoje į pietus nuo Sacharos.
Paplitimas Lietuvoje ir buveinės
Paprastasis gyvatėdis Lietuvoje labai retas. Įrašytas į Lietuvos raudonosios knygos 0(Ex) kategoriją. Per perėjimo sezoną gyvatėdis reguliariau matomas pietinėse ir rytinėse Lietuvos dalyse. Taip pat gana reguliariai pastebimas Kazlų Rūdos miškuose. Kitur registruojami tik pavieniai paukščiai. Čepkelių rezervate aptinkamas (IV–X mėn.). Anksčiau buvo spėjama, kad nedaug porų peri, bet lizdų jau keli dešimtmečiai nerandama. XX a. pabaigoje ir XXI a. pirmus du dešimtmečius miško ūkiui tapus intensyvesniam, masiškai kertant kadaise buvusius didelius miškų masyvus, lieka vis mažiau vilčių rasti gyvatėdį perintį Lietuvos miškuose.
Medynas neturi jiems didelės reikšmės, nes gali apsigyventi įvairaus tipo miškuose. Kartais įsikuria netoli didelių kirtaviečių ar gaisraviečių. Bet jų perėjimo buveinės yra dideliuose, pelkėtuose miškuose palei atvirumas, pelkes, kur gausu roplių, nes šeimai išmaitinti per vasarą reikia pagauti apie 800 roplių. Dažniausiai jie apsigyvena aukštapelkėse arba jų pakraščiuose.
Migracija
Priklausomai nuo paprastųjų gyvatėdžių gyvenamo arealo, jie yra traukiantys arba sėslūs, Lietuvoje gyvenantys yra traukiantys paukščiai. Paprastieji gyvatėdžiai peržiemoję šiaurės Afrikoje, sugrįžta į gimtąsias vietas tik ropliams prabūdus iš žiemos miego balandžio pradžioje, arba konkrečiau – Čepkelių rezervate pasirodo balandžio 5 d., o vėliausiai gegužės 9 d., nors tai priklauso nuo pavasario orų. Rugsėjo pradžioje šie paukščiai išskrendą į šiltus, pietų kraštus.
Lizdas
Paprastieji gyvatėdžiai lizdavietėms pasirenka dideliuose pelkynuose esančias mineralinio grunto salas, kuriose auga dideli medžiai, ar aukštesnius pušų guotus kimsynų tyruose. Lizdą kraunasi aukštos, lygios pušies viršūnėje arba ant šoninės šakos. Jį krauna iš įvairių medžių šakų, dažniausiai paprastųjų pušų. Kasmet jį didina ir kartais jis būna net vieno metro aukščio ir dar didesnio skersmens. Kartais apsigyvena ir kitų paukščių lizduose – paprastųjų suopių, paprastųjų kranklių. Prie gimtojo lizdo labai prisirišę ir peri dažniausiai daugelį metų tame pačiame lizde.
Tuoktuvės
Per tuoktuves pora sklando aukštai virš lizdavietės, dažnai staiga smigdamas ties lizdu ir šaukdamas „kju-kju…, kiju-kiju“.
Perėjimas ir jaunikliai
Paprastieji gyvatėdžiai yra monogamai – sudaro pastovias poras. Perėti pradeda gegužės mėnesį. Kiaušinių dėjimo laikotarpis ilgas. Perėjimo pradžioje žuvus kiaušiniui, po 2-3 savaičių tame pačiame lizde gali padėti kitą kiaušinį. Paprastojo gyvatėdžio lizde būna 1 kiaušinis, labai retai 2 kiaušiniai. Kiaušinį peri abu tėvai ilgiau nei mėnesį – apie 35-40 dienų. Kiaušinis gelsvai baltas, 73,5 mm ilgio ir 57,8 mm skersmens, sveria apie 180 g. Išsiritusį jauniklį maitina abu tėvai roplių gabaliukais. Baltais pūkais apaugęs jauniklis auga lėtai ir tik po 70-75 dienų, tai yra rugpjūčio pabaigoje apleidžia lizdą. Išskridusį iš lizdavietės dar ilgai galima sutikti jos prieigose, kadangi ir skraidantį jauniklį maitina abu tėvai. Užaugusiam jaunikliui per dieną atneša 3-4 žalčius ar 10-15 driežų bei varliagyvių.
Mityba
Medžioja atvirose pelkėse, pievose, miško retmėse, kirtavietėse, ten kur yra roplių.
