text
stringlengths 8
102k
|
|---|
Juodoji koata (Ateles paniscus) – koatų (Ateles) genties beždžionių rūšis, sutinkama Pietų Amerikos atogrąžų miškuose.
Dėl jų medžioklės ir buveinių nykimo beždžionės įtrauktos į Tarptautinės raudonosios knygos rūšių, kurioms gresia išnykimas, sąrašą.
Aprašymas
Juodosios koatos plaukai ilgi ir tamsūs, veidas raudonos arba rausvos spalvos, plikas, vietomis apaugęs trumpais, baltais plaukeliais. Jaunikliai gimsta tamsiais veidais, kurie ima šviesėti jiems augant. Lytinis dimorfizmas neryškus. Patinai vidutiniškai yra 55,7 cm ūgio, sveria apie 9,1 kg, patelių ūgis apie 55,2 cm, sveria 8,4 kg. Koatų uodegos graibščios, pirštai ir galūnės ilgi, judrūs bei stiprūs.
Šaltiniai
Nuorodos
Primate Info Net Ateles paniscus medžiaga (angl. kalba)
Koatos |
Orė – pietvakarių Švedijos miestas, Jemtlando provincijoje, vidurio Švedijoje. Kalnų slidinėjimo kurortas.
Sportas
Orėje tris kartus vyko Pasaulio kalnų slidinėjimo čempionatas.
Nuorodos
Oficiali svetainė
Švedijos miestai |
Antaniškės – kaimas Zarasų rajono savivaldybėje, 2 km nuo Imbrado.
Gyventojai
Šaltiniai
Zarasų rajono savivaldybės gyvenvietės |
Evangeliškasis Villigst studijų fondas, - vienas iš 11 Vokietijos paramos fondų, remiančių jaunuosiu talentus (studentus, doktorantus). Fondas stipendijas studijoms skiria iš viešųjų lėšų pagal griežtus kriterijus. Remia talentingų ir socialiai angažuotus visų disciplinų studentus. Šiuo metu yra apie 800 studentų ir apie 200 doktorantų stipendininkų. Stipendijos skiriamos vasaros ir žiemos semestrų pradžioje. Villigst fondo būstinė - Schwerte mieste, Villigst rūmuose (Haus Villigst).
Programos
Parama pagrindinėms studijoms (): parama galima nuo pirmo semestro (kandidatavimas - ne vėliau kaip 5-tame semestre)
Stipendijos doktorantūrai: trukmė - iki 36 mėn. (stipendijos dydis - 1150 eurų per mėnesį)
Europos stipendija (): stipendijos ES valstybių narių piliečių studijoms (kurių trukmė - bent 3 semestrai). Pareiškėjams dėl Europos stipendijų būtina įrodyti labai geras vokiečių kalbos žinias. Kasmėnesinė stipendija gali siekti iki 665 eurų. Ji mokama per visą studijų laikotarpį. Be to gali būti padengiamos studijų bei praktikos (pvz., užsienyje) išlaidos.
Į Europos stipendijos bei doktorantūros rėmimo programas gali pretenduoti ir Europos Sąjungos valstybių narių (taigi, ir Lietuvos) piliečiai (atitinkamai abiturientai, studentai arba absolventai).
Paraiškų teikimas ir atranka
Paraiškas pirmosios pakopos studijų stipendijoms teikti gali moksleiviai prieš pat studijų pradžią (t. y. abiturientai) ir ne aukštesnio kaip 5 semestro studentai Vokietijos aukštųjų mokyklų (studijų specializuotoje aukštojoje mokykloje, Fachhochschule atveju - ne aukštesnio kaip 4 semestro studentai). Išimtiniais atvejais - būtinas atskiras pagrindimas.
Fondui gavus užpildytą paraišką (motyvacinį laišką, gyvenimo aprašymą taip pat įvairias rekomendacijas, kurias teikia mokytojai, dėstytojai), atrinkti kandidatai kviečiami į pirminį pokalbį su fondo atstovais. Po šio pokalbio dalis atrinktų kandidatų kviečiami į vad. Pagrindinės atrankos savaitgalį Villigst namuose Vokietijoje, kur vyksta grupinės diskusijos, individualūs interviu. Po to sprendžiama dėl priėmimo. Į stipendijų programą priimama visam studijų laikotarpiui be išbandomojo termino.
Doktorantai remiami tik tada, jei studijos baigtos laiku bei labai gerai. Pateikiamas ypač išsamus doktorantūros projekto aprašymas. Pakvietus vyksta asmeninis pokalbis.
Stipendininkai
Evangeliškasis Villigst studijų fondas remia ne tik VFR, bet ir ES piliečius. Tarp stipendininkų jau yra ir abiturientų (studentų) iš Lietuvos.
Tarp labiausiai žinomų buvusių stipendininkų vokiečių yra:
Kurt Biedenkopf, buvęs Saksonijos ministras pirmininkas,
Otto von Camphausen, buvęs Evangelikų EKD bažnytinės tarnybos prezidentas,
Edzard Hüneke, dainininkas, a cappella grupės Wise Guys narys,
Margot Käßmann, evangelikų liuteronų Hanoverio Landeskirche vyskupas,
Paul Alfred Kleinert, rašytojas,
Henning Scherf, buvęs Brėmeno meras
Bernhard Schlink, teisės profesorius ir rašytojas,
Roger Willemsen, žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas,
Sumaya Farhat-Naser, Palestinos taikos tarpininkas Vakarų Krante.
Nuorodos
evstudienwerk.de arba pasirinktinai villigst.de oficialus fondo tinklalapis
Europos stipendijų programa atvira ir Lietuvos abiturientams, studentams (vokiečių, anglų k.)
Vokietijos fondai
Protestantizmas |
Apie kaimą Radviliškio rajone žr. Paberžėliai (Radviliškis).
Paberžėliai – kaimas centrinėje Pasvalio rajono savivaldybės dalyje, 2 km į vakarus nuo Pasvalio.
Gyventojai
Šaltiniai
Pasvalio rajono savivaldybės gyvenvietės |
Raigardo mūšis () – mūšis įvyko 1831 m. gegužės 29 d. 1831 m. sukilimo metu Raigardo mieste tarp Lenkijos Kongreso karalystės sukilėlių ir Rusijos imperijos kariuomenės.
Sukilėliams vadovavo Antanas Gelgaudas, o Rusijos imperijos kariuomenei Fabian Gottlieb von der Osten-Sacken. Rusijos kariuomenė pasitraukusi iš Lomžos miesto, Raigardo mieste 1831 m. gegužės 22 d. įsirengė gynybinius įtvirtinimus. Po Ostrolenkos mūšio Antano Gelgaudo vadovaujami sukilėliai pradėjo žygiuoti link Raigardo miesto. Sukilėliai netikėtai užpuolė rusų kareivius prie Miečės kaimo. Rusų kareiviai buvo priversti atsitraukti į Raigardo miestą, kur sukilėliai juos nugalėjo ir užėmė miestą. Rusijos kariuomenė pasitraukė Augustavo miesto kryptimi. Rusijos kariuomenė prarado 800 kareivių ir 1200 buvo paimti į nelaisvę. Sukilėliai beveik nepatyrė jokių nuostuolių.
Taip pat skaitykite
Raigardo mūšis (1794).
Literatūra
Mała Encyklopedia Wojskowa, Wydanie I, Tom III
Raigardas (Grajevas)
1831 m. sukilimo mūšiai |
Varvalio ežeras – ežeras vidurio Lietuvoje, Kelmės rajone, apie 6 km į šiaurę nuo Kelmės. Ežero ilgis iš pietvakarių į šiaurės rytus – 0,21 km, plotis – iki 0,17 km. Altitudė 133,4 m. Krantai žemi, pelkėti, apaugę medžiais ir krūmynais. Pakrantėse plyti dirbami laukai, auga miškeliai. Šiaurėje išteka upelis į Gansės upę. Į šiaurės rytus įsikūręs Varvalių kaimas.
Šaltiniai
Kelmės rajono ežerai |
Dainius Makauskas (1939 m. rugsėjo 19 d. Kaunas – 1990 m. lapkričio 1 d. Daulagyris, Nepalas) – Lietuvos alpinistas, farmacininkas.
Biografija
1968 m. baigė Kauno medicinos institutą. 1970–1988 m. dirbo Kauno endokrininių preparatų gamykloje.
1958 m. pradėjo lankyti alpinizmo treniruotes, 1960 m. baigė Alpinizmo instruktorių mokyklą Škeldoje (Kabarda-Balkarija), 1963 m. tapo instruktoriumi. Vasarą dirbo alpinistų gidu Pamyre arba Kaukaze, žiemą – kalnų slidinėjimo ir alpinizmo instruktoriumi.
Pasiekimai
1967 m. TSRS čempionate laimėjo bronzos medalį – siena įkopė į Kiukiurliu viršūnę Kaukaze. 1970 m. uolų klasės TSRS čempionas – siena įkopė į Čatyno viršūnę Kaukaze. TSRS rinktinės sudėtyje pirmasis iš tarybinio laikotarpio Lietuvos alpinistų dalyvavo kalnų ekspedicijose užsienyje, 1972 m. įkopė į Materhorną Alpėse. Įkopė į daugiau kaip 60 viršūnių; iš jų į visas TSRS viršūnes, aukštesnes negu 7000 m (Korženevskajos, Lenino, Ismailo Samani, Pergalės), už tai 1981 m. jam suteiktas „Kalnų tigro“ vardas. Pirmasis lietuvis, įkopęs į vieną aukščiausių pasaulio kalnų – Daulagyrį (8167 m, kitais duomenimis, 8222 m, Himalajai); leisdamasis žuvo.
Šaltiniai
Lietuvos alpinistai
Lietuvos medikai
Lietuvos sportinio turizmo instruktoriai |
Vengrų kalba (veng. magyar nyelv ) – Uralo kalbų šeimos ugrų kalbų pogrupio kalba. Tai viena iš daugiausia vartotojų turinčių neindoeuropietiškų Europos kalbų, kuri jos vartotojams yra gimtoji. Vengrų kalba yra valstybinė Vengrijoje, be to, ją vartoja vengrų bendruomenės septyniose gretimose šalyse bei vengrų išeivija visame pasaulyje. Vengriškai kalba apie 14–15 milijonų žmonių.
Klasifikavimas ir istorija
Vengrų kalba priklauso Uralo kalbų šeimos ugrų kalbų pogrupiui. Artimiausios vengrų kalbai yra mansių ir chantų kalbos, kuriomis šnekama Vakarų Sibire (žr. Chantų Mansija, Jugra). Ugrų ir daugelio kitų kalbų tarpusavio sąsajos buvo pastebėtos XVII a. 8-ajame dešimtmetyje, o 1717 m., mokslininkams išskyrus Uralo kalbų šeimą, vengrų kalba buvo į ją įtraukta, nors dėl politinių bei ideologinių nesutarimų toks vengrų kalbos klasifikavimas buvo ginčijamas iki XVIII ir net XIX a. (neva negarbinga vengrų kalbą kildinti iš protėvių Pauralės medžiotojų ir žvejų kalbos). Vengrijos pavadinimo forma Hungary gali būti reguliaraus garsų pokyčio Ungrian>Ugrian padarinys, o tai, kad rytų slavai vengrus vadino ǫgry/ǫgrove (vns. ǫgrinŭ; ǫ iš on), galėtų patvirtinti tokią prielaidą. Remiantis šiuo tautovardžiu slavų kalbose, literatūroje dabar dažniausiai palaikoma hipotezė, teigianti, jog šis tautovardis kilęs iš tiurkų genties pavadinimo onogu (tai reiškia 'dešimt strėlių').
Esama daugybės garsų atitikmenų tarp vengrų ir kitų ugrų kalbų. Pavyzdžiui, vengrų kalbos tam tikrais atvejais atitinka chantų kalbos /o/, tačiau vengrų kalbos /h/ chantų kalboje tolygus /x/, vengrų k. /z/ žodžio gale atitinka chantų k. /t/. Pavyzdžiui, vengrų ház [haːz] 'namas' ir chantų k. xot [xot] 'namas', vengrų k. száz [saːz] 'šimtas' ir chantų k. sot [sot] 'šimtas'. Ugrų ir finų kalbos tolimesnės, tačiau atitikmenys tarp šių kalbų grupių taip pat reguliarūs.
Priešistorė
Manoma, kad vengrai (taip pat žr. madjarai) nuo artimiausiųjų giminingų genčių atsiskyrė maždaug prieš 3000 metų, tikriausiai gyvendami netoli Uralo kalnų, taigi kalbos istorija prasidėjo apytiksliai 1000 m. pr. m. e. Vengrų gyvensena žymiai pasikeitė: iš sėslių medžiotojų jie tapo klajokliais gyvulių augintojais, tikriausiai gyvulininkystės išmokę iš klajoklių iranėnų. Paprastai augindavo avis ir galvijus. Apie šį vengrų istorijos laikotarpį rašytinių šaltinių nėra, todėl apie tai žinoma mažai. Vis dėlto yra keletas itin senų skolinių: szó ('žodis' – iš tiurkų kalbų) ir daru ('gervė' – iš giminingų permių kalbų).
Kai kurie antropologai prieštarauja šiai teorijai. Taip pat ir vengrų istorikas bei archeologas Gyula László teigia, kad geologiniai žiedadulkių tyrimai nepatvirtina prielaidos, jog vengrų protėvynė buvusi prie Uralo kalnų, tačiau šiomis dienomis Pietų Baškirijoje randama vis daugiau archeologinių įrodymų, kurie pagrindžia ankstesniąją nuomonę vengrus gyvenus tarp Uralo kalnų ir Volgos upės. Vėliau tiurkų kalbos padarė didelę įtaką vengrų kalbai, ypač V–IX amžiuose. Dauguma skolinių susiję su žemdirbyste, valstybės valdymu ar net su šeimyniniais ryšiais. Tačiau vengrų kalbos sintaksė ir morfologija per tuos šimtmečius nepatyrė tokios didelės tiurkų kalbų įtakos.
Vengrams atvykus iš Pauralės į Karpatus, jų kalba sąveikavo su įvairiomis kalbomis šnekančiomis bendruomenėmis (labiausiai su slavais, romanais, germanais ir tiurkais). Vengrai turi ypač daug skolinių iš kaimynų slavų kalbų (pavyzdžiui, tégla 'plyta', mák 'aguona', Karácsony 'Kalėdos'). Ir slavų kalbos skolinosi žodžių iš vengrų kalbos (pvz., serbų kalbos ašov 'kastuvas'). Vengriški skoliniai sudaro maždaug 1,5 % rumunų kalbos žodyno.
Senoji vengrų kalba
Pirmieji vengrų kalbos rašytiniai šaltiniai, daugiausia asmenvardžiai ir vietovardžiai, siekia X amžių. Vengrai turėjo ir savo rašto sistemą, senąjį vengrų raidyną, tačiau iš tų laikų nėra išlikę jokių žymesnių tekstų, nes buvo rašoma medinėse lentelėse, o jos lengvai dūla.
Vengrijos karalius Steponas I 1000-aisiais metais įkūrė Vengrijos karalystę. Šalis priėmė Romos katalikybę, ir lotynų kalbos vaidmuo buvo labai svarbus, kaip buvo įprasta viduramžiais. Lotyniškas raidynas buvo pritaikytas vengrų kalbai, o lotynų kalba paveikė vengrų kalbą. Pirmasis išlikęs šio laikotarpio tekstas – tai „Gedulingi pamokslai ir maldos“, parašyti XII a. paskutiniame dešimtmetyje. Ir dabar vengrai iš esmės supranta šiuos tekstus, nors kalba kai kuriais atžvilgiais pakito. Žymesnė vengrų literatūra iškilo po 1300 m. Ankstyviausias žinomas vengrų religinės poezijos pavyzdys – tai XIV a. senąja vengrų kalba parašytos „Marijos raudos“. Pirmasis Biblijos vertimas – 1420–1430 metų husitų Biblija, kurią vertė Tamás Pécsi ir Bálint Újlaki.
Bendrinė kalba neteko dvibalsių, kai kurios postpozicijos (polinksniai ir pan.) virto priesagomis, pvz., reá 'ant' – 1055 m.: utu rea 'ant kelio (keliu, kelyje)', vėliau – útra. Balsių harmonija taip pat kito. Vienu metu vengrai vartojo šešis veiksmažodžio laikus, o dabar – paprastai tik du (būsimasis sudėtinis laikas neišskiriamas, nes jis sudaromas su pagalbiniu veiksmažodžiu fog).
Šiuolaikinė vengrų kalba
Pirmąją spausdintą knygą vengrų kalba 1533 m. Krokuvoje išleido Benedek Komjáti. Veikalas vadinasi A Szent Pál levelei magyar nyelven (tuometine rašyba Az zenth Paal leueley magyar nyeluen) – „Šventojo Pauliaus laiškai vengrų kalba“. XVII a. vengrų kalba jau buvo labai panaši į dabartinę, nors dar vartoti du būtieji laikai. Tuo metu aptinkama skolinių ir iš vokiečių, italų bei prancūzų kalbų. Vėliau, 1541–1699 m. dalį Vengrijos valdant Osmanų imperijai, ėmė gausėti skolinių iš turkų kalbos.
XVIII a. vengrų rašytojai, ypač Ferenc Kazinczy, ėmėsi kalbos atnaujinimo (vengriškai nyelvújítás). Kai kurie žodžiai buvo sutrumpinti (győzedelem > győzelem 'triumfas; pergalė'); į kalbą įvestos tarmybės (pvz., cselleng 'dykinėjimas'); atgaivinti išnykę žodžiai (dísz 'raštai, papuošimai'). Daugybė žodžių buvo sukurti pasitelkus įvairias darybines priesagas, taip pat buvo taikomi ir kiti, retesni kalbos plėtotės būdai. Šis sąjūdis sukūrė daugiau nei tūkstantį žodžių, o dauguma jų plačiai vartojami ir šiandien.
XIX ir XX amžiuose vengrų kalba buvo norminama toliau, tarpusavyje susikalbančių tarmių skirtumai labai sumažėjo. 1920 m., pasirašius Trianono sutartį, Vengrija neteko 71 % savo teritorijos, drauge – ir 33 % etninių vengrų populiacijos. Dabar vengrų kalba turi valstybinės kalbos teises Vengrijoje ir regioninės kalbos – Austrijoje, Serbijoje ir Slovėnijoje.
Geografinis pasiskirstymas
Vengrų kalba kaip gimtąja šneka apie 14–15 milijonų žmonių, beveik 10 milijonų iš jų gyvena dabartinėje Vengrijoje. Apie 2,5 milijono vengrų kalbos vartotojų gyvena Vengrijos karalystei priklausiusiose teritorijose, kurios po Trianono sutarties (1920 m.) liko už dabartinės Vengrijos ribų. Daugiausia kalbančiųjų vengriškai liko Transilvanijoje, vakarinėje dabartinės Rumunijos dalyje, kur gyvena maždaug 1,4 milijono vengrų. Didelės vengrų bendruomenės gyvena Slovėnijoje, Serbijoje ir Ukrainoje. Vengrų yra Austrijoje, Kroatijoje ir Slovėnijoje, be to, yra maždaug milijonas vengrų išeivių kitose pasaulio šalyse. Pavyzdžiui, JAV gyvena daugiau nei šimtas tūkstančių vengriškai šnekančių išeivių, dar apie 1,5 milijono JAV gyventojų nurodo savo vengrišką kilmę.
Oficialus statusas
Vengrų kalba yra valstybinė Vengrijoje ir viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų. Vengrų kalba įteisinta kaip regioninė keliose Austrijos savivaldybėse, Serbijos provincijoje Voivodinoje, Slovėnijos Hodošo, Dobrovniko ir Lendavos savivaldybėse drauge su slovėnų kalba. Be to, vengrų kalba turi kai kurių mažumos kalbos teisių Kroatijoje, Rumunijoje, Ukrainos Užkarpatėje ir Slovakijoje. Rumunijoje vengrų kalba turi tam tikrų mažumos kalbos teisių visose bendruomenėse, miestuose ir savivaldybėse, kur vengrai sudaro daugiau kaip 20 % visų gyventojų.
Tarmės
Vengrų kalbos tarmės skirstomos pagal regionus: Alfeldo, Vakarų Dunojaus, Dunojaus-Tisos, Kiraihago (vengrų k. Királyhágó ['Kira: iha: go:], rumunų k. Buča), Šiaurės Rytų, Šiaurės Vakarų, Sekėjaus ir Vakarų Vengrijos tarmės. Šių tarmių atstovai supranta vieni kitus. Išskiriama vengrų kalbos čangošų tarmė, vartojama Bakeu apskrityje, Rytų Rumunijos Moldovos provincijoje. Čangošai ilgą laiką gyveno atskirti nuo kitų vengrų, todėl jų tarmė išsaugojo senoviškesnių vengrų kalbos ypatybių.
Rašyba
Pradžioje vengrų kalba buvo užrašoma senosiomis vengrų runomis, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė panašios į žinomesnes skandinavų Futharko runas, tačiau su jomis nesusijusios. Kai Vengrijos karalius Steponas I 1000-aisiais metais įkūrė Vengrijos karalystę, senoji rašybos sistema palaipsniui buvo pakeista lotynišku raidynu. Nors senasis raidynas šiais laikais kasdienybėje nebevartojamas, vis dėlto jis dar neužmirštas ir palaikomas kai kurių entuziastų.
Šiuolaikinė vengrų kalba rašoma papildytu lotynišku raidynu ir yra grįsta fonetiniu rašybos principu, t. y., iš esmės viena raidė ar raidžių junginys nuolatos žymi tą patį garsą. Be įprastinių lotyniškų raidžių, vengrų kalboje vartojama keletas papildomų rašmenų su specialiais ženklais vengrų kalbos balsių tarčiai pažymėti. Pasitelkiamos raidės su akūtinio kirčio ženklais á, é, í, ó, ú ilgiesiems balsiams, taip pat su umliautu ö, ü, o pastarųjų balsių priešakinės eilės poroms žymėti – raidės ő, ű.
Raidžių junginiais /ny/, /ty/ ir /gy/ žymimi palataliniai priebalsiai , ir – tai pažymi raidė y (priebalsis (gy) tariamas panašiai kaip ģ latvių kalbos daiktavardyje ģimene).
Vengrai rašo /s/ priebalsiui (š) žymėti, o priebalsių junginiu /sz/ žymimas /s/ (s) – atvirkščiai nei lenkų kalboje. Raidės /zs/ žymi (ž), o /cs/ – (č). Šie dviraidžiai laikomi atskiromis abėcėlės raidėmis. Raidės /ly/ taip pat yra „atskirų raidžių junginys“, tačiau tariama kaip . Raidžių junginys /ly/ paprastai vartojamas senuosiuose žodžiuose. Raidžių junginiai /dz/ (dz) ir /dzs/ /d͡ʒ/ (dž) vartojami labai retai, juos sunku rasti net ilgesniame tekste. Keletas dažnesnių žodžių su šiais garsais: madzag 'virvelė', edzeni 'treniruoti' (kalbant apie atletiką), dzsungel 'džiunglės'.
