Datasets:
mbelitsky
/
wikipedia_subset

Dataset card Viewer Files Community
2
text
stringlengths
8
102k
SW gali reikšti: Futbolo klubas, pvz.: SW Bregenz – Austrijos futbolo klubas, 1919 metais įkurtas Brėgence. sw gali reikšti: Svahilių kalba – kodas pagal ISO 639-1 standartą; Svahilių Vikipedija (:sw:).
Grand Terkas () – sala Vest Indijoje, Terkso ir Kaikoso teritorijoje, didžiausia Terkso salų grupėje. Plotas 18 km². Saloje gyvena apie 3,7 tūkst. gyventojų. Čia įsikūrusi Terkso ir Kaikoso salų sostinė Kobern Taunas. Yra oro uostas. Pavadintas pagal saloje augančius, Turko kepurę primenančius kaktusus (Melocactus). Terkso ir Kaikoso salos
Instaliacijų vakaras () – paplitęs GNU/Linux operacinės sistemos entuziastų renginys. Registruojami 2 tipų dalyviai: norintys išmėginti jėgas įkeliant Linux bei norintys savo kompiuteriuose turėti visiškai įkeltą (ne live CD) šią operacinę sistemą. Kadangi šiuo metu paprasčiausias įkėlimas paprastai pavyksta nesunkiai, instaliuojantys bando ir įvairias netrivialias, šiuo metu dar naujas užduotis (greitas įkėlimas iš prijungto išorinio disko, nepriklausomos sistemos įkėlimas į USB jungtimi prijungtą diską ar atmintinę ir pan). Kadangi atnešama įvairių kompiuterių bei bandomos įvairios Linux distribucijos, greičiau sužinoma apie įvairias galimybes ir problemas. Iškilus problemoms, sprendimo ieškoma kartu. Pagalba nemokama, pagrindiniu tikslas - populiarinimas. Šiam renginiui buvo nustatyti procesai, rolės, procedūros, reikalavimai ir patartini dokumentai Instaliuojantys šiame renginyje turi galimybę tiek parodyti savas žinias, tiek ir pasimokyti iš kolegų. Atnešę kompiuterį veltui gauna neretai profesionaliai įkeltą ir sutvarkytą sistemą. Tačiau jiems tenka pasirūpinti, jog instaliuojančiam žmogui padarius klaidą, nebūtų prarasti reikalingi duomenys ar programos. Instaliacijų vakaru pagal programą užbaigiamos kai kurios atviro kodo konferencijos, nors ilgainiui, supaprastėjus Linux instaliacijai, šios renginio dalies reikšmė sumažejo. Šaltiniai Laisvoji programinė įranga Renginiai en:Linux user group#Installfests pt:Grupo de Usuários Linux#Installfest
Tetervinais vadinami: vištiniai paukščiai; kaimas Pasvalio rajone (Tetirvinai); kaimas Šalčininkų rajone.
Vakarinis pievinis trupialas (Sturnella neglecta) – trupialinių (Icteridae) šeimos paukšts. Trupialiniai
Jonėnų apylinkė sovietmečiu buvo: Ignalinos rajone; Lazdijų rajone.
Mykolas Gorskis (, apie 1800 m. – 1843 m. Šaukėnuose) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos didikas. Giminė Kilęs iš Lenkijos karalystės didikų Gorskių giminės. Tėvas Fortūnatas Gorskis, motina – Brigita Zabielaitė. Brolis Antanas Gorskis. Santuoka I santuoka su nežinomo vardo Koženiovska Milkovičiuose, Slucko krašte. Yra žinių, kad II kartą susituokė su Ema Burhardi (g. ~ 1810 m.). Vaikai Iš I santuokos: Jonas Gorskis (apie 1830 m. – ?). Jo giminės linija tęsiasi iki šių dienų. Mykolas Antanas Gorskis (, 1834–1858 m.) Veikla Šiaulių pavieto žemės raštininkas. Valdos Padubysio dvaras. Nuorodos Michał Gorski z Góry h. Nałęcz: Potomkowie Sejmu Wielkiego Mykolas Gorskis
Žardeliai – buvęs kaimas Joniškio rajono savivaldybėje, 3 km į vakarus nuo Kriukų. Gyventojai Šaltiniai Panaikintos Joniškio rajono savivaldybės gyvenvietės
Strazdai (Turdus) – strazdinių (Turdidae) šeimos paukščių gentis. Lietuvoje aptinkamos 6 rūšys, tarp kurių aptinkamos tik migracijų metu: Baltabruvis strazdas (Turdus iliacus) Juodasis strazdas (Turdus merula) Strazdas giesmininkas (Turdus philomelos) Smilginis strazdas (Turdus pilaris) Baltagurklis strazdas (Turdus torquatus) Amalinis strazdas (Turdus viscivorus) Dalis strazdų pasiliekančių žiemoti Lietuvoje, maitinasi šermukšnių, gudobelių, šaltalankių uogomis, likusiais obuoliais, kitais vaisiais bei kitų krūmų uogomis. Strazdiniai
Fútbol Club Santa Lucía Cotzumalguapa, o trumpiau vadinamas FC Santa Lucia, bei Santa Lucia – Gvatemalos futbolo klubas, įkurtas Santa Lusija Kocumalgvapos mieste. Namų rungtynes žaidžia Savivaldybės stadione, talpinančiame 9 tūkst. žiūrovų. Istorija Klubo ištakos siekia 1992 m. Pasiekimai Aukščiausioji lyga Sezonai Pastarųjų metų sezonai Klubo spalvinė gama Apranga Sportinės aprangos pokyčiai. Namuose žaidžia tradicine apranga. Garsesni žaidėjai Žaidėjai, atstovavę nacionalinei rinktinei. , s; , s; , s; Užsieniečiai , s; Šaltiniai Nuorodos [ Oficiali klubo svetainė] [ facebook paskyra] [ SOCCERWAY] [ SOFASCORE] [ FLASHSCORE] [ Transfermarkt] Globalsportsarchive Santa Lucia
Valdančioji karalienė arba karalienė regentė – monarchė, turinti visas karaliaus valdžios galias. Tuo ji skiriasi nuo karalienės konsortės, kuri tėra karaliaus žmona ir oficialių valdymo galių neturi. Visose dabartinėse monarchijose, kur moteris gali užimti sostą, valdančiosios karalienės vyras nėra karalius, jis paprastai turi princo titulą. Išimtys: Anglijos, Airijos ir Škotijos karalienės Marijos I antrasis vyras gavo karaliaus konsorto (nevaldančio karaliaus, karaliaus tik pavadinimu) titulą. Anglijos, Airijos ir Škotijos karalienės Marijos II vyras oficialiai tapo valdančiu karaliumi (t. y., suverenu, lygiateisiu su savo žmona valdančia karaliene). Jo titulas buvo Anglijos karalius Vilhelmas III, Škotijos karalius Vilhelmas II ir Airijos karalius Vilhelmas I. Tai buvo vienintelis diarchijos atvejis Didžiojoje Britanijoje. Vėliau Anglijos valdančių karalienių vyrų titulai buvo tik princai, o vienintelis karalienės Viktorijos vyras princas Albertas turėjo oficialų princo konsorto titulą. Nuo vėlyvųjų viduramžių iki XX a. karaliaus sostą paprastai užimdavo vyrai pagal pirmagimystės teisę – sosto įpėdiniu tapdavo vyriausias sūnus. Jei sūnų nebūdavo, pereidavo prie dukterų pirmagimystės. Kai kuriose šalyse moterims būdavo (kartais ir tebėra) uždrausta užimti sostą: Pvz., iki 1890 m. Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę valdė Nyderlandų karalius (asmeninė unija), kuris kartu buvo ir Liuksemburgo didysis hercogas. Tačiau 1890 m. mirė Nyderlandų karalius Vilhelmas III, ir Nyderlandų sostą užėmė (tapo valdančia karaliene) jo duktė Vilhelmina, nes trys jo sūnūs buvo jau mirę. Kadangi Liuksemburgo įstatymai draudė sostą užimti moterims, Liuksemburgo sostą užėmė kitos Nasau dinastijos atšakos atstovas Adolfas Nasau-Veilburgas, kuris tapo didžiuoju Liuksemburgo hercogu Adolfu. Viktorija, užėmusi savo mirusio dėdės Didžiosios Britanijos ir Hanoverio karaliaus Vilhelmo IV sostą, tapo tik Didžiosios Britanijos valdančia karaliene. Hanoverio valdančia karaliene ji tapti negalėjo, nes tai draudė Hanoverio karalystės įstatymai. Paskutiniais XX a. metais Švedijos, Norvegijos, Belgijos ir Nyderlandų valstybėse buvo pakeisti įstatymai, jose karaliaus sostas bus užimamas pagal pirmagimystės teisę neatsižvelgiant į lytį. Monarchų titulai fa:شهبانو zh:女皇帝
Miktlanas ( „mirties vieta“) – actekų mitologijoje – požeminis pasaulis. Kelias iki jo trunkąs 4 dienas. Mirusysis tarp dviejų, besikėsinančių jį sutraiškyti, kalnų, tada išvengti gyvačių ir milžiniško krokodilo antpuolių, įveikti 8 dykumas, pakilti į 8 kalnus, iškęsti žvarbų vėją, svaidantį akmenis ir obsidiano peilius. Galiausiai vėlionis turįs kirsti plačią upę ant menko raudono šuns nugaros. Patekęs pas Miktlano valdovą Miktlantekutlį, mirusysis jam įteikiąs dovanas ir gaunąs vietą viename iš 9 pragarų. Actekų tikėjimu į Miktlaną patekdavę visi, išskyrus karius, paskenduolius ir mirusias gimdyves. Šaltiniai Actekų mitologija Pomirtinis pasaulis
Pranas Rinkevičius (1911 m. balandžio 15 d., senuoju stiliumi balandžio 2 d. Cijūniškėje, Seirijų valsčius, Alytaus apskritis – 1943 m. sausio 24 d. Sverdlovsko sritis, Rusija) – Lietuvos spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, ateitininkas, antisovietinės rezistencijos dalyvis, tremtinys. Biografija Gimė miško eigulio šeimoje. Tėvas anksti mirė. Pradinę mokyklą baigė Miroslave. Įstojo į Marijampolės marijonų gimnaziją, kur baigė keturias klases. Toliau mokslą tęsė Kauno jėzuitų gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo universitete. Dalyvavo Kauno ateitininkų veikloje. Nuo 1933 m. Krikščionių demokratų partijos dienraščio „Rytas“ žurnalistas. Šį 1936 m. uždarius, dienraščio „XX amžius“ reporteris. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. TSRS okupavus Lietuvą dirbo dienraščio „Tarybų Lietuva“ redakcijoje. Tuo pačiu metu su bendraminčiais leido antisovietinio pogrindžio laikraštį „Laisvoji Lietuva“. Tarpukario spaudoje paskelbė daug straipsnių ir publikacijų. Aprašė apie 80 Užnemunės ir Dzūkijos piliakalnių, surinko apie juos pasakojimų ir padavimų. Aprašė ir Dzūkijos vestuvių papročius. Pranas Rinkevičius ir jo šeima tapo pirmojo sovietų įvykdyto Lietuvos gyventojų trėmimo 1941 m. birželį aukomis. Naujojoje Vilnioje jis nuo šeimos buvo atskirtas ir išvežtas į Sverdlovsko sritį, kur nuo šalčio ir bado 1943 m. sausio 24 d. mirė. Jo kapas ir tiksli žūties vieta nežinoma. Žmona Onutė Urbonaitė-Rinkevičienė su vienerių metų amžiaus dukrele ir jau Sibire gimusiu sūnumi ištremti į Altajaus kraštą. Ten abu vaikai mirė. Po kelerių metų žmona iš tremties pabėgo ir mergautine pavarde nelegaliai gyveno Šiauliuose bei kitur, įstojo į pogrindžio sąlygomis veikusį vienuolyną Kaune. Mirė 1987 m. Šaltiniai Literatūra Ateitininkai komunistų ir nacių kankiniai, red. L. Kerulis. P. Narutis, J. Prunskis, 1991. Antano Rinkevičiaus archyvas Ateitininkai Lietuvos žurnalistai Lietuvos rezistentai Lietuvos kraštotyrininkai
Spec. Žvėrynas – 2018 m. Lietuvos dokumentinis filmas, kurį sukūrė ir režisavo Andrius Lekavičius. Filmas pasakoja apie grupę jaunuolių, kurie paskutinėmis SSRS dienomis Lietuvoje subūrė neoficialų specialųjį būrį, kurį aplinkiniai vadino „Franco žvėrynu“. Duodamas interviu režisierius A. Lekavičius apie dokumentinį filmą sakė: „Mums trūksta lietuviškų legendų, nes Vakarų superherojai pasiglemžę didelę dalį eterio, bet lietuviškas šakotis dažnai geriau nei amerikietiški kukurūzų spragėsiai.“ Filmas kino teatruose pasirodė 2019 m. sausio 11 d. Siužetas Lietuva, 1991-ieji. Nepriklausomybė jau paskelbta, bet šalyje dar dislokuoti sovietų tankai. Reaguojant į nuolatinę agresiją, surenkamas neoficialus lietuviškas spec. būrys, kurį aplinkiniai vadina „Franco žvėrynu“. Nepraėję tinkamo pasiruošimo, bet apsiginklavę didžiuliu patriotizmo ir drąsos užtaisu 15 stipriausių Lietuvos jaunuolių yra pasiruošę kovoti prieš sovietų tankus plikomis rankomis... ir Briuso Li suktukais.Jiems vadovauja kovinės savigynos meistras Pranas Kasteckas – dar kitaip pramintas Francu arba „Kaulų laužytoju“ – kuris pasitelkdamas amerikietiškuose veiksmo filmuose matytus metodus kovos menų paslapčių moko jokios karinės patirties neturinčius jaunuolius. Nuorodos Pilnas dokumentinis filmas svetainėje „LRT.lt“ Išnašos 2018 filmai Lietuvos dokumentiniai filmai
Alviškė – buvęs kaimas Ignalinos rajono savivaldybėje, 4 km į rytus nuo Naujojo Daugėliškio. Gyventojai Šaltiniai Panaikintos Ignalinos rajono savivaldybės gyvenvietės
627 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys pirmadienį pagal Grigaliaus kalendorių. Pasaulyje Įvykiai Įvyko Tranšėjos mūšis, neįvykęs Mekos kuraišitų ir kitų sąjungininkų bandymas atakuoti Medinoje įsitvirtinusius Mahometo vadovaujamus musulmonus. Nuorodos 627 m.
Italijos Rytų Afrika () – Italijos kolonijinės imperijos kolonija Rytų Afrikoje. Apėmė dabartinės Eritrėjos, Etiopijos, Somalio teritorijas. Egzistavo nuo 1936 m. iki 1941 m. Raida Prielaidos susiformuoti Italijos Rytų Afrikai susidarė Italijai plečiant savo valdas Afrikos rage, ir XIX a. pabaigoje ten įkūrus dvi atskiras kolonijas – Italijos Eritrėją ir Italijos Somalilandą. 1936 m., po Antrojo Italijos-Abisinijos karo užkariavus Etiopijos imperiją, buvo nuspręsta sujungti šias visas valdas į vieną koloniją. Šis sujungimas buvo fašistinės Italijos plano dalis. Vėliau buvo planuojama užimti Egiptą, Sudaną, ir taip sujungti visas Italijos valdas Afrikoje. Fašistinė vyriausybė vykdė stiprią italizacijos politiką, kuriai ypač priešinosi etniniai amharai. Po bandymo nužudyti 1937 m., italai nusiaubė Etiopijos šventovę Debre Libanoso vienuolyną, sudegino kai kurių etiopų namus sostinėje. Tam, kad susilpninti istoriškai Etiopijos politikoje viešpatavusius amharus, italai stiprino musulmonų etnines mažumas. Italija kolonijoje vykdė brangiai kainuojančius infrastruktūros projektus, kurie buvo sunkiai pakeliami Italijai. Buvo tiesiami keliai tarp Asmaros, Adis Abebos ir Mogadišo, suplanuoti ir pradėti statyti geležinkeliai, užtvankos, buvo planuojama sostinę Adis Abebą paversti klestinčiu meno ir kultūros miestu. Tačiau planus nutraukė Antrasis Pasaulinis karas, kurio metu Italijos Rytų Afrika buvo atskirta nuo Italijos: patekimą į ją ir Sueco kanalą kontroliavo Britų imperija. Todėl Italija konkuravo su Britanija ir siekė paveržti kai kurias jos kolonijas, pirmiausia Sudaną, kuris būtų sujungęs Rytų Afriką su Italijos Libija. 1940 m. Rytų Afrikos pajėgos užėmė gretimą britų koloniją – Britų Somalilendą. Tai buvo vienintelė Italijos pergalė kare be Vokietijos pagalbos. Kolonijos resursai buvo labai menki, vietiniai kariai prastai apmokyti, krašto infrastruktūra neišvystyta. 1941 m. britai užėmė Kereno tvirtovę, vėliau – Masavą. Taip italai neteko Eritrėjos. Tų pačių metų pabaigoje pasidavė paskutinės italų pajėgos Gondare, ir karas buvo pralaimėtas. Italų partizaninis karas tęsėsi iki pat 1943 m. Pasibaigus karui, kolonija buvo oficialiai panaikinta. Eritrėjos provinciją (iki 1951 m.) ir Britų Somalilendą (iki 1960 m.) ėmė kontroliuoti Jungtinė Karalystė, Etiopija atgavo nepriklausomybę, ir Italijos kontrolėje liko tik buvęs Italijos Somalilandas (iki 1960 m.). Administraciniai vienetai Italijos Rytų Afriką sudarė 6 administraciniai vienetai, kuriuose valdė gubernatoriai. Tai buvo: Italijos Eritrėja – buvo sudarytas prie Italijos Eritrėjos kolonijos prijungus nemažai etninių tigrajų žemių, taip pat etnines danakilių žemes; Italijos Somalilandas – buvo sudarytas prie Italijos Somalilando kolonijos prijungus nemažai etninių somalių žemių; Amharų provincija – suformuota istoriniuose Begmenderio, Godžaro, Vago regionuose, t. y. etninėse amharų žemėse; Scioa provincija – suformuota istoriniame Ševos regione; Hararo provincija – suformuota oromo gyvenamose žemėse; Gala-Sidamo provincija – suformuota etniškai mišriose pietvakarinėse teritorijose. Vicekaraliai ir gubernatoriai Italijos Eritrėją valdė vicekaraliai, pavaldūs Italijos karaliui: Pietro Badoglio 1936 m., Rodolfo Graziani 1936–1937 m., Savojos princas Amedeo 1937–1941 m., Pietro Gazzera 1941 m. gegužė–liepa, Guglielmo Nasi 1941 m. liepa–rugpjūtis. Italijos kolonijos Afrikoje Eritrėjos istorija Etiopijos istorija Somalio istorija
Aukštutinio Verapaso departamentas () – departamentas Gvatemalos centrinėje-šiaurinėje dalyje. Administracinis centras – Kobanas. Geografija Būdingas aukštumų reljefas (paviršaus aukštis iki 2800 m), išraižytas upių slėnių. Yra urvų, drėgnųjų miškų. Svarbiausios upės – Poločikas ir Kahabonas, yra įsteigtas gamtos draustinis Semuk Čampėjus. Gyventojai Dominuojanti departamento tauta – kekčiai. Didžiausi miestai – Kobanas, Čisekas, San Chuan Čamelkas, San Pedro Karčia. Administracinis suskirstymas Departamentas padalintas į 17 savivaldybių: Čahalis Čisekas Kobanas Frai Bartolomė de las Kasas Lankinas Pansosas Raksruha San Kristobal Verapasas San Chuan Čamelkas San Pedro Karčia Santa Krus Verapasas Santa Marija Kahabanas Senahu Taktikas Tamahu Tukuru Santa Katalina la Tinta Šaltiniai Gvatemalos departamentai
Biržų „Atžalyno“ pagrindinė mokykla – dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla, vykdanti pradinio, pagrindinio ir papildomo ugdymo programas. Įstaigos kodas 190545695. Adresas: Sąjungos g. 15, Biržai. Istorija Mokykla įsteigta 1962 m. – 1961 m. kovo mėnesį pakloti pamatai, o 1962 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo pirmieji mokslo metai. 1994 m. pavadinta Biržų „Atžalyno“ vidurine mokykla, 2015 m. tapo pagrindine. Direktoriai Regina Mauragienė Vaidotas Butkevičius Jonas Karosas Mokytojai Ledrūna Petrulionienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Irena Galeckienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Irutė Varzienė, direktorės pavaduotoja ugdymui (iki 2012 m.) Mokiniai Romualdas Brazauskas (g. 1960 m.), krepšininkas, teisėjas Algis Drevinskas, Sarbriukeno Operos teatro solistas Rolandas Makrickas (g. 1972 m.), kunigas, monsinjoras, Vatikano diplomatas, Bažnyčios istorikas Ramūnas Danisevičius (g. 1973 m.), fotomenininkas Žydrūnas Savickas (g. 1975 m.), sunkiaatletis Vaidas Pauliukėnas (g. 1979 m.), krepšininkas Virginijus Jankauskas, krepšininkas Mindaugas Lekerauskas, krepšininkas Vladas Turla, pasaulio šaudymo čempionas Nuorodos Mokyklos svetainė Biržai Lietuvos pagrindinės mokyklos Biržų rajono savivaldybės mokyklos