Medžioti pradeda įdienojus, kai ropliai palieka slėptuves ir kaitinasi saulėtoje vietoje. Ieškodamas grobio gyvatėdis lėtai plasnodamas, ore beveik sustoja. Sklando 20-60 metrų aukštyje atidžiai stebėdamas teritoriją. Pamatęs auką, trumpam pakimba ore, plačiai išskleidęs uodegą ir tankiai plasnodamas sparnais ir suglaudęs sparnus sminga žemyn. Paprastieji gyvatėdžiai nemedžioja stambaus grobio, o minta beveik vien tik nedideliais ropliais – driežais, žalčiais, gyvatėmis. Gyvates medžiodamas turi būti labai atsargus, kadangi jų įkandimui jis neatsparus. Pačiupęs gyvatę ar žaltį, nutraukia jiems galvą ir įsikandęs snape, naguose ar pusiau prarijęs neša grobį jaunikliams. Jausdamas badą čiumpa smulkų graužiką, varlę ar paukščių jauniklį.
Matmenys
Paprastasis gyvatėdis vizualiai gana didelis paukštis, jis gerokai didesnis už paprastąjį suopį, apie 62–70 cm kūno ilgio, išskėstų sparnų tarpugalių plotis 166–188 cm.
Patinai sveria 1200–2000 g.
Patelės sveria 1300–2300 g.
Išvaizda
Paprastasis gyvatėdis nuo labai panašaus erelio žuvininko ir šviesiosios formos paprastojo suopio labiausiai skiriasi tuo, kad neturi tamsių dėmių ties dilbio ir plaštakos sąnariu. Taip pat skiriasi ir uodegos raštu. Ilgiausių plasnojamųjų plunksnų galai šiek tiek tamsesni už pamatus, tačiau skirtingai nei paprastųjų suopių ir erelių žuvininkų, sparnų galai nėra juodi.
Galva didelė, kiek primena pelėdos. Kūno viršus ir sparnų viršutinės dengiamosios plunksnos pilkai rudos spalvos. Apačia labai šviesi – beveik balta su nedidelėmis tamsiomis dėmėmis, tik galva, gerklė ir pagurklis tamsūs. Pilvas, krūtinė ir sparnai išmarginti nedidelėmis tamsiomis dėmelėmis. Skersai šviesios uodegos vienodais atstumais išsidėsčiusios 3-4 tamsios juostelės. Snapas tamsiai pilkas. Kojos melsvos, nagai juodi.
Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet kūno apačia išmarginta pailgesnėmis dėmėmis.
Būdas
Lietuvoje gyvenantys paprastieji gyvatėdžiai yra migruojantys paukščiai. Jie bailūs, atsargūs ir slapingi. Ramybė perėjimo vietose jiems būtina. Dažniau lankantis prie jų lizdo, jie gali mesti jauniklį ir išskristį iš įprastų vietų.
Perėjimo metu neretai girdimas šių paukščių balsas. Viena iš frazių primena volungės „ju-ek“. Šis gyvatėdžio balsas dažniau girdimas tik netoli perėjimo vietos.
Ilsėdamasis, šildydamasis saulėje ar tykodamas grobio, mėgsta tupėti aukštų medžių viršūnėse. Gerai vaikšto žeme, net bėgioja.
Skrydis
Skrendančio sparnai atrodo ilgi. Uodega kiek trumpesnė nei sparnų plotis. Jos galas kiek platesnis nei pamatas. Būdinga, kad sklendžiant sparnus laiko ne visai ištiestus (esti kiek sulenkti per plaštakos ir dilbio sąnarį). Nors sparnų priekinė linija nėra tiesi, dėl kiek ilgesnių dilbio ir plaštakos sąnario srities plasnojamųjų plunksnų sparnų užpakalinė linija yra beveik tiesi.
Daugiausiai sklando sparnus laikydamas horizontaliai. Panašiai kaip suopiai, plasnodamas negiliais sparnų mostais gali laikytis ore vienoje vietoje.
Artimiausios rūšys
Žemiau nurodytos dvi gyvatėdžių (Circaetinae) genties rūšys, kurios kartais laikomos paprastojo gyvatėdžio porūšiais.