Dviraidžius sudurtiniuose žodžiuose reikia skaidyti pagal juos sudarančius dėmenis ir atitinkamai skaityti: házszám 'namo numeris' = ház 'namas' + szám 'numeris', bet ne kaip neegzistuojančius žodžius *házs + *zám.
Vengrų kalboje skiriami trumpieji ir ilgieji balsiai, pastarieji žymimi diakritiniu akūto ženklu. Taip pat skiriami trumpieji ir ilgieji priebalsiai, pavyzdžiui: lenni 'būti', hozzászólás 'pastaba'. Susidūrę du vienodi dviraidžiai sutraukiami ir virsta triraidžiais: <sz>+<sz>=<ssz>: művésszel ('menininku'). Tačiau dviraidžiai, atskirti brūkšniu, išlaikomi: …busz-szal… 'autobusu'.
Jei sudurtiniame žodyje vienas jo dėmuo baigiasi dviraidžiu, o kitas – tokiu pačiu dviraidžiu prasideda, sudurtinio žodžio dėmenų sandūroje rašomi abu dviraidžiai: jegy + gyűrű = jegygyűrű 'vestuvinis žiedas' (jegyben lenni/járni 'būti susižadėjusiam', gyűrű 'žiedas'.)
Paprastai triraidžiai junginiai yra kilę iš dviraidžių, tačiau yra keletas išimčių: tizennyolc 'aštuoniolika' yra tizen + nyolc junginys. Esama keleto minimaliųjų porų: tol 'stūmimas' ir toll 'plunksna', 'plunksnakotis'.
Tad vengrų kalboje, kaip ir lietuvių, laikomasi fonetinio rašybos principo (išskyrus rašymą pagal kilmę ir /ly/, skaitomą kaip ).
Raidynas
Fonologija
Vengrų kalboje yra 14 balsių ir 25 priebalsiai. Trumpieji balsiai turi savo ilgąsias poras, pvz., o ir ó. Dauguma šių porų tariamos panašiai, skiriasi tik jų ilgumas. Tačiau balsių poros a/á ir e/é skiriasi taip pat ir pakilimu, ne tik trukme. Priešakinių ir užpakalinių balsių harmonija – svarbi vengrų kalbos fonetinė ypatybė. Priebalsiai irgi gali būti ilgieji ir trumpieji. Jų ilgumas žymimas rašant dvi vienodas raides, pvz., lenni 'būti'. Ilgosios ir trumposios priebalsių poros tariamos panašiai, bet trumpasis /r/ yra sklandusis alveolinis priebalsis – kaip ar 'bet', o kelių liežuvio plaktelėjimų /rr/ yra ilgasis virpamasis priebalsis – kaip 'šuo'.
Vengrų kalboje yra 4 palataliniai priebalsiai: , , , . Šių garsų, išskyrus , lietuvių kalboje nėra. Juos tariant liežuvio padėtis panaši kaip tariant lietuviškus minkštuosius , , , tik vidurinė liežuvio dalis gerokai labiau priartėja prie kietojo gomurio. Garsas yra ir šalies pavadinime Magyarország (Vengrija), kuris tariamas /ˈmɒɟɒrors̪aːɡ/.
Paprastai kirčiuojamas pirmasis žodžio skiemuo – toks kirčiavimas būdingas giminingai suomių ir kaimyninėms slovakų ir čekų kalboms. Sudurtiniuose žodžiuose pasitaiko papildomų kirčių, pvz., viszontlátásra 'sudieu', tariama /ˈvis̪on̪t̪ˌlaːt̪aːʃrɒ/. Nekirčiuoti ilgieji balsiai ir priebalsiai ilgumą išlaiko.
Gramatika ir sintaksė
Vengrų kalba yra agliutinacinė. Vartojamos įvairios priesagos, priešdėliai ir įrėmiai (cirkumfiksai) žodžio reikšmei ir gramatinei funkcijai pažymėti. Nėra gramatinės giminės kategorijos (vyriškos, moteriškos ar bevardės). Vengrų kalba neturi prielinksnių – tik polinksnius.
Vengrų kalboje yra du artikeliai (dvi skirtys):
žymimasis artikelis a prieš priebalsiu ir az prieš balsiu prasidedančius žodžius (elgiamasi taip pat, kaip su nežymimuoju a(n) artikeliu anglų kalboje).
nežymimasis artikelis egy 'vienas'.
Daiktavardžiai formaliai turi aštuoniolika linksnių:
Linksniai
Žodžio város 'miestas' linksniavimas
Kai kurie linksniai išskiriami gramatine forma, sakykime, galininkas žymimas priesaga –t (az almát ’(šį) obuolį'), o vardininkas savo atskiro baigmens neturi (az alma '(šis) obuolys'). Gramatiškai vengrų kalboje kilmininko ir naudininko priesagos yra sutapusios, tad dėl kilmininko buvimo vengrų kalboje vieningos nuomonės nėra Skirtingai nei lietuvių, vengrų kalboje yra tik polinksniai, pvz., az alma mellett 'prie obuolio'. Daiktavardžio daugiskaita sudaroma su priesaga –k (az almák 'obuoliai').
Būdvardžiai eina prieš daiktavardį, pvz., a piros alma 'raudonas obuolys'. Būdvardžiai turi tris laipsnius: nelyginamąjį (piros 'raudonas'), aukštesnįjį (pirosabb 'raudonesnis') ir aukščiausiąjį (a legpirosabb 'raudoniausias'). Jei vartojama daiktavardžio daugiskaita arba jis linksniuojamas, būdvardis, einantis pažyminiu, skaičiumi ir linksniu su daiktavardžiu nederinamas: a piros almák 'raudoni obuoliai'. Vis dėlto būdvardis, sudarydamas vardinę tarinio dalį, turi būti derinamas su daiktavardžiu: az almák pirosak 'obuoliai yra raudoni'. Būdvardžiai linksniuojami, jeigu jie vartojami be daiktavardžio: Melyik almát kéred? – A pirosat ('Kokio obuolio nori? – Raudono').
Vengrų, kaip ir kitose Uralo kalbose, su daiktavardžiais vartojamos savybinės įvardinės priesagos, reiškiančios, kad daiktas priklauso kokiam nors asmeniui. Vietoj lietuvių kalbos kilmininko čia vartojamas vardininkas (pvz., a barát – draugas), o jam priklausantį objektą rodo savybinė priesaga (lakás-a 'butas jo'): a barát lakása – 'draugas butas jo', t. y. 'draugo butas'. Tai pat nuosavybė gali būti reiškiama su naudininku, o priklausantis objektas lieka su žymimuoju artikeliu ir savybine priesaga: a barátnak a lakása – draugui butas-jo ('draugo butas'). Kaip būdinga Uralo kalboms, vengrų kalboje nėra priklausymą, nuosavybę reiškiančio veiksmažodžio turėti (pvz., aš turiu sodą). Šia reikšme vartojamas naudininkas su būti 3 asmeniu (man yra sodas), taigi Mano draugas turi butą vengriškai būtų A barátomnak egy lakása van (pažodžiui '[Šiam] mano draugui vienas butas jo yra'). Čia taip pat vartojama savybinė priesaga (lakása (lakás-a) 'butas jo'). Savybines priesagas turi visi asmenys:
Per daugelį amžių susidarė sudėtinga veiksmažodžių asmenavimo sistema. Kiekvienas vengrų kalbos veiksmažodis turi dvi asmenuotes (apibrėžtąją ir neapibrėžtąją), bent du laikus (būtąjį ir esamąjį, vartojamą ir kaip būsimasis) ir tris nuosakas (tiesioginę, tariamąją ir liepiamąją), du skaičius (vienaskaitą arba daugiskaitą) ir tris asmenis (pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį). Išskirtiniausia tai, kad yra dvi asmenuotės: apibrėžtoji asmenuotė taikoma tranzityviniams veiksmažodžiams, einantiems su žymimąjį artikelį turinčiu tiesioginiu papildiniu. Neapibrėžtoji asmenuotė taikoma netranzityviniams veiksmažodžiams arba tranzityviniams, tačiau einantiems su nežymimąjį artikelį turinčiu tiesioginiu papildiniu. Tačiau šios taisyklės taikomos ne visais atvejais. Toliau pateikiami šią asmenavimo sistemą atskleidžiantys pavyzdžiai:
Vengrų kalba turi tris veiksmažodžio nuosakas: tiesioginę (indikatyvą), tariamąją (kondicionalį) ir liepiamąją-sąlyginę (imperatyvą-subjunktyvą). Tiesioginė nuosaka turi 2 gramatinius laikus – esamąjį ir būtąjį (išskyrus van – būti, kurio būsimojo laiko forma yra lesz). Esamasis laikas atskirai nežymimas, o būtasis laikas sudaromas pridedant priesagas –t arba –tt: lát 'mato', būtasis l. látott 'matė'. Būsimasis laikas nusakomas šiais dviem būdais:
esamuoju laiku, paprastai kalbant apie ateityje įvyksiančius dalykus, pvz., János pénteken moziba megy – pažodžiui 'Jonas penktadienį į kiną eina', t. y. 'Penktadienį Jonas eis į kiną';
pagalbiniu veiksmažodžiu fog ir pagrindinio veiksmažodžio bendratimi (ji turi baigmenį –ni; fog beszélni 'kalbės'): János moziba fog menni 'Jonas eis į kiną'. Tokia vengrų kalbos konstrukcija kartais laikoma atskiru laiku, ypač ne kalbininkų.
Norinti išreikšti tariamosios nuosakos (kondicionalio) būtąjį laiką, vartojamas tiesioginės nuosakos būtojo laiko veiksmažodis, jis asmenuojamas, o prie jo pridedamas pagalbinis veiksmažodis volna. Liepiamoji-sąlyginė nuosaka laikų arba sudėtinių formų (kaip būk bedirbąs) neturi.
Veiksmažodžiai turi savo priešdėlius. Daugumas jų nurodo veiksmo kryptį (lemegy 'nu- (žemyn)', felmegy 'pa-, už-(aukštyn)'. Kai kurie veiksmažodžių priešdėliai nusako veikslą. Sakykime, priešdėlis meg- rodo įvykio veikslą (veiksmas jau įvykęs, baigęsis).
Vengrų kalboje žodžių tvarka laisva, tačiau ji labiau priklauso nuo to, ką norima pabrėžti, negu nuo sintaksės, nes papildinys (objektas) išreiškiamas priesaga, o ne vieta sakinyje. Papildinys ir veiksnys gali eiti prieš veiksmažodį arba po jo, žiūrint, į ką norima atkreipti dėmesį. Paprastai pabrėžiamas prieš asmenuojamąjį veiksmažodį einantis žodis:
Žodynas
Tiksliai suskaičiuoti vengrų kalbos žodžius – sudėtinga, nes sunku pasakyti, ką agliutinacinėse kalbose dėl gausybės afiksų (įrėmių (cirkumfiksų), priesagų ir priešdėlių) bei dūrinių reikėtų laikyti atskiru žodžiu. Norint suskaičiuoti sudurtinius žodžius kaip atskiras sąvokas, reikia atmesti tokius sudurtinius žodžius, kurie tėra savo sudėtinių dalių suma ir nesukuria atskiros sąvokos. Didžiausiuose vengrų – kitų kalbų žodynuose pateikiama 120 000 žodžių ir posakių (tačiau į juos taip pat gali būti įtraukti ir sinoniminiai posakiai – kaip galimi vertimo variantai). Naująjį mokomąjį vengrų kalbos žodyną sudaro 75 000 žodžiai, o Didįjį vengrų kalbos žodyną (per ateinančius 20 metų bus išleista 18 tomų) sudarys maždaug 110 000 žodžių.The first two volumes of the 20-volume series were introduced on 13 November, 2006, at the Hungarian Academy of Sciences (vengriškai) Paprastai vengrų kalbos žodynuose pateikiama apytiksliai nuo 60 000 iki 100 000 žodžių (atsižvelgiant į atskiras kalbas, jų atstovai aktyviai vartoja maždaug nuo 10 000 iki 20 000 žodžių; turintieji vidutinį intelektą jų pasitelkia apie 25–30 tūkstančių.). Tačiau į žodyną įtraukus visus vengrų kalbos techninių tekstų, tarminius ir kitokius žodžius, iš viso galėtų susidaryti apie 1 000 000 žodžių.
Be keleto skolinių iš lotynų ir graikų kalbų, net šnekantieji vengrų kalba kaip gimtąja neskiria skolinių nuo savos kilmės žodžių: skoliniai visiškai prisiderino prie vengrų kalbos dėsnių. Dabar gausėja skolinių iš anglų kalbos, ypač techninės kalbos srityje.
Remiantis kitais šaltiniais, skoliniai vengrų kalboje sudaro maždaug 45 % pagrindinio žodyno. Jei savos kilmės žodžių vengrų kalboje yra 55 %, jie sudaro 88,4 % visų dažniausiai vartojamų žodžių (skoliniai atitinkamai sudarytų tik 11,6 %). Taigi vengrų kalba, ypač nuo XIX a., ilgainiui ėmė teikti pirmenybę iš savo pačios išteklių kuriamiems naujadarams, nors vis dar yra gana daug iš kaimyninių kalbų kilusių skolinių.
Vengrų ir kitų finougrų kalbų žodžių palyginimas
Keletas šimtų pamatinio žodyno šaknų turi atitikmenis kitose finougų kalbose, sakykime, suomių, estų, mansių ir chantų. Tokių žodžių pavyzdžiai galėtų būti veiksmažodis élni 'gyventi' ( ), skaitvardžiai kettő 'du', három 'trys', négy 'keturi' (plg. , , ), taip pat – žodžiai víz 'vanduo', kéz 'ranka', vér 'kraujas', fej 'galva' (plg. suomių ir , , ).
Daugiau vengrų ir kitų finougrų kalbų leksikos pavyzdžių:
Žodžių daryba
Žodžiai gali būti suduriami arba išvedami. Daugiausia yra priesaginių vedinių, bet taip pat esama ir priešdėlinių.
Dūriniai
Dūrinių būta jau Uralo prokalbėje. Daugybė senovinių dūrinių per šimtmečius pavirto paprastais žodžiais. Mūsų laikais dūriniams vengrų kalbos žodyne tenka svarbus vaidmuo.
Geras pavyzdys – tai daiktavardis arc:
orr 'nosis' + száj 'burna' → orca 'veidas' (orca šnekamojoje kalboje vartotas iki XIX a. pabaigos, o kai kuriose tarmėse tebevartojamas ligi šiol) → arc 'veidas'
Dūriniai paprastai sudaromi iš dviejų pamatinių žodžių: vienas jų yra pirmasis dūrinio dėmuo, kitas – antrasis. Dūriniai gali būti sudaryti jungiant du savo reikšme susijusius žodžius. Jei pirmasis dūrinio dėmuo su antruoju susijęs kaip veiksnys, dūrinys paprastai priskiriamas veiksnio dūriniams. Taip pat dūriniai skirstomi į papildinio, pažyminio ir pažymimojo žodžio sudurtinius žodžius. Keletas pavyzdžių:Veiksnio dūriniaimenny 'dangus' + dörög 'griausmas, dundėjimas' → mennydörög 'griausmingas'
nap 'saulė' + sütötte 'apšviestas' → napsütötte 'saulės šviesa'Papildinio dūriniai:
fa 'medis' + vágó 'kirtėjas' → favágó 'medkirtys'Pažyminio dūriniai:
új 'naujas' + já (pakitusi priesaga -vá, -vé, reiškianti 'padaryti kuo nors') + építés 'statinys' → újjáépítés 'atstatymas, atkūrimas, pertvarka'Pažymimojo žodžio dūriniai:
sárga 'geltonas' + réz 'varis' → sárgaréz 'bronza'
Pagal dabartines rašybos taisykles sudurtiniai žodžiai rašomi kartu, tačiau, jei dūrinys sudarytas iš trijų arba daugiau nei trijų žodžių (išskyrus vienskiemenius veiksmažodinius dėmenis, kai jie yra pirmoji dūrinio dalis) ir sudaro septynis arba daugiau skiemenų (neskaitant kaitybos priesagų), skaitytojų patogumui tam tikroje pagal reikšmę reikalingoje dūrinio dalyje rašomas brūkšnys.
Kiti dūriniai prijungiamieji – aiškios pirmojo dėmens sąsajos su antruoju nėra. Atskirus pogrupius sudaro sudvigubinti dūriniai (siekiant sustiprinti reikšmę: olykor-olykor 'labai retai', t. y. 'retai retai'), sudurti giminingi žodžiai (dūrinį sudaro žodis ir pakitusi jo forma, pvz., gizgaz – čia antrasis dėmuo gaz reiškia 'piktžolė', o giz yra pakitęs iš gaz ; šis dūrinys reiškia 'maža piktžolė, piktžolytė'). Esama ir tokių dūrinių, kurių dėmenys patys savaime nereiškia nieko (pavyzdžiui, hercehurca 'ilgai trunkantis, erzinantis dalykas').
Dūriniai gali būti sudaromi daugiau nei iš dviejų pamatinių žodžių. Tuomet bent viena dūrinio dalis arba net abu ne pirmieji dūrinio dėmenys patys būna dūriniai:
elme 'galva, protas' + gyógy 'medicinos' + intézet 'įstaiga' → elmegyógyintézet 'psichiatrijos ligoninė'
hadi 'karinis' + fogoly 'kalinys' + munka 'darbas' + tábor 'stovykla' → hadifogoly-munkatábor 'karo belaisvių darbo stovykla'
Vediniai
Dalį žodyno galima sugrupuoti žodžių lizdais. Šių lizdų žodžiai turi bendrą šaknį ir siejasi savo reikšme. Vediniai skirstomi į priešdėlinius ir priesaginius. Vengrų kalba turtinga darybinių priesagų bei priešdėlių (žr. lentelę), todėl iš vienos šaknies galima sudaryti daugybę naujų žodžių.
Išskirtinė leksika
Pasaulio šalys
Vengriški pasaulio šalių pavadinimai sudaryti pagal saulės padėtį keičiantis paros laikui Šiaurės pusrutulyje:
Šiaurė = észak (iš éj(szaka)) 'naktis': metas, kai šiaurėje niekada nešviečia saulė
Pietūs = dél 'diena': metas, kai šiaurėje saulė šviečia dieną
Rytai = kelet 'saulėtekis': metas, kai šiaurėje kyla saulė
Vakarai = nyugat 'saulėlydis': metas, kai šiaurėje saulė leidžiasi
Du raudonos spalvos pavadinimai
Vengrų kalboje yra du raudonos spalvos pavadinimai: piros (atitinka ) ir vörös (arba veres – atitinka ). Šie raudonos spalvos pavadinimai vartojami ne dviem tos pačios spalvos rūšims pavadinti, kaip, pavyzdžiui, reiškia raudonos atspalvį. Būdvardis vörös yra giminingas vér 'kraujas' (suomių ir estų kalbų veri). Kalbant apie spalvų skirtumus, spalvų gamą, vörös dažniausiai reiškia stipresnį raudoną atspalvį (tamsesnę ir (arba) raudonesnę spalvą nei oranžinė). Lietuvių kalboje panašus skirtumas yra tarp raudonas ir rožinis. Kadangi dauguma kalbų vartoja įvairius šios spalvos pavadinimus, vengrų mokslininkai teigia, kad du raudonus atspalvius laikyti dviem atskirom spalvom yra unikalu ir šias spalvas priskiria prie „tautinių“.
Be to, šių vengrų kalbos žodžių vartojimas priklauso nuo konteksto. Vaikai pirmiau išmoksta raudonos spalvos pavadinimą piros, nes jis paprastai taikomas kalbant apie negyvus, padarytus dalykus arba atrodančius maloniai ar neutraliai, o žodis vörös – kalbant apie gyvus padarus arba natūraliai susidariusius dalykus (biologinius, geologinius, fizikinius ir astronominius), taip pat apie tai, kas rimta arba kelia įtampą. Paprastai laikomasi šių vartojimo taisyklių, tačiau kai kuriais atvejais šios taisyklės netaikomos ir beveik vienodai tinka abu žodžiai.
Pavyzdžiai:
Būdvardžiu piros verstini tokie posakiai: raudonas kelio ženklas, raudona šviesoforo šviesa, kalendoriuje raudonai pažymėtas laisvadienis, rausvas veidas, raudona juokdario nosis, raudonos gėlės (dažnesnės, paprastesnės, pvz., tulpės), raudonieji pipirai ir paprika, raudonos kortos (širdys ir būgnai), raudoni vėliavos dryžiai ir t. t.
Būdvardžiu vörös verstini tokie posakiai: Raudonoji jūra, Raudonoji aikštė, Raudonoji armija, Erikas Raudonasis, raudonasis vynas, raudonasis kilimas (ypatingiems svečiams priimti), raudoni barzdos plaukai, raudonasis liūtas (mitinis gyvūnas), Raudonasis kryžius, romanas „Raudona ir juoda“, raudonieji kraujo kūneliai, raudonasis ąžuolas, raudonos gėlės (išreiškiančios aistrą, pvz., rožės), raudonieji geležingieji ir kiti mineralai, raudonasis varis, raudonasis fosforas, raudonas iš pykčio arba gėdos, raudona girtuoklio nosis (supriešinant su raudona juokdario nosimi; žr. aukščiau), raudoni paviano sėdmenys, raudona mėsa, raudonas lakmusas (rūgštyje). Žodžiu vörös vadinama valstybės, šalys arba kitokie su kairiųjų judėjimu susiję politiniai dariniai (pvz., Raudonoji Viena, Raudonoji Rusija) ir kita.
Giminystės ryšių pavadinimai
Atsižvelgiant į amžių, vengrų kalboje vartojami skirtingi žodžiai broliams ir seserims pavadinti. Taip pat yra apibendrinamasis žodis, reiškiantis 'brolis (-iai) ir sesuo (-erys)' – testvér. Jis sudarytas iš test 'kūnas' ir vér 'kraujas', t. y. 'kilusieji iš to paties kūno ir kraujo'.
(Anksčiau vartotas specialus žodis vyresniajai seseriai pavadinti – néni, tačiau mūsų dienomis jis sutinkamas tik keliose tarmėse ir reiškia 'teta'; dabar vietoj néni vartojamas apibendrinamasis nővér.)
Be to, vartojamos skirtingi priešdėliai, norint įvardinti iki vienuolikos senelių ir iki dešimt palikuonių kartų (nors pasitaiko dviprasmybių ir tarminių skirtumų, pasireiškiančių taikant priešdėlius ketvirtai ir tolimesnėms senelių kartoms): Apa 'tėvas' -> Nagyapa 'senelis' -> Dédapa 'prosenelis' -> Dédnagyapa 'proprosenelis' -> Ükapa 'pro-pro-pro-senelis' -> Üknagyapa 'pro4-senelis' -> Szépapa 'pro5-senelis'-> Szépnagyapa 'pro6-senelis' -> Óapa 'pro7-senelis' -> Ónagyapa 'pro8-senelis' -> Ősapa 'pro9-senelis' -> Ősnagyapa 'pro10-senelis' -> Boldogapa 'pro11-senelis' -> Boldognagyapa 'pro12-senelis'
Su žodžiais, reiškiančiais 'berniukas' ir 'mergaitė', vartojamos įvardinės priesagos. Tačiau šie žodžiai skiriasi šaknimis arba kitokiu linksniavimu.