Reguliatorius arba kompensatorius - automatinio valdymo teorijoje valdymo sistemos dalis, tiesiogiai arba netiesiogiai stebinti valdomą objektą ir generuojanti valdymo signalus. Paprastai reguliatoriai dirba neigiamojo grįžtamojo ryšio principu, kad kompensuotų išorinius trikdžius ir palaikytų sistemą pageidaujamoje būsenoje. Tačiau kartais naudojamas ir tiesioginis ryšys, kai valdymo signalai generuojami nepriklausomai nuo valdomo objekto būklės. Paprasčiausias reguliatorius su neigiamu grįžtamuoju ryšiu tiesiog įjungia ir išjungia valdymo signalą. Kitas nesudėtingas atvejis - proporcinis reguliatorius, kai valdymo signalas yra proporcingas valdymo paklaidai. Kai kurie pastarojo trūkumai (pavyzdžiui, lėtas artėjimas prie pageidaujamos būsenos) gali būti sumažinti naudojant PI arba PID reguliatorių. Kibernetika
Wiklöf Holding Arena, o trumpai WHA stadionas, dar žinomas kaip Sporto parko stadionas () – įvairių paskirčių stadionas Marianhaminoje, Suomijoje. Naudojamas futbolo varžyboms. Jame namų rungtynes žaidžia IFK Mariehamn. Jo talpa yra 1 635 žiūrovai. Istorija „Idrottsparken“ Mariehamne buvo atidarytas visuomenei 1932 m. 1979 m. ant bėgimo takelių buvo išlietas asfaltas. Kita didelė renovacija įvyko 2005 m., kai buvo įrengti žibintai ir pertvarkytos tribūnos. Alandų salų verslininkas Anders Wiklöf sumokėjo už didžiąją dalį šių pertvarkymų ir stadionas buvo pavadintas jo valdomos „Wiklöf Holding“ grupės vardu. 2018 m. vasario mėn. Mariehamno miesto taryba nusprendė iki 2020 m. „Wiklöf Holding“ areną paversti paprastu futbolo stadionu. Dėl reformos bėgimo takai aplink lauką bus pašalinti. Be to, laukas bus pakeistas iš natūralios žolės į šildomą futbolo žolę. Galerija Šaltiniai Nuorodos Soccerway Wiklöf Holding Arena IFK Mariehamnin sivuilla Suomijos futbolo stadionai Marianhamina Alandų sportas
Jurjevas gali reikšti: Estija Tartu miesto senasis pavadinimas. Rusija Jurjevas (Šunvilai), kaimas Karaliaučiaus srityje. Kitos reikšmės Jurjeva
Podolės Skalos pilis – viduramžių laikais pastatytas uždaras gynybinių statinių kompleksas Podolės Skaloje (Ternopilio sritis, Ukraina). Seniau šioje vietoje stovėjo Kijevo Rusios medinė pilaitė, kurią 1240 m. sudegino totoriai. 1331 m. Podolės valdytojai broliai Karijotaičiai pastatė akmeninę pilį, kurią 1393 m. užėmė Vytautas Didysis. Ją kurį laiką valdė ir Švitrigaila. Po 1430 m. Skala (taip anksčiau vadinosi dabartinis miestas) buvo seniūnijos centras, nuo 1434 m. priklausė Lenkijos karalystei. 1515 m. pilis buvo atiduota valdyti Kremenecio seniūnui Stanislovui Lianckronskiui, po trejų metų miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Totoriai nuolat puldinėjo Skalos pilį, tai įvyko 1502, 1503, 1507, 1515 metais. Nors 1513 m. S.Lianckronskis pilį sustiprino, bet tai nepadėjo – 1516 m. totoriai ją iki pamatų sugriovė. XVI a. antrojoje pusėje pilis buvo pastatyta naujai, pagal paskutinius to meto fortifikacinius reikalavimus. Aplink buvo iškastas gilus griovys ir pripildytas Zbučės vandeniu, patekti piliavietėn buvo galima tik pakeliamu tiltu, parakui laikyti iškilo storasienis bokštas. Pilis atlaikė 1620 m. Turkijos kariuomenės apgultį, bet 1648 m. ją užėmė sukilę Bogdano Chmelnickio kazokų būriai. 1672 m. turkai pilį visgi užėmė ir sugriovė. XVIII a. Skalos seniūnas Adomas Tarlo ant griuvėsių pastatė barokinius rūmus, kurie 1765 m., pataikius į juos žaibui, sudegė. Rūmus atkūrė grafai Goluchovskiai, jie šalia užveisė ir parką. Išlikę pilies griuvėsiai buvo nuolat ardomi, tašyti akmenys naudojami kitiems pastatams. Per Antrąjį pasaulinį karą galutinai sunyko ir šalia stovėję rūmai. Šaltiniai Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569. – Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2010 Nuorodos Skalos pilis (ukr.) Andrijus Bondarenko. Skala prie Zbručės (ukr.) Ukrainos pilys Podolė LDK pilys Ukrainoje
Martynas Šernius (1849 m. lapkričio 10 d. Voveriškiuose, Klaipėdos apskritis – 1908 m. balandžio 14 d. Cintjoniškiuose dab. Šilutės dalis) – vertėjas, spaustuvininkas, leidėjas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas. Biografija Baigęs pradžios mokyklą, mokėsi privačiai pas Fridrichą Kuršaitį. Dirbo Priekulės Šrederio spaustuvėje raidžių rinkėju, 1869 m. pašauktas į karinę tarnybą, tarnavo lietuviškame dragūnų pulke Tilžėje. Nuo 1875 m. dirbo Heinricho Holco spaustuvėje Klaipėdoje, 1879–1894 m. Holco ir Šerniaus spaustuvės dailininkas; jie spaustuvėje išspausdino 72 Mažajai Lietuvai skirtas knygas, brošiūras, lapelius. 1878–1904 m. redagavo, o iki 1894 m. ir leido „Lietuvišką ceitungą“ bei priedą ūkininkams „Laukininkų prietelis“. „Lietuviška ceitunga“ tapo tautinio atgimimo skatintoja. Nuo 1878 m. parengė ir leido naujas kalendras (lietuviškus kalendorius), kurių literatūrinėje dalyje spausdino daug grožinių kūrinių. 1898 m. pradėjo leisti liberalų laikraštį vokiečių kalba „Memeler Allgemeine Zeitung“. Palaikė ryšius su Lietuvos veikėjais, savo laikraščiuose spausdino Jono Basanavičiaus, Jono Šliūpo ir kt. raštus. Aktyviai reiškėsi visuomeniniame gyvenime, skatino ginti lietuvybę, kėlė bendradarbiavimo su Didžiąja Lietuva idėjas, rėmė „Aušros“ (1883–1886 m.) leidimą, į lietuvių kalbą išvertė virš 20 protestantų knygelių. Ilgainiui M. Šernius prarado savo santaupas, 1904 m. liga pakirto jo paskutines jėgas. 1905 m. pardavė savo namus Klaipėdoje ir persikėlė pas žmonos gimines į Cintjoniškius prie Šilutės. Šaltiniai Lietuvos redaktoriai Lietuvos leidėjai Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjai Lietuvos spaustuvininkai
Štefanija Vetafu (Ştefania Iuliana Vătafu, g. 1993 m. liepos 12 d., Rimniku Vilča, Vilčos apskritis, Rumunija) – Rumunijos futbolininkė, saugė. Buvo kviečiama į Rumunijos nacionalinę rinktinę. Karjera Futbolą žaisti pradėjo Rumunijoje, atstovavo Klužo „Olimia“ klubui. Tuo metu šis klubas dominavo Rumunijos moterų futbole ir Štefanija Vetafu aštuonis metus iš eilės iškovojo šalies čempionės titulą. Atstovavo Rumunijai UEFA moterų čempionių lygos turnyruose. 2018 m. persikėlė į Ispaniją, kur žaidė UD Granadilla. Nuo 2018 m. rungtyniavo Anderlecht. Su šiuo klubu tapo Belgijos čempione. 2022–2023 m. moterų čempionių lygos atranka UEFA moterų čempionų lyga 2022–2023 m. kvalifikacinėse rungtynėse UKS SMS Łódź kovojo 5-oje grupėje. Pusfinalyje varžėsi UKS SMS Łódź ir Briuselio „RSC Anderlecht” (Belgija). O kitame pusfinalyje kovojo „Gintra” prieš Kuopio „Kups” (Suomija). Belgės įveikė lenkes rezultatu 3:2, Po Anos Rendzios ir Dominykos Kopinskos (realizavo 11 m. baudinį) pelnytų įvarčių lenkės pirmavo rezultatu 2:0, bet neišlaikė persvaros ir pralaimėjo. O suomės rezultatu 2:0 nugalėjo Gintrą. Dėl trečios vietos grupėje kovojo lenkės ir šiaulietės. 2022 m. rugpjūčio 21 d. įvyko lemiamos rungtynės dėl pirmosios vietos grupėje. Jose kovojo KuPS ir Briuselio „RSC Anderlecht”. Pagrindinis laikas baigėsi esant lygiam rezultatui (1:1). 38 minutę pasižymėjo Ştefania Vătafu. Pratęsimo metu komandos pelnė po įvartį ir rezultatas vėl buvo lygus (2:2). KuPS gretose du įvarčius pelnė Gentjana Rochi. Suomijos atstovės palaužė „Anderlecht” tik baudinių serijos metu. Ştefania Vătafu smūgiavo šioje serijoje ir po jos netikslaus smūgio „Anderlecht” ekipa pralaimėjo. Galutinė baudinių serijos baigtis 4-3 lėmė, kad suomės iškovojo pergalę. Į tolimesnį etapą pateko tik grupės nugalėtojos, KuPS futbolininkės, o finalininkės („Anderlecht”) ir paguodos rungtynių dalyvės iš tolimesnių kovų iškrito. Rinktinės Kitados atstovavo Rumunijos jaunimo rinktinėms. Nuo 2009 m. kviečiama į nacionalinę rinktinę. 2020 m. spalio 23 d. rungtynėse prieš Lietuvą 63 min. pelnė įvartė ir rezultatas tapo 1:0. 81 minutę realizavo 11 metrų baudinė ir Rumunijos atstovės pirmavo 3:0. Galutinis rezultatas buvo 4-0 Rumunijos naudai. 2022 m. rugsėjo 2 d. LFF stadione, Vilniuje vykusiose rungtynėse tarp Lietuvos ir Rumunijos rinktinių pasižymėjo įvarčiu. Ştefania Vătafu pačioje rungtynių pradžioje uždirbo 11 metrų baudinį į lietuvaičių vartus, kurį realizavo Mihaela Ciolacu. O 21 minutę pati Ştefania Vătafu pasiuntė kamuolį į vartus ir rezultatas tapo 3:0 rumunių naudai. Šios rungtynės baigėsi lietuvaičių sutriuškinimu; Rumunijos atstovės nugalėjo rezultatu 7:1. Pasiekimai su RSC Anderlecht Čempionė: 2019–2020, 2020–2021, 2021–2022 m. su Klužo „Olimpia“ Čempionė: 2010–2011, 2011–2012, 2012–2013, 2013–2014, 2014–2015, 2015–2016, 2016–2017, 2017–2018 m. Rumunijos moterų futbolo taurė: 2010–2011, 2011–2012, 2012–2013 m. Šaltiniai Nuorodos [ Oficiali klubo svetainė] SOCCERWAY (Apie žaidėją) FLASHSCORE (Apie žaidėją) SOFASCORE (Apie žaidėją) soccerdonna (Apie žaidėją) soccerpunter (Apie žaidėją) worldfootball.net (Apie žaidėją) Globalsportsarchive (Apie žaidėją) Rumunijos futbolininkės
|width="33%" | Paplitimas Šią temą šachmatų kompozitoriai naudoja, kurdami: tiesioginius, sutarto mato, atvirkščio mato, pasakiškus ir retro šachmatų uždavinius. Švedu šachmatų kompozitoriaus Jano Knopelio (Jan Heribert Knöppel, 1918–1995) atvirkščio mato uždavinyje pateiktas sudėtingas ir retas keturių juodųjų pėstininko paaukštinimų ir Albino temos apjungimo sumanymas. {| |width="33%" | |width="33%" | |width="33%" | Šaltiniai Nuorodos Uždaviniai Albino tema Albino ir Pikenini pėstininkai Kabe Moen. Albino tema Šachmatų kompozicijos temos
Vytautas Bareikis (1937 m. sausio 5 d. Skribakiai, Joniškio valsčius – 1995 m. kovo 4 d. Vilnius) – Lietuvos fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras. Biografija 1956 m. baigė Joniškio vidurinę mokyklą. 1961 m. baigė Vilniaus universitetą. 1982 m. fizikos ir matematikos mokslų daktaras. 1961–1967 m. dirbo Fizikos ir matematikos, 1967–1995 m. Puslaidininkių fizikos institute, Fliuktuacinių reiškinių laboratorijos vadovas, 1990 m. profesorius. 1972–1973 m. dirbo Didžiosios Britanijos, 1975 m. Italijos, 1977 m. Kanados, 1984 m. Prancūzijos, 1987–1988 m. JAV mokslo centruose. 1994–1995 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Mokslinė veikla Svarbiausi darbai iš puslaidininkių fizikos: apie karštųjų elektronų triukšmus puslaidininkiuose ir puslaidininkiniuose dariniuose, fliuktuacinius reiškinius, sparčiąją silpnųjų triukšmų mikroelektroniką. 8 išradimų autorius. Bibliografija Karštųjų elektronų difuzija, su kt., 1981 m., rusų kalba Fluktuaciniai reiškiniai puslaidininkiuose nepusiausviromis sąlygomis, su kt., 1989 m., rusų k. Karštųjų elektronų fliuktuacijų spektroskopija puslaidininkiuose, su kt., 1992 m., anglų kalba Įvertinimas 1985 m. LSSR valstybinė premija 1995 m. Lietuvos mokslo premija (po mirties) Šaltiniai LTSR valstybinės premijos laureatai Lietuvos mokslo premijos laureatai Lietuvos fizikai Lietuvos išradėjai
Imbarės, kitaip – Skaudalių, akmuo su dubeniu (valstybės saugomas kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – , senas registro kodas – M202, senas laikinos apskaitos Nr. 377/4) – mitologinis akmuo šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Imbarėje (Imbarės seniūnija), 0,6 km į vakarus nuo kelio ir 0,94 km į pietvakarius nuo jo sankryžos su keliu Salantai–Imbarė, Salanto kairiajame krante, Ožkinio krūmų miške. Akmuo Guli Salanto kairiojo kranto šlaite, Skaudalių alkoje, šalia ąžuolynu apaugusios griovos, 2 m į šiaurės vakarus nuo akivaro. Akmuo nedidelis, 75 cm ilgio šiaurės – pietų kryptimi, 55 cm pločio ir 45 cm aukščio. Vakarų, pietų ir pietryčių pusėse šonai nuskelti. Viršuje, kiek į pietų pusę, iškaltas netaisyklingo apskritimo pavidalo, 24–28 cm skersmens ir iki 6 cm gylio dubuo. Akmens kraštas į šiaurės pusę nuolaidus. Teritorija apaugusi mišku. Anotacinio ženklo nėra. Teritorijos plotas – 0,05 ha. 28 m į vakarus yra Imbarės (Skaudalių) II akmuo su dubeniu, 0,4 km į šiaurės rytus – Imbarės kapinynas, 0,73 km į šiaurę – Imbarės piliakalnis. Tyrimai Akmens aplinką 1985 m. žvalgė Vytautas Daugudis, 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius, 1999 ir 2013 m. – Julius Kanarskas. 1985 m. zondais ištyrus aplinką, 20–30 cm gylyje rasta laužavietės pėdsakų. V. Daugudžio nuomone, akmuo – šioje vietoje po Žemaitijos krikšto veikusios žemaičių pagonių šventovė aukuras. 1994 m. įrašytas į laikinąją kultūros paminklų apskaitą, 2001 m. registruotas kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąraše, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Literatūra Vytautas Daugudis. Iš tolimos Imbarės praeities. – Švyturys – 1986 m. sausio 9 d. Vytautas Daugudis. Pagoniškųjų šventyklų Lietuvoje klausimu. – Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra. – Vilnius, 1992. – P. 58 Vytautas Daugudis. Die Eisenzeitlichen Kultstätten in Litauen.- Archaeologia Baltica. – Vilnius, 1995 Vykintas Vaitkevičius. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. – Liaudies kultūra, 1995. – Nr. 3. – P. 14–15 Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. – Vilnius, 1998. – P. 102–103 (Skaudaliai) Šaltiniai Nuorodos Skaudalių akmuo su dubeniu: Kretingos krašto enciklopedija Lietuvos mitologiniai akmenys Kretingos rajono paveldas Salantų regioninio parko paveldas Imbarė
Gaučiškės piliakalnis, Liolių piliakalnis, Vainikė, Vainikės kalnas (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A1322, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR394) – piliakalnis Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, į pietryčius nuo Liolių kaimo, Liolių seniūnija. Pasiekiamas keliu Lioliai – Gailiai per Flerijoniškę pavažiavus 1,1 km, pasukus į dešinę pietvakarių kryptimi ir pavažiavus lauko keliuku 450 m, yra dešinėje. Piliakalnis Piliakalnis įrengtas Dratvinio kairiajame krante esančiame aukštumos kyšulyje. Iš pietvakarių jį juosia pelkėtas upelio slėnis, iš kitų pusių – žemesni laukai. Aikštelė ovali, pailga pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi, 19 x 17 m (1967 m. – 30 x 20 m)dydžio. 2 m žemiau aikštelės, visuose jos šlaituose, išskyrus pietvakarių yra 6­-14 m (šiaurėje) terasa. Pietrytiniame šlaite yra karjero nuardyto 0,5 m aukščio pylimo išorinis šlaitas. Šlaitai vidutinio statumo, iki 13 m aukščio. Piliakalnis labai apardytas arimų, karjero, aikštelėje iškastos didelės duobės. Apaugęs retomis pušimis. Tyrimai Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1967 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pradžia – viduriu. Šaltiniai Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. Enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1991 m., p 28-29. Lietuvos TSR kutūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.127. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPC archyvas. F.1. Ap.1. B.68. P.103-109. S. Mankevičius. Lioliai ir jų legendos // Lietuva. 1925 m. vasario 28 d. P.5. Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928. p. 174. N. Timofejeva. Liolių apylinkės kultūros paminklai // Komunistinis žodis, Kelmė, 1983 m. rugplūčio 9 d. * Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899. c. 129. Nuorodos Lietuvos piliakalniai Piliakalniai Kelmės rajone
Baltas – ežeras Lietuvoje, Jonavos rajone, 7 km į šiaurės vakarus nuo Upninkų. Ežero ilgis iš šiaurės į pietus - 0,27 km, plotis - iki 0,15 km. Altitudė 75,8 m. Krantai neaukšti. Ežerą supa Bečių miškas. Į šiaurę įsikūręs Kryžiaukos kaimas. Ežeras nenutekantis, priklauso Smalos upelio baseinui (Lokio upės intakas). Šaltiniai Jonavos rajono ežerai
Astanos „Naša Kompaniâ“ – buvęs Kazachijos futbolo klubas iš Astanos. Prijungtas prie Ekibastuzec Ekibastuz klubo. Pasiekimai Sezonai |} Nuorodos RSSSF duomenų bazė (Čempionai ir sezonai) RSSSF duomenų bazė (Taurės turnyrai) RSSSF duomenų bazė (Pirmos lygos sezonai) Nasa Kompania
Paviešečiai – kaimas Panevėžio rajono savivaldybėje, 6 km nuo Berčiūnų. Yra Paviešečių tvenkinys. Gyventojai Šaltiniai Panevėžio rajono savivaldybės gyvenvietės
Smolugi Kolonija () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Dziadkovicės valsčiuje, Semiatičės apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Nuo XIII–XIV a. iki 1569 m. Liublino unijos priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei. Dziadkovicės valsčius
273 m. pr. m. e. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys antradienį pagal Grigaliaus kalendorių. Pasaulyje Įvykiai Romos respublikos pirmuoju konsulu išrinktas Gaius Fabius Licinus, o antruoju konsulu - Gaius Claudius Canina (II kartą). Ašoka (304 m. pr. m. e., Patna, Indija - 232 m. pr. m. e., Patna, Indija), tapo Maurų imperatoriumi, valdė iki 232 m. pr. m. e. Nuorodos 273 m. pr. m. e.