Circaetus beaudouini – Bodueno gyvatėdis; Gyvena Afrikos vakarų Sahelio zonoje – įskaitant Gambiją, Bisau Gvinėją, Senegalą, pietų Malį, Burkina Fasą, pietų Nigerį, šiaurės Nigeriją, šiaurės Kamerūną, pietų Čadą, šiaurinę Centrinę Afrikos Respubliką, pietų Sudaną, vakarinį Pietų Sudaną. Buvo stebėti Ugandoje. Manoma kad pasitaiko ir Kenijoje.
Circaetus pectoralis – Juodakrūtis gyvatėdis; Savaime paplitę rytų, pietryčių, pietų ir pietvakarių Afrikoje. Arealas nuo Eritrejos, Etiopijos ir Somalio žemyno rytuose, Kongo Demokratinės Respublikos pietvakariuose ir Angoloje ir tęsiasi į pietus – Pietų Afrikos Respubliką.
Taip pat skaityti
Lietuvos plėšrieji paukščiai
Lietuvos paukščiai
Literatūra ir interneto šaltiniai
Jie neturi išnykti – R.Kazlauskas | Vilnius, leidykla „Mokslas“, 1979; 34 psl. Gyvatėdis;
Lietuvos fauna. Paukščiai – Autorių kolektyvas | 1-asis tomas, Vilnius, leidykla „Mokslas“, 1990; 165 psl. Gyvatėdis;
Nuorodos
pauksciai.lt / Gyvatėdis
iucnredlist.org / Circaetus gallicus | Anglų k.
hbw.com / Short-toed Snake-eagle Circaetus gallicus | Anglų k.
birdlife.org / Short-toed Snake-eagle Circaetus gallicus | Anglų k.
avibase.bsc-eoc.org / Short-toed Eagle | Anglų k.
arkive.org / Short-toed Snake-eagle Circaetus gallicus | Anglų k.
youtube.com / Aguia albela (Circaetus gallicus)
youtube.com / Parco dei Castelli Romani: nidificazione Biancone (Circaetus gallicus)
youtube.com / Culebrera europea (Circaetus gallicus) Short-toed Snake-eagle ++
Vanaginiai paukščiai |
Apie upę Vilniuje žr. Cedronas.
Baltupis – upelis Kėdainių rajone, Surviliškio seniūnijos pietuose; Nevėžio dešinysis intakas. Prasideda laukuose, į vakarus nuo Sirutiškio. Pradžioje teka į pietus, pasiekia Babėnų šiaurinį pakraštį. Toliau teka į rytus, kerta Kėdainių-Panevėžio kelią. Įteka į Nevėžį 67,2 km nuo jo žiočių, į pietryčius nuo Sirutiškio bendrovės.
Visa upės vaga sureguliuota. Seniau upės baseine veikė Babėnų sąvartynas, lėmęs didelę jos taršą. Žemupio slėnis buvo tankiai apaugęs Sosnovskio barščiais, jie vėliau chemiškai išnaikinti.
Upės pavadinimas kildinamas nuo žodžio baltas, baltasis, baltajis, taip pat plg. albanų baltë „ežeras“, baltësi „pelkė“, senovės slavų *balta, baltьce – „pelkė, raistas“.
Šaltiniai
Kėdainių rajono upės |
Tironiniai (Tyrannidae) – žvirblinių (Passeriformes) būrio paukščių šeima. Gana didelė šeima, kuriai priklauso apie 430 rūšių. Abiejų lyčių paukščiai panašūs, tik kai kurioms rūšims būdinga spalvinga viršugalvio dėmė. Plunksnos pilkos ar gelsvai rusvos. Daugelis suka paprasčiausią puoduko formos lizdą, nedaug rūšių peri drevėse. Patelė deda 2 ar 3 kiaušinius, peri 14-20 dienų. Jaunikliai lizdą palieka po 14-23 dienų.
Minta vabzdžiais, kai kurie gaudo varles ir driežus, o tropinės rūšys visą laiką lesa vaisius.
Gyvena Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Galapagų salose, daugiausia rūšių sutinkama Centrinėje ir Pietų Amerikoje.