Fia vartojama tik šiuo atveju, su įvardinėmis priesagomis. Jis negali būti atsietas nuo jam priklausančio žodžio (tokia nekeičiamoji vieno žodžio priklausomybė nuo kito vadinama , , ). Prie fiú gali būti pridėta priesaga ir su ja šis žodis (fiúja) reikš ne vyriškos lyties palikuonį, o mylimąjį ar vaikiną (partnerį). Žodis fiú 'berniukas', galiausiai sudarius formą fiaiéi, dažnai pateikiamas kaip ypatingas vengrų kalbos darybos pavyzdys, kai viena prie kitos jungiamos vien balsius turinčios priesagos. Šis žodis gana dažnai vartojamas:
Ilgiausi vengrų kalbos žodžiai
megszentségteleníthetetlenségeskedéseitekért
Šaknies, priešdėlių ir priesagų reikšmės:
Vienas iš vertimo variantų: 'Dėl jūsų (tvirtų) pastangų būti neišniekinamiems.'
Šis žodis vengrų kalboje dažnai laikomas ilgiausiuoju, nors esama ir ilgesnių žodžių, pvz.:
legeslegmegszentségtelenítetthetetlenebbjeitekként
leg|es|leg|meg|szent|ség|telen|ít|tet|het|etlen|ebb|je|i|tek|ként
'Kaip tie iš jūsų, kuriuos bent jau gali išniekinti'.
Šie žodžiai kasdienėje kalboje nevartojami, tačiau gimtosios kalbos vartotojai juos lengvai supranta. Jie buvo sugalvoti juokais, norint parodyti kalbos galimybes sudaryti ilgus žodžius (žr. agliutinacinės kalbos). Tai ne sudurtiniai žodžiai (dūriniai) – jie sudaryti iš keliaskiemenių priesagų ir vieno kito priešdėlio, prijungtų prie vienintelės šaknies (szent 'šventas'). Teoriškai žodžių ilgumas neribotas, tačiau kuo daugiau priesagų ir priešdėlių, tuo žodžio reikšmė neaiškesnė, jis sunkiai suprantamas ir gali tapti mįsle netgi gimtosios kalbos vartotojams.
Žodžių tvarka
Vengrų kalbos žodžių tvarka yra laisva, tačiau tam tikrais atvejais vadovaujamasi vadinamąja Rytų rašymo tradicija. Be to, yra tik vengrų kalbai būdingų vartosenos ypatybių.
Asmenvardžių rašymo taisyklės
Vengrų kalboje įprasta vartoti vadinamąją Rytų asmenvardžių rašymo tvarką: pirma eina pavardė, o po jos – vardas. Jei asmuo turi du vardus, antrasis vardas eina po pirmojo.
Vengriški asmenvardžiai kitose kalbose
Kitose kalbose, kad būtų aiškiau, vengriški asmenvardžiai rašomi Vakarų tvarka. Tačiau kartais, ypač kaimyninėse šalyse, kur gyvena nemažai vengrų, išlaikoma vengriška asmenvardžių rašymo tvarka, nes čia toks rašymas nesukelia didesnės painiavos. Vengrų kilmės fiziko, „vandenilinės bombos tėvo“ asmenvardis yra Teller Ede, tačiau pasaulyje jis žinomas kaip Edward Teller (Edvardas Teleris). Garsus pianistas Schiff András užsienyje vadinamas Andrew Schiff. Jei vartojamas antrasis vardas, jis yra tėvavardis ir paprastai rašomas visas – verčiau trumpinamas pirmasis.
Kitų kalbų asmenvardžiai vengrų kalboje
Šiuolaikinėje vartosenoje kitų kalbų asmenvardžiai išlaiko savo eilės tvarką, taigi:
Amikor Kiss János Los Angelesben volt, látta John Travoltát. – 'Kai Kiss János buvo Los Andžele, jis pamatė Džoną Travoltą.'
Vengriškas asmenvardis Kiss János rašomas pagal vengrišką tvarką (János yra vardo Jonas, anglų k. John atitikmuo), tačiau kitos kalbos asmenvardis John Travolta išlaiko Vakarų asmenvardžių rašymo tvarką. Iki XX a. buvo įprasta ne tik keisti kitų kalbų asmenvardžių eiliškumo tvarką, bet ir juos suvengrinti, pvz., Goethe János Farkas (originalo kalba Johann Wolfgang Goethe – Johanas Volfgangas fon Getė). Tokia vartosena mūsų dienomis skamba keistai, nes tik keletas garsių žmonių vadinami suvengrintais asmenvardžiais, tarp jų Verne Gyula (Jules Verne – Žiulis Vernas) , Marx Károly (Karl Marx – Karlas Marksas), Kolumbusz Kristóf (Cristophorus Columbus – Kristupas Kolumbas). Kai kurie vengrų kalbos vartotojai nepritaria asmenvardžių suvengrinimui. Tačiau laikomasi taisyklės suvengrinti tam tikrų istorinių religijos veikėjų (taip pat ir popiežių) asmenvardžius, pavyzdžiui, Luther Márton (Martin Luther – Martynas Liuteris), Husz János (Jan Hus – Janas Husas), Kálvin János (John Calvin – Jonas Kalvinas). Taip pat vartojamos ir karalių vengriškos vardų formos: pavyzdžiui, Ispanijos karalius Juan Carlos I vadinamas I. János Károly (Jonas Karolis I), Jungtinės Karalystės karalienė Elizabeth II vadinama II. Erzsébet (Elžbieta II). Tokios pat iškiliųjų religijos veikėjų ir karalių vardų vertimo į savą kalbą taisyklės laikomasi ir lietuvių kalboje.
Japonų asmenvardžiai, daugumoje Europos šalių rašomi Vakarų eiliškumo tvarka, vengrų kalboje išlaiko originalo eiliškumo tvarką.
Data ir laikas
Vengrų kalboje data ir laikas rašomi tokiu eiliškumu: 1. metai, 2. mėnuo, 3. diena, 4. valanda, 5. minutė, (6. sekundė).
Metai ir diena visada rašomi arabiškais skaitmenimis, po jų dedami taškai. Mėnuo gali būti rašomas visu pavadinimu, trumpinamas arba žymimas arabiškais ar romėniškais skaitmenimis. Jei rašomas ne visas mėnesio pavadinimas, po jo dedamas taškas. Jei mėnuo užrašomas žodžiu, prieš dieną nulis nerašomas, bet jei mėnuo pažymimas arabišku skaitmeniu, nulį prieš dieną rašyti įprasta, tačiau nėra būtina. Išskyrus sakinio pradžią, mėnesio pavadinimas visada rašomas mažąja raide.
Valandos, minutės ir sekundės atskiriamos dvitaškiu (h: m:s). Vengrijoje laikomasi 24-ių valandų laiko formato, tačiau kalbant (ir rašant) neretai naudojamas ir 12-os valandų formatas. Toliau pateikiami vartosenos pavyzdžiai.
Data ir laikas gali būti atskiriami kableliais arba taškais.
2008. február 9. 16:23:42 arba 2008. február 9., 16:23:42
2008. feb. 9.
2008. 02. 09. arba 2008. 2. 9. (retai)
2008. II. 9.
Datos skiriamos ir brūkšneliais, ypač dokumentuose. Šiuo atveju kaip skyrybos ženklas vartojamas ir papildomas nulis.
2008-02-09
Jei sakinyje rašomos tik valandos ir minutės, jos gali būti skiriamos tašku (pavyzdžiui, Találkozzunk 10.35-kor. 'Susitikime 10:35'). Įprasta laiką rašyti ir netrumpinant, tuomet minutės rašomos kaip pabrauktas (nebūtinai) viršutinis indeksas (pavyzdžiui, A találkozó 1035-kor kezdődik. arba A találkozó 1035. 'Susitikimas prasideda 10:35.').
Kalbant ir rašant dažnai vartojama délelőtt ('prieš vidurdienį (pietus)') ir délután ('po vidurdienio (pietų)') – atitinkamai trumpinama de. ir du. Délelőtt ir délután sakoma arba rašoma prieš nurodant laiką, pavyzdžiui, Délután 4 óra van. 'Yra 4 valandos po pietų'. Tačiau délelőtt 5 óra (reikštų '5 valandos prieš pietus') arba délután 10 óra (reikštų '10 valandų po pietų') niekada nesakoma, nes tokiu metu saulė nėra aukštai pakilusi, todėl laikas apibūdinamas kaip hajnal(i) 'aušra'. reggel 'rytas', este 'vakaras' ir éjjel 'naktis'. Griežtų taisyklių čia nėra, nes tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus įpročių (sakykime, kai kurie gali keltis 5-ą valandą ryto, todėl sakytų Reggel 6-kor ettem 'Aš valgau 6-ą ryto'; o jei kas nors keliasi 11-ą prieš vidurdienį, sakytų Hajnali 6-kor még aludtam. '6-ą valandą, apyaušriais, aš tebemiegojau'). Maždaug taip nusakomas apytikslis laikas:
Dél bei éjfél ir taip reiškia visiškai tikslų laiką, nors kitas laikas apibrėžiamas apytiksliai. Todėl nesakoma Éjfél 0-kor még buliztunk '*0 vidurnakčio valandą tebešventėme' arba Dél 12-kor süt a nap. 'Saulė šviečia *12-ą vidurdienio valandą.': sakoma tik Éjfélkor még buliztunk. ir Délben süt a nap.
Mandagumo raiška
Vengrų kalboje yra keturių lygių sistema mandagumui parodyti.
Ön (önözés). Ši forma šnekant rodo asmeniui pagarbą, tačiau ji dažniausiai pasitelkiama ir oficialiuose dokumentuose bei dalykiniuose pokalbiuose. Šiuo atveju 'tu (jūs)', antrasis asmuo, gramatiškai reiškiama trečiuoju asmeniu.
Maga (magázás, magázódás). Ši forma pasitelkiama norint išlaikyti savo ir pašnekovo psichologinį atstumą. Taip pat ir viršininkas į pavaldinį gali kreiptis maga. Įvardis maga gramatiškai tolygus įvardžiui „önözés“.
Néni 'teta'/bácsi 'dėdė' (tetszikezés). Gramatiškai šis kreipinys toks pats, kaip önözés arba magázódás, tačiau su juo vartojamas tam tikras posakis, papildomas veiksmažodis tetszik ('jums patiktų'), kad sustiprintų pagrindinį sakinio veiksmažodį. Pavyzdžiui, jei vaikams suaugusysis nėra artimas draugas, jie su tokiu žmogumi prie kiekvieno veiksmažodžio kalbėdami prideda tetszik ('jums patiktų') kaip tam tikrą pagalbinį veiksmažodį. Hogy vagy ('Kaip laikotės?') tokiu atveju virsta Hogy tetszik lenni? ('Kaip jums patiktų laikytis?'). Taip dažniausiai kreipiasi į senesnius žmones, net ir suaugusieji. Kai kalbama šiuo mandagumo lygiu, atsakoma ne paprastu pasisveikinimu, o (kezét) csókolom! ('Bučiuoju! (tau ranką)'). Šis kalbėjimo būdas laikomas kebliu ir kartais susidaro neįmanomos pagal prasmę reikšmės, tačiau tokia mandagumo forma vis dar vartojama. Padėtis lengvai išsprendžiama paprasčiausiai vartojant önözés formuluotes be tetszik. Kitas šios mandagumo formos keliamas sunkumas yra tas, kad vaikai, sulaukę 20-ies arba 30-ies, nėra tikri, kaip kreiptis į tėvų amžiaus savo šeimos draugus, nes juos pažinojo iš mažens, kai tie žmonės buvo dar labai jauni. Tetszik juos gali priversti pasijusti pernelyg senus, o tegeződés skambėtų per familiariai. Yra du būdai šiai dilemai išspręsti: vienas būtų vartoti įvardžiui tegeződés būdingas gramatines struktūras, tačiau pagarbą parodyti pridedant žodį bácsi: John bácsi, hogy vagy?; kitas būdas – vartoti įvardį önözés, kad parodytum pagarbą gramatinėmis struktūromis, o kad būtų artimiau, draugiškiau – pridėti žodį báty 'brolis'.
Te''' (tegezés, tegeződés arba pertu; per tu – skolinys iš lotynų kalbos) vartojama visų dažniausiai, t. y., kreipiantis į žmogų, su kuriuo bendraujant nereikalinga nė viena iš anksčiau minėtųjų mandagumo formų, taip pat religiniame kontekste, kreipiantis į Dievą. Įdomu tai, kad į aukščiausiosios padėties asmenį, karalių, tradiciškai pertu kreipdavosi visi – tiek valstiečiai, tiek didikai. Nors Vengrija nuo 1918 m. nebeturi karalių, šis paprotinis kreipinys išliko tautos pasakose ir istorijose vaikams. Žiniasklaidoje ir skelbimuose tegezés imta dažniau vartoti neseniai, nuo 1990 m. Taip kreiptis yra neformalu ir įprasta šeimose, tarp draugų, bendradarbių, tarp jaunimo, suaugusiesiems kalbant su vaikais. Tokia bendravimo forma lietuvių kalboje atitiktų kreipimąsi į ką nors tu arba tiesiog vardu. Galbūt dėl internete plačiai vartojamos anglų kalbos (kalbos, šiais laikais paprastai nevartojančios skirtingų įvardžių tu ir Jūs – tėra vienas bendrasis you), tegezés darosi įprastas bendraujant ir ne internete – kad ir koks būtų mandagumo lygis.
Keturių lygmenų sistema mandagumui parodyti iš dalies pažeista dėl neseniai ėmusio plisti įvardžio tegeződés.
Būtiniausi posakiai ir žodžiai Pastaba: visada kirčiuojamas pirmasis skiemuo Vengrų kalba, vengras (-ė): magyar
Sveiki!:
Formaliai: 'Laba diena!': Jó napot (kívánok)!
Neformaliai, kalbant su artimesniu pašnekovu: Szia!
Sudie!: Viszontlátásra! (formaliai) (žr. žemiau), Viszlát! (neutraliai), Szia! (neformaliai – taip pat kaip 'Sveiki!')
Atsiprašau: Elnézést!
Prašau:
Kérem (szépen) (Pažodžiui – 'Gražiai prašau')
Legyen szíves! (Pažodžiui – 'Būkite malonus(-i)!')
Norėčiau paprašyti: Szeretnék (tai tariamosios nuosakos pavyzdys)
Atsiprašau!: Bocsánat!
Ačiū: Köszönöm
Kiek?: Mennyi?
Kiek tai kainuoja?: Mennyibe kerül?
Taip: Igen
Ne: Nem
Nesuprantu: Nem értem
Nežinau: Nem tudom
Kur yra tualetas?:
Hol van a vécé? (vécé/veːtse yra 'vandens spintelė; t. y., klozetas' santrumpa WC)
Hol van a mosdó? – mandagiau
Į sveikatą! (tostas): Egészségünkre! (pažodžiui – 'Į mūsų sveikatą!')
sultys: gyümölcslé
vanduo: víz
vynas: bor
alus: sör
arbata: tea
pienas: tej
Ar kalbate lietuviškai?: Beszél(sz) litvánul?
Myliu tave: Szeretlek
Gelbėkite!: Segítség!
Reikia: kell Turiu eiti: Mennem kell''
Šaltiniai
Nuorodos
Pasiklausyti vengrų kalbos per Vengrijos (MR1-Kossuth Rádió) radijo stotį
Lietuvių-vengrų kalbų žodynas (apie 75 000 antraštinių žodžių)
Vengrų-lietuvių ir lietuvių-vengrų žodynas
Ugrų kalbos |
389 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys sekmadienį pagal Grigaliaus kalendorių.
Pasaulyje
Gimtadieniai
Nedatuota
Geizerichas, vandalų ir alanų karalius (428–477), vienas pagrindinių Vakarų Romos imperijos priešų. Per beveik 50 savo valdymo metų jis ne itin reikšmingą germanų gentį padarė viena didžiausių Viduržemio jūros regiono jėgų (m. 477 m.).
Nuorodos
389 m. |
Blauzdikaulis () – apatinių galūnių kaulas. Tai stipresnis blauzdos kaulas (kitas yra šeivikaulis). Jo kūnas yra žemyn smailėjančios trisienės prizmės pavidalo, kurios aštrusis kraštas atkreiptas į priekį. Blauzdikaulio masyvesnis galas susijungia su šlaunikauliu, o gracilesnis, apatinis – su šokikauliu; iš šoninės pusės yra daug plonesnis šeivikaulis, kuris jungdamasis su blauzdikauliu sudaro blauzdą.
Blauzdikaulio dalys:
caput tibiae – blauzdikaulio galva,
tuberositas tibiae - blauzdikaulio šiurkštuma,
corpus tibiae – blauzdikaulio kūnas,
facies articularis inferior - apatinis sąnarinis paviršius,
facies articularis malleoli medialis - vidinės kulkšnies sąnarinis paviršius,
malleolus medialis – vidinė kulkšnis,
margo interosseus - tarpkaulinis kraštas,
margo medialis - vidinis kraštas,
tuberculum intercondylare medialis – vidinis tarpkrumplinis gumburėlis,
tuberculum intercondylare lateralis – šoninis tarpkrumplinis gumburėlis,
eminentia intercondylaris – tarpkrumplinė pakyla,
area intercondylaris posterior - užpakalinis tarpkrumplinis paviršius,
facies articularis superior – sąnarinis šeivikaulio paviršius,
condylus lateralis - šoninis krumplys,
facies posterior - užpakalinis paviršius,
incisura fibularis – šeivikaulio įlanka,
facies articularis inferior - apatinis sąnarinis paviršius
ir kt.
Pagrindinės blauzdikaulio dalys
Blauzdikaulio kūnas
Blauzdikaulio kūnas, corpus tibiae, yra tuščiavidurės tribriaunės prizmės pavidalo dalis. Proksimaliniame gale priekinis aštrus kraštas sudaro labai ryškų iškilimą, blauzdikaulio šiukštumą, tubersitas tibiae, galingo keturgalvio šlaunies raumens sausgyslei tvirtintis. Užpakaliniu paviršiumi, proksimaline jo atkarpa, iš šono ir viršaus į vidų ir žemyn leidžiasi gana ryški plekšninio raumens linija, linea musculi solei. Šiek tiek žemiau atsiveria maitinamoji anga, foramen nutricium. Blauzdikaulio kūno tuštumoje, čiulpų ertmėje, yra geltonieji kaulų čiulpai.
Artimasis galas
Artimasis galas, extremitas proximalis, baigiasi vidiniu krumpliu, condylus medialis, ir šoniniu krumpliu, condylus lateralis. Abiejų krumplių sąnarinius laukus, vadinamus blauzdikaulio viršutiniu sąnariniu paviršiumi, facies articularies superior, perskiria tarpkrumplinė pakyla, eminentia intercondylaris. Pakyla įsistato į šlaunikaulio tarpkrumplinę duobę, fossa intercondylaris. Prieš pakylą yra įdubęs priekinis tarpkrumplinis laukas, area intercondylaris anterior, priekiniam kelio kryžminiam raiščiui tvirtintis. Už pakylos, yra taip pat įdubęs užpakalinis tarpkrumplinis laukas, area intercondylaris posterior, atitinkamai užpakaliniam kryžminiam raiščiui tvirtintis.
Tolimasis galas
Tolimuoju galu, extrmitas distalis, baigiasi sulaibėjusio kūno apatinis trečdalis. Vidinėje pusėje šis galas nutįsta į masyvią vidinę kulšnį, malleolus medialis. Vidinės kulkšnies sąnarinis paviršius, facies articularis malleoli medialis, įeina į čiurnos sąnario duobę. Už kulkšnies matoma vertikali kulkšninė vaga, sulcus malleolaris, į kurią įsistato užpakalinio blauzdos blauzdos raumens sausgyslė. Distalinio galo šoninėje pusėje yra šeivikaulinė įlanka, incisura fibularis, susijungusi su bendravardžiu kaulu.
Ligos
Rachitas- viena labiausiai paplitusių kūdikių ir mažų vaikų ligų, pasireiškianti sutrikusia medžiagų apykaita (ypač kalcio ir fosforo) ir daugelio organų sistemų pažeidimu. Rachitu serga dažniausiai vaikai – nuo 2-3 mėnesių iki 2 metų.
Artrozė (osteoartritas, degeneracinė sąnarių liga) – tai neuždegiminės kilmės liga, kuriai būdingi kremzlės degeneraciniai pokyčiai, progresuojantis nykimas. Tai pati dažniausia sąnarių liga, viena iš pagrindinių neįgalumo priežasčių. Dėl šios ligos dažniausiai protezuojami kelio ir klubo sąnariai. Artroze serga vyresnio amžiaus žmonės.
Osteoporozė – tai sisteminė kaulų liga, kuriai būdinga maža kaulinė masė dėl kaulų tankio sumažėjimo, todėl padidėja kaulų trapumas bei lūžių rizika.
Literatūra
G.Česnys, J.Tutkuvienė, A.Barkus, V.Gedrimas, R.Jankauskas, R.Rizgelienė, J.Žukienė - Žmogaus anatomija
http://bartleby.com/107/ |
Šiaulių „Rasos“ progimnazija, iki 1990 m. Šiaulių 11-oji vidurinė mokykla, iki 2010 m. Šiaulių Aukštabalio vidurinė mokykla, iki 2011 m. Šiaulių „Rasos“ pagrindinė mokykla – dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla Šiauliuose, Lieporiuose („Taškente“), Tiesos g. 1, vykdanti priešmokyklinio, pradinio ugdymo ir pagrindinio ugdymo I dalies programas. Įstaigos kodas 190532096. Steigėjas Šiaulių miesto savivaldybės taryba.
Istorija
Mokyklos statyba pradėta 1967 m. kartu su naujojo pietinio gyvenamojo mikrorajono statyba. 11-oji vidurinė mokykla įkurta 1968 m. rugsėjo 1 dieną. Mokykla pastatyta pagal vilniečio architekto A. Geibūno projektą. 1968 m. birželio 1 di. dar statomos mokyklos direktoriumi paskirtas E. Lapkus. Oficialus mokyklos atidarymas įvyko 1968 m. lapkričio 23 d. Tradicinę juostelę perkirpo ir sėkmės mokyklai palinkėjo Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Mažulis. Pirmosios statybos valdybos viršininkas V. Žvigaitis įteikė simbolinį raktą.