Geltonsparnis trupialas (Agelaius thilius) – trupialinių (Icteridae) šeimos paukštis. Trupialiniai
Metų klaipėdietės rinkimai – labiausiai Klaipėdai ir jos žmonėms nusipelniusios moters rinkimų konkursas, rengiamas nuo 2003 m. Organizuoja dienraštis „Klaipėda“. Rinkimai Pretendentes siūlo ir išrenka dienraščio skaitytojai kiekvienų metų pradžioje. Teikiant kandidatūras, motyvuojama kuo, skaitytojų manymu, viena ar kita moteris nusipelnė Klaipėdai ir miestiečiams. Vėliau vyksta balsavimas už labiausiai, skaitytojų manymu nusipelniusią kandidatę, į dienraščio redakciją siunčiant užpildytus iš laikraščio iškirptais balsavimo lapelius. Nuo 2007 m. balsuoti galima ir telefono skambučiais bei trumposiomis žinutėmis. Balsus skaičiuoja ir daugiausiai skaitytojų „simpatijų“ pelniusių moterų septintuką pateikia redakcija. Kitame etape klaipėdiečiai renka vieną iš 7 pretendenčių. Pelniusios daugiausiai miestiečių simpatijų klaipėdietės vardas paskelbiamas kovo 8-osios išvakarėse per tradiciškai viešbutyje „Klaipėda“ surengtą ceremoniją. Jai suteikiamas Metų klaipėdietės titulas. Antrą kartą tai pačiai moteriai Metų klaipėdietės titulas nesuteikiamas. Metų klaipėdietė tradiciškai apdovanojama juvelyro Vytauto Karčiausko sukurta prabangia sage ir atminimo skulptūrėle. Titulą pelniusių moterų sąrašas 2003 m. – Skaistutė Idzelevičienė (sportinių šokių kolektyvo „Žuvėdra“ vadovė). 2004 m. – Klaipėdos vaikų ligoninės vyriausioji gydytoja Klaudija Bobianskienė (už apleistos ligoninės atgaivinimą). 2005 m. – Aldona Grigaliūnienė (parolimpinė čempionė, „Vyturio“ vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoja). 2006 m. – Olga Žalienė (Lietuvos jūrų muziejaus direktorė). 2007 m. – Kristina Vintilaitė (LR Vyriausybės atstovė Klaipėdos apskrityje). 2008 m. – Žaneta Norkuvienė (daugiavaikė motina, auginanti 6 vaikus, iš kurių 3 – globojami). 2009 m. – Inga Grubliauskienė (Klaipėdos Pilies džiazo festivalio organizatorė, daugiavaikė motina). 2010 m. – Nijolė Hansen (Socialinių problemų sprendimų asociacijos ir Klaipėdos apskrities verslininkų asociacijos pirmininkė). 2011 m. – Loreta Bosienė (medicinos centro "Lorna" įkūrėją, vadovė ir savininkė, filantropė). 2012 m. – Jurga Karčiauskaitė-Lago (juvelyrė, unikaliais darbais garsinanti miestą Lietuvoje ir pasaulyje). 2013 m. – Dalia Kanclerytė (dokumentinių filmų bei labdaringo „Vilties bėgimo“ renginio režisierė). 2014 m. – Janina Tulabienė (Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos "Klaipėdos viltis" vadovė). 2015 m. – Aldona Kerpytė (Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė, viena Klaipėdos apskrities moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, draugijos „Zunda“ įkūrėjų). 2016 m. – Jolanta Česienė (Klaipėdos universitetinės ligoninės dermatologė). 2017 m. – Galina Kučinskienė (Klaipėdos gyvūnų prieglaudos „Būk mano draugas“ vadovė). 2018 m. – Loreta Laurinavičienė (Karalienės Luizės jaunimo centro dailės studijos „Varsa“ mokytoja, jos mokiniai kasmet laimi pasaulyje vykstančiuose renginiuose). 2019 m. – Skaistė Svidraitė (kinologijos studijos vaikams įkūrėja, beglobių gyvūnų socializacijos trenerė). Šaltiniai „Klaipėdos“ dienraštis: Šiandien paaiškės Metų klaipėdietė „Klaipėdos“ dienraštis: Metų klaipėdietė – Kristina Vintilaitė „Klaipėdos“ dienraštis: Rinkime Metų klaipėdietę Lietuvos renginiai Klaipėdos kultūra
Kabanovas (, , nuo 1946 m. rugsėjo 7 d. ) – gyvenvietė Kaliningrado srities centrinėje dalyje, Černiachovsko rajone, nuo 2005 m. Kamenskojės kaimo gyvenvietės kaimas. Istorija Nadruvos žemės kaimo pavadinimas lietuviškos kilmės. 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Vėluvos apskrities kaimas. Nuo 1947 m. Černiachovsko rajono kaimas. Gyventojai Šaltiniai Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228. Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976. Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993. Nuorodos Kabanovas bankgorodov.ru Pelkininkai Černiachovsko rajono gyvenvietės
Hidratacija – vandens prisijungimas prie molekulių, jonų ir pan. Hidratacija kartais vadinamas ir organizmo įsotinimas vandeniu (nors dažniau vartojamas terminas dehidratacija, reiškiantis dalies organizmo vandens praradimą). Jonų hidratacija Tai vandens molekulių jungimasis prie įkrautų molekulių (jonų) vandeniliniais ryšiais, susidarant įkrautąją molekulės dalį ar visą molekulę supančiam vandens molekulių sluoksniui. Skiriama pirminė hidratacija, kai susidaro pirmasis vandens molekulių, besijungiančių su hidratuojama molekule, sluoksnis. Antrinė hidratacija yra papildomų (antrojo, trečiojo ir t. t.) vandens molekulių sluoksnių susidarymas, vandens molekulėms tarpusavyje jungiantis vandeniliniais ryšiais. Hidrofilinių molekulių hidratacija Panašiai kaip ir jonai hidratuojasi ir dalinius krūvius turinčios molekulės. Su tokia hidratacija yra susijęs celiuliozės (medienos), krakmolo brinkimas, kuomet hidratacijos metu prisijungiančios vandens molekulės įsiterpia į vidines medžiagos dalis padidindamos medžiagos tūrį. Dvigubojo ryšio hidratacija Tai organinės chemijos cheminė reakcija, kurios metu OH- grupė ir protonas prisijungia prie alkeno dvigubojo ryšio ir taip gaunamas alkoholis. Paprastai reakcija vyksta stipriai rūgščioje aplinkoje. Nuo hidrolizės skirtumas yra tas, kad hidratacijos metu pagrindinė molekulė neskyla į dvi dalis. Bendru pavidalu tai atrodo taip: RRC=CH2 esant H2O/rūgštis → RRC-CH2-OH Tai pavyzdinė hidratacijos reakcija kurios metu iš 1-metilciklohekseno gaunamas 1-metilciklohesan-1-olis naudojant sieros rūgštį. Cheminės reakcijos
Alaburdiškės – viensėdis Vilniaus rajono savivaldybėje, 3 km nuo Medininkų. Gyventojai Šaltiniai Vilniaus rajono savivaldybės gyvenvietės
Viskis (iš senovės keltų Uisqe beatha, Uisque baugh – gyvybės vanduo, senovės , šiuolaikine anglų kalba Whisky arba Whiskey) – alkoholinis gėrimas, gaminamas fermentuojant grūdų (dažniausiai miežių, kviečių, rugių, kukurūzų) salyklą, o gautą skystį distiliuojant ir brandinant statinėse (paprastai ąžuolo). Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose viskis paminėtas 1405 m. Airijoje, o 1496 m. – Škotijoje. Manoma, kad viskis buvo gaminamas bent kelis šimtus metų iki pirmojo paminėjimo, tačiau tiksli viskio kilmės vieta nėra žinoma. Pasak legendos viskio distiliaciją Britų salose išrado Šventasis Patrikas V a. Šiuo metu manoma, kad distiliacija atrasta maždaug VIII – IX a. Artimuosiuose rytuose, į Britų salas žinias apie distiliaciją atgabeno vienuoliai. Viskio tipai Viskis ir į jį panašūs alkoholiniai gėrimai gaminami visose grūdus auginančiose šalyse. Jie skiriasi žaliavomis, stiprumu, kokybe. Išskiriami tokie pagrindiniai viskių tipai Škotiškas viskis (Scotch, skočas) – paprastai distiliuojamas du kartus, rečiau – tris. Scotch galima vadinti tik Škotijoje distiliuotą ir ne trumpiau kaip 3 metus ąžuolo statinėje brandintą viskį. Salyklinis viskis (Malt Whisky) gaminamas iš miežių salyklo ir distiliuojamas puodo formos distiliavimo aparatu. Single Malt (Vienas salyklas) viskis distiliuotas vienoje įmonėje, bet paprastai būna sumaišytas iš skirtingų statinių – tai maišytojui leidžia sukurti pastovų, nesikeičiantį tos įmonės viskio skonį. Viskio pavadinimas paprastai yra distiliavimo įmonės pavadinimas (pvz., Glenmorangie) su nuoroda, kiek metų viskis brandintas statinėje, ir nuorodomis į kitas manipuliacijas (pvz, jeigu viskis buvo brandintas porto statinėje) Single - cask (viena statinė) – tai nemaišytas salyklinis viskis iš vienos statinės. Vatted malt arba Blended Malt arba Pure Malt arba tiesiog Malt (maišytas salyklas) – tai viskis, sumaišytas iš skirtingų distiliavimo įmonių distiliuotų viskių. Grūdinis viskis (Grain Whisky) – gamintas iš salyklinių ir paprastų miežių, kartais kitų grūdų, nuoseklios distiliacijos būdu. Anksčiau naudotas tik maišymui su kitomis rūšimis, pastaruoju metu rinkoje atsiranda „Single Grain“ viskių. Maišytas viskis (Blended Whisky) – pigesnis viskis, pagamintas iš salyklinio ir grūdų viskio mišinio. Maišoma paprastai daug, skirtingose įmonėse distiliuotų viskių, kad pavyktų pasiekti pastovų, nekintantį mišinio skonį, o viskio pavadinime paprastai distiliavimo įmonė neminima (pvz., Chivas Regal). Viskis, kurioje etiketėje parašyta Scotch Whisky (be papildomų nuorodų) tikriausiai yra maišytas viskis. Airiškas viskis – paprastai distiliuojamas 3 kartus ir ne trumpiau nei 3 metus brandinamas medžio statinėse. Pagrindinės airiško viskio rūšys: Single Malt – salyklinis vienoje įmonėje puodo formos aparatu distiliuotas viskis Single Grain (vienas grūdas) – grūdų viskis, distiliuotas vienoje įmonėje kolonos formos aparatu Blended Whiskey – maišytas viskis Pure pot still whiskey – tik Airijoje gaminama rūšis iš salyklinių ir paprastų grūdų (pastarųjų gali būti net 60 % puodo formos distiliavimo aparatu Kanadietiškas viskis privalo būti brandinamas statinėje ne trumpiau 3 metų. Dauguma rūšių yra maišyti grūdų viskiai. Kartais gaminami iš rugių (arba dedant rugių). Amerikietiškas viskis skirstomas į mišinius (blend) ir grynus (straight) viskius. Straight gali vadintis viskis, įtrauktas į federalinį reglamentą ir brandintas naujoje ąžuolo statinėje ne trumpiau nei 2 metus. Žinomiausi iš federalinio reglamento "įvardintų tipų (named types): Burbonas (Kentukio viskis), gaminamas iš kukurūzų (jų pagal įstatymą turi būti 51 %-79 %), rugių ir miežių Tenesio viskis, kuris skiriasi nuo burbono tuo, kad filtruojamas per medžio anglį, gamintą iš klevo (žinomiausias – Jack Daniels). Terminas „grūdų viskis“ (Grain Whiskey) reiškia neškotišką viskį, kuris gamintas pridedant kitokių nei miežiai grūdų, pvz., kukurūzų arba kviečių, paprastai distiliuojami kolonos formos aparate nenutrūkstamo proceso būdu. Lietuvoje istoriškai gaminti į viskį panašūs gėrimai samanė ir starka. Vartojimas Tradiciškai labiausiai paplitę 2 viskio vartojimo būdai – viskis geriamas grynas su ledu (on the rocks) arba maišomas su sodos vandeniu.
Kadagynas – kaimas Kretingos rajono savivaldybės šiaurinės rytinėje dalyje, 1 km į šiaurę nuo Salantų, prie kelio . Etimologija Pavadinimas kilo nuo žodžio . Vietovardis rašomas , , , . Geografija Kaimas plyti Salanto dešiniajame krante. Pietine dalimi praeina kelias . Ribojasi su Erlėnais, Laiviais, Salantais ir Dvaraliu, nuo kurio jį skiria kelias . Istorija Kaimas susiformavo XVIII a. Minimas nuo 1821 m. 1821 ir 1843 m. buvo po 4, 1866 m. – 5 kiemai, 1923 m. – 10 ūkių. Gyventojai Kultūros paveldas Monumentalus kryžius kelių kryžkelėje (XX a. pr.; atnaujintas 1957 m. ir XX a. pab.) Koplytėlė su ornamentuotu kryželiu, Marijos Maloningosios, Šv. Antano ir Jono Nepomuko skulptūromis, V. ir A. Urbonų sodyba (1939 m., statė Juozas Kazys Anužis, skulptūrų autorius – Adomas Einikis) Skulptūrinis stogastulpis su Rūpintojėlio horeljefu (autorius – Andrius Žilinskas) Šaltiniai Nuorodos Kadagynas: Kretingos krašto enciklopedija Kretingos rajono savivaldybės gyvenvietės
Hetep egiptiečių mitologijoje – ramybė, ramus dvasinis būvis. Dievams skirta auka, medžiaginis atnašavimas. Egiptiečių mitologija
Ajatola (arab. ʾāyat – ‘stebuklas’ + al-ilāh – ‘dievas’, ) – garbingiausias šiitų dvasininkų (mudžtahidų) titulas. Kartais vadinamas ajatola al uzma (didysis ajatola). Daugiausia paplitęs Irane. Titulas suteikia teisę laisvai aiškinti islamo doktriną ir šariato normas. Žymiausi ajatolos: Ruhola Chomeinis (1900–1989), H. A. Montazeris (1922–2009). Rezidencija Kome. Išnašos Religiniai titulai Šiizmas
Nedzinskienė – lietuviška moteriškos giminės pavardė (ištekėjusi moteris). Šios pavardės kita moteriškosios giminės forma yra: Nedzinskaitė (mergautinė pavardė). Ši pavardė kilusi iš vyriškos giminės pavardės Nedzinskas. Pavardę turi šie garsesni asmenys: Birutė Nedzinskienė (g. 1955) – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarė; Danutė Nedzinskienė-Pronskutė (g. 1957) – muzikos mokytoja ir choro dirigentė;
Volovnia () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Jeleniavo valsčiuje, Suvalkų apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 3 km į rytus nuo Jeleniavo, apie 13 km į šiaurę nuo Suvalkų ir 122 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Balstogės. Istorija Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. 1975-1998 m. priklausė Suvalkų vaivadijai. Jeleniavo valsčius
UEFA mugių taurė 1958–1960 m. – antrasis UEFA mugių taurės turnyras, prasidėjęs 1958 metais ir baigtas 1960 m. Turnyras išplėstas iki 16 komandų. Taurę laimėjo klubas, finale nugalėjęs klubą. Aštuntfinalis Ketvirtfinalis Pusfinalis Finalas Nuorodos RSSSF duomenys UEFA mugių taurės sezonai Europos futbolo varžybos 1958–1959 m. Europos futbolo varžybos 1959–1960 m.
Lijonas – buvęs kaimas Kaišiadorių rajono savivaldybėje, 8 km į šiaurės vakarus nuo Žiežmarių, prie Lijono upelio ir Vilniaus–Kauno kelio. Istorija 1923 m. minimas Lijono dvaras, kurį valdė Kamilė Romerytė, tuomet įsigijusi ir Vladikiškių dvarą. Gyventojai Šaltiniai Panaikintos Kaišiadorių rajono savivaldybės gyvenvietės
Kristupas Mykolas Sapiega (1607 m. rugpjūčio 10 d., Ružanai – 1631 m. rugpjūčio 17 d.) – LDK valstybinis veikėjas, Lietuvos didysis pastalininkas (1630–1631 m.) ir Lietuvos didysis raštininkas (1631 m.). Biografija Lietuvos magnatų Sapiegų giminės, Čereisko-Ružano linijos atstovas, herbo „Lis“ savininkas, Lietuvos didžiojo kanclerio Leono Sapiegos (1557–1633) vyresnysis sūnus nuo antros santuokos su Elžbieta Radvilaite (iki 1586–1611). Turėjo brolius Joną Stanislovą ir Kazimierą Leoną. Po namų mokslo ir mokymosi Vilniaus akademijoje baigimo Kristupas Mykolas Sapiega 1621 metais buvo išsiųstas su jaunesniuoju broliu Kazimieru Leonu tęsti mokslus užsienyje. Mokėsi Miunchene, Ingolštate. 1624 metais susirgo tuberkulioze ir kartu su jaunesniuoju broliu sugrįžo į tėvynę. Po neužsitęsusio gydymosi Kristupas Mykolas Sapiega pakartotinai išvyko į užsienį, 1627 metais įstojo į Lioveno universitetą. Vėliau gyveno, po to išvyko į Italiją, kur mokėsi Bolonijos (1628) ir Padujos universitetuose (1629). Progresuojanti liga privertė vėl grįžti namo. 1629 ir 1630 metais buvo du kartus renkamas į seimą. 1630 rugpjūtį gavo Lietuvos didžiojo pastalininkio pareigybę, o 1631 metų kovą tapo Lietuvos didžiuoju raštininku. Mirė nuo tuberkuliozės 1631 metų rugpjūčio 17 d., nebuvo vedęs, vaikų nepaliko. Buvo užsiėmęs istorine ir literatūrine veikla, buvo Dmitrijaus Apsišaukėlio istorijos autorius – „Opowiedzenie dziejów Dymitra cara» и труда «Theses politicae ex Aristotelis libris de republica“. Literatūra Вялікае княства Літоўскае: Энцыклапедыя. У 3 т. / рэд. Г. П. Пашкоў і інш. Т. 2: Кадэцкі корпус – Яцкевіч. – Мінск: Беларуская Энцыклапедыя, 2005. – 788 с.: іл. ISBN 985-11-0378-0. Kristupas Mykolas Lietuvos pastalininkiai Lietuvos didieji raštininkai ATR Seimo atstovai
Lazdynų valsčius (, nuo 1938 m. Amtsbezirk Haselberg) – Rytų Prūsijos administracinis teritorinis vienetas, gyvavęs 1874–1945 m. dabartinės Kaliningrado srities rytinėje dalyje. Priklausė Pilkalnio apskričiai. Valsčiaus centras buvo Lazdynuose. Istorija Suformuotas 1874 m. pagal 1872 m. priimtus „Apskričių nuostatus Prūsijos, Brandenburgo, Pomeranijos, Poznanės, Silezijos ir Saksonijos provincijoms“ iš 3 kaimo bendruomenių ir 1 dvaro apygardos. 1928 m. Lazdynų (Naudvario) dvaro apygarda panaikinta, sujungus ją su Juknaičių valsčiaus Niekelstanaičių ir Užšešupių kaimo bendruomenėmis; naujoji Lazdynų (Naudvario) kaimo bendruomenė 1929 m. perduota Juknaičių valsčiui. 1929–1945 m. valsčių sudarė 3 kaimo bendruomenės: Lazdynų, Šilininkų ir Žalėnų. Valsčius buvo šiaurinėje apskrities dalyje, tarp Užbalių ir Šorelių girių. Didžiausia gyvenvietė 1939 m. buvo valsčiaus centras ir bažnytkaimis Lazdynai (2070 gyv.). Šaltiniai Pilkalnio apskrities valsčiai
Kabinda gali reikšti: Kabinda – miestas Angoloje; Kabinda – miestas Kongo Demokratinėje Respublikoje; Kabinda – Angolos provincija bei anklavas; Kabindos teritorija – Kongo DR, Lomamio provincijos teritorija; Kabindos Respublika – nepriklausomybę pasiskelbusi šalis Angolos teritorijoje.