Gentys
Tironai nykštukai (Ornithion)
Bebarzdžiai tironėliai (Camptostoma)
Myiopagis
Elenijos (Elaenia)
Serpophaga
Mionectes
Leptopogon
Pseudotriccus
Phylloscartes
Phyllomyias
Zimmerius
Sublegatus
Suiriri
Mecocerculus
Inezia
Stigmatura
Uromyias
Anairetes
Culicivora
Tačiurai (Polystictus)
Pseudocolopteryx
Euscarthmus
Myiornis
Lophotriccus
Oncostoma
Poecilotriccus
Hemitriccus
Todžiai (Todirostrum)
Corythopis
Ramphotrigon
Rhynchocyclus
Tolmomyias
Plačiasnapiai (Platyrinchus)
Myiophobus
Myiobius
Lathrotriccus
Aphanotriccus
Xenotriccus
Mitrephanes
Piviai (Contopus)
Baltavokiai musėgaudžiai (Empidonax)
Febiai (Sayornis)
Silvicultrix
Ochthoeca
Myiotheretes
Xolmis
Medšarkiniai tironai (Agriornis)
Urviniai tironai (Muscisaxicola)
Lessonia
Pelkiniai tironai (Knipolegus)
Vandeniniai tironai (Fluvicola)
Gaidžiauodegiai tironai (Alectrurus)
Gubernetes
Satrapa
Ilgauodegiai tironai (Colonia)
Karviniai tironai (Machetornis)
Muscipipra
Attila
Casiornis
Sirystes
Rhytipterna
Tironiniai musėgaudžiai (Myiarchus)
Deltarhynchus
Kiskadai (Pitangus)
Laivasnapiai (Megarynchus)
Myiozetetes
Conopias
Myiodynastes
Tironai plėšikai (Legatus)
Phelpsia
Empidonomus
Griseotyrannus
Tyrannopsis
Karališkieji tironai (Tyrannus)
Sapayoa
Schiffornis
Xenopsaris
Tityra
Raudonieji tironai (Pyrocephalus)
Tironiniai |
Darius Aučyna (g. 1989 m. gegužės 7 d.) – Lietuvos lengvosios atletikos sportininkas, kuris specializuojasi šuolio į tolį, trišuolio rungtyje. Daugkartinis Lietuvos čempionato prizininkas ir nugalėtojas įvairiose amžiaus grupėse.
Šiuo metu gyvena Vilniuje. 2014 m. VGTU įgijo nekilnojamo turto valdymo magistro laipsnį.
Pasiekimai
Išnašos
Nuorodos
Darius Aučyna IAAF svetainėje
Lietuvos šuolininkai į tolį |
Dainius Kreivys (g. 1970 m. balandžio 8 d. Jonavoje) – Verslininkas, Lietuvos politinis veikėjas, Seimo narys, 2008–2011 m. LR ūkio ministras, nuo 2020 m. – LR energetikos ministras, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.
Biografija
1977–1985 m. mokėsi Jonavos 5-ojoje vidurinėje mokykloje. 1989 m. baigė Kauno politechnikumą, įgijo radioinžinerijos specialybę. 1996 m. Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo istorijos specialybę.
1995–1998 m. dirbo vadovaujantį darbą keliose mažmeninės prekybos bendrovėse. 1996–2003 m. AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ direktorius ir valdybos narys. 1998–2008 m. UAB „Baldenis“ valdybos pirmininkas, bendrasavininkis. 2005–2008 m. UAB „Saldo partneriai“, 2008 m. AB „Silikatas“ valdybos pirmininkas.
2006–2008 m. Baltijos vadybos institute (BMI) studijavo pagal verslo administravimo studijų vadovams (EMBA) programą. 2008 m. BMI parengė magistro darbą „Valiutų krizės ir lito stabilumo perspektyva" (vadovas prof. Mindaugas Dapkus), tačiau darbo negynė (nebuvo tam pasirengęs). Sritis – finansų krizės valdymas. 2009 m. BMI apgynė magistro darbą „Nacionalinės valiutos stabilumas valiutų krizių kontekste: Lietuvos atvejis”.
Politinė veikla
Politiniai postai
Nuo 2002 m. TS-LKD narys, nuo 2004 m. TS-LKD Tarybos narys, nuo 2008 m. TS-LKD Prezidiumo narys, nuo 2015 m. TS-LKD rinkimų štabo vadovas.
2008 m. lapkričio 7 d. – 2008 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.
Nuo 2016 m. Seimo narys.