Mokykloje buvo 24-ios klasės ir 11 kabinetų. 1969 m. sausio 1 d. buvo 975 moksleiviai. 1969/1970 mokslo metais 39 klasėse mokslo metų pabaigoje mokėsi 1340 moksleivių, o trečiaisiais mokyklos gyvavimo metais mokykloje mokėsi 1800 moksleivių. 1970 m. įkurti pramoginių ir tautinių šokių būreliai (vadovės G. Zmailienė, V. Šiurkienė). Sukurtas mergaičių ansamblis, kuriam vadovavo mokytoja Zinaida Varanavičienė, dūdų orkestras. Respublikos pramoginių šokių konkurse „Baltijos gintarėliai-72“ 11-osios vidurinės mokyklos moksleiviai jau pelnė prizines vietas. 1975/1976 m. suvedus tarpmokyklinių lenktynių rezultatus mokykla pripažinta geriausia mieste. Ji ir viena didžiausių – 1601 moksleivis.
1993–1996 m. mokykla apšiltinta, išdažyta, pakeisti langai. 2010 m. rugpjūčio 19 d. Šiaulių miesto savivaldybės taryba pakeitė mokyklos statusą ir pavadinimą. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. prie Šiaulių „Rasos“ progimnazijos prijungta Aukštabalio pradinė mokykla.
Datos
1970 m. mokyklą baigė 1-oji 16-os abiturientų laida;
1973 m. susikūrė Interklubas (internacionalinis klubas) „Rūta“;
1980 m. penktokė Rasa Mačiūnaitė tapo respublikinio konkurso „Dainų dainelė-80“ laureate;
1983 m. tautinių šokių kolektyvas (vadovė Aldona Masėnienė) pelnė I-ą vietą miesto apžiūroje, 9a klasės moksleivė Saulė Laurinaitytė Respublikiniame politinės dainos konkurse iškovojo diplomantės vardą;
1984 m. mokytojo – kraštotyrininko V. Mažeikos iniciatyva įkurtas mokyklos istorijos muziejus;
1997 m. sukurta mokyklos vėliava (projekto autorė ir vykdytoja dailės mokytoja L. Narušienė), mokyklos daina (tekst autorė mokytoja V. Grakauskienė, muzika – mokytojos L. Kaubrytės), emblema (autorius 29 laidos abiturientas M. Kasperavičius).
Direktoriai
1968–1978 m. ir 1989–1992 m. E. Lapkus
1978–1987 m. A. Katilavičius
1988–1989 m. A. Navickienė
1992–2002 m. Petras Ivoškus
2002 -2012 m. Algirdas Kontrimas
2014 - 2018 m. Audronė Ispiryan
nuo 2019 m. Diana Tamutienė
Pavaduotojai
T. Bakanovienė, D. Juškienė, S. Gurejevas
Buvę mokyklos direktorių pavaduotojai
R. Karnilaitė, B. Gilys, A. Tvarijonavičius, J. Šerkšnys, I. Tolenienė, O. Kleišmanienė, B. Kilienė, K. Šomkienė, G. Korkevičienė, V. Andriuškienė, B. Cironkienė, B. Jaugienė, J. Urbonavičienė, E. Trumpytė, R. Vaitkevičienė, N. Baršauskienė, A. Steponavičius, K. Umbražūnienė, G, Korkevičienė, I. Kievišienė, A. Tamulevičius, A. Grigaliūnė
Žymūs mokiniai
Mindaugas Ežerskis, sportininkas (graikų-romėnų imtynės)
Domas Lapkus, menotyrininkas
Gintaras Lūža, fizikas, mokslininkas
A. Mikulskis, fizikas, mokslininkas (Harvardas, JAV)
Birutė Pelenytė, dailininkė tapytoja, tapybos studijos „Auksine Ochra“ vadovė
Dalia Staponkutė, vertėja, rašytoja, diplomatė (Kipras)
Andrius Šedžius, verslininkas, politikas
Rimantas Vingras, pianistas
Virginijus Visockas, sportinių šokių klubo „Ratuto“ vadovas
Nuorodos
Mokyklos svetainė
Lietuvos progimnazijos
Rasos |
Žodis cukrus reiškia:
cukrus – sacharozė, vartojama kaip stalo cukrus, mums labiausiai įprastas saldiklis.
cukrus – saldus, vandenyje tirpus angliavandenis (monosacharidas ar disacharidas).
Susiję terminai
švino cukrus – švino (II) acetatas, taip vadinamas dėl saldaus skonio. |
Giedrė Giedraitytė (g. 1988 m. vasario 8 d. Vilniuje) – Lietuvos aktorė.
Biografija
Studijavo vaidybos (lėlininkų) kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vad. Algirdas Latėnas, Gediminas Storpirštis). Nuo 2010 m. vaidina Valstybiniame jaunimo teatre.
Vaidmenys
Jaunimo teatre
Vaidmenys, sukurti Jaunimo teatre:
Telma Keits – Marsha Norman, Labanakt, mama, rež. Algirdas Latėnas, Gediminas Storpirštis, 2010
Sandra – Dale Wasserman, Skrydis virš gegutės lizdo, rež. Valerij Griško, 2011
Mintis-laumė – William Shakespeare, Ledi Makbet, rež. Algirdas Latėnas, 2011
Motina – Oleg Bogajev, Slaptoji dviratininkų draugija, rež. Algirdas Latėnas, 2012
Terapijos dalyvė – Chuck Palahniuk, Kovos klubas, rež. Vidas Bareikis, 2012
Trenerė – Česlovo Stonio, Saulės Norkutės inscenizacija, Albanijos nekaltoji, rež. Saulė Norkutė, 2013
Barbelė – Žemaitė, Trys mylimos, rež. Algirdas Latėnas, 2013
Žurnalistė/Eva – Petr Zelenka, Nykstančios rūšys, rež. Rolandas A. Atkočiūnas, 2014
Varia – Anton Čechov, Vyšnių sodas, rež. Algirdas Latėnas, 2014
Betana – Astrid Lindgren, Karlsonas, kuris gyvena ant stogo…, rež. Evaldas Jaras, 2015
Dukterėčia/Prostitutė – Bertold Brecht, Geras Žmogus iš Sezuano, rež. Vidas Bareikis, 2015
Šanelė – Robert Thomas, Aštuonios mylinčios moterys, rež. Balys Latėnas, 2015
Giedrė – Marius von Mayenburg, Perplex, rež. Monika Klimaitė, 2016
Jean Genet, Balkonas, rež. Eric Lacascade, 2019
Miguelis de Cervantesas, Don Kichotas, rež. Adomas Juška, 2021
Asia Vološina, Mama, rež. Ieva Kaniušaitė, 2021
Ričardas Gavelis, Jauno žmogaus memuarai, rež. Eglė Švedkauskaitė, 2022
Filmuose
Pilnametražiai filmai „Anarchija Žirmūnuose“ (rež. Saulius Drunga) ir „Miegančių drugelių tvirtovė“ (rež. Algimantas Puipa), serialo „Giminės“ tęsinys „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“, serialas „Rojus Lietuvoj“.
Įvertinimas
Pelnė geriausios antro plano aktorės vardą 2012 m. „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose (kartu su Elze Gudavičiūte ir Migle Polikevičiūte).
Šaltiniai
Nuorodos
IMDb profilis
Lietuvos aktoriai |
Mročki Stilongai () – kolonija Lenkijos šiaurės rytuose, Šumovo valsčiuje, Zambruvo apskrityje, Palenkės vaivadijoje.
Šumovo valsčius |
Brahujai – Vidurio Vakarų Azijos tauta. Gyvena daugiausia Beludžistano regione, ypač Pakistano Beludžistano Kalato rajone. Populiacija – apie 2,2 mln. žmonių. Tauta susidarė iranėnams asimiliavus dravidų gentį. Dabar genetiškai ir kultūriškai artimi beludžiams, dažnai su jais asimiliuojasi. Kalba dravidų šeimos brahujų kalba bei indoeuropietiška beludžių kalba. Religija – musulmonai sunitai.
Brahujai išlaikę gimininę gentinę struktūrą, susiskirstę į daugybę smulkių genčių, klanų (takarų) ir giminių (falių). Tradiciškai verčiasi klajokline ir pusiau klajokline gyvulininkyste, priekalnėse ir slėniuose – ariamąja žemdirbyste. Turi turtingą folklorą (legendos, epas, dainos).
XVII a. brahujų gentys sudarė Kalato chanatą, kuris 1948 m. prijungtas prie Pakistano.
Šaltiniai
Dravidai
Pakistano tautos |
TNM klasifikacija – viena pagrindinių onkologijoje naudojamų sistemų, kuria aprašomas piktybinio naviko išplitimas ir nustatoma stadija, kuri yra esminis kriterijus parenkant gydymo taktiką. T reiškia patį naviką (), N – limfinius mazgus (), M – metastazes ().
Klasifikacija
Išskiriama klinikinė ir patologinė klasifikacija, esminis skirtumas tarp abiejų yra histologinis (mikroskopinis) audinio ištyrimas ir patvirtinimas. Esant abejonių dėl konkretaus T, N ar M parametro (neaiškūs tyrimų rezultatai, ribiniai duomenys) rekomenduojama pasirinkti žemesnę kategoriją (pavyzdžiui T1 vietoje T2).
Klinikinė klasifikacija
Klinikinė klasifikacija nustatoma iki gydymo ir žymima raide c (cTNM). Ji remiasi paciento klinikinio ištyrimo (pavyzdžiui, apčiuopos), radiologinių tyrimų, endoskopinių tyrimų radiniais.
T – pirminis navikas
N – regioniniai limfiniai mazgai
Tiesioginis naviko peraugimas į regioninius limfinius mazgus aprašomas kaip metastazė. Metastazės į tolimuosius limfinius mazgus už regioninių priskiriamos M kategorijai.
M – tolimosios metastazės
Aprašant M stadiją skliausteliuose nurodomas sutartinis metastazės vietos ar organo sutrumpinimas:
Plaučiai: PUL
Kaulai: OSS
Kepenys: HEP
Galvos smegenys: BRA
Limfiniai mazgai (ne regioniniai): LYM
Kaulų čiulpai: MAR
Pleura: PLE
Pilvaplėvė: PER
Antinksčiai: ADR
Oda: SKI
Patologinė klasifikacija
Patologinė klasifikacija, žymima raide p (pTNM), remiasi pašalinto pirminio naviko makroskopinio ir mikroskopinio tyrimo radiniais. Patologinei limfinių mazgų (N) stadijai nustatyti reikalinga jų biopsija arba chirurginis pašalinimas, metastazių stadijai taip pat teoriškai indikuotina biopsija ir histologinis patvirtinimas, kas medicinos praktikoje nėra atliekama.
T, N ir M apibrėžimai patologinėje klasifikacijoje atitinka klinikinėje klasifikacijoje pateiktus apibrėžimus, tačiau visi aprašomi kriterijai (pirminis navikas, limfiniai mazgai, metastazės) turi būti ištirti mikroskopu.
Papildomai patologinėje klasifikacijoje aprašomas naviko diferenciacijos laipsnis (ląstelių brandumas), žymimas raide G ():
Gx: diferenciacijos laipsnis negali būti nustatytas
G1: gerai diferencijuotas navikas
G2: vidutinės diferenciacijos navikas
G3: blogai diferencijuotas navikas
G4: nediferencijuotas navikas
Papildomi kriterijai ir žymenys
Paprastai naviko stadija aprašoma prieš pradedant gydymą, tačiau kai kuriais atvejais stadija nustatoma jau po gydymo. Pavyzdžiui, vietiškai išplitę tiesiosios žarnos navikai operuojami po gydymo kurso radioterapija ir chemoterapija. Siekiant aprašyti tokius atvejus naudojamas koeficientas y. Pavyzdžiui, diagnozės metu kompiuterinės tomografijos tyrimu nustatyta tiesiosios žarnos vėžio stadija gali būti cT3cN2cM0, o po radioterapijos ir chemoterapijos atlikus operaciją pooperacinė stadija galėtų būti aprašyta šitaip: ypT2pN1pM0.
Vėžio recidyvas (atsinaujinimas) žymimas raide r.
Jei stadija nustatoma autopsijos metu, vartojamas koeficientas a.
Koeficientas m naudojamas aprašant daug pirminių navikų viename organe, pavyzdžiui kepenų vėžys, nustatytas pilvo organų echoskopijos tyrimu, kai kepenyse randama daug naviko židinių: mcT3N0M0.
Šaltiniai
Onkologija |
Futbolas 1908 m. vasaros olimpinėse žaidynėse vyko trečią kartą olimpinių žaidynių istorijoje. Pirmą kartą olimpiadoje varžėsi nacionalinės komandos, o ne atskiri sporto klubai.
Aštuonios nacionalinės komandos registruotos olimpinėse žaidynėse. Prieš varžybų startą dvi komandos pasitraukė iš varžybų: Vengrija pasitraukė dėl Bosnijos aneksijos krizės ir Bohemija buvo priversta pasitraukti FIFA panaikinus šalies narystę federacijoje.
Medalininkai
Rezultatai
Galutinė rikiuotė
Išnašos
Nuorodos
TOK svetainė
1908 metų vasaros olimpinės žaidynės
Futbolas olimpinėse žaidynėse |
Blender – 3D grafikos ir kompiuterinės animacijos (CGI) kūrimo, redagavimo ir renderinimo programa. Ji turi integruotą kompiuterinių žaidimų kūrimo funkciją. Programa platinama pagal GNU GPL licenziją. Programos galimybės prilygsta komerciniams „Hi-End“ 3D modeliavimo programų paketams (pvz.: 3ds Max, Maya, Cinema 4D, Lightwave).
Istorija
Pradinė programos versija buvo sukurta Europoje (Nyderlanduose) animacija užsiimančios įmonės „NeoGeo“. Vienas iš „NeoGeo“ įkūrėjų Tonas Rozendalis (Ton Roosendaal) įkūrė naują įmonę (NaN – Not a Number), kuri turėjo užsiimti išskirtinai Blender programos kūrimu bei platinimu (tuo pačiu suteikiant teisę kiekvienam naudoti programą leidžiant ją parsisiųsti internetu). Deja, „NaN“ kompanijos ambicijos ir pajėgumai neatitiko įmonės galimybių ir rinkos realybės, todėl 2001 metų spalio mėnesį „NaN“ įmonė buvo uždaryta.
2002 metais Tonas Rozendalis įkūrė nepelno siekiantį Blender programos fondą (Blender Foundation), kurio tikslas buvo atgaivinti Blender programą kaip atviro kodo projektą. Su kompanijos investuotojais pavyko sutarti, kad programos išeities kodai bus išpirkti, jei pavyks surinkti 100 000 eurų sumą. Entuziastingos savanorių grupės (tarp jų ir keleto buvusių „NaN“ darbuotojų) bei aukų iš tūkstančių Blender naudotojų visame pasaulyje dėka 100 000 eurų suma buvo surinkta per 7 savaites. Iš karto po to Blender programa buvo paviešinta plačiajai visuomenei pagal GNU viešosios licenzijos sąlygas.
Programos savybės
Programa palyginti su analogais yra tikrai nedidelė – ji užima apie 27 MB kietajame diske, o sparčiai besivystydama funkcijų gausa ir galimybėmis juos greitai vejasi. Tiesa, prie programos nepridedama gigabaitai tekstūrų ir pavyzdžių, tačiau visa tai galima rasti internete.
Kaip ir kitos 3D turinio kūrimo programos, Blender programa turi sąsają, leidžiančią kiekvienam rašyti skriptus, suteikiančius papildomų funkcijų (pavyzdžiui, įvairūs importavimo/eksportavimo skriptai iš/į įvairius formatus). Ši sąsaja yra puikiai dokumentuota, o skriptai rašomi Python programavimo kalba.
Blender programa turi integruotą renderinimo (atvaizdavimo) mechanizmą, bet taip pat suderinama ir su sparčiai populiarėjančiu YafRay.
Blender turi integruotą žaidimų kūrimo funkciją. Jos pagalba galima kurti žaidimus: su garsais, fizika, 3D objektais, animacija. Žinoma, tokie žaidimai yra lėtesni nei parašyti tikra programavimo kalba kaip C/C++, bet užtat nereikia gilių programavimo žinių norint sukurti žaidimą.
Pagrindinis Blender programos trūkumas yra labai savita grafinė vartotojo sąsaja, kurią perprasti naujokui yra gana sudėtinga, tačiau internete daugėja informacijos ir pradžiamokslių. Be to, vartotojo sąsaja taip pat pastebimai tobulėja. Planuojamoje Blender 2.50 versijoje žadamas kardinalus vartotojo sąsajos pakeitimas bei supaprastinimas.
„Dramblių svajonė“
2005 m. rugsėjį buvo pradėtas kurti trumpametražis kompiuterinės animacijos filmas „Dramblių svajonė“. Jo kūrimui buvo naudojama tik atviro kodo programinė įranga, pirmiausia Blender. Filmas pasirodė 2006 m. kovo 24 d. Šis projektas žymiai prisidėjo prie programos tobulinimo. Daug funkcijų pridėta pirmiausia dėl filmo kūrimo.
Šiuo metu planuojamas antrasis trumpametražis atviro kodo filmas „Peach“, kuriuo šį kartą bus siekta sukurti linksmą, animacijos stilistika primenantį tokius filmus kaip „Ledynmetis“ atviro kodo animacinį filmą. Vienas naujojo filmo kūrimo tikslų tobulinti Blender programos galimybes vaizduojant plaukus, kailius, perteikiant kitokias fizikines savybes.
Nuorodos
blender.org – oficiali Blender programos svetainė
blendernation.com – oficiali su Blender programa susijusių naujienų svetainė
blenderartists.org – Blender programos naudotojų didžiausias internetinis forumas
ibiblio.org/bvidtute/ – video pamokos pradedantiesiems
wiki.blender.org – didžiausia Blender dokumentacijos biblioteka internete, pagrįsta wiki principu
blenderart.org – kas porą mėnesių išeinančio nemokamo žurnalo „Blender Art“ (platinamo PDF formatu) tinklalapis
Vaizdo redagavimo programos
Laisvoji programinė įranga |
Antanas Razgaitis (g. Lietuvoje – m. 2009 m. balandžio 4 d. Niujorke, JAV) – teisininkas, JAV lietuvių veikėjas, ateitininkas.
Biografija
Užaugo 4 vaikų šeimoje. Baigė teisę. Klyvlendo ateitininkų kuopos narys, Šiaurės Amerikos ateitininkų krašto valdybų narys, Niujorko visuomeninių organizacijų veikėjas. Tautos Fondo Direktorių tarybos narys.
Žmona Rasa. Dukra Vaiva. Sūnus Darius.
Po mirties pelenai pervežti į Lietuvą laidoti.
Šaltiniai
JAV lietuviai
Lietuvos teisininkai
ateitininkai |
Bajambalės – kaimas Trakų rajono savivaldybėje, 6 km nuo Ismonių.
Gyventojai
Šaltiniai
Trakų rajono savivaldybės gyvenvietės |
Kubiliai – kaimas Biržų rajono savivaldybėje, Rovėjos upės kairiajame krante, prie senojo Parovėjos-Papilio kelio. Kubiliai priklauso Papilio parapijai.
Geografija
Šalia Kubilių kaimo, kitoje Rovėjos pusėje, yra Kubilių ir Garšvių evangelikų reformatų kapinės. Kapines sudaro dvi senosios Garšvių kapinės ir naujos Kubilių kapinės, įkurtos XX a. pradžioje.
Pro Kubilių kaimą teka Kubilių upelis, kairysis Rovėjos intakas.
Istorija
Minimi nuo XVII a., buvo tuomet 16 valakų dydžio.
Šiandien Kubilių kaimą sudaro keli vienkiemiai. Didžioji dalis Kubilių ir aplinkinių kaimų gyventojų, vykstant kolektyvizacijai ir melioracijai, persikėlė į Papilio miestelį.
Vokiškame 1921 metais išleistame Lietuvos žemėlapyje Kubilių kaimas pavaizduotas su 26 sodybomis. Vokiški žemėlapiai buvo sudaryti pagal 1899–1900 m. carinės Rusijos žemėlapius, todėl sodybų skaičius irgi atspindi 1900 metų vaizdą. Šalia kaimo buvo vandens malūnas, senoji akmeninė Rovėjos upės užtvanka. Tarpukariu pastačius vėjo malūną, kitoje Rovėjos pusėje, vandens malūnas užsidarė. 1892 m. Kubilių k. gyventojai bendru kaimo indėliu pasistatė akmeninę grūdų saugyklą, kur buvo saugomi kaimo grūdai, kad nederliaus metais kaimas turėtų atsargų iki metų. Saugykla išlikusi iki šiol.
Prasidėjus žemės reformai, tarpukariu, dalis Kubilių kaimo išėjo į vienkiemius. XX a. 5-6 dešimtmetyje, vykstant kolektyvizacijai, beveik visi gyventojai persikėlė į Papilio miestelį ir kaimo beveik neliko.
Dabartinė Papilio užtvanka, baigta 8-am dešimtmetyje, eina kitu keliu nei senoji užtvanka, dėl to senasis kelias, matomas senuose žemėlapyje, šiais laikais nebenaudojamas.
Gyventojai
Šaltiniai
Biržų rajono savivaldybės gyvenvietės |
Ona Grinkevičienė (1924 m. spalio 3 d. Rinkūnai, Kauno apskr. – 2004 m. lapkričio 8 d. Kaunas) – Lietuvos gydytoja pediatrė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė.
Biografija
1949 m. baigė Kauno universitetą. 1974 m. medicinos mokslų daktarė.
1956–1999 m. Kauno medicinos instituto (nuo 1998 m. Kauno medicinos universitetas) dėstytoja, 1959–1971 m. Vaikų ligų katedros vedėja. Nuo 1975 m. profesorė. 1971–1995 m. dirbo Kauno medicinos universiteto Vaikų ligų klinikoje.
1973–1991 m. Lietuvos pediatrų mokslinės draugijos pirmininkė.
Mokslinė veikla
Mokslinio darbo sritis – vaikų reumatas, pneumonija, širdies ir kraujagyslių ligos. Vadovavo epidemiologiniams ir klinikiniams vaikų ir paauglių, turinčių aterosklerozės ir išeminės širdies ligos rizikos veiksnių, tyrimams Kaune.
Bibliografija
Aktualios pediatrijos problemos, 1978 m., rusų k.
Šaltiniai
Lietuvos gydytojai
Lietuvos pedagogai |
Martinas Palermas (g. 1973 m. lapkričio 7 d.) – buvęs Argentinos futbolininkas, žaidęs puolėjo pozicijoje.
2011 m. birželio 21 d. baigė profesionalo karjerą, dėl kelio traumos.
Nors Argentinos rinktinės sudėtyje žaidė vos 7 kartus, tačiau pasiekė pasaulio rekordą: per vienerias varžybas neįmušė net trijų 11 m baudinių. Tai įvyko 1999 m. Copa América varžybose prieš Kolumbiją.
2009 m. atrankoje į pasaulio futbolo čempionatą, labai svarbiose priešpaskutinio turo varžybose su Peru per pridėtinį laiką įmušė pergalingą įvartį ir padėjo rinktinei patekti į čempionatą.