Sergejus Lingas (, g. 1937 m. gegužės 7 d. Minske) – baltarusių politikas, buvęs Baltarusijos Ministras pirmininkas (1996–2000 m.). Biografija 1960 m. baigęs Baltarusijos žemės ūkio akademiją dirbo agronomu, vadovavo rajono žemės ūkio valdyboms Kapyliaus, Soligorsko rajonuose, buvo Slucko rajono vykdomojo komiteto pirmininkas. 1972–1982 m. – TSKP Smolevičių rajono komiteto pirmasis sekretorius, TSKP Minsko srities komiteto žemės ūkio skyriaus vedėjas, srities komiteto sekretorius. 1982–1986 m. – Minsko srities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, pirmininkas. 1986 m. paskirtas Baltarusijos TSR kainų komiteto pirmininku. Nuo 1991 iki 1994 m. buvo Baltarusijos ekonomikos ministras. 1994 m. prezidentu tapus A.Lukašenkai, paskirtas vicepremjeru. Nuo 1996 m. lapkričio 11 d. iki 2000 m. vasario 18 d. buvo Baltarusijos ministras pirmininkas. 2000–2002 m. – Baltarusijos Respublikos atstovas Jungtinių Tautų organizacijoje. Šaltiniai |- Baltarusijos ekonomistai Baltarusijos ministrai pirmininkai Baltarusijos diplomatai Baltarusijos vicepremjerai
Jonas Mackevičius (1872 m. birželio 18 d. Raguva, Panevėžio apskr. – 1954 m. liepos 25 d. Roveredo, Šveicarija) – Lietuvos dailininkas tapytojas, akvarelistas. Biografija 1884 m. su tėvais persikėlė į Tverę. 1894 m. baigė Maskvos dailei skatinti mokyklą, 1896 m. – kunigaikštytės Taniševos dailės studiją, mokėsi I. Repino privačioje dailės studijoje, 1901 m. baigė Peterburgo dailės akademiją. Žinias gilino keliose Europos dailės mokyklose, daug keliavo. Lankėsi įvairiose Europos valstybėse, Palestinoje, Egipte ir kitur. Gyvendamas Peterburge priklausė „Peredvižnikų draugijai". Artėjant Romanovų dinastijos trijų šimtų metų jubiliejui, 1912 m. nutapė caro Nikolajaus II portretą, kuris paties caro buvo pripažintas geriausiu, leista jį spausdinti jubiliejiniuose leidiniuose. Šis konkursas išgarsino dailininką. 1907 m. dalyvavo pirmojoje lietuvių dailininkų parodoje Vilniuje, o vėliau įstojo į Lietuvių dailės draugiją. 1914–1929 m. gyveno Kaprio saloje, Italijoje. 1926 m. buvo surengtos jo kūrinių parodos Kaune ir kituose miestuose. 1929–1940 m. Kauno meno mokyklos mokytojas, dėstė akvarelę ir piešimą. Per tą laiką dalyvavo dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje. Artėjant sovietinei armijai prie Lietuvos 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Šveicarijoje, Roveredo. Kūryba J. Mackevičius – tradicinio akademinio realizmo atstovas, linkęs į romantizmą. Kai kuriuose Italijos laikotarpio kūriniuose juntama ir impresionizmo įtaka. Didelio formato istoriniuose paveiksluose, 1930 m. tapytuose Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui – „Lietuvių kariuomenė žygiuoja į Vilnių“, „Kunigas Antanas Mackevičius šventina 1863 m. sukilėlių vėliavas“, „Vytautas Didysis Naugardo žemėje“, „Vytautas Didysis ties Juodąja jūra“, „Lucko suvažiavimas“ (1834 m.) ir kt., labai rūpestingai perteikė tų įvykių nuotaikas, tipažus. Paveikslai pasižymi puikiu spalvų koloritu, gera kompozicija. Istorinei temai skirti paveikslai įtaigūs, kompaktiški, svarbi istorinė tiesa. Jo gamtovaizdinė tapyba pasižymi nuotaikingumu, spalvingumu, ypač Kaprio vaizdai. Paminėtini ir jo tapybos darbai – „Piemenaitė“, „Asilėlis su apelsinais“, „Čertosi vienuolyno kiemas“, „Kaprio gatvelė“ ir kt. Kauno Karininkų ramovės rūmų kunigaikščio Vytauto Didžiojo menėje ant storos faneros 1934 - 1937 m. nutapyti paveikslai: „Suvažiavimas Lucke“, „Vytautas priima duoklę iš totorių“, „Vytautas prie Juodųjų jūrų“, „Vytautas prie Naugardo“ ir Jano Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“ interpretacija su pritapyta kryžiuočių stovykla, Lietuvą okupavus rusams ir Ramovėje įsikūrus sovietinės armijos karininkų namams, buvo uždažyti rudais grindiniais aliejiniais dažais. 1997 m. pradėti pirmieji pano restauracijos darbai (restauratorius Kęstutis Andziulis), tačiau dėl lėšų stygiaus jie atidėti ir atnaujinti tik 2005 m. rudenį; baigti 2006 m. Darbus atliko Gražina Samuolytė su restauravimo specialybės studentų praktikantų grupe. „Vytautas Didysis Lucko suvažiavime“ tapytas 1934 m. Paveikslo viduryje pavaizduotas stovintis imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, nuo jo dešinėje – Vytautas Didysis su žmona Julijona, kairėje sėdi imperatoriaus žmona Barbora, Jogailos žmona Sofija ir Jogaila. Vytauto Didžiojo Karo muziejus 1996 m. paskolino Lietuvos Respublikos Prezidentūrai. Paveikslas kabo Prezidento posėdžių salėje. „Jėzaus krikštas” (Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia), nutapytas 1936 m. Kristus vaizduojamas tradiciškai: su perizonijumi įsibridęs į Jordaną, o Šv. Jonas Krikštytojas stovėdamas ant kranto kriaukle pila jam ant galvos vandenį. Paveikslo fone – šviesėjantis dangus. Melsvai gelsvų spalvų gamoje išryškėja šviesus Jėzaus kūnas, baltas jo perizonijus ir tamsiai raudona Šv. Jono Krikštytojo tunika. Paveikslo tapyba akademinė, lygi, glotni. Freska „Stebuklas ties Polocku“ (Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra) lubose virš centrinio altoriaus pagauna kiekvieno maldininko akį. Jos siužeto pagrindas – Šventojo Kazimiero pasirodymas Lietuvos kariuomenei, kovojusiai su gausesnėmis rusų pajėgomis prie Polocko tvirtovės ir pagalba, jas nugalint. „Šv. Kazimieras“ (Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia), nutapytas 1943 m. Daug dailininko paveikslų buvo sukaupta Anykščių bažnyčios klebono monsinjoro Alberto Talačkos (1921–1999 m.) kolekcijoje. Rinkinį dar papildė tapybos kolekcionierius Edmundas Armoška, kuris 2008 m. surengė pirmąją Jono Mackevičiaus 76 tapybos ir akvarelės darbų parodą „Atrasti paveikslai“ Šiaulių dailės galerijoje „Laiptai“. Dailininko 1924 m. Kaprio saloje tapyta realistinė drobė „Alėja“ yra įtraukta Į Kultūros vertybių registrą (unik. kodas ). Įvertinimas 1938 m. DLK Gedimino 3 laipsnio ordinas Literatūra Vidmantas Jankauskas. Dailininkas Jonas Mackevičius, knygoje „Raguva“. Vilnius, Versmė, 2001 m. V. Jankauskas, Jono Mackevičiaus istorinė tapyba: tarp politikos ir mitologijos, Romantizmai po romantizmo, Vilnius, 2000 m. Šaltiniai Lietuvos dailininkai Peredvižnikai Šveicarijos lietuviai Lietuvos tapytojai realistai
„Bali United Football Club“– Indonezijos futbolo klubas iš Balio salos (Blahbatuho gyvenvietės). Namų rungtynes žaidžia „Kapten I Wayan Dipta“ stadione. Istorija Klubo ištakos siekia 1989 m. Pasiekimai Sezonai |} Šaltinis: Šaltiniai Nuorodos globalsportsarchive RSSSF Indonesia - List of Champions Bali
Gatvės muzikos diena – kiekvienais metais gegužės mėnesį vykstanti muzikos šventė, skirta gatvės muzikantams. Pirmoji Gatvės muzikos diena įvyko 2007 m. Vilniuje. Vėlesniais metais šventė vyko ir kituose Lietuvos ir užsienio miestuose. 2020 m. dėl COVID-19 pandemijos šventė Vilniuje vyko liepos 18 d. Istorija Pirmoji Gatvės muzikos diena įvyko Vilniuje 2007 m. Andriaus Mamontovo iniciatyva. Šią idėją palaikė „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ organizacinis komitetas bei Vilniaus miesto meras. Per kelis šventės rengimo metus Vilniuje nusistovėjo teminės zonos – Tibeto skvere pasirodo Rytų kultūros muzikantai, Bernardinų sode – folkloro. Pilies gatvė skiriama akustinės muzikos atlikėjams. Už Vilniaus ribų 2008 m. šventė vyko ir kituose Lietuvos miestuose, 2009 m. prie šventės prisijungė ir užsienio lietuvių bendruomenės. 2012 m. gegužės 19 d. Gatvės muzikos diena vyko ir Tbilisyje (Gruzija). Nuo 2014 m. šventė rengiama ir Kijeve (Ukraina). 2016 m. Gatvės muzikos diena surengta Jerevane (Armėnija). Kritika Daugėjant norinčių dalyvauti šventėje tampa sudėtinga atlikėjus išskirstyti taip, kad vieni netrukdytų kitiems. Šventės metu leidžiama naudoti garso stiprinimo aparatūra neretai užgožia tokios įrangos nenaudojančius atlikėjus. Šaltiniai Nuorodos A. Mamontovo el. laiškas, kviečiantis prisijungti prie 2007 m. „Gatvės muzikos dienos“ Lietuvos muzikos renginiai
Teatras – Lietuvos teatro sąjungos ketvirtinis leidinys, leistas 1957–1991 m. Vilniuje. Istorija Iki 1990 m. leido LTSR teatro draugija bei LTSR teatro veikėjų sąjunga. Tiražas 1981 m. – 3000 egz., 1988 m. – 10 000 egz., 1991 m. – 2000 egz. Spausdino teatrų programas, spektaklių recenzijas, interviu, sezonų apžvalgas, teatro teorijos bei istorijos straipsnius, archyvinę medžiagą. Redagavo Remigijus Vilkaitis, A. Kalinauskas, Ema Mikulėnaitė, A. Gudelis, A. Vabalas, A. Vengris, V. Rupšienė, L. Gudelienė. Šaltiniai Lietuvos žurnalai Lietuvos kultūros spauda Vilniaus spauda
Trasa Fiorano – Formulės 1 bolidų bandymų trasa šalia Maranello, Italijoje. Istorija Trasa pastatyta 1972 Enzo Ferrari iniciatyva ir noru Ferrari kompanijai turėti nuosavą bandymų poligoną. Ją projektuojant, pagrindine idėja pasirinkta koncepcija – sunkiausiai įveikiamų pasaulio trasų fragmentų perkėlimas į vieną vietą. 1996 trasa truputi modifikuota, dėl ko sutrumpėjo 24 metrais iki dabartinių 2 976 m. Joje sumontuota moderni vaizdo, elektroninė apskaitos, telemetrijos sistemos, atskiri priešgaisriniai postai. Nuorodos www.f-1.lt (liet. k.) Formulės 1 trasos Italijoje
Daujotai – kaimas Skuodo rajono savivaldybėje, į rytus nuo Skuodo. Istorija Kaimas įkurtas 1925 m. išparceliavus Šarkės dvarą. 1927 m. pavadinti Daujotais. Gyventojai Šaltiniai Skuodo rajono savivaldybės gyvenvietės
Clifford Straughn Husbands (g. 1926 m. rugpjūčio 5 d.) – seras, Barbadoso generalgubernatorius, einantis pareigas nuo 1996 m. kai mirė buvusi generalgubernatorė Nita Barrow. Nuorodos Biografija Barbadoso politikai
Jihlavos rajonas () – vienas iš penkių Vysočinos krašto rajonų. Administracinis centras – Jihlava. 112 619 gyventojų (2016 m. duomenys). Svarbesnės gyvenvietės Žemiau yra pateikiami didžiausi rajono miestai ir miesteliai: Brtnicė Jihlava Polna Telčas Tršeštis Čekijos rajonai
2016 m. Valensijos motociklų Grand Prix – 18–tasis 2016 m. MotoGP sezono etapas. Jis vyko 2016 m. lapkričio 13 d. Circuit Ricardo Tormo trasoje, Valensijoje. Klasifikacija MotoGP Moto2 Moto3 Nuorodos Motociklų lenktynės
Bas Teras () – miestas Karibuose, Gvadelupos sostinė (Prancūzijos užjūrio valda). Mieste gyvena 12748 žmonės. Gyvenvietė įsikūrusi tokio pat pavadinimo saloje. Bas Teras yra antras pagal dydį miestas Gvadelupos teritorijoje. Yra jūrų uostas. Cukraus pramonės centras. Istorija Bas Teras įkurtas 1643 m. Šaltiniai Gvadelupos miestai Sostinės
Šenjangas (;), seniau Mukdenas (mandžiūr. ) – miestas šiaurės rytų Kinijoje; Liaoningo provincijos administracinis centras. 3,74 mln. gyventojų (2012). Metropolinėje teritorijoje kartu su Fušuno miestu gyvena 7,9 mln. gyventojų (2016 m.). Svarbus šalies susisiekimo ir pramonės centras. Geležinkeliai ir plentai į Dalianą, Dziliną, Čangčuną, Pekiną. Išvystyta mašinų, automobilių, elektrotechnikos gamyba, juodoji ir spalvotoji metalurgija, chemijos, popieriaus, tekstilės, farmacijos, maisto, karinė pramonė. Šenjango apylinkėse gaunama nafta ir gamtinės dujos, kasami mineralai. Įkurta finansų ir prekybos, ekononinių ir technologinių plėtros zonų. Daug universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų, institutų. Kultūrinį paveldą sudaro Mingų ir Čingų dinastijų karališkieji Mukdeno rūmai (nuo 1955 m. muziejus; įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą, 2004 m.), Taičingų rūmai, Cieno, Šišengo budistų šventyklos ir kt. Istorija Miestas susikūrė II amžiuje pr. m. e. 1625–1644 m. buvo Mandžiūrijos valstybės sostinė. Valdant Čingų dinastijai buvo laikomas antrąja (po Pekino) visos Kinijos sostine. Nuo 1658 m. Fengtiano provincijos administracinis centras. Tuomet miestas sinonimiškai vadintas Fengtianu. 1900–1905 m. priklausė Rusijos imperijai, kuri miestą laikė savo atramos punktu Kinijoje. Čia, miesto apylinkėse, 1905 m. vyko vienas Rusijos–Japonijos karo mūšių – Mukdeno mūšis. Dalyvaujant daugiau nei 600 000 karių, tai buvo didžiausias mūšis nuo 1813 m. Leipcigo mūšio, taip pat didžiausias šiuolaikinių laikų mūšis, kuris kada nors vyko Azijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą. Po japonų pergalės Mukdenas tapo vienu iš pagrindinių Japonijos įtakos sferos ir ekonominės ekspansijos į pietų Mandžiūriją taškų. Okupuotas japonų 1931 m. 1945 m. rugpjūčio 20 d. užimtas TSRS kariuomenės ir perduotas Kinijos Respublikai. 1948 m. lapkričio 2 d. užimtas komunistų. Antrojoje XX a. pusėje pradėta plėtoti sunkiąją pramonę. Geografija Šenjangas įsikūręs Liaohės lygumos ir Čangbaišano plokščiakalnio sandūroje, prie Hunhės upės (Liaohės kairysis intakas). Administracinis suskirstymas Taip pat skaitykite – Kinijos administracinis suskirstymas. Dadongas Faku Heipingas Huangu Hunanas Juhongas Kangpingas Liaodžongas Sinminas Sudziatunas Šenbėjus Šenhė Tiesi Literatūra Menning, Bruce W. Bayonets before Battle: The Imperial Russian Army, 1861–1914. Indiana University Išnašos Kinijos miestai Milijoniniai miestai
Ryšių istorijos muziejus – Kauno senamiestyje (Rotušės a. 19) buvęs muziejus. Muziejaus steigėjas – TEO LT. Istorija Ryšių istorijos muziejaus pastatai, kaip ir Kauno rotušė, pastatyti XVI–XVII a. Tai buvo du mūriniai svirnai eksportuojamiems grūdams sukrauti. Per 1655–1660 m. karą pastatai apgriauti. Po Respublikos trečiojo padalijimo svirnuose įrengtas kalėjimas. 1812 m. į vakarus nuo pietinio svirno (Rotušės a. 17) prancūzai pastatė mūrinę kepyklą su 12 duokepių krosnių ir dideliu kaminu, į vakarus nuo šiaurinio svirno (Rotušės a. 20) – fachverkinį sandėlį, o tarp jų – dar vieną trobesį. Tais pat metais abu svirnai apdegė. 1815 m. suremontuota kepykla, pakeistos medinės konstrukcijos, permūryti skliautai, pastatytos dvi naujos krosnys. 1820 m. architektas Žozefas Pusjė (, ?–1821) sudarė projektą, kuriuo numatė pastatuose įrengti pašto kontorą, miesto svarstykles ir susirinkimų salę. Rekonstrukcija vyko 1821–1826 m., prižiūrint architektui Lenzei. Fachverkiniame sandėlyje įrengtos pašto arklidės, kituose pastatuose – paštininko butas, ledainė, vežiminė pašto karietoms. 1822 m. kiemo viduryje iškastas šulinys. XIX a. pirmojoje pusėje pietiniame korpuse įrengta laikina rezidencija pravažiuojančiam į užsienį carui, kitame korpuse veikė restoranas. Tiesiant Peterburgo-Varšuvos-Karaliaučiaus plentą (1830–1835 m.) pastatuose įrengta arklių pašto stotis. 1847 m. Kauno gubernijos nurodymu statybos būrio kapitonas Vinteris parengė pašto stoties rekonstrukcijos projektą. Pagal jį buvo išgriautos duonos kepimo krosnys ir įrengta nauja vežiminė, perstatytas fachverkinis sandėlis, greta arklidžių pastatyta kalvė. 1848–1858 m. kompleksą nuomojo dvarininkas Kupsčius. 1908–1919 m. viename iš flygelių (Rotušės a. 19) gyveno archeologas, dailininkas ir literatas Tadas Daugirdas. Čia prabėgo brandžiausi jo gyvenimo metai. 1898 m. miesto valdybos nutarimu iš Rotušės į buvusio arklių pašto stoties šiaurinio kurpuso antrą aukštą perkeltas Kauno miesto muziejus. 1906 m. mirus jo direktoriui K. Gukovskiui, muziejaus likimu susidomėjo T. Daugirdas. 1909 m. jis tapo muziejaus vadovu ir vadovavo jam iki mirties. Po Antrojo pasaulinio karo pastatai naudoti ūkiniams reikalams. 1982–1984 m. architektė Saulė Mickevičienė atliko komplekso tyrimus. 1994 m. LR Ryšių ministerija, ministro pavaduotojo Antano Mataušo Vaisos iniciatyva šiuose pastatuose įkūrė Pašto, telekomunikacijų ir informatikos muziejų. 2001 m. muziejus pavadintas Ryšių istorijos muziejumi. 2016 m. muziejus reorganizuotas, prijungiant jį prie Kauno miesto muziejaus. Nuspręsta visus muziejaus eksponatus palikti Kaune, išskirstant po tam tikras mieste esančias erdves: VII-ajame Kauno tvirtovės forte, Miesto muziejuje bei KTU universitete. Istorinis pastatas atiduotas Kauno savivaldybės kuruojamam licėjui. Architektūra Du tvora sujungti pašto stoties pastatai stovi simetriškai Rotušės rūmų išilginės ašies atžvilgiu. Tarp korpusų yra uždaras kiemelis, iš abiejų pusių uždarytas tvoromis su segmentinės arkos dvivėriais vartais. Pro juos kiemelis susisiekia iš vienos pusės su aikšte, iš kitos – su ūkiniu kiemu. Didysis ūkinis kiemas uždaromas dvejais vienaaukščiais ūkiniais pastatais su tvora. Į ūkinį kiemą yra iš aikštės atskiri vartai su arkine anga, esantys šalia šiaurinių arklidžių. Kiemas grįstas trinkelėmis ir akmenimis, auga medžiai. Eksponuojama senovinė pašto karieta stikliniame korpuse, telefono-automato būdelė. Teritorijos plotas – 0,33 ha. Pastatai atitinka vėlyvojo klasicizmo tradicijas. Šias tradicijas atspindi simetriškas korpusų komponavimas, vienodais tarpais išdėstyti stačiakampiai langai, didžiuliai, pusapskričiai frontonų langai, karnizai su dantukais. 2001 m. pašto stoties pastatų kompleksas įrašytas į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Muziejus Ryšių istorijos muziejuje buvo kaupiami apie Lietuvos ir kitų pasaulio šalių ryšių raidą pasakojantys pašto, radijo, telegrafo, telefono, informatikos eksponatai, dokumentai, nuotraukos. Čia rengtos filatelijos, filokartijos, numizmatikos, tapybos, dizaino, liaudies amatų, technikos paveldo parodos, bendradarbiaujant su kitomis kultūros įstaigomis ir privačiais asmenimis. Muziejaus teritorijoje atliekant archeologinius kasinėjimus, buvo rasta XVI-XVII a. pabaigos bronzos lydymo krosnies pakura. Tais laikais joje buvo lydomi Kauno varpai. Pakura eksponuojama po specialiu permatomu stogeliu. Šaltiniai Kauno muziejai Lietuvos technikos muziejai Kauno senamiestis Lietuvos istorijos muziejai Nebeveikiantys Lietuvos muziejai Arklių pašto stotys Lietuvoje
Čižiūnai – buvęs kaimas Biržų rajono savivaldybėje, 7 km į šiaurę nuo Papilio. Minimas 1775 m. dvarų dūmų surašymo dokumentuose. 1923 m. buvo 1 ūkis. Gyventojai Šaltiniai Panaikintos Biržų rajono savivaldybės gyvenvietės
Odesos miesto delfinariumas – delfinariumas, esantis Ukrainoje, Odesos mieste, paplūdimio „Lanžeronas“ rajone. Istorija 2003 metais jūrinių žinduolių laikymo, dresiravimo specialistai ir entuziastai susivienijo ir nusprendė Odesoje statyti stacionarų ištisus metus veikiantį delfinariumą. 2004 metų pavasarį buvo atlikti visi parengiamieji darbai ir pradėta statyba. 2005 metų birželio 1 dieną delfinariumas buvo iškilmingai atidarytas. 2013 metų gegužės 27 ir birželio 21 dienomis gimė du delfiniukai. Nuorodos Odesos miesto delfinariumas Delfinariumai Odesa Ukrainos statiniai
Sivaso SK – Turkijos futbolo klubas iš Sivaso. Istorija Klubo ištakos siekia 1967 m. Į aukščiausią Turkijos futbolo lygą Sivasspor pirmą kartą pateko 2005 m. 2008–2009 m. sezone iškovojo antrą vietą. (Aukščiausias klubo pasiekimas per visą gyvavimo istoriją.) 2015–2016 m. liko šešiolikti, po sezono buvo perkelti į žemesnį divizioną. 2016–2017 m. sezone tapo Pirmos lygos nugalėtojais ir pateko į Superlygą. Nuo 2017–2018 m. rungtyniavo stipriausioje šalies lygoje. Pasiekimai Sezonai Lietuviai Ernestas Šetkus, vartininkas 2015–2016 m. Apranga Sportinės aprangos pokyčiai. Namuose žaidžia x apranga. Šaltiniai Nuorodos Oficiali klubo svetainė facebook paskyra FLASHSCORE Globalsportsarchive Sivasspor
AD, ad arba A.D. gali reikšti: Andora – ISO 3166-1 standartu apibrėžtas šalies dviejų raidžių kodas; ISO 3166-2:AD – ISO 3166-2 standarto sudėtinė dalis, apibrėžianti Andoros padalijimą į regionus; Anno Domini – mūsų eros metai.