Veikla 15-oje Lietuvos Respublikos Vyriausybėje
Nuo 2008 m. gruodžio 4 d. LR Prezidento Valdo Adamkaus dekretu paskirtas 15-tosios LR Vyriausybės ūkio ministru, nuo 2008 m. gruodžio 9 d. Lietuvos ūkio ministras. D. Kreiviui tapus ministru, Ūkio ministerija pertvarkyta į dvi ministerijas – Ūkio ir Energetikos, perduodant su energetika susijusias sritis naujai sukurtai Energetikos ministerijai.
D. Kreivys LR Ūkio ministerijos viceministrais paskyrė:
Arnoldą Burkovskį (atsakingu už investicijų ir eksporto skatinimo, bei prekybos klausimus);
Rimantą Žylių (atsakingu už viešųjų pirkimų politikos ir įmonių veiklos reglamentavimo klausimus) ;
Mindaugą Petrauską (atsakingu už inovacijų politikos formavimą ir įgyvendinimą, Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos politikos ir priežiūros sritis).
D. Kreivio vadovavimo metais LR ūkio ministerija pakeitė struktūrą, atleido apie 30-40 žmonių, etatų skaičių sumažino nuo 204 iki 181, o realių darbuotojų dar labiau. LR Ūkio ministerija prižiūrėjo ir vykdė didelės dalies Ekonomikos skatinimo plano įgyvendinimą.
Vadovavimo LR ŪM metu LEPA buvo reorganizuota ir padalinta į 2 agentūras Investuok Lietuvoje ir Verslią Lietuvą.
D. Kreivys buvo viešųjų pirkimų pertvarkos iniciatorius, taip pat prižiūrėjo šios pertvarkos įgyvendinimą. Siekė, kad viešieji pirkimai būtų vykdomi centralizuotai, apie juos informacija būtų viešai prieinama internete, kad jie taptų skaidresni ir pigesni valstybei. Pirmieji pertvarkos rezultatai – viešieji pirkimai atpigo trečdaliu.
D. Kreivys kartu su LR teisingumo ministru Remigijumi Šimašiumi inicijavo verslą kontroliuojančių institucijų pertvarką. Įgyvendinus reformą, iš 150 verslą kontroliuojančių institucijų turėtų likti 8.
D. Kreivys EBPO rekomendacijų pagrindu pradėjo valstybės valdomų įmonių (VVĮ) pertvarką VVĮ iškeliant aiškius ir pamatuojamus tikslus, išskaidrintant įmonių veiklą ir depolitizuojant jų valdymą. Vykdant VVĮ pertvarką, 2011 m. į valstybės biudžetą surinkta rekordinė VVĮ išmokėtų dividendų suma – 540 mln. litų.
Kartu su tuometiniu Ministru Pirmininku Andriumi Kubiliumi, D. Kreivys inicijavo didžiųjų paslaugų centrų – Barclays, Western Union ir kitų – atvedimą į Lietuvą.
2011 m. kovo mėn. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) nutarė, kad ūkio ministras Dainius Kreivys, skirdamas ES finansinę paramą mokykloms, neįvykdė įstatymuose numatyto reikalavimo – vengti interesų konflikto ir elgtis, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Prezidentei Daliai Grybauskaitei viešai išreiškus nepasitikėjimą ministru, D. Kreivys atsistatydino.
Veikla atkuriant Lietuvos nepriklausomybę
Nuo 1988 m. Jaunosios Lietuvos narys. Dalyvavo visuose mitinguose, protestuose bei eitynėse, akcijose (pavyzdžiui, verčiant sovietinių veikėjų Lietuvoje paminklus (Felikso Dzeržinskio ir Vinco Kapsuko), grąžinant Sovietinės armijos karinius bilietus ir kt.). Kurį laiką su Stanislovu Buškevičiumi buvo vienu iš Jaunosios Lietuvos vadovų.
Šeima, kita veikla
D. Kreivio giminėje buvo nemažai Lietuvos nepriklausomybės gynėjų ir kovotojų už jos laisvę. Senelis – Viktoras Kreivys, 1918 m. Lietuvos savanoris. Senelio brolis, tėvo dėdė – Augustas Kreivys, Lietuvos savanoris, žuvęs ties Giedraičiais mūšiuose už nepriklausomybę. Mamos dėdė, partizanas Ksaveras Stepšys žuvo 1949 m. laisvės kovų metu.
D. Kreivys vedęs; žmona Dalia Kreivienė, LR užsienio reikalų ministerijos tarnautoja. Sūnus Daumantas. Duktė Gabrielė Marija.
Teigia, kad kalba anglų, prancūzų, rusų kalbomis, šiek tiek vokiečių kalba.