Laimėjimai
Komandiniai
Recopa Sudamericana (2006)
Argentinos pirmasis divizionas (2006 Clausura)
Copa Sudamericana (2005)
Recopa Sudamericana (2005)
Argentinos pirmasis divizionas (2005 Apertura)
Copa Sudamericana (2004)
Tarpžemyninė taurė (2000)
Copa Libertadores (2000)
Argentinos pirmasis divizionas (2000 Apertura)
Argentinos pirmasis divizionas (1999 Clausura)
Argentinos pirmasis divizionas (1998 Apertura)
Argentinos antrasis divizionas (1994/95)
Asmeniniai
Geriausias Tarpkontinentinės taurės žaidėjas (2000)
Geriausias Pietų Amerikos žaidėjas (1998)
Argentinos pirmojo diviziono rezultatyviausias žaidėjas (20 įvarčių, 19 rungtynių) (1998 Apertura)
Dalyvavimas čempionatuose
|}
Nuorodos
Palermo, Martin |
Maži ežiuko sapnai – lietuvių rašytojo ir gamtininko Selemono Paltanavičiaus knyga ikimokyklinio amžiaus vaikams, pirmą kartą išleista 2015 m.
Pagrindinis knygos personažas – mažas ežiukas, gyvenantis su mama. Kiekvieną naktį ežiukas sapnuoja vis kitokį įdomų sapną, o pabudęs dažnai sumaišo sapnų pasaulį su tikrove. Iš knygelės „Maži ežiuko sapnai“ vaikai gali šiek tiek sužinoti apie ežių gyvenimo būdą, pavyzdžiui, jog šie gyvūnai aktyvūs naktį, o dieną miega.
Knygą išleido leidykla „Nieko rimto“, iliustravo – Lina Eitmantytė–Valužienė.
„Maži ežiuko sapnai“ skaitytojų išrinkta geriausia 2016 m. knyga vaikams (iš penkių ekspertų atrinktų knygų).
Nuorodos ir šaltiniai
Pasaką „Maži ežiuko sapnai“ skaito M. Capas – I dalis
Pasaką „Maži ežiuko sapnai“ skaito M. Capas – II dalis
Pasaką „Maži ežiuko sapnai“ skaito M. Capas – III dalis
Išnašos
Knygos Vaikų literatūra |
Vandzinas () – gyvenvietė Lenkijos šiaurės rytuose, Sidros valsčiuje, Sokulkos apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 2 km į rytus nuo Sidros, apie 18 km į šiaurę nuo Sokulkos ir 53 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Balstogės.
Istorija
Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. 1975-1998 m. priklausė Balstogės vaivadijai.
Sidros valsčius |
Panonijos diecezija () – vėlyvosios Antikos Romos imperijos administracinis vienetas (diecezija) dabartinės Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Slovėnijos, Vengrijos ir rytų Austrijos teritorijose. Apėmė du istorinius Europos regionus: Ilyriją ir Panoniją. Nuo 379 m. dar buvo žinoma kaip Ilyriko (Ilyrijos) diecezija (Dioecesis Illyrici occidentale).
Diecezija buvo įkurta III a. pabaigos–IV a. pradžios reformų metu, ir tapo viena iš 15 imperijos diecezijų. IV a. viduryje įsteigus dar stambesnius teritorinius vienetus – pretorines prefektūras, ji priskirta Ilyrijos prefektūrai. 361–375 m. šią panaikinus, ji atiduota Italijos prefektūrai, vėliau 375–379 trumpam vėl priklausė Ilyrijai, kol galutinai atiduota Italijai. Priskyrimą Italijos prefektūrai nulėmė kultūrinė regiono padėtis – jis buvo labiau lotynizuotas, nei helenizuotas.
Diecezijai priklausė 7 provincijos: Dalmatija, Viduržemio Norikas, Paupio Norikas, Panonija I, Panonija II, Savija ir Paupio Valerija.
Diecezija nuolat patyrė klajoklių antpuolius. V a. viduryje jos pietines dalis nukariavo hunai, tačiau Dalmatija išliko Romos valdžioje. Šią galutinai nukariavo Ostgotų karalystė. |
Saulutė – Plungės krašto savaitraštis, ėjęs 1991–1994 m. Plungėje.
Istorija
Įsteigė Plungės rajono kultūros skyrius, leido Plungės rajono centrinė biblioteka, Žemaičių dailės muziejus. Tiražas 1991 m. – 5000 egz. 1994 m. – 1600 egz. 1994 m. pakeitė „Saulutė“ laikraštis „Žemaičių saulutė“.
Skelbė istorinių tyrimų medžiagą, rašė apie aktualius politinio ir visuomeninio gyvenimo įvykius.
Redagavo Irena Vitkauskienė.
Šaltiniai
Regioniniai laikraščiai
Lietuvos savaitraščiai
Plungės spauda |
Freddy Quinn (tikrasis vardas Franz Eugen Helmut Manfred Nidl, g. 1931 m. rugsėjo 27 d. Nyderfladnitce, Žemutinė Austrija) – austrų dainininkas ir aktorius.
Biografija
Freddy Quinn gimė prekybininko ir žurnalistės šeimoje. Persikėlęs su tevu į JAV, pradžioje lankė Morgentauno pradinę mokyklą Vakarų Virdžinijoje. Susirgus motinai, Freddy Quinn grįžta atgal į Europą, į Vieną, kur tuo metu gyveno motina. Čia jis lanko mokyklą, vėliau persikelia į Antverpeną. Pradėjęs lankyti gimnaziją, grįžta atgal į Vieną. Būdamas dar nepilnametis Freddy Quinn pradeda autostopu po pietų ir šiaurės Europą keliauti. Tuo metu prasideda bendradarbiavimas su įvairiomis cirko trupėmis, kuriose jis grodavo saksafonu, vaikščiodavo lynu, atlikdavo ajrobatinius triukus. Romoje grojo pianinu amerikiečių pasirodyme. Sidi-bel-Abbès miesto bare džiugino jis ten tarnaujančius užsienio šalių legionus. Čia atlikta daina apie tėvynės ilgesį pelnė jam daug simpatijų. Po trijų savaičių grįžta dainininkas į Vokietiją.
Su tokiomis dainomis kaip Heimweh, Heimatlos, Der Legionär, Die Gitarre und das Meer, Unter fremden Sternen, La Paloma ir Junge komm bald wieder 1956–1966 metais Freddy Quinn dešimt kartų buvo atsidūręs populiariausių dainų sąrašo pirmoje vietoje (iš viso Vokietijoje tai pavyko padaryti 23 kartus) ir buvo tuo laiku populiariausias ir sėkmingiausias atlikėjas. Jis yra pardavęs daugiau kaip milijoną diskų ir iki šiol laikomas sėkmingiausų visų laikų Vokietijos dainininku.
1956 m. Freddy Quinn atstovauja Vokietijai Eurovizijos dainų konkurse su daina So geht das jede Nacht. Nors yra labai populiarus, tai nepadeda jam laimėti. Tais metais nugalėtoja tampa Šveicarijos atstovė Lys Assia.
Freddy Quinn suvaidina eilėje muzikinių filmų. Kai kuriuose jis atlieka pagrindinę rolę.
1966 m., kai The Rolling Stones ir Beatles į muzikinėje arenoje pasirodo, sudainuoja Freddy dainą Wir. Tai protesto išraiška prieš kairiųjų pažiūrų studentus. Tai ne vienintelis toks parodytas susidomėjimas pasaulio problemomis atlikėjo kūriniuose. Jo daina Für eine Handvoll Reis nagrinėja Vietnamo karo problemą. Paskutis Freddy Quinn numeris vienas buvo daina 100 Mann und ein Befehl.
Šiuo metu dainininkas gyvena Hamburge.
Filmai
Die große Chance (1957)
Heimatlos (1958)
Stahlnetz – Die Tote im Hafenbecken (1958) (TV)
Freddy, die Gitarre und das Meer (1959)
Freddy unter fremden Sternen (1959)
Freddy und die Melodie der Nacht (1960)
Weit ist der Weg (1960)
Nur der Wind (1961)
Freddy und der Millionär (1961)
Freddy und das Lied der Südsee (1962)
Heimweh nach St. Pauli (1963)
Freddy und das Lied der Prärie (1964)
Freddy, Tiere, Sensationen (1964)
Haie an Bord (1971)
Die wilden Fünfziger (1982)
Erbin mit Herz (2004) (TV)
Der Junge von St. Pauli
Nuorodos
Freddy Quinn biografija
Freddy Quinn tinklalapis
Freddy Quinn diskografija
|-
Austrijos muzikai
Austrijos aktoriai
Cirko artistai
Vokietijos atstovai Eurovizijoje
1956 m. Eurovizijos dalyviai |
Fukuokos prefektūra () – Japonijos prefektūra, įsikūrusi Kiūšiū saloje, Japonijoje. Sostinė – Fukuoka.
Istorija
Fukuokos prefektūros vietoje seniau buvo Čikugo, Čikudzeno ir Budzeno žemės.
Geografija
Fukuokos prefektūra pietvakariuose ribojasi su Sagos prefektūra, pietuose – su Kumamoto prefektūra, pietryčiuose – su Oitos prefektūra.
Fukuokoje įsikūrę du didžiausi Kiūšiū salos miestai: Fukuoka ir Kitakiušiu.
Miestai
Fukuokos prefektūroje yra 26 miestai:
Miesteliai ir kaimai
Miesteliai ir kaimai pagal apskritį:
Miestų, miestelių ir kaimų susijungimai
Nuo 2003 m. balandžio mėn. įvykdyta 18 sujungimų. Paskutinis įvyko 2007 m. vasario 29 d., kai Jamato ir Mijikės apskritys buvo sujungtos į naują Mijamos miestą.
Turizmas
Fukuokos prefektūra nepasižymi turistų antplūdžiu kaip kad kai kurios kitos Japonijos prefektūros. Priešingai, tai turistų ganėtinai retai lankoma vieta. Tik Fukuokos miestas jų šiek tiek pritraukia. Bene lankomiausia turistų vieta prefektūroje – Kiūšiū nacionalinis muziejus.
Aukštosios mokyklos
Fukuokos universitetas (Fukuoka)
Kurumės universitetas (Kurumė
Kiušiu technologijos institutas (Kitakiušiu ir Ijidzuka
Kiušiu universitetas (Fukuoka)
Seinan Gakuin universitetas (Fukuoka)
Kiūšiū informatikos mokslų institutas (Dazaifu)
Kiūšiū Sangio universitetas (Fukuoka)
Sportas
Fukuokos prefektūroje esti šios sporto komandos.
Futbolo:
Avispa Fukuoka (Fukuoka)
Beisbolo:
Fukuoka SoftBank Hawks (Fukuoka)
Regbio:
Coca Cola West Red Sparks (Fukuoka)
Fukuoka Sanix Blues (Munakata)
Kyuden Voltex
Nuorodos
Oficiali Fukuokos Prefektūros svetainė
Oficiali Fukuokos Olimpinio Komiteto svetainė
Oficiali Fukuokos Turizmo Asociacijos svetainė
Fukuokos info |
Stasys Beniušis (1909 m. sausio 23 d. Kaune) – Lietuvos ir Lenkijos geologas, technikos mokslų daktaras, Gdansko universiteto profesorius.
Biografija
Baigęs Kauno 6-tąją gimnaziją , studijavo Vilniaus universitete , kurį baigė 1946 m. įsigydamas geologo specialybę. Kaip gabus studentas buvo paliktas dirbti universitete. Už ryšius su Lietuvių studentų korporacija "Jūra" buvo tardomas sovietinio saugumo. 1947 m. išvyko į Lenkiją, kur Gdanske dirbo Politechnikos instituto Inžinerinės geologijos katedros asistentu, vėliau vyresniuoju dėstytoju. 1951 m. apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją. 1953-70 m. dirbo Gdansko pedagoginio instituto geologijos katedros vedėju, jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1970-74 m. Gdansko universitete vadovavo geologijos katedrai.
Šaltiniai
Biografija
Lenkijos pedagogai
Lenkijos geologai
Lietuvos geologai
Lietuvos pedagogai |
2023 m. Europos iki 23 metų lengvosios atletikos čempionatas – 14-as tarptautinis jaunimo lengvosios atletikos čempionatas, kuris vyko Suomijos mieste Espe.
Medalininkai
Vyrai
Bėgimas ir ėjimas
Technikos rungtys
Daugiakovės
Moterys
Bėgimas ir ėjimas
Technikos rungtys
Daugiakovės
Medalių lentelė
Kvalifikacija
Dalyvaujančios šalys
1153 sportininkai iš 40 šalių užregistruoti dalyvavimui Europos čempionate:
(2)
(2)
(26)
(26)
(6)
(8)
(3)
(37)
(16)
(11)
(74)
(85)
(78)
(49)
(40)
(36)
(3)
(32)
(14)
(83)
(1)
(16)
(8)
(1)
(3)
(2)
(37)
(51)
(66)
(25)
(20)
(1)
(12)
(13)
(18)
(76)
(45)
(49)
(41)
(37)
Lietuva čempionate
Lietuvai čempionate atstovavo aštuoni sportininkai.
Vyrai
Bėgimas ir ėjimas
Technikos rungtys
Moterys
Bėgimas ir ėjimas
Septynkovė
Šaltiniai
Nuorodos
EA oficiali svetainė
Europos iki 23 metų lengvosios atletikos čempionatas
Suomijos sporto varžybos
2023 sporte
Espo sportas |
Pikuškės – kaimas Alytaus rajono savivaldybės šiaurės rytinėje dalyje, 3 km į pietryčius nuo Butrimonių.
Gyventojai
Šaltiniai
Alytaus rajono savivaldybės gyvenvietės |
Kizilirmakas ( 'Raudonoji upė'; antikoje - Halys, senovės graikų - Άλυς) - ilgiausia Turkijos upė. Prasideda Armėnijos kalnyne, teka į pietvakarius, po to plačiu lanku pasuka į šiaurę, įteka į Juodają jūrą, suformuoja deltą.
Naudojama drėkinimui, hidroenergijos gamybai, nelaivuojama.
Didžiausi intakai - Delice ir Devrez upės.
Didžiausias miestas - Sivasas.
Hetitai upę vadino Marsantija, upės lankas ribojo Hetitų valstybės branduolį iš vakarų ir pietų. Antikoje upė žymėjo ribą tarp Mažosios Azijos ir likusios Azijos dalies.
Turkijos upės |
Ežerėlis – ežeras pietvakarių Lietuvoje, Vilkaviškio rajone, Vištyčio seniūnijoje, šalia Meiliūnų kaimo, apie 6 km į šiaurę nuo Vištyčio. Ežerėlis ovalo formos, ilgis iš pietvakarių į šiaurės rytus – 0,08 km, plotis – iki 0,065 km. Altitudė 183,9 m. Krantai žemi. Ežerą supa miškelis iš visų pusių. Šiaurėje išteka upeliukas (Vydupio baseinas). Vakarine pakrante eina kelias .
Šaltiniai
Vilkaviškio rajono ežerai |
Karališkieji parodų rūmai – UNESCO paveldo sąraše įrašyti rūmai Australijos Melburno mieste.
Šie rūmai buvo pastatyti 1879–1880 m., kaip tarptautinių parodų ekspozicijų judėjimo 1851–1915 m. dalis. Karališkieji parodų rūmai yra miesto centre, apsupti 4 gatvių, yra 150 metrų ilgio.
Pastačius rūmus juose 1880 m. vyko Pasaulinė paroda. 1888 m. čia vyko dar didesnė tarptautinė paroda, o 1901 m. rūmuose įvyko simbolinė Australijos parlamento pristatymo ceremonija.
XX a. mažesnės rūmų erdvės ir pastatai kentėjo nuo gaisro ir buvo sugriauti, tačiau pagrindinė salė iki šiol išlikusi. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje rūmai buvo stipriai restauruojami ir atnaujinami, o 2004 m. juos įrašius į UNESCO paveldą sarąšą, rūmai tapo pirmu tokiu objektu Australijoje.
Karališkieji parodų rūmai yra vieni iš nedaugelio išlikusių XIX a. pasaulinių parodų pastatų.
Šalia esantys Karltono sodai taip pat kartu įrašyti į UNESCO paveldo sąrašą.
Iki šiol rūmai yra naudojami įvairiems kultūros ir kitų sričių renginiams, parodoms. Ekspozicijos rengiamos ir šalia esančiame Melburno muziejuje.
Šaltiniai
Pasaulio paveldo objektai Australijoje
Melburnas
Rūmai
Australijos statiniai |
Bolcmano konstanta (k arba kB) – fizikinė konstanta, susiejanti temperatūrą ir energiją.
Ji pavadinta vardu žymaus austrų fiziko Liudvigo Bolcmano, įnešusio žymų indėlį į statistinę mechaniką.
Makroskopinės ir mikroskopinės charakteristikos
Bolcmano konstanta sieja makroskopines ir mikroskopines medžiagos charakteristikas. Makroskopiškai idealiųjų dujų dėsnis teigia, kad idealiųjų dujų slėgio ir tūrio sandauga yra proporcinga medžiagos kiekio ir absoliučiosios temperatūros sandaugai.
,
kur
(=8,314 472 J·K−1·mol−1) yra vadinamoji dujų konstanta (arba universalioji dujų konstanta).
Įvedus pažymėjimą medžiagos kiekiui n=N/NA, kur NA(=6,0221367×1023 mol−1) yra Avogadro konstanta, pereinama prie mikroskopinių – molekulių/atomų charakteristikų:
.
Čia N yra molekulių skaičius dujose, o k – Bolcmano konstanta ir .
Fizikinės konstantos |
Vanagai – kaimas Joniškio rajono savivaldybėje, 2 km nuo Stupurų.
Gyventojai
Šaltiniai
Joniškio rajono savivaldybės gyvenvietės |
Eglinis laibūnas (Molorchus minor) – ūsuočių (Cerambycidae) šeimos vabalas.
Išvaizda
Suaugę vabalai yra nuo 6 iki 16 mm ilgio. Juodas apaugęs šviesiais plaukeliais. Antsparniai gelsvai rudos, arba rudos spalvos, sutrumpėję, nepridengia pilvelio, iš už jų kyšo išlindę plėviški sparnai, dėl ko, iš pirmo žvilgsnio, kartais gali būti supainiotas su kai kuriais plėviaparniais (pvz., vapsvom). Patinų antenos iš 12 narelių, patelių – 11.
Biologija
Lervos vystosi spygliuočių, ypač eglės, sausose šakose ir kamienuose. Takai vingiuoti, giliai įsirėžiantys į medieną, pilni smulkių išgraužų.
Suaugėliai minta žiedadulkėm, aptinkami gegužės – liepos mėnesiais ant įvairių žydinčių krūmų, medžių (dažni ant gudobelės, šermukšnio) ir skėtinių augalų žiedų.
Generacijos trukmė 1 – 2 metai.
Paplitimas
Europos ir Azijos spygliuočių miškai.
Lietuvoje neretas.
Nuotraukos
Ūsuočiai |
Augustalis ( ar augustale) – aukso moneta, kaldinta Sicilijos karalystėje po 1231 m. Tai buvo pirmoji auksinė Sicilijos karaliaus ir Šventosios Romos imperijos imepratoriaus Frydricho II auksinė moneta, kaldinta iki jo mirties 1250 m.
Moneta turėjo lotyniškus užrašus ir plačiai cirkuliavo visoje Italijoje. Ji buvo sukurta remiantis Romos aurėju. Augustalius kaldino Brindizio ir Mesinos kalyklose kartu su bilonėmis denjėmis. Monetų stilius laikomas prabangiu ir beveik renesansiniu, monetos būdavo nukaltos labai kokybiškai. Monetos masė buvo 5,24 g (1/4 Sicilijos uncijos).
Averse klasikinis (ne viduramžiškas) imperatoriaus su laurų vainiku biustas, aplink užrašas CESAR AVG IMP ROM ('cezaris Augustas, Romėnų imperatorius'). Reverse pavaizduotas erelis (imperijos simbolis) ir vardas FRIDE RICVS 'Fridericus; Frydrichas).
Monetos pavadinimas augustalis 'didingasis' rodo, kad monetos leidžiamos imperatoriaus valia ir kad jos siejasi su Romos imperatoriaus, kuriuos tituluodavo žodžiu Augustus.
Nuorodos
Augustale. (2008). In Encyclopædia Britannica. Retrieved 7 October 2008.
An augustalis at the Kunsthistorisches Museum Vienna
Šventoji Romos imperija
Italijos istoriniai pinigai
Auksinės monetos |
Triumfalizmas – elgesys ar tikėjimas, kad viena doktrina, religija, socialinė sistema ar kultūra yra geresnė už visas kitas ir turėtų jas nugalėti. Triumfalizmas yra ne aiškiai apibrėžta doktrina, bet greičiau terminas apibūdinti tam tikram mąstymo būdui, kurį kartais demonstruoja politikos komentatoriai ar istorikai.
Triumfalizmas dažnai pastebimas tarp sporto gerbėjų, sergančių už savo miesto ar šalies sporto komandą. Kartais jis įgauna rimtesnes formas, tokias kaip kraštutinis nacionalizmas, patriotizmas, ideologinis ar religinis ekstremizmas.
Triumfalizmas doktrinai ar kultūrai gali atnešti tiek naudos, tiek didelių nuostolių. Galimi pavojai yra::
Sumažėjusi galimybė kritiškai įvertinti grupės veiksmų teikiamą naudą ar moralumą;
Kūrybiškumo ir naujų idėjų grupėje slopinimas;
Aklumas kitų grupių stiprybėms ir sukurtoms naujovėms;
Dėl išankstinio įsitikinimo savo sėkme, atsiranda galimybė per plačiai užsimoti varžantis su kitomis grupėmis.
Tuo pat metu, triumfalizmas leidžia greitai išplėsti savo grupę. Daugybė sėkmingų istorinių judėjimų buvo triumfalistiniai, pvz., islamo karai VII a., Europos kolonializmas.
Vis dėlto, judėjimai nebūtinai turi būti triumfalistiniai, kad būtų dinamiški ir sėkmingi. Moterų emancipacijos ir žmogaus teisių judėjimai rėmėsi egalitarizmu.
Šaltiniai
Psichologija
Sociologija |
Lerva – viena iš vabzdžių nepilnos ir pilnos metamorfozės (vystymosi) stadijų, esanti tarp kiaušinėlio ir suaugėlio stadijos (nepilnos metamorfozės atveju) arba tarp kiaušinėlio ir lėliukės (pilnos metamorfozės atveju).
Nepilnos metamorfozės lervos savo išvaizda ir gyvenimo būdu panašios į suaugėlius, tiktai jos yra mažesnės ir neturi išsivysčiusių sparnų. Jos keletą kartų neriasi ir tampa suaugėliu. Išsinėrimų skaičius gana nevienodas: paprastojo grambuolio būna 2, lašalų iki 45, bet dažniausiai lervos neriasi 4-5 kartus. Laikotarpis tarp dviejų išsinėrimų vadinamas lervos stadija, o neretai dar ir ūgiu.