Juodgalių valsčius (; XIX a. Kryžionų valsčius, , nuo 1939 m. Amtsbezirk Grünhausen) – buvęs administracinis-teritorinis vienetas Karaliaučiaus krašte. Istorija Įkurtas 1874 m. kovo 26 d., maždaug iki 1890 m. vadinosi Kryžionų vardu. Panaikintas baigiantis II pasauliniam karui. Šaltiniai Lankos apskrities valsčiai
Marinos įlanka – įlanka Singapūro pietinėje dalyje ir tęsiasi į rytus iki pat žemutinės miesto dalies. Marinos įlankoje gyvenimas verda visą para. Pagal oficialų aprašymą, tai vieta, „kurioje žmonės gali patirti naujas gyvensenos ir gyvenimo būdo galimybes, keistis naujomis idėjomis ir informacija verslui ir mėgautis turtingomis laisvalaikio ir kultūros paslaugomis“. Būtent šioje vietoje statomi patys inovatiškiausi pastatai, kuriami nauji verslo planai ir rengiami mega renginiai. XX a. aštuntajame dešimtmetyje melioravimo būdu buvo sukurta Marinos įlanka, sukūrusi dabartines centrinę ir pietinę miesto dalis. Dėl to Singapūro upė išteka ne į jūrą, kaip anksčiau, o į įlanką. Nuo 2008 m. šioje vietoje vyksta pirmos istorijoje naktinės Formulės 1 lenktynės Singapūro GP Marina Bay Street trasoje. Šioje įlankoje 2010 m. vyko ir pirmosios istorijoje Jaunimo olimpinės žaidynės. Šaltiniai Nuorodos Įlankos Singapūras
Irmija Zaksas (1919 m. kovo 5 d. Šiauliuose – 1989 m. lapkričio 13 d.) – sovietinis filosofas, marksistiniu požiūriu kritikavęs religiją, ateizmo propoguotojas. Biografija 1936 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. 1941–1945 m. Raudonosios armijos karys. 1946 m. baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą. 1948–1963 m. Vilniaus universiteto dėstytojas. 1963–1976 m. Kauno medicinos instituto filosofijos ir mokslinio komunizmo katedros vedėjas, 1968 m. profesorius. 1965 m. filosofijos mokslų daktaras, pirmasis gavo filosofijos daktaro laipsnį okupuotoje Lietuvoje. 1976 m. perėjo į LSSR MA Filosofijos, sociologijos ir teisės institutą. Reiškėsi mokslinėse konferencijose, išleido brošiūrų bei knygų, bei vadovavo istorinio materializmo seminarams. Marksistinis požiūris į religiją pagal Irmiją Zaksą I. Zaksas, remdamasis istoriniu materializmu, teigė, jog religija atgyveno savo laikus, ir religija privalo nunykti dar esant dabartinei ekonominei bazei (viena iš marksistinės filosofijos tezių – turinys atsilieka nuo formos; ekonominė bazė – turinys, valstybės valdymo aparatas bei religija jame – forma, arba antstatas). Religiją kaip moralės filosofiją turi pakeisti marksistinis humanizmas. Marksistinė religijos traktuotė buvo paplitusi Lietuvoje dar iki marksistinei doktrinai galutinai įsitvirtinant Sovietų Sąjungoje. Iš psichologinės perspektyvos Irmija Zaksas teigė, kad žmones atsigręžti į religiją skatina bejėgiškumas. Jis kritikavo katalikų bažnyčios pažiūras į rasizmą ir eugeniką, religines idealistines koncepcijas biologijoje (mistifikuotas pažiūras į gyvybės esmę ir gyvosios gamtos evoliuciją), skelbė, kad antgamtinis religijos charakteris yra fantastinis, iliuzinis ir todėl žalingas psichologiškai. Anot šio teoretiko, žvelgiant iš ateisto perspektyvos, religingo žmogaus pasaulis yra tarsi sudvejintas, o šis dualizmas yra kiekvienos religijos conditio sine qua non, vedanti žmogų į patį giliausią susvetimėjimą su „šiuo“ (jutiminiu) pasauliu ir tikrąja (visuomenine) žmogaus paskirtimi. Marksistiniu požiūriu pamatinis religijos dualumas, kaip egzistencinio nerimo ir socialinio neveiksnumo prielaida, gali būti dekonstruotas, jei parodytume ideologinį jo pobūdį, o susvetimėjimą įveiktume kūrybišku produktyvumu. Sąlygas dekonstrukcijai sukūrė būtent istorinis vystymasis ir naujos ekonominės bazės susiformavimas. Ateistinę pasaulėžiūrą I. Zaksas vadino „sudedamuoju pažangios demokratinės kultūros elementu“ ir pabrėžė sovietų valdžios svarbą sudarant palankias sąlygas ateizmo Lietuvoje vystymuisi: bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, o mokykla – nuo bažnyčios. Tai, anot I. Zakso, skatino masių išsivadavimą iš religinių prietarų, socialinį optimizmą, mokslinės pasaulėžiūros įsisavinimą, mokslo raidą, švietimą. Filosofinės idėjos Savo darbuose daug dėmesio skyrė laisvamanybei ir ateizmui Lietuvoje, jų raidai. Tyrinėjo laisvamanių literatūros problematiką (mokslas ir religija, moralė ir religija, socialinis religijos vaidmuo), humanistinę ateizmo esmę, religijos ir idealizmo, religijos ir nacionalizmo bei religijos ir egzistencializmo santykius, katalikybės ir egzistencializmo pažiūras į žmogaus esmę. Analizavo katalikiškąją filosofiją, bažnyčios vaidmenį tarpukario Lietuvos ideologiniame gyvenime. Yra tyrinėjęs Imanuelio Kanto etiką ateizmo ir religijos kovoje, jo pažiūras į religiją. Iškėlė Tado Ivanausko, Juozo Galvydžio ir kt. inteligentų vaidmenį kovojant prieš religines pažiūras, stengėsi parodyti medicinos vaidmenį nuvainikuojant sielos nemirtingumo dogmą, apibendrinti medicinos įstaigų bei medikų ateistinio darbo formas ir metodus. Bibliografija Materializmo kova buržuazinėje Lietuvoje prieš religiją ir idealizmą biologijoje. – Vilnius, 1956. – 146 p. Rasizmas ir eugenika buržuazinėje Lietuvoje. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. – 232 p. Ar sulaiko religija nuo pikto? – Vilnius: Politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961. – 51 p. Religija ir nacionalizmas. – Vilnius, 1965. – 43 p. Humanizmas ir religija. – Vilnius: Mintis, 1971. – 197 p. Sielos nemirtingumas ir medicina: medžiaga lektoriui. – Vilnius: Žinija, 1976. – 15 p. Kas sukūrė pasaulio tvarką? – Vilnius: Mintis, 1977. – 63 p. Kto stworzył porządek we wszechświecie? – Vilnius: Mintis, 1977. – 56 p. Kaip ruošti ir skaityti paskaitą marksistinės-lenininės teorijos klausimais: medžiaga lektoriui. – Vilnius: Žinija, 1978. – 16 p. Sąžinės laisvės ir humanizmas: medžiaga lektoriui. – Vilnius: Žinija, 1980. – 18 p. Kto stworzył porządek we wszechświecie? – Kaunas: Šviesa, 1980. – 56 p. Katalikybė ir egzistencializmas: žmogaus problema. – Vilnius: Mintis, 1983. – 198 p. Ateistinės minties raida Lietuvoje. – Vilnius, 1986. – 113 p. Katalikybė ir ekumenizmas: medžiaga lektoriui. – Vilnius: Žinija, 1987. – 22 p. Šaltiniai Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatija: religijos kritika, laisvamanybė ir ateizmas Lietuvoje / Liuda Vileitienė. – Vilnius: Mintis, 1988. – ISBN 5-417-00034-5 Lietuvos filosofai
Šviesa – Jurbarko rajono laikraštis, einantis nuo 1949 m. sausio 3 d. Jurbarke. Istorija Ruošiant išleisti pirmą laikraščio numerį, buvo siūlomas pavadinimas „Nemunietis“, tačiau nutarta naujai steigiamą Jurbarko apskrities laikraštį pavadinti „Tarybine vėliava“. Buvo skelbiami tokie naujo laikraščio uždaviniai: „nušviesti mūsų pasiekimus, iškelti trūkumus, vesti kovą už trūkumų pašalinimą, padėti tarybinėms ir partinėms organizacijoms mobilizuoti apskrities dirbančiųjų mases priešlaikiniam partijos ir vyriausybės uždavinių įvykdymui, pokarinio penkmečio plano įgyvendinimui per ketverius metus ir greitesniam socializmo pastatymui mūsų kaime“. Pirmoji laikraščio „Tarybinė vėliava“ vinjetė nupiešta Prano Mikutaičio. Iki 1950 m. liepos 8 d. Jurbarko apskrities laikraštis, 1950 m. liepos 12 d. – 1962 m. gegužės mėn. – LKP Jurbarko rajono komiteto ir Liaudies deputatų tarybos leidinys. Iki 1950 m. lapkričio 15 d. vadinosi „Tarybinė vėliava“, iki 1962 m. gegužės mėn. – „Po Spalio vėliava“. 1962 m. gegužės mėn. laikraščio „Po spalio vėliava“ redakcija likviduota. 1962–1963 m. leistas tarprajoninis laikraštis „Naujas rytas“ Raseinių ir Jurbarko rajonams. Tai buvo LKP CK ir LTSR MT laikraštis, vėliau jis tapo Raseinių rajono laikraščiu. 1963 m. vėl atkurtas Jurbarko rajono laikraštis. 1963 m. vasario 5 d. išleistas pirmas laikraščio „Šviesa“ – LKP CK ir LTSR MT leidinio prie Jurbarko gamybinės kolūkių ir sovietinių ūkių valdybos – numeris. Nuo 1963 m. kovo 21 d. jis tapo LKP Jurbarko kaimiškojo gamybinio komiteto ir Jurbarko rajono Darbo žmonių deputatų tarybos organu. 1964 m. lapkričio 19 d. SSKP CK lapkričio plenumo nutarimu, kuriame kalbama apie sričių ir kraštų pramonės bei kaimo partinių organizacijų sujungimą, „Šviesos“ laikraštis tapo LKP Jurbarko rajono Darbo žmonių deputatų tarybos organu. 1990–1993 m. ėjo kaip Jurbarko rajono tarybos laikraštis, nuo 1994 m. – rajono laikraštis. Steigėja ir leidėja UAB „Jurbarko šviesa“. 1949 m. ėjo vienąkart-dukart, 1950–1955 m. – du kartus, vėliau – triskart, nuo 1990 m. – du kartus per savaitę. Spausdino Jurbarko spaustuvė, nuo 1984 m. Kauno „Raidės“ spaustuvė. Tiražas: 1949 m. – 1200 egz., 1987 m. – 11 700 egz., 1997 m. – 4200 egz. Nuo 2011 m. „Šviesa" leidžiama du kartus per savaitę: trečiadieniais – 3500 egz., šeštadieniais – 4000 egz. tiražu. Redaktoriai 1949–1950 m. Juozas Ligeika 1950–1951 m. Stasys Kaluževičius 1951–1953 m. Levas Molotokas 1954–1957 m. Liudmila Kožemiačenko 1957–1958 m. A. Korsakienė 1958–1962 m. Valerija Daujotienė 1963–1966 m. Algirdas Alfonsas Pekeliūnas 1966–1968 m. Juozas Jermalavičius 1968–1977 m. Julius Žižys 1977–1983 m. Gintautas Šimboras 1983–1986 m. Aldona Svirbutavičiūtė-Nekrošienė 1986–1991 m. Antanas Salys nuo 1992 m. Gintautas Šimboras Šaltiniai Nuorodos „Šviesa“ Apskričių laikraščiai Rajonų laikraščiai Jurbarko spauda Raseinių spauda
Grinkliškiai – kaimas Molėtų rajono savivaldybėje, 2 km nuo Dubingių, prie Asvejos ežero. Gyventojai Šaltiniai Molėtų rajono savivaldybės gyvenvietės
Tomoakis Makino (, g. 1987 m. gegužės 11 d.) – japonų futbolininkas, rungtyniavęs Japonijos rinktinėje. Nacionalinėje komandoje žaidė nuo 2010 m. Dalyvavimas čempionatuose |} Šaltiniai Japonijos futbolininkai
Straipsnyje pateikiami atrankos į 2022 m. pasaulio futbolo čempionatą Pietų Amerikos (CONMEBOL) zonos rezultatai. Tvarka Atranka vyksta kaip ir anksčiau – visos komandos varžosi tarpusavyje (vienerios rungtynės namie ir vienerios išvykoje) dėl 4 tiesioginių kelialapių į pasaulio pirmenybes ir 1 papildomo (galimybės kovoti dėl kelialapio su kitos konfederacijos komanda). Turnyrinė padėtis Šaltiniai: Varžybos I turas 2:2 2:1 1:0 3:0 5:0 II turas 1:2 4:2 0:1 2:4 2:2 III turas 2:3 1:1 0:3 2:0 1:0 IV turas 2:1 6:1 0:2 2:2 0:2 V turas 1:0 2:1 0:0 3:0 2:0 VI turas  – 0:0 4:2 1:1 1:0 VII turas 3:1 0:0 1:1 0:3 2:0 VIII turas 1:2 0:0 2:2 0:2 1:1 IX turas 1:1 2:0 1:3 1:1 0:1 X turas 1:0 2:1 3:1 3:0 2:0 XI turas 0:0 0:0 1:3 3:0 2:0 XII turas 4:0 0:0 1:0 3:0 4:1 XIII turas 1:0 0:1 1:0 3:0 0:1 XIV turas 3:0 1:2 0:0 0:0 0:2 XV turas 1:1 0:1 1:2 0:1 4:1 XVI turas 2:3 4:1 1:0 4:0 1:1 XVII turas 1:0 3:0 4:0 3:1 3:0 XVIII turas 2:0 0:1 0:4 0:2 1:1 Tarpžemyninės varžybos |} Rezultatyviausi žaidėjai 10 įvarčių Marselas Morenas 8 įvarčiai Neimaras Luisas Suaresas 7 įvarčiai Lautaras Martinesas Lionelis Mesis 6 įvarčiai Rišarlisonas Maiklas Estrada Išnašos XXII pasaulio futbolo čempionato atranka
Kings Kroso Sent Penkro metro stotis () – Londono metropoliteno sistemos metro traukinių stotis. Sujungta su Sent Penkro tarptautine geležinkelio stotimi ir Kings Kroso geležinkelio stotimi. 2019 m. stotis aptarnavo 88,27 mln. keleivių. 2021 m. buvo aktyviausiai naudojama metro stotis Londono metropoliteno sistemoje. Istorija 1863 m. sausio 10 d. stotis oficialiai pastatyta kaip Metropoliteno linijos sistemos dalis. 1968 m. gruodžio 1 d. prijungta prie Viktorijos linijos. 1987 m. stotyje kilo Kings Kroso gaisras, kurio metu žuvo 31 žmogus ir dar bent 100 sužeistų. 2007 m. stotis renovuota ir pritaikyta keleivių persėdimui į Eurostar tarptautinių geležinkelių vėžę. Šaltiniai Londono metropoliteno stotelės
Rojaus vartai (it. Porta del Paradiso) – italų renesanso menininko L. Giberčio 1425−1452 m. sukurtos Florencijos Šv. Jono baptisterijos rytinės durys. Istorija 1401 m. buvo paskelbtas konkursas sukurti Šv. Jono baptisterijos rytines duris. Anksčiau pietines duris buvo sukūręs Andrėja Pizanas ir jos buvo pripažintos meistrišku darbu. Duris užsakė pasiturinčių Florencijos vilnos ir audinių pirklių gildija. Atrinkti septyni konkurso finalininkai dirbo metus laiko, kad paruošti Abraomo ir Izaoko biblijinės scenos pavyzdį. Iš jų buvo atrinkti du geriausi projektai: L. Giberčio ir F. Bruneleskio. Konkursą laimėjo L. Gibertis, kurio scena buvo lyriškesnė, nei scenos žiaurumą akcentuojanti F. Bruneleskio. Be to, L. Gibertis sceną sukūrė iš dviejų dalių ir tam sunaudojo 2/3 bronzos, kurią sunaudojo F. Brunelekis kūręs savo sceną iš daugelio detalių. Pasak L. Giberčio, jis konkursą iškart laimėjo, tačiau F. Bruneleskio pirmasis biografas tvirtino, kad F. Bruneleskiui buvo pasiūlyta dirbti kartu, tačiau jis to atsisakė. L. Giberčiui tuo metu buvo apie 20 metų ir tai buvo didžiulio prestižo užsakymas. Jis dirbo ties durimis apie 20 metų su dirbtuvių pagalbininkais, tarp kurių buvo Donatelas. 1424 m. užbaigtos durys susilaukė aukšto pripažinimo ir L. Giberčiui be konkurso buvo patikėtas kitų durų sukūrimas šiaurinei baptisterijos pusei. L. Gibertis rašė: „man buvo suteikta laisvė jas sukurti taip, kaip aš galvoju, kad jos būtų puikiausios, labiausiai ornamentuotos ir turtingos.“ L. Gibertis apleido ankstesnėse duryse naudotas viduramžiškas kvadrifolijaus formas. Jis suplanavo duryse 10 kvadratinių reljefų, apsuptų 24 skulptūrinėmis figūromis ir 24 galvomis. Jam prireikė 12 metų sukurti ir išlieti pagrindinius reljefus ir dar 15 metų kaldinimo, kad juos užbaigti. Duris užbaigus jų pasisekimas buvo toks didžiulis, kad komisija perkėlė L. Giberčio pirmąsias duris į šiaurinę pusę ir šias nurodė įstatyti rytinėje, labiau prestižinėje, į Florencijos katedrą atkreiptoje, pusėje. Šios durys populiariai buvo pramintos „Rojaus vartais“ pagal Mikelandželo pasakymą: „tokios gražios, kad tiktų Rojaus vartams“. Daugiau nei 500 metų „Rojaus vartai“ buvo viena Florencijos įžymybių. Jų šlovė užtvirtino L. Giberčio vardo vietą meno istorijoje. 1966 m. Arno upės potvynio metu penki reljefai buvo išmušti iš rėmo. Jie po to buvo įkelti atgal ir durys sutvirtintos. 1990 m. durų detalės buvo išardytos restauracijai. Originalių durų vietoje tais pačiais metais įstatyta jų replika. Tuo metu bendras durų vaizdas dėl atmosferos poveikio, vandalizmo ir poliravimo buvo sunykęs. Reljefai buvo nuvalyti, po to 2000 m. panaudotas lazeris restauruojant paauksavimų vietas. Po restauracijos durys eksponuojamos Florencijos katedros meno muziejuje. „Rojaus vartų“ reljefai L. Gibertis buvo vienas pirmųjų menininkų XV a. Italijoje priėmęs vieningos sistemos vaizduojant erdvę idėją. „Rojaus vartų“ reljefuose L. Gibertis naudojo vaizdavimo metodą, labiau būdingą tapytiems dailės darbams ir paremtą L. Alberčio suformuluotais perspektyviojo vaizdavimo principais. Namų vaizdai reljefuose iškalti pagal tapytojų vieno taško linijinę perspektyvą, tačiau arčiau žiūrovo esančios, žemutinės reljefų dalies figūros iškaltos apvaliąja skulptūra, kai kurios figūrų galvos yra visiškai atsietos nuo reljefo. Žiūrovo akims sekant durų scenas aukštyn reljefai plokštėja, sudarant įspūdį, kad toliau esančios formos yra mažiau išsiskiriančios. Tokiais būdais L. Gibertis pasiekė erdvės gilumo perteikimą reljefe, iki tol nemanyta, kad įmanomą. Reljefų figūros vienija gotikinės stilistikos ritminių linijų pasikartojamumą, klasikines pozas ir motyvus su naujovišku veikėjų charakterizavimo, judesio perteikimu ir detalumu. Galerija Reljefuose pavaizduotos biblijinės istorijos, sekamos iš viršaus (į dešinę): Šaltiniai Kleiner, Fred S. Gardner's Art through the Ages: The Western Perspective, 2-as tomas, 2009, p. 426−427 Smithsonian magazine, The Gates of Paradise, Arthur Lubow, 2007 m. lapkritis Encyclopaedia Britannica Renesanso skulptūros Religinės skulptūros