Naujosios viešosios vadybos instituto konsultantas, paskelbė straipsnių makroekonomikos, politinės ekonomijos temomis.
Šaltiniai
Nuorodos
Asmeninis Dainiaus Kreivio tinklaraštis (lietuvių k.)
|-
|-
Vilniaus politikai
Lietuvos ūkio ministrai
Lietuvos energetikos ministrai |
Eimara Kuin (Eimear Quinn, g. 1973 metais) – airių dainininkė. 1996 metais su daina „The Voice“ laimėjo 1996 m. Eurovizijos dainų konkursą.
Ketverius metus ji dainavo chore. 1995 m. tapo Keltų kamerinės grupės „Anuna“ narė, kuri yra populiari Airijoje.
Diskografija
Albumai
2001: Through the Lens of a Tear
2006: Gatherings
2007: Oh Holy Night
Nuorodos
Daina „The Voice“
|-
Airijos atlikėjai
Eurovizijos nugalėtojai
Airijos atstovai Eurovizijoje
1996 m. Eurovizijos dalyviai |
Miškinė mėta (Mentha longifolia) – notrelinių (Lamiaceae) šeimos, mėtų (Mentha) genties augalas.
Daugiametis 30-110 cm aukščio, turintis šliaužiantį šakniastiebį, keturkampio skerspjūvio stiebą augalas. Lapai bekočiai, 3-10 cm ilgio, tamsiai žalios spalvos, kiaušinio formos, lapų kraštai švelniai dantyti. Visas augalas gausiai apaugęs pilkais plaukeliais. Žiedynai stiebo ir šakų viršūnėse, tankūs. Vainiklapiai rausvai violetiniai. Vaisiai elipsiški, taškuoti, rudi.
Žydi liepos – rugsėjo mėn. Dauginasi šakniastiebiais. Auga vandens telkinių, pelkių pakraščiuose, pamiškėse. Žydintis augalas skleidžia maloniai švelnų, neerzinantį kvapą. Kai kuriose šalyse, nedideliais kiekiais, auginamas kaip prieskonis.
Vaistams vartojami lapai, nupjauti žydėjimo metu ir išdžiovinti. Mėtos lapuose yra 1,27-1,78 % eterinio aliejaus, cukraus, organinių rūgščių, saponinų, karotino, askorbino rūgšties, rauginių, mineralinių ir kitų medžiagų.
Lapų preparatai turi skausmą malšinančių ir antiseptinių savybių, augalo nuovirai malšina skrandžio ir dantų skausmus, slopina spazmus, pykinimą, skatina tulžies išsiskyrimą. Mėtos nuovirus geria persišaldžius ir gripuojant, sunkiai kosėjant. Taip pat augalo nuoviru dezinfekuojama burnos ertmė ir ryklė. Miškinės mėtos ištraukos vartojamos neurologijoje. Sergant mažakraujyste, patariama valgyti augalo lapų, turtingų vitaminais, salotas.
Augalas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą
Notreliniai
Vaistiniai augalai |
Myanmar National Airlines () – pagrindinės Mianmaro oro linijos pilnai priklausančios šalies vyriausybei. Oro linijos vykdo pagrindinius regioninius skrydžius. Pagrindinė šalies būstinė yra Rangūno tarptautiniame oro uoste.
Oro linijos buvo įkurtos šalies vyriausybės iš karto po Mianmaro nepriklausomybės 1948 m. rugsėjo 15 d. Iš pradžių kompanija vykdė tik vietinius skrydžius, o tarptautiniai pradėti 1950 m.
2015 m. bendrovė valdė 12 orlaivių (dar 19 buvo užsakyti).
Šaltiniai
Mianmaras
Oro linijų bendrovės |
Rūdupiu vadinama:
Gyvenvietės
Rūdupis, kaimas Kazlų Rūdos savivaldybėje;
Rūdupis, kaimas Prienų rajone;
Rūdupys, kaimas Švenčionių rajone;
Rudupys, viensėdis Utenos rajone.
Krepšinis
„Rūdupis“, komanda iš Prienų. |
Velso futbolo varžybos 2001–2002 m.
prasidėjo 2001 m. rudenį, baigėsi 2002 m. pavasarį;
s turnyras prasidėjo 2001 m. rudenį, finalas įvyko 2002 m. pavasarį.