Lašalų lervos gyvena vandenyje ir kvėpuoja trachėjinėmis žiaunomis. Žirgelių lervos taip pat gyvena vandenyje, bet yra labai plėšrios. Jos iš dalies panašios į suaugėlius, turi gerai išsivysčiusias vaikščiojamąsias kojas, didelę apatinę lūpą, kuri virtusi grobio gaudymo organu. Skydamarių lervinė stadija vadinama nimfa, jos metu vyksta esminiai lervos kūno persitvarkymai. Nimfos būna po skydu, arba specialiuose kokonuose. Iš nimfos išsivysto sparnuotas patinas. Blakių lervos turi dvokiančias liaukas, kurių angelės atsiveria pilvelio 4-6 segmentuose. Todėl jos išskiria nemalonų kvapą.
Vabzdžių, turinčių pilną metamorfozę, lervos gana įvairios. Vabalų lervos turi gerai išsivysčiusią aiškiai matomą galvą ir būna su krūtinės kojomis arba be jų. Apsiuvų lervos gyvena vandenyje savotiškuose jų pačių iš augalų dalelių, akmenukų, tuščių sraigių kriauklelių pagamintuose „nameliuose". Dalis lervų negamina tokių namelių ir slapstosi dugne. Drugių lervos yra kirmėliškos išvaizdos ir vadinamos vikšrais. Plėviasparnių lervos bekojės, o augalėdės rūšys yra su krūtinės ir pilvelio kojomis. Dvisparnių lervos dažniausiai su maža, bet nematoma galva, tiktai uodų ji gerai matoma. Kai kurios lervos kenkia augalams, gyvena gyvų augalų audiniuose, kitos dvisparnių lervos gyvena puvėsiuose, srutose, mėšle, vandenyje. Yra ir plėšrių lervų, ir parazitinių, gyvenančių kitų gyvūnų kūne.
Kai kurių stuburinių gyvūnų lerviškos išvaizdos stadija turi kitus pavadinimus: varliagyvių – buožgalvis, vėžiagyvių – nauplijus.
Žodžio kilmė
1768 m. Karlas Linėjus lervomis pavadino nesubrendusias vabzdžių formas, kurios tarsi užslepia, maskuoja suaugusių vabzdžių formas ( – kaukė; dvasia).
Dauginimasis |
Žemutinis Kuranachas (, ) – miesto tipo gyvenvietė Rusijoje, pietų Jakutijoje, Aldano uluse, 28 km į šiaurės rytus nuo Aldano, prie Didžiojo Kuranacho upės. Eina Lenos plentas, yra geležinkelio stotis prie Amūro–Jakutsko magistralės. Aukso gavyba, aptarnaujamas kalnakasybos kombinatas. Yra kultūros namai, gimnazija, vidurinė mokykla, medicinos punktas.
Istorija
Įkurtas 1947 m. pradėjus aukso paieškas Didžiojo Kuronacho baseine. 1950 m. suteiktas miesto tipo gyvenvietės statusas.
Šaltiniai
Jakutijos gyvenvietės |
Kipro futbolo varžybos 1972–1973 m.
prasidėjo 1972 m. rudenį, baigėsi 1973 m. pavasarį;
s turnyras prasidėjo 1972 m. rudenį, finalas įvyko 1973 m. pavasarį.
1972–1973 m. Kipro Pirmasis divizionas
Pirmasis divizionas – aukščiausioji futbolo lyga šalyje.
Dalyvavo 14 komandų.
Komandų rikiuotė
APOEL Leykosia (42)
Olympiakos Leykosia (34)
Pezoporikos Larnaka (31)
Anorthosis Ammochostos (30)
Enosis Neon Paralimni (27)
EPA Larnaka (26)
Digenis Akritas Morfoy (26)
AEL Lemesos (24)
Evagoras Pafos (23)
Aris Lemesos (22)
Apollon Lemesos (21)
Alki Larnaka (20)
Nea Salamis Ammochostos (20)
ASIL Lysi (18)
1972–1973 m. Kipro futbolo taurė
Kipro futbolo taurė – pagrindinis futbolo taurės turnyras Kipre. Vykstantis nuo 1934 metų.
Šaltiniai
Nuorodos
RSSSF duomenų bazė
Foot.dk archyvas (arch.)
Kipro futbolo varžybos
Europos futbolo varžybos 1972–1973 m. |
Brunfelsija (Brunfelsia) – bulvinių (Solanaceae) šeimos augalų gentis. Paplitusi neotropinėje srityje.
Gentį sudaro ~40 nedidelių krūmų ir medžių rūšių. Lapai paprasti, priešiniai, elipsiškos arba ovalios formos. Žiedai vamzdiški, su 5 dideliais žiedlapiais.
Daugelis brunfelsijos rūšių turi nuodingų alkaloidų. Dėl jų naudojamos liaudies medicinoje bei šamanistiniuose ritualuose (iš stambiažiedės brunfelsijos gaminamas haliucinogeninis gėrimas ajahuaska).
Rūšys
Stambiažiedė brunfelsija (Brunfelsia grandiflora)
Vaiduoklinė brunfelsija (Brunfelsia chiricaspi)
Amerikinė brunfelsija (Brunfelsia americana)
Smulkiažiedė brunfelsija (Brunfelsia pauciflora)
Vienažiedė brunfelsija (Brunfelsia uniflora)
ir kt.
Bulviniai |
Beinikiemis (, nuo 1938 m. birželio 2 d. Beiningen, nuo 1946 m. rugsėjo 7 d. ) – gyvenvietė Mažojoje Lietuvoje, Kaliningrado srities šiaurinėje dalyje, Nemano rajone, nuo 2008 m. birželio 30 d. Lunino kaimo gyvenvietės teritorija.
Istorija
Nadruvos žemės kaimo pavadinimas lietuviškos kilmės. 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Gumbinės apygardos Ragainės apskrities (1922–1945 m. Tilžės-Ragainės apskrities) kaimas, nuo 1929 m. liepos 1 d. Gerskulių kaimo bendruomenės, 1946–2008 m. Lunino apylinkės teritorija.
Gyventojai
Šaltiniai
Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.
Ragainės apskrities gyvenvietės
Nemano rajono gyvenvietės |
Liubavo seniūnija – administracinis-teritorinis vienetas Kalvarijos savivaldybės pietvakariuose, pasienyje su Lenkija.
Istorija
1995–2000 m. seniūnija buvo Marijampolės rajono savivaldybėje.
|-
| 2001-04 || || 928 || 31 kaimas
|-
| 2009-09-01 || 59 || 970 || 30 kaimų
|-
| 2011 m. || || 800 || 30 kaimų
|-
| 2016-08-13 || || || 30 kaimų
|-
| 2021 m. || 58,59 || 576 || 10 gyvenviečių, turinčių >9 gyventojus
|}
Gyvenvietės
Seniūnijos gyvenvietės (sąrašas sudarytas 2022-01-31 „Registrų centro“ ir 2011–2021 m. gyventojų surašymų duomenimis):
|-
| Aguonis, k. || || 2
|-
| Asava, k. || 26 || 49
|-
| Barkai, k. || || 0
|-
| Beržynai, k. || || 1
|-
| Grandai, k. || || 5
|-
| Gulbinavas, k. || 19 || 18
|-
| Jurgiškiai, k. || || 7
|-
| Kalneliai, k. || || 0
|-
| Kazlavas, k. || || 13
|-
| Klinavas, k. || || 9
|-
| Kovai, k. || 35 || 40
|-
| Liubavas, k. || 188 || 242
|-
| Makauskai, k. || || 10
|-
| Mantrimai, k. || || 14
|-
| Pagraužiai, k. || 43 || 76
|-
| Pelucmurgiai, k. || || 6
|-
| Reketija, k. || 19 || 25
|-
| Sabaliavas, k. || || 3
|-
| Salaperaugis, k. || 155 || 210
|-
| Saulėgrąžiai, k. || || 2
|-
| Sauselis, k. || 10 || 13
|-
| Senabūdis, k. || 16 || 8
|-
| Skaisčiai, k. || 10 || 16
|-
| Skaisteliai, k. || || 0
|-
| Šarkaitis, k. || || 0
|-
| Šarkyčia, k. || || 4
|-
| Šarkis, k. || || 5
|-
| Trempiniai, k. || || 11
|-
| Tribarčiai, k. || || 9
|-
| Žiogaičiai, k. || || 2
|}
Seniūnaitijos
2009 m. įkurtos 3 seniūnaitijos:
Liubavo seniūnaitija – Grandų k., Klinavo k., Liubavo k., Mantrimų k., Skaisčių k., Skaistelių k., Žiogaičių k.
Pagraužių seniūnaitija – Beržynų k., Būdviečių k., Gulbinavo k., Jurgiškių k., Kalnelių k., Makauskų k., Pagraužių k., Papiliakalnių k., Saulėgrąžių k., Trempinių k.
Salaperaugio seniūnaitija – Aguonio k., Asavos k., Barkų k., Kazlavo k., Kovų k., Palucmargių k., Reketijos k., Sabaliavo k. Salaperaugio k., Sauselio k., Senabūdžio k., Šarkaičių k., Šarkio k., Šarkyčios k., Tribarčių k.
Šaltiniai
Kalvarijos savivaldybės seniūnijos |
„The Boy Who Knew Too Much“ yra 2-asis studijinis Did. Britanijos atlikėjo Mika albumas, išleistas 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d.
Albumo kūrimas
Prie albumo Mika dirbo kartu su Gregu Wellsu, kuris prodiusavo ir ankstesnį dainininko albumą - jo debiutinį „Life In Cartoon Motion“. Dainos pradėtos kurti 2008 m. birželį. Pradžioje buvo įrašinėjama „Olympic Studios“ Londone, vėliau - „Rocket Carousel Studios“ Los Andžele (JAV).
Albumo dainos
We Are Golden (3:58)
Blame It On the Girls (3:34)
Rain (3:43)
Dr. John (3:44)
I See You (4:16)
Blue Eyes (2:50)
Good Gone Girl (3:02)
Touches You (3:19)
By the Time (3:21)
One Foot Boy (2:58)
Toy Boy (2:56)
Pick Up Off the Floor (3:24)
Papildomos dainos
Lady Jane (3:20)
Lover Boy (3:13)
Singlai
Buvo išleisti singlai: „We Are Golden“, „Blame It on the Girls“ (tapo Nr. 1 Japonijoje) ir „Rain“.
Kiti faktai
Albumas pagrinde buvo teigiamai įvertintas muzikos kritikų. Jis pateko į 1-ą Prancūzijos albumų topo vietą ir pasiekė dvigubai platininio statusą, Did. Britanijoje - į albumų Top'10, JAV - į Top'20, Italijoje pasiekė auksinio statusą.
Šaltiniai
Nuorodos
Mika „Rain“ vaizdo klipas
Oficiali Mikos interneto svetainė
Mika „music.lt“ puslapyje
Oficialus Mika VEVO vaizdo klipų kanalas
2009 albumai
Mika albumai |
Lulu (tikr. vardas – Marie McDonald McLaughlin Lawrie; g. 1948 m. lapkričio 3 d. Lenokstaune, Rytų Danbartonšyre) – Škotijos dainininkė ir aktorė, geriausiai žinoma dėl hitu tapusios dainos „To Sir With Love“.
1969 metais atstovavo Jungtinei Karalystei Eurovizijos dainų konkurse, kuriame su daina „Boom Bang-a-Bang“ užėmė pirmą vietą.
2000 metais Lulu apdovanota Britų imperijos ordinu. 2003 metais išleido autobiografiją „Don’t Wanna Fight No More“. Šiuo metu atlikėja dirba BBC radijo laidų vedėja.
Diskografija
1965 – Something to Shout About
1967 – Love Loves to Love Lulu
1967 – To Sir, with Love
1969 – Lulu’s Album
1969 – New Routes
1970 – Melody Fair
1970 – It’s Lulu
1971 – The Most of Lulu
1973 – Lulu (aka: The Man Who Sold The World)
1976 – Heaven and Earth and the Stars
1978 – Don’t Take Love For Granted
1980 – The Very Best of Lulu
1981 – Lulu
1981 – Take Me to Your Heart Again
1984 – Shape Up and Dance
1993 – Independence
1997 – Absolutely Lulu
2002 – Together
2003 – The Greatest Hits
2004 – Back on Track
2005 – A Little Soul in Your Heart
2007 – The Atco Sessions 1969–1972
Nuorodos
Atlikėjos tinklalapis
|-
Škotijos atlikėjai
Eurovizijos nugalėtojai
Jungtinės Karalystės atstovai Eurovizijoje
1969 m. Eurovizijos dalyviai |
Šelmeninės kregždės (Hirundo) – kregždinių (Hirundinidae) šeimos paukščių gentis.
Paplitimas
Plačiai paplitusi kregždžių gentis. Aptinkama Senajame pasaulyje, Australijos žemyne ir Okeanijos salose. Viena genties rūšis – šelmeninė kregždė (Hirundo rustica) – yra kosmopolitinė: be Senojo pasaulio, gyvena ir Amerikos žemynuose.
Dauguma rūšių sėslios, dalis gyvenančių šaltesnio klimato regionuose yra sezoninės migrantės.
Išvaizda
Nedidelių gana spalvingu plunksniniu apdaru kregždžių gentis. Snapas trumpas ir plokščias, žiotys labai plačios. Kojos trumpos. Daugelio šios genties kregždžių nugara mėlyna, ant veido, kartais pasturgalio ar pakaušio raudona dėmė, o apatinė kūno dalis balkšva arba rausva.
Porūšiai
Kregždinių šeimos gentis, turinti gausiausią rūšių skaičių. Pasaulio paukščių vadovo (Handbook of the Birds of the World) 2022 m. internetinėje versijoje išskiriama 15 šelmeninių kregždžių (Hirundo) genties rūšių.
Leidinyje „Pasaulio paukščiai: rekomenduojami angliški pavadinimai“ (Birds of the World: Recommended English Names), kurio sąrašus sudaro tarptautinė ornitologų sąjunga, ir jo internetinėje v12.1 versijoje išskiriama 15 šelmeninių kregždžių genties rūšių (pilnas sąrašas žemiau):
Hirundo nigrorufa Barboza du Bocage, 1877 – Rusvapilvė šelmeninė kregždė; arealas Afrikoje: tai vakarų centro Angola, tęsiasi per visą Kongo Demokratinę Respubliką į rytinę Zambiją.
Hirundo atrocaerulea Sundevall, 1850 – Juosvoji šelmeninė kregždė; arealas Afrikoje: nuo Kongo DR pietryčių ir centrinės Tanzanijos, arealas tęsiasi į rytinę PAR dalį.
Hirundo leucosoma Swainson, 1837 – Margasparnė šelmeninė kregždė; arealas Afrikoje: Senegale, Gambijoje ir iki Nigerijos.
Hirundo megaensis Benson, 1942 – Baltauodegė šelmeninė kregždė; arealas Afrikoje: Etiopijos pietinės sritys.
Hirundo dimidiata Sundevall, 1850 – Baltakrūtė šelmeninė kregždė; arealas Afrikoje: pietinės ir pietų centrinės žemyno sritys.
Hirundo tahitica Gmelin, JF, 1789 – Taitinė šelmeninė kregždė; arealas Pietryčių Azijoje ir tęsiasi į Naująją Gvinėją ir rytinėje Polinezijoje į Draugijos salas.
Hirundo domicola Jerdon, 1841; arealas Azijoje: paplitę pietų Indijoje ir Šri Lankoje.
Hirundo neoxena Gould, 1842 – Naujosios Gvinėjos šelmeninė kregždė; arealas Australijoje: paplitę Australijoje, Tasmanijoje, Lordo Hau saloje, Norfolko saloje, Naujojoje Zelandijoje.
Hirundo albigularis Strickland, 1849 – Baltagurklė šelmeninė kregždė; arealas Afrikoje: tai Botsvana ir Zimbabvė ir tęsiasi į PAR pietus.
Hirundo smithii Leach, 1818 – Siūlauodegė šelmeninė kregždė; platus arealas Afrikoje ir Azijoje: tai Užsachario Afrikoje, pietų centrinė ir Pietryčių Azija.
Hirundo nigrita Gray, GR, 1845 – Mėlynoji šelmeninė kregždė; arealas Afrikoje: Siera Leonėje ir paplitimas tęsiasi į vakarų Ugandą, bei Kongo Demokratinės Respublikos pietus ir šiaurinę Angolą.
Hirundo rustica Linnaeus, 1758 – Šelmeninė kregždė; arealas labai platus, kosmopolitinė rūšis, paplitusi Senąjame Pasaulyje ir Amerikos žemynuose. Ši rūšis plačiai paplitusi ir Lietuvoje.
Hirundo angolensis Barboza du Bocage, 1868 – Angolinė šelmeninė kregždė; arealas Afrikoje: tai Gabonas, vakarų Angola, Kongo DR centrinė dalis ir rytai ir tęsiasi į Ugandą, vakarų Keniją, Tanzaniją, šiaurinį Malavį ir šiaurinę Zambiją.
Hirundo lucida Hartlaub, 1858 – Rausvakrūtė šelmeninė kregždė; arealas Afrikoje: žemyno centriniai, vakariniai regionai ir Etiopija.
Hirundo aethiopica Blanford, 1869 – Etiopinė šelmeninė kregždė; arealas Afrikoje: vakariniai, šiaurės rytiniai žemyno regionai ir šiaurės rytų Tanzanija.
Paplitimas Lietuvoje
Lietuvoje aptinkama tik viena šios genties rūšis:
Šelmeninė kregždė (Hirundo rustica); šalyje labai dažna, perinti, sezoninių migrantų rūšis, paplitusi visur, bet gausiau gyvena lygumose negu miškingose vietose.
Galerija
Šaltiniai
Nuorodos
youtube.com / Red – rumped Swallow Collecting Nesting Material (Cecropis daurica) Μιλτοχελίδονο – Cyprus (video vaizdo įrašas darytas Kipre, kaip daūrinė šelmeninė kregždė renka lizdui lipdyti žemės gabaliukus)
Kregždiniai |
Meksikos vyrų futbolo rinktinė () – futbolo komanda, atstovaujanti Meksikai. Tai viena stipriausių CONCACAF konfederacijos (konfederacija jungia Šiaurės ir Centrinę Ameriką bei Karibus) komandų, daugkartinė žemyno čempionė. Aukščiausias pasiekimas pasaulio čempionate – du kartus pasiektas ketvirtfinalis Meksikoje rengtuose 1970 ir 1986 metų čempionatuose.
Dalyvavimas čempionatuose
Pasaulio čempionatas
CONCACAF taurė
CONCACAF čempionatas
1963 –
1965 – nugalėtojai
1967 – 2 vieta
1969 – 4 vieta
1971 – nugalėtojai
1973 – 3 vieta
1977 – nugalėtojai
1981 – 3 vieta
1985 –
1989 –
Aukso taurė
1991 – 3 vieta
1993 – nugalėtojai
1996 – nugalėtojai
1998 – nugalėtojai
2000 – ketvirtfinalis
2002 – ketvirtfinalis
2003 – nugalėtojai
2005 – ketvirtfinalis
2007 – 2 vieta
2009 – nugalėtojai
2011 – nugalėtojai
2013 – pusfinalis
2015 – nugalėtojai
2017 – pusfinalis
2019 – nugalėtojai
2021 – 2 vieta
2023 – nugalėtojai
Konfederacijų taurė
1995 – 3 vieta
1997 – I etapas
1999 – nugalėtojai
2001 – I etapas
2005 – 4 vieta
2013 – I etapas
2017 – 4 vieta
Copa América
1993 – 2 vieta
1995 – ketvirtfinalis
1997 – 3 vieta
1999 – 3 vieta
2001 – 2 vieta
2004 – ketvirtfinalis
2007 – 3 vieta
2011 – I etapas (U-22 rinktinė)
2015 – I etapas
2016 – ketvirtfinalis
CONCACAF Tautų lyga
2019–20 – 2 vieta
2022–23 – 3 vieta
NAFC turnyras
1947 – nugalėtojai
1949 – nugalėtojai
1990 – 2 vieta
1991 – nugalėtojai
Aprangos pokyčiai
Žymesni žaidėjai
Horacio Casarín
Antonio Carbajal
Juan Carreño
José Luis Borbolla
Salvador Reyes
Manuel Rosas
Raúl Cárdenas
Enrique Borja
Javier Aguirre
Javier Fragoso
Manuel Negrete
Cristóbal Ortega
Pablo Larios
Hugo Sánchez
Fernando Quirarte
Alfredo Tena
Javier Aguirre
Luis Flores
Javier Valdivia
Carlos de los Cobos
Luis García
Francisco Javier Cruz
Missael Espinosa
Miguel España
Carlos Hermosillo
Luis Roberto Alves „Zague“
Braulio Luna
Luis Hernandez
Cuauhtémoc Blanco
Jared Borgetti
Jorge Campos
Francisco Palencia
Rafael Márquez
Oswaldo Sanchez
Oscar Perez
Pavel Pardo
Kornel Protacki
Ignacio Ambriz
Marcelino Bernal
Ramón Ramírez
Alberto García Aspe
Claudio Suarez
Gerardo Torrado
Francisco Fonseca
Jesus Arellano
Salvador Carmona
Guillermo Ochoa
Ricardo Osorio
Carlos Salcido
Jaime Lozano
Omar Bravo
Andres Guardado
Alberto Medina
Nery Castillo
Treneriai
Adolfo Frías Beltrán (1923)
Alfonso Rojo de la Vega (1928)
Juan Luque de Serrallonga (1930)
Rafael Garza Gutiérrez (1934, 1937–1938, 1949)
Alfred C. Crowle (1935)
György Orth (1947)
Abel Ramírez Herrera (1948)
Octavio Vial (1950)
Antonio López Herranz (1950, 1952, 1953–1954, 1956–1958)
Horacio Casarín (1953)
Ignacio Trelles (1958, 1960–1969, 1975–1976)
Fernando Marcos (1959)
Árpád Fekete (1963)
Raúl Cardenas (1968, 1969, 1970, 1979–1981)
Diego Mercado (1969)
Javier de la Torre (1970–1973)
Ignacio Jáuregui (1974)
José Antonio Roca (1977–1978)
José Moncebáez (1979)
Gustavo Peña (1979)
Bora Milutinović (1983–1986, 1995–1997)
Mario Velarde (1987–1989)
Alberto Guerra (1989)
Manuel Lapuente (1990–1991, 1997–2000)
Luis Fernando Tena (1991, 2011, 2013)
César Luis Menotti (1991–1992)
Vicente Cayetano Rodríguez (1992)
Miguel Mejía Barón (1993–1995 2017)
Ricardo Ferretti (1993, 2015, 2018)
Mario Carrillo (1999)
Gustavo Vargas (1999)
Enrique Meza (2000–2001, 2010)
Hugo Sánchez (2000, 2006–2008)
Javier Aguirre (2001–2002, 2009–2010)
Ricardo La Volpe (2002–2006)
Jesús Ramírez (2008)
Sven-Göran Eriksson (2008–2009)
Efraín Flores (2010)
José Manuel de la Torre (2011–2013)
Víctor Manuel Vucetich (2013)
Miguel Herrera (2013–2015)
Juan Carlos Osorio (2015–2018)
Gerardo Martino (2019–2022)
Diego Cocca (2022)
Jaime Lozano (2022–)
Nuorodos
Amerikos vyrų futbolo rinktinės
Meksikos futbolas
Meksikos sporto rinktinės |
Sidrabė () – kaimas Latvijoje, Jelgavos savivaldybėje, 28 km į pietus nuo Jelgavos, 8 km nuo Lietuvos sienos, prie Platonio upės (tuoj rytuose teka ir Sidabra). Lielplatuonės valsčiaus centras. Yra tautos namai (buvęs dvaro svirnas).