Vegetatyvinis dauginimasis – nelytinis dauginimosi būdas, kai nauji „individualūs“ augalai atsiranda iš vieno motininio organizmo, o ne iš sėklų ar sporų. Tai yra natūralus procesas daugeliui augalų (taip pat bakterijų ir grybų) rūšių. Palikuonys tokiu atveju būna genetiškai identiški motininiam organizmui, todėl vadinami klonais. Dauginimasis ir vystymasis
Fokidė (, IPA: [foˈkiða], , IPA: [foˈkis]) – senovės Graikijos regionas ir šiuolaikinis Graikijos nomas, besitęsiantis nuo vakarinių Parnaso šlaitų rytuose iki Vardosijos kalnų vakaruose, o pietuose – Korinto įlanka. Istorija Fokidės istorijos pradžia nežinoma. Įsiveržus persams 480 m. pr. m. e. fokiečiai kovėsi graikų pusėje, bet dėl neryžtingumo Termopilų mūšyje graikai nuo jų nusigręžė, o Platėjos mūšyje jie jau kovėsi persų pusėje. 457 m. pr. m. e. kai Fokidė bandė išplėsti savo įtaką į Kefiso ištakas Doridės teritorijoje, atvyko Spartos armija ginti „doriečių miesto“. Panašus bandymas užimti Delfus 448 m. pr. m. e. irgi baigėsi Spartos pasipriešinimu, bet po kurio laiko su Atėnų, kurių sąjungininkais tapo 454 m. pr. m. e., pagalba fokiečiai užėmė šventovę. Smukus Atėnų sausumos armijos galiai ryšiai su Fokide nusilpo. Peloponeso karo metu Fokidė buvo nominali Spartos sąjungininkė ir vasalė, bei praradusi Delfus. IV a. pr. m. e. Fokidei kėlė grėsmę Bojotija. Padėję Spartai įsiveržti į Bojotiją per Korinto karą (395–394 m. pr. m. e.), fokiečiai turėjo gintis. Jiems padėjo Sparta 380 m. pr. m. e., bet po to jie turėjo nusileisti didėjančiai Tėbų galiai. Fokidė padėjo Epaminondui įsiveržti į Peloponesą, tik nedalyvavo Mantinėjos kampanijoje (370–362 m. pr. m. e.). 323 m. pr. m. e. Fokidė dalyvavo Lamijos kare prieš Antipatrą, o 279 m. pr. m. e. gynė Termopilus nuo galų. Vėliau mažai žinoma apie Fokidę. III a. pr. m. e. Fokidė atiteko Makedonijai, o dar vėliau Etolijos lygai, kuri 196 m. pr. m. e. galutinai prisijungė Fokidę. Valdant Romos respublikai nacionalinė fokiečių lyga buvo išardyta, bet Augustas ją atgaivino bei grąžino jos balsus Delfų amfiktionijoje, kuriuos ji prarado 346 m. pr. m. e. ir prijungė prie Achajos sinodo. Fokidės lyga paskutinį kartą minima valdant Trajanui. Senovės Graikijos regionai Graikijos nomai
Siankuano provincija ( „Horizontalus miestas“) – Laoso provincija įsikūrusi šalies šiaurės rytuose. Smarkiai nukentėjo per Vietnamo karą. Senovėje buvo žinoma kaip Muang Phuanas. Provincija garsėja dėl čia esančio Akmenų lygumos. Šioje provincijoje kalbančių žmonių (daugiausia phuanai) tarmė skiriasi nuo Vientiano regiono tarmės. Šiame regione labai populiarus Lum Phuan. Administracinis suskirstymas Provincija padalinta į 8 rajonus: Kham Khoune Morkmay Nonghed Pek Phaxay Phookood Thatom Thatom rajonas prie Siankuano provincijos prijungtas 2006 m. atskyrus nuo Saisombuno. Laoso provincijos
Taricha (, ) – miestas pietų Bolivijoje, 1854 m aukštyje, Nuevo Gvadalkviro upelio slėnyje. Tarichos departamento centras. 170,9 tūkst. gyventojų (2006 m.). Maisto (vyno, pieno, vaisių), keramikos, tekstilės pramonė. Yra katedra, kolonijinio laikotarpio pastatų. Istorija Dabartinio miesto apylinkės nuo seno buvo apgyvendintos vietinių indėnų (čurumatų, tomatų). Konkistadorai miestą įkūrė 1574 m. ir pavadino Villa de San Bernardo de la Frontera de Tarixa. Kolonijiniu laikotarpiu buvo žemdirbystės ir vynininkystės centras. 1817 m. prie Tarichos įvyko Tablada de Tolomosos mūšis tarp nepriklausomybės kovotojų ir rojalistų. 1826 m. Taricha inkorporuota į Boliviją (iki tol priklausė Argentinai). Sportas CD Real Tomayapo – futbolo klubas; rungtyniavo aukščiausioje lygoje. Namų rungtynes žaidžia IV Centenario stadione (), talpinančiame 15 tūkst. žiūrovų. Išnašos Nuorodos Bolivijos miestai
Ptičė (, ) – upė Baltarusijoje; Pripetės kairysis intakas. Prasideda Minsko aukštumoje. Teka Polesės žemuma per Minsko, Mogiliovo ir Gomelio sritis į pietus. Įteka į Pripetę ties Skrygalovo gyvenviete. Didžiausias intakas – Oresa (dešinysis). Patvenkta Volčkovsko tvenkiniu. Baltarusijos upės
1990 m. kovo 4 d. vykę rinkimai į Baltarusijos Aukščiausiąją Tarybą senosios įstatymų leidybos institucijos labai nepakeitė: tik 10 % deputatų buvo opozicijos atstovai. Tuo metu šalį valdė komunistai, o konstitucinė sistema buvo paveldėta iš Tarybų Sąjungos. Savo egzistavimą kaip nepriklausoma valstybė Baltarusija pradėjo 1991 m. rugpjūčio 25 d. Valstybinė santvarka 1994 m. kovo 15 d. Baltarusijos Aukščiausioji Taryba priėmė naują Konstituciją. Pagal šią konstituciją valdymo funkcijos yra padalintos tarp Aukščiausiosios Tarybos ir Prezidento, kuris išrenkamas visais gyventojais penkeriems metams ir yra valstybės vadovas. Vykdomąją valdžią įvykdo ministrų Taryba vadovaujant ministrui pirmininkui. Pagal 1996 m. Konstituciją buvo sukurtas dvejų rūmų parlamentas (Nacionalinis susirinkimas). Jis sudarytas iš Respublikos Tarybos ir Atstovų Tarybos. Atstovų Tarybos deputatų rinkimai įvykdomi visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimo teisės pagrindu įskaitant slaptąjį balsavimą. Parlamento įgaliojimų trukmės laikas – 4 metai. Teisminė valdžios šaka nuo 1996 m. pristatoma Aukščiausiuoju teismu, kurio teisėjus paskiria prezidentas, taip pat Konstituciniu teismu, kurio pusę narių paskiria prezidentas, o pusę išrenka Respublikos Taryba. Pirmininką paskiria prezidentas pritariant Respublikos Tarybai. Konstitucinio teismo narių įgaliojimų trukmės laikas – 11 metų. Prezidentas su Atstovų rūmų pritarimu paskiria ministrą pirmininką ir jo pavaduotojus, nustato vyriausybės struktūrą, priima sprendimus dėl viso vyriausybės atsistatydinimo ar jo atskirų narių. Prezidentas skiria valdžios vykdomųjų organų vadovus visose šešiose valstybės srityse. Savivalda Baltarusija yra padalinta į šešias sritis (Bresto, Vitebsko, Gomelio, Gardino, Minsko ir Mogiliovo). Sostinė Minsko miestas laikomas atskiru administraciniu vienetu. Kiekvieną sritį valdo deputatų Taryba, kuri išrenka iš savo narių prezidiumą, skirianti skirtingų administracinių skyrių vadovus. Ši valdymo schema kartojasi žemesniuose lygiuose – rajonuose, miestuose, gyvenvietėse ir kaimuose. Politinės partijos 1992 m. vasario mėn. buvusieji komunistai sukūrė organizaciją „Judėjimas už demokratines reformas – Demokratinė Baltarusija“, kuri sudarė Aukščiausioje Taryboje didžiausią frakciją. Kartu su skirtingomis panslavų grupėmis ji suformavo Baltarusijos Liaudies judėjimą – sąjungą, kuri pasisako už ūkio valstybinio valdymo išsaugojimą ir kuo glaudesnius ryšius su Rusija. Prieš šitas neokomunistines ir panslavų grupes pasisako Baltarusijos Liaudies frontas (BLF), Baltarusijos socialdemokratinė Hromada, didžiausia partija BLF sudėtyje vadovauja partijų ir grupių bloko sudarymui (Suvienytos demokratinės partijos, Baltarusijos nacionaldemokratinės partijos, Baltarusijos valstiečių partijos, Verslininkų Sąjungos, keletas profsąjungų ir t. t.), kurios užima centrines pozicijas. Kairiau jo yra Baltarusijos komunistų partija, o dešiniau – „Baltarusijos krikščionių-demokratinis pasirinkimas“ ir Liaudies santarvės partija. Kitos partijos: Suvienyta pilietinė partija, Agrarinė partija, Visos Baltarusijos vienybės ir sutarimo partija (VBVS), Baltarusijos patriotinė partija, Baltarusijos žaliųjų partija, Baltarusijos Liaudies Fronto partija ir kitos. Kai kurios partijos yra rusiškų partijų filialai. Tarptautiniai santykiai Baltarusija yra Jungtinės Tautų Organizacijos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) narė. 1991 m. Baltarusijos ir Lietuvos vyriausybės pasirašė deklaraciją (pagal kurią kiekviena iš šalių turėjo laikytis ir gerbti etninių mažumų teises), ir sutarimą apie laisvą prekybą su Lietuva, pasirašytą 1993 m. kovo mėn. 1993 m. buvo pasirašyta ekonominė sutartis su Rusija dėl bendros rinkos prekybos ir investicijų sferoje sukūrimo. 1997 m. vasario mėn. Europos Sąjungos Taryba nusprendė nutraukti visas specialios pagalbos Baltarusijai rūšis ir palaikyti tik regioninio ir demokratinio vystymosi programas. 1998–1999 m. Baltarusija veržėsi prie ypač glaudžios integracijos su Rusija. Iš pat pradžių tai lietė Baltarusijos ir Rusijos sąjungos sukūrimą su sekančia integracija į vieningą valstybę. Karinė Baltarusijos politika nukreipta į NATO atoveikį ir karinės sąjungos su Rusija sustiprinimą. 1999 m. gruodžio mėn. buvo pasirašyta tarp Baltarusijos ir Rusijos sutartis dėl Sąjunginės valstybės sukūrimo. Išnašos bn:বেলারুশ#রাজনীতি
Europa Universalis III (EU III) – 4X strateginis kompiuterinis žaidimas, „Europa Universalis II“ tęsinys, kurį sukūrė švedų įmonė „Paradox“. Išleistas 2007 m. sausio 23 d. Turi naują žaidimo variklį. Pradinis žaidimas tęsiasi 300 metų istorijos laikotarpyje: prasideda 1453 m. gegužės 30 d., kai Osmanų imperija užėmė Bizantijos sostinę Konstantinopolį, ir pasibaigia Prancūzijos revoliucija 1789 m. liepos 14 d. Žaidėjas gali rinktis valdyti vieną iš 250 pasaulio šalių iš 300 metų laikotarpio. Žaidžiant už tą pačią valstybę iš naujo, panašiai prasidedantis siužetas paprastai galiausiai susiklosto skirtingai, tiek dėl žaidėjo sprendimų, tiek dėl skirtingų DI sprendimų. Tačiau žaidimo kūrėjai stengėsi išlaikyti istorinį tikslumą maždaug 10–20 metų į priekį nuo žaidimo pradžios. Praplėtimai Napoleon’s Ambition Žaidimo praplėtimas, su kuriuo prailgintas žaidimo laikotarpis iki 1820 metų, patobulinta valdymo sąsaja, daugiau įvairesnių nustatymų leidžiančių žaisti įvairiais režimais. Patobulintas pirklių priskyrimas. In Nomine Žaidimo papildymas praplečia žaidimo laikotarpį 50 prieš pradinę žaidimo versiją, pridėdamas Bizantijos gyvavimo laikotarpį. Naujovės: Ilgesnis žaidimo laikotarpis: 1399–1820 m. Praplėtime perdaryti pagrindiniai DI strateginiai tikslai. Naujos valstybės ir regionai, kurie atsirado suskaidžius didesnius regionus. Iš naujo perkurti sukilimai, su jų tikslais ir ypatybėmis. Du pagrindiniai sukilimo tipai: nacionaliniai (separatistinės kovos už naujos valstybės nepriklausomybę) ir religiniai (siekiama regione pakeisti religiją). Kryžiaus žygio skelbimas, ekskomunikacija – praplėsto popiežių turinčios valstybės galios. Galima atlikti valstybinius ir regioninius sprendimus, kurie, pvz., sumažina sukilimo tikimybę, tačiau taip pat sumažina surenkamus mokesčius. Pakeistas religinio konvertavimo modelis, vietoje vienos brangios misijos, kuri gali būti sėkminga arba ne, įkuriama nuolatinė misija, kurios rezultatas – konvertavimas į norimą religiją arba sukilimas. Heir To the Throne „Heir To the Throne“ – trečiasis žaidimo praplėtimas. Jo naujovės: Perdaryta Casus Belli sistema, kur kiekvienas karas turi savo specifinį tikslą. Monarchai priklauso dinastijoms, ir turi visą valstybę apimančią įtaką diplomatijai. Daugiau galimybių turinčios Šventosios Romos imperijos ir Popiežiaus institucijos. Specifinė diplomatija tarp prekybinių respublikų. Galima tam tikrą provinciją pažymėti kaip Nacionalinės svarbos (National Focus), tokiu būdu padidinti jos ekonominius ir karinius pajėgumus. Buvę Terra Incognita regionai dabar yra matomi, tačiau neįžengiami ir nepanaudojami. Atsirado kultūros tradicijos reitingas, kuris gali būti panaudotas gauti norimo tipo patarėjus. Aneksuoti galima didesnį regionų skaičių, tačiau tai stipriau įtakoja Infamy, neigiamos reputacijos taškus. Divine Wind „Divine Wind “– ketvirtasis žaidimo praplėtimas, kuriame daugiausiai dėmesio skiriama Rytų šalims Japonijai ir Kinijai. Japonijos teritorija padalinta į keturias šalis, kurios kovoja dėl šiogūno titulo. Kinijoje egzistuoja trys valdžios klanai, kurie turi didelę įtaką valstybės vystymuisi. Klajoklių ordos (Aukso Orda, Timuridai ir t. t.) negali vykdyti diplomatijos su sėsliomis valstybėmis ir nuolat su šiomis kariauja, kol priverčia jas mokėti duoklę, paverčia savo vasalais arba yra nugalimos. Klajoklių provincijas sėslios valstybės gali užimti tik kolonizuodamos, o ne taikos sutartimis. Praplėsta pastatų provincijose sistema. Truputį pakeista žemėlapio išvaizda. Įvesta pasiekimų (Achievements) sistema. Modifikacija Žaidimas paprasčiau modifikuojamas, lyginant su ankstesnėmis „Europa Universalis“ serijos dalimis. Galima lengvai keisti įvairius parametrus: provincijų duomenis, žemėlapį, kurti naujas valstybes, religijas, įvykius, technologijas ir jų grupes. Nuorodos Oficialus „Europa Universalis III“ internetinis puslapis Oficialus forumas EU3 Wiki Šaltiniai 2007 kompiuteriniai žaidimai Kompiuteriniai strateginiai žaidimai
Strošiūnai – buvęs kaimas Kupiškio rajono savivaldybėje, 1 km į rytus nuo Girsteikių. Gyventojai Šaltiniai Panaikintos Kupiškio rajono savivaldybės gyvenvietės
Italijos kolonijinė imperija () buvo sukurta, kuomet Italijos karalystė prisijungė prie kitų Europos valstybių ir pradėjo kurti savo kolonijas Afrikoje. Dabartinė Italija, kaip vieninga šalis, gyvavo tik nuo 1861 m. Iki to laiko kelis šimtus metų Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Portugalija, Ispanija ir Nyderlandai plėtė savo užjūrio teritorijas. Viena iš vietų kolonizacijai tapo Afrikos žemynas. I pasaulinio karo pradžioje, 1914 m., Italija užėmė Eritrėjos, Somalio, Libijos ir Egėjo salų teritorijas. Taip pat Italijai priklausė maža 46 hektarų teritorija tarp Kinijos ir Tiandzino. 1895–1896 m. Italija pralaimėjo karą su Etiopija, kuomet ši šalis gavo stiprią karinę paramą iš Rusijos ir Prancūzijos. Tačiau antrame Italijos-Etiopijos kare 1935–1936 m. italai sugebėjo užimti šią šalį. 1917 m. Italija užėmė Albaniją ir paskelbė savo teritorija, o 1918 m. tapo ir Dalmatijos teritorijos šeimininke. Antantės šalys privertė Italiją atiduoti didžiąją dalį Dalmatijos teritorijos, išskyrus Zadarą, naujai įsteigtai valstybei Jugoslavijai. 1920 m. Italija išvedė savo kariuomenę ir iš Albanijos. 1922 m. į valdžią atėjus Benito Mussolinio režimui, Italijos ekspansija vėl padažnėjo. II pasauliniame kare palaikiusi puikius ryšius su Vokietija Italija užėmė naujas teritorijas – Albaniją, dalį Graikijos, Kroatiją, Slovėniją ir dalį Egipto. 1936–1939 m. Italija buvo okupavusi Maljorkos salas, o 1941–1943 m. Italijai priklausė Juodkalnija ir Tunisas. 1943 m. pabaigoje visos Italijos imperinės svajonės žlugo, tais pačiais metais buvo nuversta ir fašistinė diktatūra. Tų metų Ašies pajėgoms pasidavus Tunise ir kitose pasaulio vietose privertė karalių Viktorą Emanuelį III suplanuoti B. Mussolini patraukimą nuo valdžios. Tuo tarpu Italijos užjūrio teritorijose Vokietijos kariuomenė įvykdė perversmus, perėmė jas ir tokiu būdu baigė Italijos valdymą. 1947 m. vasario 10 d. Italija su visomis karą laimėjusiomis valstybėmis pasirašė Italijos taikos susitarimą. Pagal jį Italija prarado visas kolonijines teritorijas.