Velso lyga 2001–2002 m.
Velso lyga – aukščiausioji futbolo lyga šalyje. Dalyvavo 18 komandų.
Čempionais tapo Barry Town futbolininkai.
Komandų rikiuotė
Pirmasis divizionas 2001–2002 m. (II pakopa)
Pirmasis divizionas – antros pakopos pirmenybės. Dalyvavo Pietų Velso klubai.
2001–2002 m. būta 19 dalyvių.
Ton Pentre tapo nugalėtojais.
Komandų rikiuotė
2001–2002 m. Cymru Alliance lyga (II pakopa)
Cymru Alliance lyga – antros pakopos pirmenybės. Dalyvavo Šiaurės Velso klubai.
2001–2002 m. būta 18 dalyvių.
Welshpool Town tapo nugalėtojais.
Komandų rikiuotė
Pastaba. 2001/2002 m. sezone Llangefni–Glantraeth sudarė jungtinę komandą du klubai Llangefni Town ir Glantraeth FC. Jungtinė komanda dalyvavo Cymru Alliance lygoje. Užėmė antrą vietą pirmenybėse.
2001–2002 m. Velso futbolo taurė (2001–02 Welsh Cup)
Velso futbolo taurė – kasmetinis futbolo taurės turnyras, vykstantis nuo 1877 m. Velse.
Finalo ir pusfinalio rungtynės
Finalo rungtynės
Barry Town nugalėjo varžovus ir iškovojo taurę.
Šaltiniai
Nuorodos
RSSSF svetainėje: Wales 2001/02
RSSSF: Velso čempionatai
RSSSF: Velso futbolo taurės turnyrai
Premier League pagal FLASHSCORE
Velso futbolo varžybos
Europos futbolo varžybos 2001–2002 m. |
Vėjeliai – kaimas Šalčininkų rajono savivaldybėje, 5 km nuo Jurgelionių.
Gyventojai
Šaltiniai
Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietės |
Tūkstantis ir viena malonumų naktis () – 1972 m. Italijoje sukurta komedija, kurios pagrindas – arabiškos pasakos.
Pagrindiniai aktoriai
Aktorius – vaidmuo
Barbara Bouchet – Miriam
Femi Benussi – Zumurudas
Barbara Marzano – Aziza
Gino Milli – Aladinas
Gigi Ballista – Džinas
1972 filmai
Italijos filmai
Komedijos |
Liūtpėdė (Leontopodium) – astrinių (Asteraceae) šeimos augalų gentis, kurioje vienintelė rūšis – alpinė liūtpėdė (Leontopodium alpinum)
Astriniai |
Zubkai (, ) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Grudeko valsčiuje, Balstogės apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 11 km į rytus nuo Grudeko ir apie 44 km į rytus nuo vaivadijos centro Balstogės. Šalia kaimo yra Zubkų-Berastavicos pasienio punktas. Kaime yra Zubki Bialostockių geležinkelio stotis. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Geležinkelio ruožas
Grudeko valsčius |
Kriminalistikos žinynas – kriminalinių mokslų ir praktikos žurnalas, leistas 1935–1940 m. Kaune.
Istorija
Leido Mykolas Žilinskas, nuo 1936 m. Nr. 7 – Brunonas Kalvaitis. Ėjo kas du mėnesiai. Spausdino Spindulio spaustuvė Kaune. Išėjo 33 numeriai.
Nagrinėjo kriminalistikos teorijos, istorijos klausimus, aiškino specialius baudžiamosios teisės ir nusikaltimų praktikos atvejus.
Bendradarbiavo S. Andriušis, J. Blažys, Antanas Jakobas, A. Kleman, Vladas Jurgutis, Izidorius Tamošaitis, J. Tomkus, Stasys Variakojis ir kt.
Redakcinė komisija: Brunonas Kalvaitis, Vladimiras Lazersonas, Kazys Oželis, P. Pamataitis, Augustinas Povilaitis, Jonas Gudaitis-Vabalas, Karolis Žalkauskas, Mykolas Žilinskas.
Redaktorius Augustinas Povilaitis.
Šaltiniai
Lietuvos teisinė spauda
Lietuvos žurnalai
Kauno spauda
Kriminalistika Lietuvoje |
Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazija – dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla Šiauliuose, Lieporiuose, Lieporių g. 2, vykdanti pagrindinio ugdymo II dalies, vidurinio ugdymo, suaugusiųjų vidurinio ugdymo programas ir specialiųjų poreikių mokiniams pritaikytą vidurinio ugdymo programą lietuvių kalba. Įstaigos kodas 290532510. Steigėjas Šiaulių miesto savivaldybės taryba.