Istorija
Gyvenvietė kūrėsi apie Mazplatuonės (Klein-Platohn) dvarą. Tarybiniais metais Sidrabė buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.
Šaltiniai
Jelgavos savivaldybės gyvenvietės |
Solnoko MÁV – Vengrijos futbolo klubas iš Solnoko.
Pasiekimai
Sezonai
2010–2011 m. – 10 vieta. (Nemzeti Bajnokság I) iškrito;
|}
Šaltiniai: RSSSF duomenų bazė.
Lietuviai
Eimantas Marozas (2010)
Šaltiniai
Nuorodos
Szolnok |
Kaklaraištis – medžiaginė aprangos dalis, rišama aplink kaklą, įprastai pailga. Dabartinis kaklaraištis kilęs iš XVII a. kroatiškos kaklaskarės kravato. Kaklaraiščiai įprastai neturi dydžių, tačiau gali būti ilgesni. Vyrai dėvi kaklaraiščius kaip oficialios aprangos dalį prie kostiumo ar panašių rūbų. Kaklaraiščiai taip pat dažnai dėvimi kaip uniformos dalis (mokyklose, kariuomenėje ir kitur). Įprastai kaklaraiščiai rišami aplink marškinių apykaklę.
Kartais kaklaraiščius nešioja ir moterys, ypač prie uniformų (mokyklose, padavėjos, policininkės ir kt.). Kai kur moterys kaklaraiščius nešioja kaip puošybos elementą.
Kaklaraiščiai turi keturis pagrindinius mazgų rišimo variantus:
Vindzoro mazgas
Pusiau Vindzoro mazgas
Preto mazgas
Paprastasis mazgas
Aprangos detalės |
Apie Žemaitijos miestelį žr. Plateliai (miestelis)
Platelių ežeras – ežeras vakarų Lietuvoje, Plungės rajone, apie 14 km į šiaurę nuo Plungės, Žemaitijos nacionaliniame parke. Tai didžiausias ir giliausias ežeras Žemaitijoje. Jo plotas 1200,28 ha, ilgis – 8,4 km, vidutinis plotis – 3,3 km, giliausia vieta apie 49,10 m (į rytus nuo Pilies salos). Altitudė 146,5 m.
Geografija
Krantai labai vingiuoti, ypač pietiniame ežero gale. Ežero kranto ilgis – 37,59 km. Krantai nevienodo aukščio. Aukščiausios 20-30 m kalvos matyti rytinėje ežero pusėje, kur dunkso miškinga Plokštinės plokščiakalvė. Joje sovietmečiu buvo įrengta Plokštinės raketų bazė, kurioje nuo 2012 m. lankytojams atviras Šaltojo karo muziejus. Kranto linijos ilgis 20–30 km. Kranto linija vingiuota – išsikiša Auksalės, Kreiviškio, Ruibiškio, Šventorkalnio, Varnos rago, Beržo rago pusiasaliai. Rytinis krantas lėkštas, apaugęs mišku, jo atabradas platus. Šiaurinis, šiaurės vakarinis ir pietrytinis krantai statūs. Vakarinis, pietinis ir šiaurės rytinis krantai pelkėti. Krantuose matomos 8 terasos (1 – po vandeniu): ledyninio ežero terasos molingos (Šeirės kalva, Liepijos miškas), vėlesnės smėlingos (Plokštinės miškas).
Ežere yra 7 salos, kurių bendras plotas 20,5 ha. Veršių, Briedsalė ir Pilies salos, taip pat Pliksalė, Gaidsalė, Ubagsalė, Šončelio sala bei Auksalės ir Kreiviškių pusiasaliai paskelbti valstybinės reikšmės hidrografiniais gamtos paminklais. Įdomiausia yra Pilies sala. Lietuvos kunigaikščiams priklausiusi pilis čia stovėjo jau XV a. Salą su Šventorkalniu, kuriame buvo senoji Platelių gyvenvietė, jungė Platelių senovės tiltas; jo poliai dar išlikę.
Ežero dugno reljefas labai įvairus: vidutinis gylis – 10,5 m, yra daug gelmių bei seklumų. Dauguma seklumų yra ties rytiniu krantu – Didysis kalnas, Medveidis, Mietų kalva, Skersutinio kalnas. Dugną dengia karbonatingas dumblas, molis, dumblingas molis. Ežeras mezotrofinis, vandens temperatūra prie dugno visus metus laikosi ~4 °C.
Ežeras priklauso Minijos-Nemuno baseinui. Į ežerą įteka 17 mažų upeliukų (Juodupis, Kunigupis, Salupis, Žemgrindo upalis ir kt.), išteka vienas – Babrungo upė. Upeliu jungiasi su Beržoro ežeru.
Platelių ežere gyvena įvairios žuvys, tame tarpe reliktinės seliavos. Yra ūdrų, bebrų, ondatrų. Peri antys, gulbės, mažosios žuvėdros, dvi narų rūšys.
Platelių ežeras ir jo apylinkės patenka į Platelių kraštovaizdžio draustinį. Rytuose plyti Plokštinės-Stirbaičių miškai. Vakariniame ežero krante yra Platelių miestelis. Prie ežero taip pat įsikūrę šie kaimai: Paežerės Rūdaičiai, Paplatelė, Plokščiai, Laumalenkai. Rytiniame krante yra poilsiaviečių. Pietine pakrante eina keliai ir Nr.3237 (Laumalenkos - Plokščiai), šiaurine - . Vakariniame krante veikia jachtų klubas. 2003–2008 m. prie Platelių ežero kas vasarą vyko festivalis „Roko naktys“. Nuo 1999 m. kasmet narų grupė kalėdų proga papuoštą eglutę nardina į 6 m gylyje suformuotą kalėdinių eglučių alėją.
Prieš 2500–4500 Platelių ežero vandens lygis buvo 3–3,5 m žemesnis. Vėliau vandens lygis kilo dėl Babrungėnuose pastatytos užtvankos ant Babrungo. Ežero vardas pirmą kartą paminėtas Lietuvos metrikoje 1440–1447 m., antrą kartą 1447–1451 m.
Incidentai
1998 m. rugpjūčio 30 d. įvyko sraigtasparnio Mi–2 katastrofa Platelių ežere – didžiausia aviakatastrofa Lietuvoje, pareikalavusi 11-kos juo skridusių žmonių aukų.
Pavadinimo kilmė
Pasakojama, kad kadaise ežeras plytėjęs toli vakaruose. Tačiau per audrą jį pasigriebė viesulas ir ėmė nešti į rytus. Iš ežero-debesies labai smarkiai lijo. Viena žemaitė su nuostaba sušuko: „Ale tā lej!… Platē lej!“ (t. y. plačiai lyja). Pasirodo, tai buvęs ežero-debesies slaptažodis, kurį ištarus visas jo vanduo sugarmėjo į duburį tarp kalvų.
Ežerėvardis kilęs nuo žodžio platus („nutįsęs į šonus“). Ežeras dar žinomas kaip Virkšta.
Šaltiniai
Nuorodos
Žemaitijos nacionalinis parkas apie ežerus
Informacija apie Platelių ežerą
Platelių ežeras
Plungės rajono ežerai |
Aldona Pulauskienė-Kvaraciejūtė (1929 m. sausio 8 d. Taučionių k., Alytaus r. – 2000 m. gruodžio 26 d.) – muzikos mokytoja ir chorvedė.
Biografija
Tėvas buvo kaimo smuikininkas, dainininkas ir pirmasis Aldonos muzikos mokytojas. 1941–1947 lankydama Merkinės gimnaziją, muzikos žinių gavo ir iš mokytojo V. Gutausko. 1947–1951 choro dirigavimo mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje (dėst. A. Ilčiukas). Mokyklą baigė su pagyrimu. Kartu studijavo ir Vilniaus universiteto Istorijos – filologijos fakultete, bet kai 1949 tėvus, brolį ir seserį bolševikai ištrėmė į Sibirą, universitetą teko palikti. Baigusi muzikos mokyklą, gavo rekomendaciją studijuoti Lietuvos konservatorijoje, bet likusi viena – dirbdama turėjo pelnytis duoną.
1951 rudenį atvyko į Vievį ir išvarė platų muzikinių darbų barą. Buvo kultūros namų meno vadovė ir iki 1968 direktorė, suorganizavo mišrųjį chorą, kuriam iki šiol tebevadovauja.
Nuo 1950 choras yra visų respublikinių dainų švenčių dalyvis, 1990 Lietuvos tautinės dainų šventės, 1994 I ir 1998 II Pasaulio lietuvių dainų švenčių Vilniuje dalyvis. Choras – daugelio respublikinių konkursų laureatas ir prizininkas, koncertavo Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir Nyderlanduose. Išviso jis yra surengęs apie 400 koncertų. 1985 respublikinei dainų šventei chorvedė dar parengė Vievio grūdų produktų kombinato mišrųjį chorą.
A. Pulauskienė – žinoma pedagogė ir moksleivių chorų vadovė.
Nuo 1951 iki šiol dėsto muziką ir vadovauja chorams Vievio vidurinėje mokykloje. Daug metų dirbo net su 3-4 chorais. 1955 respublikinei dainų šventei parengė vyresniųjų klasių moksleivių mišrųjį chorą, 1960 vaikų ir mišrųjį chorus. Į 1964 I respublikinę moksleivių dainų šventę Vilniuje mokytoja atvežė tris chorus: jaunučių, merginų ir mišrųjį, kurie konkursuose laimėjo pirmąsias ir kitas prizines vietas. 1965 respublikinės dainų šventės konkurse jaunių choras pelnė pirmąją vietą. 1969 respublikinei moksleivių meno ir sporto šventei parengė tris chorus – per 280 dainininkų. Vaikų chorai dalyvavo moksleivių ir suaugusiųjų respublikinėse dainų šventėse, 1990 Lietuvos tautinėje dainų šventėje, 1994 I ir 1998 II Pasaulio lietuvių dainų šventėse Vilniuje. Vyresniųjų klasių mišrusis moksleivių choras buvo 1977 respublikinės dainų šventės ir 1997 Lietuvos moksleivių dainų šventės konkursų laureatas, pirmųjų ir kitų prizinių vietų laimėjęs respublikinėse mokyklų chorų varžybose. 1968–1986 būdama Vievio vaikų muzikos mokyklos direktore ir mokytoja, A. Pulauskienė vadovavo vaikų chorui, jį parengė 1985 ir 1990 respublikinėms dainų šventėms. Nemaža jos buvusių mokinių tapo muzikais profesionalais. Sūnus Dainius Pulauskas – pianistas.
A. Pulauskienė – Vievio ir Trakų rajonų dainų švenčių organizatorė ir vyr. dirigentė, 1965 respublikinės dainų šventės dirigentė. 1964 apdovanota Liaudies švietimo pirmūno ženkleliu, o 1965 jai suteiktas nusipelniusio kultūros – švietimo darbuotojo garbės vardas.
2001 m. išleista knygelė „Tėvo smuikas : pro memoria : Aldonos Kvaraciejūtės-Pulauskienės (1929 01 08 – 2000 12 26) atminimui“.
Šaltiniai
Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.
Pulauskienė-Kvaraciejūtė, Aldona |
Jurbūdžiai – kaimas Šakių rajono savivaldybėje, 7 km nuo Tubelių.
Gyventojai
Žymūs žmonės
Teresė Genovaitė Dovydaitytė (1938–2022), žurnalistė.
Šaltiniai
Šakių rajono savivaldybės gyvenvietės |
Kvėdarnos apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas Lietuvos vakaruose.
Istorija
Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Kvėdarnos valsčiuje, 1950 m. priskirta naujam Šilalės rajonui. 1954 m. prijungta Lembo apylinkė, dalis Genioto apylinkės, dalis Drobūkščių apylinkės ir dalis Gvaldų apylinkės, 1963 m. – Pajūralio apylinkė, 1988 m. – dalis Padievyčio apylinkės.
|-
| 1954-05-25 || || || „Naujo gyvenimo“ ir „Saulėtekio“ kolūkiai ||
|-
| 1959 m. || 62,2 || 4209 () || „Naujo gyvenimo“ kolūkis, „Saulėtekio“ kolūkis || 1 miestelis, 13 kaimų
|-
| 1970-01 || || 4478 || || 2 miesteliai, 34 kaimai, 3 kaimų dalys
|-
| 1972-10-01 || 152,4 || || „Naujo gyvenimo“ kolūkis, „Saulėtekio“ kolūkis, Pajūralio tarybinis ūkis || 2 miesteliai (Kvėdarna, Pajūralis), 33 kaimai, 4 kaimų dalys
|-
| 1976-07-01 || || || || 2 miesteliai, 34 kaimai, 3 kaimų dalys
|-
| 1979-01-17 || || 4303 || || 2 miesteliai, 34 kaimai, 4 kaimų dalys
|-
| 1987 m. || || || „Naujo gyvenimo“ kolūkis, Pajūralio tarybinis ūkis, Radviečio girininkija || Geniotas, Grimzdai, Kvėdarna, Lembas, Padievaitis, Pajūralis, Paragaudis, Sauslaukis, Skerdynai ir kt.
|-
| 1989-01 || || 5278 || || 2 miesteliai, 49 kaimai
|}
Šaltiniai
Šilalės rajono apylinkės |
Šilalės rajono Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija – dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla Šilalės raj., Kvėdarnoje, Šilalės g. 37, vykdanti pradinio, pagrindinio, vidurinio ir papildomo ugdymo programas. Įstaigos kodas 190329594.
Istorija
1609 m. Kvėdarnos klebonai buvo įpareigoti įkurti parapinę mokyklą. 1782 m. ji buvo atkurta. 1866 m. įsteigta Kvėdarnos valdinė mokykla su dėstomąja rusų kalba. 1916 m. valdant vokiečiams įsteigta keturklasė pradžios mokykla su dėstomąja lietuvių kalba. 1935 m. Kvėdarnoje pradėjo veikti šešių skyrių pradinė mokykla, kuri vėliau išaugo į dabartinę vidurinę mokyklą. 1938 m. mokyklai suteiktas Kazimiero Jauniaus vardas. Tačiau 1941 m. pirmosiomis karo dienomis sudegė. Pirmaisiais pokario metais mokykla pradėta remontuoti. Remontas tęsėsi iki 1949 m., juo rūpinosi direktorius Lionginas Rasiulis.
1919–1944 m. pradžios mokykla, 1944–1949 m. progimnazija, 1949–1950 m. septynmetė, 1950 m. iš ministerijos buvo gautas leidimas steigti Kvėdarnoje vidurinę mokyklą. Po ketverių metų, 1954 m. išleista I abiturientų laida. 1966 m. pastatytas 640 vietų mokyklos priestatas. 1992 m. nuo vidurinės mokyklos atskirta pradinė mokykla. 2001 m. mokyklai vėl sugrąžintas kunigo Kazimiero Jauniaus vardas. 2008 m. mokykla tapo gimnazija.
Direktoriai
1949 m. Lionginas Rasiulis
Stasys Norbutas
Loreta Pociuvienė 2016-20
Žymiausi mokytojai
Birutė Teresė Lengvenienė, Rietavo politikė, pedagogė
Žymiausi mokiniai
Albina Auksoriūtė, kalbininkė
Tadas Bartkus, Šilalės politikas
Vidas Lauruška, fizikas
Kazys Misius, inžinierius, kraštotyrininkas
Ramūnas Navardauskas, dviratininkas
Nuorodos
Mokyklos internetinė svetainė
Kvėdarna
Šilalės rajono savivaldybės mokyklos
Lietuvos gimnazijos |
Bilionių seniūnija – administracinis-teritorinis vienetas Šilalės rajono savivaldybės šiaurės rytuose.
Istorija
|-
| 2001-04 || || 508 || 8 kaimai
|-
| 2009-09-01 || 37 || 557 || 8 kaimai
|-
| 2011 m. || || 447 || 7 kaimai
|-
| 2016-08-13 || || || 8 kaimai
|-
| 2021 m. || 37|| 341 || 5 gyvenvietės, turinčios >9 gyventojus
|}
Seniūnai
Zenonas Levickis, 2006 m.
Loreta Daukantienė, nuo 2008 m.
Gyvenvietės
Seniūnijos gyvenvietės (sąrašas sudarytas 2022-01-31 „Registrų centro“ ir 2011–2021 m. gyventojų surašymų duomenimis):
|-
| Aukštagirė, k. || || 3
|-
| Baravykai, k. || 31 || 45
|-
| Baubliai, k. || ||
|-
| Bilioniai, k. || 213 || 259
|-
| Gulbės, k. || 64 || 105
|-
| Padvarninkai, k. || || 2
|-
| Plunksnės, k. || 19 || 16
|-
| Stoniai, k. || 11 || 17
|}
Seniūnaitijos
2009 m. įsteigtos 3 seniūnaitijos:
Bilionių seniūnaitija – Aukštagirės k., Bilionių k.
Gulbių seniūnaitija – Gulbių k., Padvarninkų k.
Plunksnių seniūnaitija – Baravykų k., Baublių k., Stonių k., Plunksnių k.
Šaltiniai
Šilalės rajono savivaldybės seniūnijos |
Apie kaimą Utenos rajone žr. Samanė (Utena).
Samanė – tradicinis, 40-80 % stiprumo lietuvių spiritinis gėrimas, gaminamas nuo XVI a. Samanė varoma iš rugių, kartais – kviečių, į grūdų ir vandens mišinį (raugą) pridedant salyklo. Distiliacija vykdoma du, rečiau – tris kartus. Kai kada kelerius metus išlaikoma ąžuolinėse statinėse (Starka). Gėrimas pasižymi labai stipriu rugių kvapu, dažniausiai gaminamas nelegaliai, „sau ir savo draugams“.
Istorija
Pirmieji degtinės bravorai Lietuvoje atsirado dar XIV-XV amžiuose, tačiau 1529 įsigaliojęs Lietuvos Statutas apribojo degtinės gamybą bei įvedė mokesčius alkoholiniams gėrimams, todėl gana greitai ėmė rastis nelegalių bravorų, su kuriais ir siejamas samanės atsiradimas. Iki XIX a. pradžios legaliuose bravoruose degtinė buvo gaminama iš grūdų, dažniausiai – rugių, gautą spiritą atskiedžiant vandeniu. Tačiau, atsiradus spirito rektifikacijos metodams, vystantis pramonei, didėjant degtinės gamybos apimtims, tapo daug paprasčiau gaminti degtinę, skiedžiant vandeniu prastesnį – runkelių, bulvių ir pan. spiritą. Tokios degtinės kokybė buvo prasta, tačiau savikaina – kelis kartus mažesnė. Dalis tradicinės degtinės gamintojų persiorientavo ir ėmė gaminti išlaikytą degtinę – starką. Dėl suprastėjusios gamyklinės degtinės kokybės bei didelių mokesčių Lietuvos kaimuose ėmė labiau plisti namudinė degtinės gamyba, naudojant tradicinius, dar XV-XVI amžiuose atidirbtus metodus. Naminės degtinės gamyba labiau suklestėdavo karo bei draudimų metais, ypač smarkiai suklestėjo XX a. 9-ame dešimtmetyje, Tarybų Sąjungoje įvedus alkoholio draudimus. Nors, gaminant itin pigią, nelegalią degtinę, būdavo naudojamos ir itin nekokybiškos žaliavos (bulvės, ropės, burokai, cukrus etc.), tradiciniai samanės gamybos būdai išliko.
Dabartis
Nelegali degtinė būdavo varoma daugelyje kitų Europos ir pasaulio šalių, tačiau kokybiškos naminės degtinės samprata ilgainiui išliko tik kai kuriuose kraštuose, pvz., Škotijoje, kur nelegalios naminės degtinės tradicijos XIX a. davė pradžią kokybiškų viskių atsiradimui. Gana panaši situacija susidarė ir Lietuvoje, kur, skirtingai, nei aplinkinėse šalyse, naminės degtinės sąvoka siejama su aukštesne kokybe, o nelegali samanė kartais kainuoja brangiau, nei valstybinė.
Šiuo metu samanė gaminama daugelyje Lietuvos vietų, geriausia samanės kokybe garsėja Dzūkija. Kai kurie ūkininkai savo reikmėms daro ir ąžuolinėse statinėse išlaikytą samanę – starką. Pramoniniu būdu kelių rūšių samanę gamina Alitos gamykla. Lietuvos Seime kartas nuo karto keliamas klausimas dėl samanės legalizavimo, kuris leistų dekriminalizuoti kokybiškos samanės gamintojus bei šį gėrimą pozicionuoti pasaulinėje rinkoje, tačiau kol kas tokie įstatymai nepriimami.
Degtinė
Lietuviški gėrimai |
Argentinos lietuvių balsas – Argentinos lietuvių mėnesinis laikraštis, ėjęs 1927–2001 m. Buenos Airėse, Argentinoje. Adresas: Jose L. Suarez 5684, Buenos Aires 1439, Argentina.
Istorija
Iki 1930 m. „Balsas“, iki 1995 m. savaitraštis. Iki 1928 m. leido Pietų Amerikos draugija „Lietuva“, nuo 1929 m. – Pranas Ožinskas ir Argentinos lietuvių centras, nuo 1993 m. E. Zastanavičiūtė-Ožinskienė. Rašė Argentinos lietuvių gyvenimo temomis, skelbė informaciją apie lietuvių išeivijos ir Lietuvos įvykius.
Redaktoriai
Konstantinas Norkus – 1928–1973 m.;
Pranas Ožinskas – 1973–1993 m.;
E. Zastanavičiūtė-Ožinskienė – 1993–2001 m.
Šaltiniai
Argentinos lietuvių spauda
Lietuvos mėnraščiai |
Suomijos futbolo varžybos 1953 m.
prasidėjo 1953 m. pavasarį, baigėsi 1953 m. rudenį;
s turnyras nevyko.
1953 m.
Mestaruussarja – aukščiausioji lyga.
1953 m. dalyvavo 10 komandų.
VIFK Vaasa tapo šalies čempionais.
Galutinė lentelė
VIFK Vaasa (24)
Janteva Kotka (24)
KuPS Kuopio (21)
Haka Valkeakoski (19)
Pyrkiva Turku (18)
HJK Helsinki (17)
KIF Helsingfors (16)
KTP Kotka (15)
VPS Vaasa (13)
KaPa Kajaani (13)
Papildomos rungtynės VIFK Vaasa – Janteva Kotka 3:1
Nuorodos
Rsssf.com
Suomijos futbolo varžybos
Europos futbolo varžybos 1953–1954 m. |
Ladukas − lietuviška vyriškos giminės pavardė.
Šios pavardės moteriškosios giminės formos yra: Ladukienė (ištekėjusi moteris) ir Ladukaitė (mergautinė pavardė).