Alytaus rajono Ryliškių pagrindinė mokykla – dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla Raitininkų seniūnijoje, Ryliškiuose (Alytaus raj.), vykdžiusi pradinio ir pagrindinio ugdymo programas lietuvių kalba. Buvęs įstaigos kodas 190240747. Steigėjas Alytaus rajono savivaldybės taryba. Istorija 2008 m. rugsėjo 1 d. Ryliškių pagrindinė mokykla prijungta prie Alytaus rajono Makniūnų pagrindinės mokyklos, tapo Makniūnų pagrindinės mokyklos Ryliškių pradinio ugdymo skyriumi. 2008 m. spalio 31 d. mokykla uždaryta. Direktoriai Pranas Jauneika 2007–2008 m. l.e.d.p. Irena Platūkienė Buvusios Alytaus rajono savivaldybės mokyklos
Žagarė – kaimas Vilniaus rajono savivaldybėje, 1 km į šiaurės rytus nuo Marijampolio. Etimologija Kaimo vardas tikriausiai kilęs nuo bendrinio žodžio žagaras – „sausas virbas, žabas, žabaras“. Tad pirminė Žagarės reikšmė galėjusi būti „žagaringa vieta; vieta, kur daug žagarų“. Slaviška vietovardžio forma Zagorie, Zahorie reiškia „užkalnė“. Gyventojai Šaltiniai Vilniaus rajono savivaldybės gyvenvietės
Folklandų karas (), Malvinų karas () – karinis konfliktas įvykęs 1982 m. tarp Argentinos ir Jungtinės Karalystės dėl Atlanto vandenyno pietvakariuose esančių Folklando (Malvinų) salų. Tuo metu Argentiną valdžiusi karinė chunta pabandė Folklando salas užimti jėga. 1982 m. balandžio 2 d. argentiniečiai įsiveržė į menkai Britų saugotas salas. Tačiau Jungtinės Karalystės vadovybė nepagailėjo resursų ir atsiuntė karines jūrų, oro bei specialiąsias pajėgas į Folklandus. Argentinos pajėgos neatsilaikė prieš atvykusią Britų kariuomenę. Nors formaliai karo viena kitai nepaskelbė nė viena pusė, dėl karinio konflikto ilgam pašlijo Argentinos ir Jungtinės Karalystės santykiai. Konflikto priežastys Folklando salas 1520 m. atrado Ferdinando Magelano ekspedicija, ieškojusi kelio į Ramųjį vandenyną. 1690 m. jose apsilankė brito John Strong ekspedicija. 1763 m. salas užėmė prancūzai, jas pavadino Malvinų salomis bei įkūrė pirmąją gyvenvietę – Port Luisą. 1765 m. kapitono Džono Bairono ekspedicija salas paskelbė Didžiosios Britanijos karaliaus valdomis. Vėlesni bandymai salas nuolat apgyvendinti buvo nesėkmingi, išstumiant konkurentus dėl salų. Faktiškai salos buvo negyvenamos iki 1820 m. Panašiu laiku – 1816 m. Argentinai tapus nepriklausomai, ji 1829 m. įkūrė Puerto Soledado gyvenvietę. 1833 m. Jungtinė Karalystė, pasinaudodama kariniu konfliktu Argentinoje, užėmė Folklando (Malvinų) salas. Argentiniečių gyvenvietės buvo sugriautos, įvestos karinės pajėgos. Britai ėmė sparčiai kolonizuoti salas. Didžioji dauguma vietos gyventojų buvo britų kilmės ir palaikė Jungtinę Karalystę. Argentina salas laikė savo teritorija. 1976 m. valdžią Argentinoje užgrobus karinei chuntai, šalies ekonominė padėtis blogėjo, kilo maištų tikimybė. Chuntos, vadovaujamos generolo Leopoldo Galtieri, vertinimu, jos padėtį ir įvaizdį, galėjo pagerinti bei argentiniečių patriotinius jausmus sukelti Folklendo salų užėmimas. Chunta tikėjosi, kad Jungtinė Karalystė neatsakys į tokius Argentinos veiksmus karine jėga. 1982 m. kovo 19 d. grupė Argentinos metalo pirklių, kurių tarpe, laikoma, buvo infiltruotų Argentinos karių, iškėlė Argentinos vėliavą P. Sandvičo salose. Vienas Jungtinės Karalystės karo laivas buvo pasiųstas į šias salas. Balandžio 1 d. Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministerija telegrama įspėjo Folklandų salų gubernatorių R. Hunt apie kitą dieną gresiantį Argentinos pajėgų išsilaipinimą salų administraciniame centre Stenlyje. Balandžio 2 d. Argentinos kariuomenė įsiveržė į Folklendo, o kitą dieną ir į P. Sandvičo salas, siekdama jose įvesti argentiniečių valdymą. Tarptautinė reakcija Balandžio 3 d. susirinkusi Jungtinių Tautų Saugumo Taryba daugumą balsų priimta rezoliucija Nr.502 pasmerkė kovos veiksmus ir pareikalavo, kad Argentina nedelsiant išvestų karines pajėgas iš Folklando salų ir spręstų konfliktą diplomatinėmis priemonėmis. Jungtinę Karalystę konflikte palaikė Tautų Sandrauga ir Europos Ekonominė Bendrija, paskelbusi Argentinai ekonomines sankcijas, trukusias iki karo veiksmų pabaigos – 1982 m. birželio 22 d. Dauguma Lotynų Amerikos valstybių konflikte politinėmis priemonėmis palaikė Argentiną. Konflikto pradinėje stadijoje Jungtinės Amerikos Valstijos, sunerimusios dėl potencialaus Argentinos paramos prašymo iš TSRS, bandė atlikti tarpininko vaidmenį. Argentinai atmetus JAV taikos iniciatyvas, JAV valstybės sekretorius A. Heigas pareiškė, kad JAV uždraus parduoti Argentinai ginklus ir suteiks materialinę paramą Jungtinei Karalystei. Čilė suteikė Jungtinei Karalystei informacijos apie Argentinos karines pajėgas ir turimą ankstyvojo įspėjimo radarų sistemą. Konflikto metu, Libija suteikė Argentinai pagalbą ginklais ir amunicija. Konflikto pradžia Įsiveržusi Argentinos kariuomenė, po trumpo mūšio, privertė kapituliuoti saloje dislokuotus britų jūrų pėstininkus. Argentina į Folklando salas įvedė iki 10 000 kariuomenės ir paskelbė salose atkurianti Argentinos suverenitetą. Laikoma, kad Britų galimybės atsiimti Folklandų salas buvo menkos, nes jų oro pajėgos regione buvo žymiai silpnesnės nei Argentinos. Jungtinė Karalystė galėjo sutelkti tik 42 kovos lėktuvus prieš 122 Argentinos orlaivius. Reaguodama į įvykius, Jungtinės Karalystės ministrės pirmininkės M. Tečer vadovaujama vyriausybė nutraukė diplomatinius santykius su Argentina, balandžio 7 d. paskelbė, kad nuo balandžio 12 d. 200 jūrmylių zona aplink Folklando salas yra karo zona, kurioje esantys Argentinos laivai bus nuskandinti. Taip pat Jungtinė Karalystė iš Portsmuto jūrų bazės pasiuntė karines jūrų pajėgas. Abiems pusėms buvo sudėtinga panaudoti aviaciją. Britams pradėjus Folklandų salų jūrų blokadą, Argentinos kariuomenė salose susidūrė su dideliais tiekimo sunkumais, Argentinos aviacija negalėjo pakilti iš Folklendų dėl per trumpo ir vienintelio salose buvusio kilimo ir tūpimo tako. Kita vertus, Britų aviacijai taip pat buvo labai sudėtinga vykdyti kovines operacijas, nes šiems veiksmams ji turėjo tik du lėktuvnešius bei galimybę naudotis labai nutolusioje (apie 6 tūkst. km) nuo karo veiksmų zonos Dangun Žengimo saloje buvusia amerikiečių baze. Balandžio 25 d. Britų pajėgos išsilaipino P. Džordžijos saloje, kurią anksčiau taip pat buvo užėmę Argentinos pajėgos. Šioje saloje argentiniečiai pasidavė britams be pasipriešinimo. Karo veiksmų pradžia 1982 m. gegužės 1 d. Jungtinės Karalystės aviacija pradėjo bombarduoti Argentinos karių pozicijas ties salų sostine Stenliu. Gegužės 2 d. Britų atominis povandeninis laivas „HMS Conqueror“ priartėjo prie Argentinos laivų grupės, vadovaujamos kreiserio „Generolas Belgrano“. Jungtinės Karalystės ministrės pirmininkės M. Tečer įsakymu, Argentinos kreiseris buvo atakuotas, nepaisant to, kad tuomet buvo atvirame vandenyne, už draudžiamos 200 jūrmylių zonos ribų. Į kreiserį buvo paleistos trys torpedos, iš kurių dvi pataikė ir kreiseris nuskendo. Žuvo 323 Argentinos jūreiviai. Tuomet Argentinos vadovybė iš karo veiksmų zonos atšaukė karo laivyną, įskaitant ir vienintelį šalies lėktuvnešį „ARA Veinticinco de Mayo“ ir ėmė daugiau naudoti karines oro pajėgas, tikėdamasi, kad pavyks nuskandinti priešo laivus ir Jungtinės Karalystės pajėgos atsitrauks. Pagrindinės Argentinos avacijos pajėgos karo veiksmų metu veikė iš Rio Grandė jūrų bazės. Gegužės 4 d. Argentinos aviacija, panaudojusi naujausią priešlaivinę raketą „Exocet“, ja pataikė į britų eskadrinį minininką „Sheffield“, kuris nuo pažeidimų netrukus nuskendo. Žuvo 20 laivo įgulos narių. „Sheffield“ buvo pirmasis po Antrojo pasaulinio karo mūšyje nuskandintas Britų karo laivas. Po šių dviejų laivų žūties, dvi savaites truko sąlyginė ramybė, kol gegužės 15 d. Britų specialiosios pajėgos „SAS“ atakavo Argentinos įgulą, dislokuotą šiauriau Vakarų Folklando esančioje Peblo saloje. Atakos metu buvo sunaikinta 11 Argentinos karo lėktuvų. Mūšiai sausumoje Gegužės 21 d. Britų 3-ioji jūrų pėstininkų brigada pradėjo stambų Argentinos kariuomenės pozicijų puolimą, išsilaipindama šiaurės rytinėje Rytų Folklando salos dalyje, San Carlos įlankoje. Atsakydami, Argentinos kariniai lėktuvai atakavo puolančias Britų pajėgas. Jau gegužės 22 d. puolantys britų jūrų pėstininkai įtvirtino krante placdarmą, tačiau argentiniečių aviacija per kelias mūšių dienas nuskandino britų fregatas „Ardeant“ ir „Antelope“ bei eskadrinį minininką „Coventry“. Ankstų gegužės 27 d. rytą britų pajėgos pradėjo Rytų Folklando salos Darvino ir Green Goose miestelių puolimą ir po paros juos užėmė. Puolimo metu žuvo 17 britų ir 47 argentiniečių kariai, dar daugiau nei 900 argentiniečių buvo britų paimti į nelaisvę. Kiti britų 3-iosios jūrų pėstininkų brigados daliniai pradėjo žygį per Rytų Folklandą link pagrindinių Argentinos pajėgų punkto – Stenlio miesto. Žygio metu įvyko keli susirėmimai sausumoje. Birželio 1 d. į kovos veiksmų rajoną atvyko Britų pastiprinimas – 5-oji pėstininkų brigada, turėjusi daugiau nei 5 tūkstančius karių. Tai leido britams detaliau planuoti Stenlio puolimo operaciją. Birželio 8 d. Argentinos aviacija atakavo išsilaipinančias Britų pajėgas ir nukovė kelias dešimtis bei sužeidė daugiau nei šimtą britų karių. Nepaisant patirtų nuostolių, birželio 12 d. naktį britų 3-ioji jūrų pėstininkų brigada užėmė tris aukštumas, o birželio 14 d. 5-oji pėstininkų brigada – dar tris kitas aukštumas prie Stenlio. Mūšių metu žuvo po kelias dešimtis abiejų pusių karių. Birželio 14 d. Stenlyje buvusios Argentinos pajėgos, būdamos apsuptos ir matydamos beviltišką padėtį, paprašė paliaubų. Birželio 20 d. Jungtinė Karalystė susigrąžino ir P. Sandvičo salas, kai pasidavė jose buvusi Argentinos įgula. Tokiu būdu karo veiksmai buvo baigti. Konflikto pasekmės Laikoma, kad trumpas Folklandų karas turėjo dideles politines ir karines pasekmes. Jungtinėje Karalystėje išaugo M. Tečer ir jos vadovaujamos torių partijos populiarumas. 1982 m. spalio 12 d. Londone įvyko Britų kariuomenės pergalės paradas. Po konflikto Folklando salų teisinis statusas kaip Jungtinės Karalystės užjūrio valdos liko nepakitęs. Jungtinė Karalystė ėmė daug investuoti Folklandų salose, padidino vietos savivaldos teises. Argentinoje karinė chunta jau 1982 m. birželio 17 d. neteko valdžios, o 1983 m. šalyje buvo surengti demokratiniai rinkimai. Argentinos ir Jungtinės Karalystės santykiai buvo atkurti 1989 m. spalį, tačiau nei viena valstybė iki šiol nepakeitė savo požiūrio į Folklandų salų teisinį statusą. Argentinos 1994 m. priimtoje konstitucijoje nurodoma, kad Folklandų, P. Džordžijos ir P. Sandvičo salos yra jos teritorijos dalis. Laikoma, kad Folklandų karas buvo ir iki šiol tebėra didžiausia karinių jūrų pajėgų operacija po Antrojo pasaulinio karo. Karo metu išaugo povandeninių laivų panaudojimo reikšmė, tapo akivaizdus antvandeninių laivų pažeidžiamumas, juos atakuojant priešlaivinėmis raketomis. Pirmą kartą istorijoje karo veiksmų metu buvo panaudoti Jungtinės Karalystės vertikalaus kilimo ir tūpimo lėktuvai. Jie laimėjo visus oro mūšius su Argentinos aviacija. Taip pat labai išaugo logistikos ir kovinių sraigtasparnių naudojimo karo veiksmuose svarba. Šaltiniai Nuorodos Pagrindinės Folklandų karo datos Amerikos karai Argentinos istorija Jungtinės Karalystės karai Folklando (Malvinų) Salos
Švento Arkangelo Mykolo bažnyčia () – Romos katalikų bažnyčia Baltarusijos Naugarduko mieste. Ilgą laiką priklausė dominikonų vienuolynui. XVIII a. vėlyvojo baroko su klasicizmo elementais architektūros paminklas, 1857–1922 m. buvo Naugarduko parapijine bažnyčia. Dabar priklauso Gardino vyskupijos Naugarduko dekanatui. Istorija Dominikonai Naugarduke įsikūrė XVIII a., LDK žirgininko Kristupo Chodkevičiaus kvietimu. 1623 m. jis suteikė vienuoliams gyvenamą būstą ir žemes, šimtmečio pabaigoje kiti mecenatai padovanojo Korico ir Perekopo palivarkus. Dominikonų vienuolynui K. Chodkevičius pastatė medinę, o vėliau ir mūrinę Šv. Hiacinto bažnyčią. Šventovė nukentėjo per krašto neramumus, o 1751 m. visai sudegė. Buvo atstatyta ir konsekruota Šv. arkangelo Mykolo vardu, bet 1831 m. gaisras ją vėl apnaikino. Suremontuota O. Mečkovskio lėšomis. Bažnyčioje buvo vertingi paveikslai: dailininko Tenčinskio Šv. Teresės, prof. Pavlovičiaus tapytas Šv. Dominyko atvaizdas (Ticiano paveikslo kopija). Altoriuje kabojo Šv. arkangelo Mykolo paveikslas su sidabriniais apdarais, kuriuos nukalė sugrįžę iš tremties Rusijoje 1831 m. sukilimo dalyviai. Dvi marmurinės atminimo lentos: Teresei Narkevič-Jodko ir Adomui Mickevičiui, vėliau perkeltas į poeto muziejų mieste. Dominikonų vienuolynai Bažnyčią aptarnavo dominikonų vienuoliai, prie vienuolyno veikė šešiametė mokykla–kolegija, kurioje mokėsi ir Adomas Mickevičius, Jonas Čečiotas bei kt. apylinkių kilmingieji. 1832 m. carinė administracija mokyklą uždarė, o 1850 m. tokio pat likimo sulaukė ir vienuolynas. Per Pirmąjį pasaulinį karą besitraukianti Rusijos kariuomenė išsivežė tris varpus, vieną vėliau grąžino, bet bevežant jis buvo įskeltas. Mieste veikė dar viena Dominikonų ordinui priklausiusi Švč. Marijos bažnyčia (pastatyta 1690 m.) su moterų vienuolynu (veikė 1654–1864 m.). Buvusio vienuolyno patalpose buvo įsikūrę caro kareiviai ir neprižiūrima bažnyčia sunyko. Architektūra Pastatas – trinavė bazilika su pusiapvalia apside, prie kurios iš šiaurės pristatyta zakristija. Plokščio fasado viršuje įrengtas trikampis frontonas su bokšteliu, vidų puošia gipso lipdiniai. Šalia bažnyčios stovėjusi mūrinė varpinė neišliko. Šaltiniai Żmigrodzki J. Nowogródek i okolice Навагрудак. Касцёл Святога Міхала Арханёла Туристская энциклопедия Беларуси. Мн. Беларуская Энцыклапедыя, 2007 Стр. 648 Збор помнікаў гісторыі і культуры. Гродзенская вобласць. Стр. 265 Nuorodos Parapijos internetinis puslapis Baltarusijos bažnyčios Naugardukas
Arabų pavasaris (arabų kalba: الثورات العربية‎, al-Thawrāt al-ʻArabiyyah) – demonstracijų, protestų ir karų, vykstančių arabų pasaulyje, banga, kuri prasidėjo 2010 m. gruodžio 18 d. Didžiausios revoliucijos vyko Tunise, Egipte, Jemene ir Libijoje. Pilietiniai neramumai Bahreine ir Sirijoje. Didesni protestai rengti Alžyre, Irake, Jordanijoje, Kuveite, Maroke ir Sudane. Mažesni neramumai užfiksuoti Džibutyje, Libane, Mauritanijoje, Omane, Saudo Arabijoje ir Vakarų Sacharoje. 2011 m. gegužę įvyko susirėmimai Izraelio pasienio teritorijose ir arabų mažumos protestai Irano Chuzestano provincijoje. Tuaregų kovotojai, grįžtantys iš Libijos pilietinio karo, sukėlė konfliktą Malyje, kuris buvo pavadintas Arabų pavasario nesėkme, Šiaurės Afrikoje. Susirėmimai Libane laikomi kaip Sirijos sukilimo smurto poveikis. 2012 m. rugsėjo mėn. Vakarų Krante kilo protestų banga, kuriais palestiniečiai reikalavo mažesnių maisto kainų ir Palestinos Ministro Pirmininko S.Fajado atsistatydinimo. Pasekmės Neramumų metu Tunise ir Egipte atstatydinti prezidentai Zinas Al Abidinas Ben Ali ir Hosnis Mubarakas, paleisti politiniai kaliniai, likviduotos politinės policijos ir buvusios valdančiosios partijos. Libijoje per pilietinį karą žuvo tūkstančiai žmonių, nuverstas ir nužudytas Libijos lyderis Muammar al-Gaddafi. Įkurta Libijos nacionalinė taryba. Jemene kilus neramumams Ali Abdullah Saleh pasitraukė į tremtį. Sirijoje prasidėjo pilietinis karas per kurį žuvo tūkstančiai žmonių. Jordanijos karalius paleido ministrų kabinetą. Omane ir Saudo Arabijoje įvestos ekonominės pertvarkos. Maroke vykdytas referendumas dėl konstitucijos pataisų. Bahreine paleisti politiniai kaliniai, įvykdytos ekonominės reformos. Santrauka pagal šalis Kita informacija Tautų pavasaris Išnašos 2010 metai 2011 metai 2012 metai 2013 metai Arabai Artimųjų Rytų istorija
2019 m. NBA naujokų birža () – Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) naujokų birža, vykusi 2019 m. birželio 20 d. Ši naujokų birža buvo pirmoji, kurioje buvo taikoma nauja loterijos sistema, pagal kurią trys blogiausios komandos turėjo po 14 proc. tikimybę laimėti pirmąjį šaukimą. Šaukimai Išnašos Šaltiniai 2019 NBA Draft - Basketball-Reference.com NBA naujokų birža
Gedužiai – kaimas Kelmės rajono savivaldybėje, 5 km nuo Vaiguvos. Gyventojai Šaltiniai Kelmės rajono savivaldybės gyvenvietės
Gribtainių, Gribtanių piliakalnis, Saukos piliakalnis () – piliakalnis Latvijoje, Sėloje, Jekabpilio savivaldybės teritorijoje, Elkšnių valsčiuje, Saukos ežero rytiniame krante. Saugomas valstybės, valstybinės reikšmės kultūros paminklas, VKPAI Nr. 900. Pasiekiamas keliu Druvos – Sauka – Viesytė ties Mazgribtainiais. Piliakalnis Piliakalnis įrengtas 11 m aukščio atskiroje kalvoje Saukos ežero rytiniame krante, iš pietų ir šiaurės apsaugotoje nedidelių upelių, iš rytų – pelkės. Piliakalnį 1898 m. lankė Augustas Bilenšteinas, 1924 m. birželio 20 d. žvalgė Ernestas Brastinis, 1968 m. nedidelius tyrimus atliko Janis Grauduonis. Nustatyta, kad piliakalnis apgyvendintas II a., vėliau daug kartų tvirtintas, todėl aikštelė ir šlaitai gerokai pakeisti. Rasta šiek tiek keramikos. Piliakalnio vakarų šlaitą skalauja ežero vandenys. Į rytus nuo piliakalnio yra kitas kalnelis, kuris, kaip manoma, buvo naudojamas kulto reikalams. 1,3 km į rytus yra akmuo su „velnio pėda“, 1,7 km – 165,4 m aukščio Ormanių kalnas. Šaltiniai Latvijos piliakalniai Elkšnių valsčius
Džeromas Karlis (, g. 1918 m. birželio 18 d. Niujorkas – 2013 m. birželio 6 d.) – JAV fizikochemikas ir kristalografas, Nobelio chemijos premijos laureatas. Biografija 1937 m. baigė Niujorko Abraomo Linkolno koledžą Brukline, 1938 m. apgynė magistro laipsnį, 1944 m. baigė Mičigano universitetą, filosofijos daktaras. 1943–1944 kartu su žmona Izabela Karle dalyvavo įgyvendinant Manheteno projektą (atominės bombos kūrimas) Čikagos universitete. 1951–1970 m. Mičigano universiteto profesorius, nuo 1968 m. dirbo JAV Karinio laivyno mokslinių tyrimų laboratorijoje Vašingtone. 1981–1984 m. Tarptautinės kristalografijos sąjungos prezidentas. Nuo 1976 m. JAV nacionalinės mokslų akademijos narys. Mirė 2013 m. birželį. Mokslinė veikla Tyrimų sritis – kristalų struktūra. Atrado būdą molekulių struktūrai nustatyti pagal difrakcinį vaizdą, gautą rentgeno spinduliais veikiant cheminių junginių kristalus, sukūrė jos matematinį modelį ir tuo būdu nustatė daugelio mažų biologinių molekulių (hormonai, vitaminai, antibiotikai) trimatę struktūrą, prisidėjo prie šių medžiagų veikimo žmogaus organizme išaiškinimo. 1985 m. jo veikla su H. A. Hauptmanu įvertinta Nobelio chemijos premija. Karle, Džeromas Karle, Džeromas Karle, Džeromas
Rausvieji ešerūnai (Callanthiidae) – ešeržuvių (Perciformes) šeima. Šeimoje 3 gentys, 13 rūšių: Gentys Rausvieji ešerūnai (Callanthias) Grammatonotus Parabarossia Nuorodos Rausvųjų ešerūnų nuotraukos ir rūšių sąrašas Ešeržuvės
Biliškiai – kaimas Kelmės rajono savivaldybėje, 5 km nuo Kelmės. Gyventojai Šaltiniai Kelmės rajono savivaldybės gyvenvietės
Hluchais vadinamos gyvenvietės: Baltarusijoje: Mogiliavo srities Bychavo rajone; Ukrainoje: Voluinės srityje.