Mokykloje tęsia mokslus Ragainės, Vinco Kudirkos, Romuvos progimnazijų, Pabalių, Šakynos, Naisių, Bazilionų, Ginkūnų mokyklų ugdytiniai.
Istorija
Mokykla pastatyta 1978 m. Naujosios mokymo įstaigos duris pravėrė 1025 mokiniai, su kuriais dirbo 50 mokytojų. Buvo organizuota 31 klasė ir 1 parengiamoji (šešiamečių) grupė. Pirmasis mokyklos direktorius – Algimantas Norkevičius, direktoriaus pavaduotojos – Ona Kleišmanienė ir Liuda Maziliauskienė.
1980–1981 m. Šiaulių pedagoginio instituto docento Jono Kievišo iniciatyva organizuojama sustiprinto muzikinio auklėjimo klasė. Kryptis – chorinis dainavimas. Dirigentė, chormeisterė Genutė Beleckienė. 1982–1983 m. m. mokėsi daugiausia – 1248 mokiniai, su kuriais dirbo 63 mokytojai.
1997–1998 m. mokėsi tik 527 mokiniai, dirbo 44 mokytojai, buvo sukomplektuotos 25 klasės. Iš 29 abiturientų į aukštąsias mokyklas įstojo 13. 1998 m. mokyklai suteiktas „Saulėtekio“ vidurinės mokyklos vardas, patvirtinamas herbas, himnas. 1998 m. 20-mečio iškilmių proga mokyklą pašventino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Mokėsi 520 mokinių, dirbo 50 mokytojų, buvo sukomplektuotos 25 klasės. Pedagogų bendruomenei vadovauti pradeda pavaduotojos ugdymui Regina Burinskienė, Ona Petruševičienė ir Stasė Jankuvienė. Nuo antros klasės įvestas sustiprintas vokiečių kalbos mokymas, galima pasirinkti rusų, anglų, nesustiprintą vokiečių kalbą. Ruošiantis profiliniam mokymui didelis dėmesys skirtas popamokinei veiklai, leidžiamas laikraštis „Beauštanti aušrelė“.
1999–2000 m. mokykloje liko tik 519 ugdytinių, kurie sudarė 25 klases. Dirbo 45 pedagogai. 2000–2001 m. profilinio mokymo pradžia. Mokykloje suformuotos 3 vienuoliktosios klasės, kuriose – 85 ugdytiniai: 42 humanitarai ir 43 realai. Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazija.
Direktoriai
1978 m. Algimantas Norkevičius
1990–2010 m. Petras Baranauskas
nuo 2010 m. Jūratė Kaščiuškienė
Žymūs mokytojai
Regina Burinskienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui, matematikos vyresnioji mokytoja;
Loreta Andriuškevičienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė.
Žymūs mokiniai
Rimantas Kmita, literatūrologas, rašytojas.
Himnas
Kai lapai gelsti ima, tenka atsiversti knygą,
Pamiršti vasarą, pamiršti vasaros džiaugsmus,
Į „Saulėtekį“ sugrįžti kaip į namus,
Čia viskas sava, čia viskas artima.
Visi drauge, visi kartu.
Pr.:
Čia būtų šalta, jei ne mūsų širdys,
Čia būtų tamsu, jei ne mūsų mintys,
Čia būtų liūdna, jei ne mūsų šypsenos,
Kurios kasdien, kurios kasdien palydi mus.
Tu privalai juk būti Prometėjum
Su kiekviena ateinančia diena.
Galbūt todėl nesensta mūsų laikas,
O mūsų žodžiuose Saulė ir Taika…
Pr.
Atminty išliks gyva ji amžinai
Gimnazija, kurią širdy tu branginai.
Ir pirmas sakinys, ir tai, ko niekam nepasakėm,
Kai juokėmės ir peikėm, ją mylėjome ir verkėm.
Pr.
Muzika: Lauros RemeikienėsŽodžiai: projekto „SAULĖTEKIO paparacai 3“ komandos „Jau“
Nuorodos
Mokyklos svetainė
Lietuvos gimnazijos
Šiaulių miesto savivaldybės mokyklos |