Joana Vrublevska (g. 1995 m. lapkričio 27 d., Cechnuve) – Lenkijos futbolininkė, žaidžianti saugės pozicijoje. Buvo kviečiama į Lenkijos nacionalinę rinktinę. Atstovavo KS AZS Wrocław, GKS Katowice, WKS Śląsk Wrocław klubams. Karjera Profesionalią karjerą pradėjo KS AZS Wrocław. Atstovavo klubui 2013–2018 m. Sužaidė daugiau nei šimtą rungtynių aukščiausioje lygoje. 2018–2020 m. žaidė GKS Katowice. 2020 m. vasarą tapo WKS Śląsk Wrocław žaidėja. 2020/21 m. sezone pelnė dešimt įvarčių ir tapo rezultatyviausia ekipos žaidėja. Rinktinės Buvo kviečiama į jaunimo rinktines. Nuo 2016 m. kviečiama į nacionalinę rinktinę. 2020 m. rugsėjo mėn. Lenkijos nacionalinės moterų rinktinės treneris Milošas Stenpinskis () įtraukė žaidėją į išplėstinį rinktinės kandidačių sąrašą. Pasiekimai KS AZS Wrocław Trečia vieta: 2013–2014 m. Asmeniniai pasiekimai išrinkta 2020 metų futbolininke. Šaltiniai Nuorodos Soccerway (Apie žaidėją) slaskwroclaw.pl (Apie žaidėją) Lenkijos futbolininkės
Simas Hiauhė (; 1905 m. gruodžio 17 d. Rautjervyje – 2002 m. balandžio 1 d. Haminoje) – Suomijos kariuomenės snaiperis, Antrojo pasaulinio karo metu dalyvavęs Žiemos kare prieš Sovietų Sąjungą. Manoma, kad Žiemos karo metu jis nukovė daugiau nei 500 priešų, o tai yra didžiausias bet kokio snaiperio nukautų žmonių skaičius per visą ginkluotų konfliktų istoriją. Raudonosios armijos kariai Hiauhę praminė „Baltąja mirtimi“ (rus. Белая смерть, Belaja smert; suom. valkoinen kuolema). Ankstyvas gyvenimas ir jaunystė Simas Hiauhė gimė Rautjervyje, Vypurio provincijoje, kuri buvo pietinėje Suomijos dalyje netoli Rusijos sienos. Jis buvo septintas iš aštuonių vaikų liuteronų ūkininkų šeimoje. Jo tėvas buvo vardu Juhas, o motina Katrina. Simas Hiauhė lankė mokyklą Miettilä kaime ir kartu su savo vyresniuoju broliu dirbo ūkyje. Be ūkininkavimo, prieš atlikdamas karinę tarnybą, Hiauhė užsiėmė medžiokle bei slidinėjimu. Karinė tarnyba Sulaukęs 17 metų Hiauhė prisijungė prie Suomijos civilinės sargybos (Suojeluskunta), kur lavino savo šaudymo įgūdžius. Anot doc. dr. Tapijo Sarelaineno, jis sugebėjo atstumą iki 150 metrų įvertinti 1 metro tikslumu. Dr. Sarelainenas minėjo, kad vieną kartą per civilinės sargybos mokymus Hiauhė per vieną minutę į taikinį pataikė net 16 kartų, šaudydamas į jį iš 150 metrų atstumo. „Tai buvo neįtikėtinas rezultatas naudojant pertaisomą šaunamąjį ginklą, kuomet kiekvienas šovinys turėjo būti tiekiamas rankiniu būdu į įtaisytą penkių šovinių dėtuvę." 1925 m. Hiauhė pradėjo privalomąją karinę tarnybą, trukusią 15 mėnesių, antrame dviračių batalione Raivoloje, Vypurio provincijoje. Vėliau jis mokėsi puskarininkių mokykloje ir tarnavo kaip šauktinis pirmame dviračių batalione Terijokyje (dabar Zelenogorskas). Snaiperio mokymus jis atliko Učio mieste 1938 m., likus tik metams iki karo. Žiemos karo tarnyba Per 1939–1940 m. Žiemos karą Hiauhė tarnavo snaiperiu Suomijos kariuomenėje. Kolos mūšio metu jis tarnavo 34-ojo pėstininkų pulko 6-ojoje kuopoje (Jalkaväkirykmentti 34 arba JR 34), kuriai vadovavo Maroko siaubu pramintas patyręs karininkas Arnė Jūtilainenas. Suomijos šaltiniai teigia, kad Raudonoji armija Hiauhę pavadino „Baltąja mirtimi“ (rus. Белая смерть, Belaja smert; suom. valkoinen kuolema). Su slapyvardžiu „Baltoji mirtis“ suomių Žiemos karo literatūroje Hiauhė pirmą kartą pasirodė devintojo dešimtmečio pabaigoje. Taip pat Suomijos laikraščiuose jis dažnai buvo vaizduojamas kaip mitinis herojus, įgyjantis nematomo suomių kario pavidalą. Hiauhė būdavo apsirengęs balta kamufliažine apranga, o Raudonosios armijos priešininkai stokojo tokios aprangos, todėl jie buvo lengvai pastebimi žiemos aplinkoje. Taip pat sovietų kariai buvo itin prastai organizuoti, nes Didžiojo Valymo metu Sovietų Sąjungoje buvo sušaudyta dauguma Raudonosios armijos vadų. Šie bei kiti veiksniai leido suomių kariams įgyti pranašumą ir Simui Hiauhei nukauti daug priešų. Snaiperio pasiekimai Visi Hiauhės priešininkų pašalinimai buvo įvykdyti per mažiau nei 100 dienų. Jo, kaip snaiperio, nukovimų skaičius buvo pagrįstas jo paties pranešimais, patvirtintais jo bendražygių. Tik neabejotinai nušauti priešininkai buvo įskaičiuojami į bendrą nukovimų skaičių. Likvidavimai automatiniu šautuvu nebuvo įskaičiuojami. Tikras Simo Hiauhės nukovimų skaičius pagal įvairius šaltinius yra įvardijamas skirtingai: Karo kapelionas Antis Rantama savo dienoraštyje priskyrė jam 542 nukovimus; Hiauhės padalinio vadas Anteras Svensonas jam priskyrė 219 patvirtintų nukovimų su snaiperio šautuvu ir tiek pat su automatiniu ginklu; Suomijos istorikas Ristas Marjoma savo straipsnyje, paskelbtame Nacionalinėje Suomijos biografijoje, priskyrė Hiauhei „daugiau nei du šimtus“ nukautų priešų. Šios ginčytinos statistikos situaciją dar labiau apsunkina tai, kad Hiauhės pasiekimai buvo naudojami kaip propagandos įrankis. Hiauhė niekada apie šią statistiką nekalbėjo viešai, tačiau savo asmeniniuose memuaruose pasidalijo aukų skaičiumi. Jis teigia, jog tai yra jo "nuodėmių sąrašas“ ir mano, kad bendras jo nušautų priešų skaičius yra apie 500. Memuaruose, kuriuos jis parašė 1940 m., pavadinimu „Sotamuistoja“ (liet. Karo memuarai), aprašo savo išgyvenimus nuo Žiemos karo pradžios iki pat pabaigos. Memuarai buvo paslėpti dešimtmečius, tačiau 2017 m. juos atsitiktinai atrado žmonės, studijavę Simo Hiauhės karo istoriją. Šaunamieji ginklai ir taktika Hiauhė naudojo jam išduotą civilinės gynybos šautuvą, ankstyvos serijos SAKO M/28-30, kurio serijos numeris buvo 3528, o civilinės gynybos numeris – S60974. Tai buvo suomių civilinės gvardijos „Mosin-Nagant“ šautuvo variantas, dar žinomas kaip „Pystykorva“, užtaisytas suomių sukurtais Mosin-Nagant 7,62 × 53R šoviniais. Kovodamas kaip grupės vadas kartu su savo daliniu, jis naudojo automatą Suomi KP/-31. Priešingai nei Raudonosios armijos kariai, Hiauhė pirmenybę teikė geležiniams, o ne teleskopiniams taikikliams. Teleskopiniai taikikliai šaltu oru linkę aprasoti, o saulės šviesa gali atsispindėti nuo teleskopinio taikiklio lęšių ir atskleisti snaiperio padėtį. Kitaip nei teleskopiniai, geležiniai taikikliai leidžia snaiperiui išlikti mažiau pastebimam. Taip pat jais galima pasikliauti net esant dideliam šalčiui. Hiauhė buvo tik 160 cm ūgio, todėl jis galėjo gerai pasislėpti sniego duobėje, kur ramiai gulėdavo ir ilgą laiką stebėdavo priešą. Jis buvo įpratęs gerokai prieš aušrą persikelti į pasiruoštą stebėjimo vietą, kurią palikdavo tik po saulėlydžio. Nors temperatūra lauke svyravo nuo -20 °C iki -40 °C, šaltis Hiauhei nekėlė rūpesčių, nes jis manė, kad tai tėra tinkamos aprangos problema. Priešais savo stebėjimo vietą jis dažnai sukraudavo tankius sniego kauburėlius, kad išliktų mažiau pastebimas, turėtų atramos šautuvui ir sumažintų šūvio sukeltą sniego bangą. Kad garavimas, kvėpuojant šaltu oru, neišduotų buvimo vietos, stebėdamas priešus burnoje laikydavo sniegą. Sužalojimas 1940 m. kovo 6 d. Simas Hiauhė buvo sunkiai sužeistas, kai sprogstamoji kulka, iššauta Raudonosios armijos kario, pataikė jam į apatinio žandikaulio kairiąją pusę. Po mūšio jis buvo rastas paliktas ant lavonų krūvos be sąmonės ir, kaip atrodė, negyvas. Kolega kareivis, jo ieškojęs vadovaujančio karininko įsakymu, pastebėjo lavonų krūvoje trūkčiojančią koją ir rado Hiauhę gyvą. Kulka numušė viršutinį žandikaulį, didžiąją dalį apatinio žandikaulio ir didžiąją dalį kairiojo skruosto. Simas Hiauhė atgavo sąmonę kovo 13 d., praėjus savaitei nuo incidento. Tačiau gandai apie jo mirtį pasklido Suomijoje ir Sovietų Sąjungoje. Apie savo mirtį Hiauhė perskaitė laikraštyje ir išsiuntė redaktoriams laišką, kad būtų ištaisytas šis nesusipratimas. Jis praleido 14 mėnesių sveikdamas nuo patirto sužalojimo ir ištvėrė net 26 operacijas. Hiauhė norėjo pratęsti tarnybą Tolesniajame kare (1941–1944),tačiau dėl pernelyg sunkių sužalojimų jam to daryti nebuvo leista. Apdovanojimai Hiauhė buvo apdovanotas pirmos ir antros klasės Laisvės medaliais, taip pat trečiojo ir ketvirto laipsnio Laisvės kryžiais, iš kurių du pastarieji paprastai būdavo skiriami tik įgaliotiems karininkams. Kaip papildomą pagarbos ženklą, 1940 m. vasario 17 d. jis gavo vardinį SAKO M/28-30 „Pystykorva“ garbės šautuvą (serijos numeris 100 781). Jį padovanojo švedų verslininkas Eugenas Johansonas, o įteikė Hiauhės padalinio vadas Anteras Svensonas. Vėliau Hiauhė šį šautuvą padovanojo Karelijos jėgerių bataliono paveldui, iš kurio 2013 m., iširus Šiaurės Karelijos brigadai, šis buvo perkeltas į Suomijos karo muziejų. Netrukus po Žiemos karo, 1940 m. rugpjūčio 28 d., Suomijos kariuomenės vadas Karlas Manerheimas priemė sprendimą paaukštinti Hiauhę iš alikersantti (žemiausio puskarininkio rango), iki vänrikki (pirmojo karininko karinio rango). 1941 m. Hiauhė buvo nominuotas Manerheimo kryžiaus kavalieriumi – iškiliausiu Suomijos kariniu apdovanojimu. Tačiau nominacija liko „svarstoma“. Pokario gyvenimas Prireikė kelių metų, kol Hiauhės sveikatos būklė atsistatė po patirto sužalojimo, pareikalavusio ilgo gydymo ir daugybės operacijų. Nors jo veidas buvo subjaurotas visą likusį gyvenimą, jis visiškai pasveiko ir po Antrojo pasaulinio karo jam buvo duotas nuosavas ūkis prie Valkjervio ežero, nedidelėje Ruokolahčio savivaldybėje. Hiauhė tapo sėkmingu medžiotoju ir šunų augintoju. Kartą jam teko medžioti kartu net su Suomijos prezidentu Urhu Kekonenu. Hiauhė buvo žinomas kaip kuklus žmogus, kuris niekada nesigyrė savo karo nuopelnais. Jis retai kalbėjo apie karą ir savo išgyvenimus. 2001 m. gruodį, prieš pat savo 96-ąjį gimtadienį, per Nepriklausomybės dienos interviu laikraštyje „Helsingin Sanomat“ Simas Hiauhė atviravo apie savo karo išgyvenimus. Paklaustas, ar nesigailėjo nužudęs tiek daug žmonių, jis atsakė: „Aš padariau tai, kas man buvo liepta, geriausiai kiek galėjau. Suomijos nebūtų, jei visi kiti nebūtų pasielgę taip pat.“Nepaisant to, jis sulaukė daug neapykantos ir net grasinimų mirtimi. Dalis žmonių smerkė jo Žiemos karo poelgius. Paskutinius savo metus Hiauhė praleido karo veteranų slaugos namuose Haminoje, kur mirė 2002 m., sulaukęs 96 metų. Jis palaidotas Ruokolahtyje – mieste, kuriame gyveno didžiąją gyvenimo dalį. Simas Hiauhė niekada nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų. Populiariojoje kultūroje Švedijos sunkiojo metalo grupė „Sabaton“ Hiauhės garbei sukūrė dainą „White Death“, kuri buvo išleista 2010 m. jų albume „Coat of Arms“. 2011 m. Filipas Kaufmanas pradėjo filmuoti „HBO“ televizijos serialą „Hemingway & Gellhorn“, kuriame vaizduojama žurnalistė Marta Gelhorn (vaidina Nikolė Kidman), reportuojanti iš Suomijos Žiemos karo metais. Šioje serialo vietoje Styvenas Vygas vaizduoja Hiauhę, vedantį į prieglobstį suomių karių grupę. Filmas apie Hiauhę „Baltoji mirtis“ buvo planuojamas nuo 2017 m. Filmą režisavo David McElroy, o scenarijų parašė James Poirier. Amerikiečių autorė Arna Bontemps Hemenvei parašė apysaką apie Hiauhę, pavadintą „Karelijos vilkai“, kuri buvo publikuota žurnalo „The Atlantic“ 2019 metų rugpjūčio numeryje. Hiauhė buvo atvaizduotas mangoje pavadinimu „Baltoji ragana“ ( , Shiroi Majo) pagal Nagakava Naruki. Taip pat mangoje „Record of Ragnarok“ ( , Shūmatsu no Warukyūre), pagal Šinja Umemura ir Takumi Fukui, jis yra vaizduojamas kaip kovotojas už žmoniją. Mainų kortelė „Silver Sentinel“ iš „Yu-Gi-Oh!“ kortų žaidimo yra tiesiogiai paremta juo. Leidykla „Briedis“ išleido naują knygą serijoje „II pasaulinis karas“ – Petri Sarjanen „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“. Knygoje rašoma apie dramatišką Suomijos istorijos laikotarpį – Žiemos karą bei vieną žinomiausių to karo didvyrių – Simą Hiauhę. Išnašos Nuorodos P. Sarjanen, Valkoinen kuolema . ISBN 9525170055 . Tapio AM Saarelainen, Sankarikorpraali Simo Häyhä . ISBN 9525026523 . Tapio AM Saarelainen, The Sniper: Simo Häyhä . ISBN 978-9525026740 . William R. Trotter, Frozen Hell: The Russo-Finnish Winter War of 1939/40 , Algonquin Books of Chapel Hill, 2000 m. ISBN 978-0945575221 . Adrian Gilbert, Tom C. McKenney, Dan Mills, Roger Moorhouse, Charles Sasser, Tim Newark, The Sniper Anthology: Snipers of the Second World War, Pelican Publishing Company, 2012. . Kollaa ir Simo Häyhä muziejus Susitikimas su legenda: Simo Häyhä (John Mitchell, mosinnagant.net, 2002; archyvuotas 2004 m.) Simo Häyhä – mirtiniausias snaiperis istorijoje (Forces.net, 2020 m.) Suomijos asmenybės Karybos asmenybės
Dumbliai () – tai gniužuliniai (talominiai) organizmai. Pagal naujausius mokslinius tyrimus, dumbliai yra priskiriami bakterijoms (melsvabakterės), augalams (žaliadumbliai) ir cromistai (titnadumbliai). Šie organizmai energiją gauna iš saulės šviesos, fotosinteze versdami neorganines medžiagas paprastais angliavandeniais. Dumblių vykdomos fotosintezės metu išskiriamas deguonis sudaro apie 73-87 % viso pasaulyje išskiriamo deguonies. Dumbliai pasižymi didele įvairove. Tai gali būti tiek vienaląsčiai, tiek daugialąsčiai organizmai. Jūros daugialąsčiai dumbliai dar vadinami jūržolėmis. Mokslinis dumblių klasifikavimas Skyrius. Titnagdumbliai (Bacillariophyta) Klasė. Diskadumblainiai (Coscinodiscophyceae) Eilė. Valtėčiai (Naviculales) Gentis. Valtelė (Navicula) Skyrius. Menturdumbliai (Charophyta) Skyrius. Žaliadumbliai (Chlorophyta) Gentis. Valkčiadumblis (Chlamydomonas) Gentis. Chlorelė (Chlorella) Gentis. Linkstė (Closterium) Gentis. Mauragimbė (Spirogyra) Klasė. Maurakulainiai (Volvocophyta) Eilė. Maurakuliečiai (Volvocales) Gentis. Maurakulis (Volvox) Skyrius. (Heterokontophyta) Klasė. Auksadumbliai (Chrysophyta) Eilė. Auksadumblainiai (Chrysophyceae) Gentis. Dinobris (Dinobryon) Klasė. Gelsvadumblainiai (Xanthophceaea) Skyrius. Kriptofitiniai dumbliai (Cryptophyta) Skyrius. Euglendumbliai (Euglenophyta) Gentis. Euglena (Euglena) Skyrius. Rudadumbliai (Phaeophyta) Skyrius. Šarvadumbliai (Pyrrophyta) Skyrius. Raudondumbliai (Rhodophyta) Skyrius. Prochlorofitai (Prochlorophyta') Skyrius. Gliaukofitai (Glaucophyta'')