Pavardę turi šie garsesni asmenys:
Adomas Ladukas (1852–1930) – Lietuvos knygnešys, daraktorius;
Česlovas Edvardas Ladukas (g. 1937) – Lietuvos leidėjas, ekonomistas, socialinių mokslų daktaras; |
Kurapka gali reikšti:
Kurapka, fazaninių šeimos vištinis paukštis.
Pavardė
Vidmantas Egidijus Kurapka, teisėtyrininkas kriminalistas (trasologas), MRU profesorius |
Tiesioginiai veiklos metodai – politinių jėgų naudojami veiklos metodai, tiesiogiai siekiantys įvairių partijos programą atitinkančių tikslų. Jie skiriasi nuo netiesioginių veiklos metodų, kuriais pirmiausia siekiama įsitvirtinti parlamente ir kitose panašiose valdžios struktūrose.
Įvairių socialinių grupių taikomų metodų pavyzdžiai gali būti streikas, boikotas, piketas, bauginimai, sabotažas ir panašiai. Juos gali taikyti ne vien darbininkai prieš darbdavius, bet ir darbdaviai prieš darbininkus (lokautas, masiniai atleidimai ar bauginimas jais). Kai kurie šių metodų dažnai būna susiję su visuomenėje galiojančios tvarkos pažeidimais ir teisiniu požiūriu nėra legalūs. Tačiau patyrę visuomenės veikėjai sugeba rasti bei taikyti ir legalius tokios kovos metodus.
Net ir šalies valdžios neteisėtais laikomi veiksmai kai kada nėra tokie moraliniu požiūriu. Daugumą kovos už nepriklausomybę metodų, Lietuvai atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos, greičiausiai galima priskirti būtent šiai kategorijai. Stabiliose valstybėse šie metodai dažniausiai taikomi įvairių su darbo santykiais susijusių konfliktų metu.
Politinis pasipriešinimas |
Velykūnų apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas šiaurės rytų Lietuvoje.
Istorija
Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Leliūnų valsčiuje, 1950 m. priskirta naujam Anykščių rajonui. Panaikinta 1954 m. gegužės 25 d. prijungiant prie Diktarų apylinkės ir Trumbatiškio apylinkės.
Šaltiniai
Anykščių rajono apylinkės |
Žiedų valdovas () – Ralph Bakshi režisuotas animacinis filmas, sukurtas pagal „Žiedų valdovo“ pirmąją pusę. Kino teatruose filmas pasirodė 1978 m. Kritikų šis filmas buvo išpeiktas. Dėl finansinės nesėkmės Bakshi buvo priverstas atsisakyti minties kurti tęsinį.
Filme naudojama ir rotoskopinė technika: medžiaga su filmuotais gyvais aktoriais derinama su pieštais elementais.
Filmo siužetas baigiasi po Helmo daubos mūšio (knygos „Žiedų valdovas“ antrasis tomas). Istoriją pabaigė „Rankin-Bass“ studija su filmu „Karaliaus sugrįžimas“ (1980).
Nuorodos
imdb apie šį filmą
Lietuviškai apie filmus pagal Tolkiną
1978 filmai
Animaciniai filmai
Filmai pagal Tolkiną
Žiedų valdovas |
Šveicarijos futbolo varžybos 1920–1921 m.
prasidėjo 1920 m., baigėsi 1921 m. pavasarį;
s turnyras žaidžiamas nuo 1925-1926 m. sezono.
1920–21 Serie A
Serie A iš pradžių vyko grupėse, o vėliau įvyko finalo varžybos, kuriose paaiškėjo čempionai.
Rytai
Centras
Vakarai
Finalinis etapas
Čempionai
Grasshopper Club Zürich tapo šalies čempionais.
Šaltiniai
Nuorodos
rezultatai rsssf.com
RSSSF čempionai ir sezonai
Šveicarijos futbolo varžybos
Europos futbolo varžybos 1920–1921 m. |
Stanislovas Šilinskis Bachanska (1911 m. Baisogaloje, Rusijos imperija – 1985 m. rugsėjo 27 d. Meksike, Meksika) – Lietuvos žydų kilmės Meksikos cirko artistas, aktorius, komediantas.
Biografija
Gimė 1911 m. Baisogaloje. Į Meksiką atvyko kartu su broliu kaip Sovietų Sąjungos cirko artistais ir nusprendė čia pasilikti bei prisijungė prie cirko Carpa Valentina. 1929 m. susipažino su Mario Fortino Alfonso Moreno Reyes, kuriam padėjo pasirengti Cantinflas vaidmeniui, kuris tapo vienu iš žymiausių XX a. Meksikos kino vaidmenų, o pats aktorius tapo vienu garsiausių Meksikos aktorių. S. Šilinskis vedė M. Moreno žmonos Valentinos Ivanovos seserį Olgą Ivanovą. 1937 m. Šilinskis suvaidino pirmajame savo filme No te engañes corazón. Nuo 1949 m. iki 1975 m. kartu su Manuel Palacios Sierra kūrė savo filmus. Buvo geras dainininkas, mokėjo groti gitara ir smuiku bei jo išvaizda buvo netipiška meksikiečių komikams.
Filmografija
No te engañes corazón (1937)
Jengibre vs Dinamita (1939)
Cantinflas boxeador (1940)
Cantinflas y su prima (1940)
Ahí está el detalle (1940)
El gendarme desconocido (1941)
Ni sangre, ni arena (1941)
Los tres mosqueteros (1942)
El circo (1942)
Romeo y Julieta (1943)
Gran Hotel (1944)
Un día con el diablo (1945)
Soy un prófugo (1946)
¡A volar joven! (1947)
Fíjate qué suave (1948)
Dos de la vida airada (1948)
Pobres pero sinvergüenzas (1949)
Nosotros los rateros (1949)
Vivillo desde chiquillo (1951)
Ahí vienen los gorrones (1953)
Las nenas del siete (1955)
Pancho López (1957)
Dos criados malcriados (1960)
Autopsia de un fantasma (1968)
Scenarijai
Siempre listo en las tinieblas (1939)
Cantinflas boxeador (1940)
Cantinflas y su prima (1940)
Nuorodos
Profilis www.imdb.com;
Šilinskio ir Manolino pasirodymas www.youtube.com.
Šaltiniai
Meksikos aktoriai |
46 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys pirmadienį pagal Grigaliaus kalendorių.
Pasaulyje
Gimtadieniai
Nedatuota
Mestrijus Plutarchas, graikų rašytojas, istorikas, biografas, eseistas ir filosofas (m. 120 m.).
Nuorodos
46 m. |
Dambiškės – viensėdis Vilniaus rajono savivaldybėje, 2 km nuo Ažulaukės.
Gyventojai
Šaltiniai
Vilniaus rajono savivaldybės gyvenvietės |
Jafrano savivaldybė () – buvusi Libijos savivaldybė šalies šiaurės vakaruose. Sostinė – Jafranas. Ribojosi su Sabrata Va Surmano, Az Zavijos, Džfaros, Garijano, Mizdos, Nalutos ir Nukat al Hamso savivaldybėmis.
2007 m. prijungta prie Džabal al Garbio savivaldybės.
Libijos savivaldybės |
Streets of Rage (, ) – šonan slenkantis beat 'em up (muštynių) žanro žaidimas, bendrovės „Sega“ 1991 m. rugpjūčio 2 d. išleistas konsolei Mega Drive. Pirmoji (iš trijų) serijos dalis. Vėliau žaidimas buvo pritaikytas ir kitoms platformoms, kaip antai Sega Game Gear, Mega-CD, Master System ir naujesnėms.
Buvo išleista žaidimų serijos motyvais paremta piešinių serija, kuri pasirodė „Sonic the Comic“ komiksuose. Žaidime vyrauja pripažinimo sulaukusi chiptune muzika, sukurta Yuzo Koshiro ir vėliau išleista atskirame albume, skirtame Japonijos muzikos rinkai.
Apžvalga
Kaip ir dvejais metais anksčiau „Segos“ išleistame „Golden Axe“, priešai žaidime atslenka iš abiejų ekrano pusių bei kartais išlenda ir iš kitų vietų. Žaidėjo tikslas yra nukauti visus priešininkus ir pereiti aštuonias vietoves, įvardijamas raundais. Išskyrus 7 raundą, visuose kituose susiduriama su bosu, neproporcingai dideliu priešu, kurį reikia įveikti. Priešingai nei žaidimo tęsiniuose, nei vienas iš priešų žaidime neturi vardų (tik japoniškosios versijos žinyne). Be to, tik bosai turi gyvybės skaitiklį. Kaip ir kituose panašiuose žaidimuose, „Streets of Rage“ galima nuo žemės pasiimti ginklų, tokių kaip buteliai ar nutekamieji vamzdžiai. Specialios atakos metu „Streets of Rage“ žaidime žaidėjui kovoje pagelbsti kairėje ekrano pusėje atvažiavęs policijos automobilis, iš kurio išlindęs policininkas iššauną sprogstamuosius užtaisus link žaidėją supančių priešų ir juos išžudo. Po vieną tokią ataką žaidėjui suteikiama vienai gyvybei arba vienam žaidimo lygiui. Tačiau žaidime taip pat galima rasti daiktų, suteikiančių ypatingų savybių (). Paskutiniame raunde negalima pasinaudoti specialia ataka.
Žaidime viso yra trys veikėjai. Adam Hunter (pasižymėjęs boksininkas) yra pastebimai lėtesnis, bet stipresnis nei kiti. Axel Stone (kovos menų virtuozas) sugebėjimai yra vidutinio lygio, t. y. jis yra kiek lėtesnis už Blaze, bet vikresnis, tačiau kiek silpnesnis už Adam. Blaze Fielding (dziudo eskpertė) yra silpniausia iš visų, tačiau vikriausia ir gali iššokti aukščiausiai. Jos šuolių nuotolis ilgiausias, o dėl jos dziudo sugebėjimų priešininkų permetimai daro daugiausiai žalos.
Priklausomai nuo to ar žaidžiama dviese ar vienam, yra dvi skirtingos žaidimo pabaigos.
Įvertinimas
„Streets of Rage“ buvo gerai įvertintas kritikų. Žurnalo „MegaTech“ apžvalgoje teigta, kad žaidimas pasižymi „puikiais veikėjų modeliais, foniniais vaizdiniais ir muzika, taip pat puikiu žaidimo stiliumi ir galimybe žaisti dviese – viskuo, ko reikia puikiam pirkiniui.“ Žurnalas „Mega“ žaidimui skyrė 6-ąją vietą visų laikų geriausių Mega Drive konsolei skirtų žaidimų sąraše.
„GamesRadar“ rašė, kad žaidimo garso takelis – vienas geriausių iš kada nors sukurtų.
Išnašos
1991 kompiuteriniai žaidimai
Arkados
SEGA žaidimai |
Akelaitienė – lietuviška moteriškos giminės pavardė (ištekėjusi moteris).
Šios pavardės kita moteriškosios giminės forma yra: Akelaitytė (mergautinė pavardė).
Ši pavardė kilusi iš vyriškos giminės pavardės Akelaitis.
Pavardę turi šie garsesni asmenys:
Gražina Akelaitienė (g. 1956) – Lietuvos kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė;
Lietuviškos pavardės |
Plunksna – plunksnakočio dalis, kuria rašalas perkeliamas ant popieriaus. Skirtingų tipų plunksnos skirstomos pagal jų paskirtį, formą ir dydį, taip pat ir pagal medžiaga, iš kurios jos yra pagamintos.
Plunksnų rūšys
Plunksnos būna įvairių formų ir dydžių ir skirtos įvairiems tikslams, tačiau gali būti padalinta į du pagrindinius tipus: plačios plunksnos ir smailios plunksnos.
Plati plunksna
Plati plunksna yra senesnis plunksnų rūšis. Ji yra nelanksti ir turi plokščią kraštą. Rašiklis paprastai laikomas pastoviu kampu paviršiaus atžvilgiu; skirtingiems šriftams naudojamas skirtingas kampas. Stori ir ploni brūkšnys sukuriamas keičiant rašymo kryptį.
Smaili plunksna
Smaili plunksna yra lanksti ir skirtingai nuo plačios plunksnos turi smailų galiuką. Platūs ir siauri brūkšniai gaunami keičiant spaudimą atitenkantį metaliniam galiukui. Storos linijos sukuriamos braukiant žemyn ir spaudžiant plunksną žemyn, todėl plunksnos galiukas išsiskiečia, kas leidžia ant popieriaus per platesnį tarpą tekėti didesniam kiekiui rašalo. Lengvesnis spaudimas mažiau prasiskiečia plunksnos galiuką, dėl ko brūkšnis yra plonesnis. Ploniausias brūkšnis gaunamas braukiant aukštyn ir į šoną. Dėl smailaus metalinio galiuko formos storos linijos gali būti rašomos tik braukiant žemyn, nes esant didesniam spaudimui, reikalingam plačiam brūkšniui, plunksnos galiukas įsipjauna į popierių.
Smailiosios plunksnos atsirado XVII amžiuje ir iš pradžių buvo gaminamos rankiniu būdu iš paukščių plunksnų panašiai kaip ir plačiakraštes plunksnos. Artėjant pramoninės revoliucijos pabaigai XIX amžiaus pradžioje, didelė paklausa plunksnoms kartu su plieno gamybos procesų tobulėjimu galų gale atvedė į plieninių plunksnų masinę gamybą. Smailios plunksnos taip pat paskatino naujų kaligrafijos stilių atsiradimą.
Smailiosios plunksnos taip pat naudojamos eskizams, žemėlapių ir techniniams brėžiniams. Ir nors bet kokios smailiosios plunksnos gali būti naudojamas piešimui, yra plunksnos panašios į rašymo plunksnas, kurios yra skirtos būtent piešimui.
Galerija
Rašymo priemonės |
Juodupis (arba Juodasai) – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Rokiškio rajone, apie 9 km į pietryčius nuo Obelių. Ežero ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius – 0,17 km, plotis – iki 0,11 km. Altitudė 141,8 m. Krantai žemi, plačiai apaugę medžiais. Pietuose išteka upelis į Šaltupio upelį (Kumpuolės intakas, Sartų ežero baseinas).
Šalia įsikūrę kaimai: Cigelnė, Kumpolka.
Šaltiniai
Rokiškio rajono ežerai |
Žibintų apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas vidurio Lietuvoje.
Istorija
Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Veliuonos valsčiuje, 1950 m. priskirta naujam Vilkijos rajonui. Panaikinta 1954 m. gegužės 25 d. prijungiant prie Veliuonos apylinkės.
Šaltiniai
Vilkijos rajono apylinkės |
Leipalingio holokausto aukų kapai (nacionalinio reikšmingumo lygmens registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – , senas kultūros paminklų sąrašo numeris – IV411) – istorinės holokausto aukų kapinės vakarinėje Druskininkų savivaldybės teritorijos dalyje, Leipalingio kaime (Leipalingio seniūnija), 1 km į pietus nuo kelio , Černiauskų gatvės dešinėje pusėje, Seiros kairiajame krante.
Kapinės
Įrengtos iškilumos pakraštyje, į pietus nuo Leipalingio civilinių kapinių.
Stačiakampio plano, pailgos rytų – vakarų kryptimi, 10 m ilgio ir 5 m pločio, apjuostos betoninių stulpelių ir geležinių vamzdžių tvora. Ties jos rytinės dalies viduriu įrengti vienvėriai mediniai statinių varteliai. Vakarinėje dalyje stovi paminklas.
Teritorijos plotas – 50 m².
Paminklas
Monumentalus, dviejų tarpsnių. Postamentas betoninis, išilginto horizontalaus stačiakampio pavidalo. Virš jo kyla vertikalus, ovalo pavidalo akmuo, kurio apačia ir priekinė pusė plokščia, lygiai nupjauta.
Priekinės plokštumos kairėje pusėje iškalta Dovydo žvaigždė, dešinėje – dvi sukryžiuotos polichromuotos rožės, o žemiau – memorialinis įrašas jidiš, lietuvių ir rusų kalbomis:
קרבּנות השואה בּלײפּון
ČIA PALAIDOTIFAŠISTINIŲ OKUPANTŲ NUŽUDYTI155 LEIPALINGIO GYVENTOJAI1941. 09. 11ЗДЕСЬ ПОХОРОНЕНЫЖИТЕЛИ ЛЕЙПАЛИНГИСАУБИТЫЕ ФАШИСТСКИМИОККУПАНТАМИ
Istorija
Žydų bendruomenė Leipalingyje įsikūrė 1847 m.
Prasidėjus Vokietijos–Sovietų sąjungos karui, žydai bandė trauktis į sovietų Rusijos gilumą, tačiau netrukus buvo priversti grįžti į miestelį.
Valstybės saugumo policijos Alytaus rajono viršininko įsakymu 1941 m. vasarą pradėjus suiminėti žydus, pirmiausia buvo suimtos Leipalingio valsčiaus kaimuose gyvenusios 3–4 žydų šeimos, o po to – apie 150 miestelio žydų. Suimtieji buvo uždaryti Leipalingio sinagogoje.
1941 m. rugsėjo 11 d. į Leipalingį atvažiavo apie 20 1-ojo bataliono 3-osios kuopos policininkų, tarp kurių buvo keletas SS oberšturmfiurerio J. Hamano vadovaujamo „skrajojančio būrio“ vokiečių kareivių. Leipalingio policininkams buvo įsakyta prižiūrėti tvarką, konvojuoti žydus į egzekucijos vietą.
Žydai buvo šaudomi už Leipalingio parapijos kapinių, Seiros kairiajame krante iškastoje duobėje, kuriai kasti buvo mobilizuota apie 20 miestelio ir apylinkės kaimų vyrų. Žmones šaudė grupėmis. Iš pradžių buvo atvaryti vyrai, po jų – moterys, o pabaigoje vežimais atvežti seneliai ir vaikai. Iš viso nužudyti 155 žydai: 60 vyrų, 70 moterų ir 25 vaikai.
1971 m. holokausto vieta ir aukų kapas buvo įrašyti į vietinės reikšmės istorijos paminklų sąrašą (kodas IV411), 1993 m. vasario 12 d. registruoti kultūros vertybių registre. Istorinį ir memorialinį vertingųjų savybių pobūdį turintis kultūros paveldo objektas.
Šaltiniai
Nuorodos
Pinkas Hakehillot Lita: Leipalingis – JewishGen
Leipalingis – JewishGen KehilaLinks
Holokausto Lietuvoje atlasas
Nuotraukos
Druskininkų savivaldybės paveldas
Druskininkų savivaldybės kapinės
Žydų kapinės Lietuvoje |
Mura (, ) – upė centrinėje Europoje, Dravos intakas (Dunojaus baseinas).
Ištakos Rytų Alpėse, ant sienos tarp Zalcburgo ir Štirijos žemių. Didžioji dalis upės – 295 km – teka Austrijos teritorijoje Štirijos žemėje, vėliau Slovėnijoje, o žemupyje – tarp Kroatijos ir Vengrijos. Įteka į Dravą prie Kroatijos miestelio Legrado.
Didžiausias miestas šalia upės – Gracas (Austrija).
Nuorodos
Apie Murą
Austrijos upės
Slovėnijos upės
Kroatijos upės |
Air – muzikinis duetas iš Prancūzijos. Grupę sudaro Nicolas Godin ir Jean-Benoît Dunckel. Grupės pavadinimas Air verčiamas prancūzų kalba kaip Amour, Imagination, Rêve (meilė, fantazija, sapnas).
Dažniausiai Air muzika yra priskiriama elektro stiliui. Tačiau grupė savęs nepriskiria tik vienam stiliui – jų atliekama muzika varijuoja tarp elektro, ambientinės, downtempo, trip hop ir chill-out muzikos.
Nuo 1995 m. grupė yra išleidusi 10 albumų, iš kurių šeši yra studijiniai albumai.
Diskografija
Studijiniai albumai
Kiti albumai
Nuorodos
Air oficiali svetainė
Prancūzijos atlikėjai
Elektroninės muzikos atlikėjai |
Daukšys − lietuviška vyriškos giminės pavardė.
Šios pavardės moteriškosios giminės formos yra: Daukšienė (ištekėjusi moteris) ir Daukšytė (mergautinė pavardė).
Pavardę turi šie garsesni asmenys:
Edvardas Jokūbas Daukša (Daukšys) – poetas, vertėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis;
Gediminas Daukšys – vadybininkas, politinis bei visuomenės veikėjas;
Juozas Daukšys – pramonininkas;
Jurgis Daukšys – darbininkas, politinis veikėjas;
Kęstutis Daukšys – ekonomistas, politinis veikėjas;
Petras Daukšys – komunistinio judėjimo veikėjas;
Vincas Daukšys – kultūros veikėjas, publicistas, vertėjas, redaktorius.
Lietuviškos pavardės |
Wolf 1061b arba WL 1061b – egzoplaneta, skriejanti apie raudonąją nykštukę Wolf 1061, esančią Gyvatnešio žvaigždyne, nuo Saulės sistemos nutolusią apie 13,8 šviesmečio. Planeta aptikta radialinių greičių metodu. Apie jos atradimą pranešta 2015 m.
Wolf 1061b skrieja arčiausiai savo žvaigždės iš visų trijų atrastų Wolf 1061 sistemos planetų. Apie savo žvaigždę egzoplaneta apskrieja per 4,9 paros. Wolf 1061b skrieja per arti savo žvaigždės, kad patektų į Wolf 1061 sistemos gyvybės zoną. Ši egzoplaneta yra vadinamoji superžemė. Wolf 1061b yra 1,91 karto masyvesnė už Žemę, o jos spindulys – apytikriai 1,21 karto didesnis. Planetos orbitos spindulys yra 0,0375 av, o ekscentricitetas – 0,15. Teigiama, kad Wolf 1061b gali turėti uolėtą paviršių.
Šaltiniai
Egzoplanetos |
Deivydas Venckus (g. 1986 m. kovo 2 d.) – Lietuvos futbolininkas, puolėjas.
Pasiekimai
A lyga: 2005, 2008
Supertaurė: 2005
Nuorodos
Futbolinis.lt
Sfl.lt
Lietuvos futbolininkai |
Kasltaunas (; ) – miestas Meno salos pietuose, esantis Malew parapijos teritorijoje, bet administraciškai nepriklausomas. Buvusi Meno salos sostinė.
Kasltaunas yra ketvirtas Meno salos miestas pagal gyventojų skaičių. 2006 m. jame gyveno 3109 gyventojai (2001 m. – 3100 gyv.).
Miesto centre dominuoja gerai išsilaikiusi Rašeno pilis (Castle Rushen). Miesto gatvelės siauros, mieste daug žvejų kotedžų. Žvejybiniai laivai iš uosto tebeplaukia į jūrą žvejoti.
Istorija
Kasltaunas yra buvusi salos sostinė, jame veikė Tinvaldas (Meno salos parlamentas). Miesto pradžia siekia 1090 m.
Pirmieji telefonai Kasltaune įrengti 1901 m.
Komerciniai reisai į Kasltauno uostą nutrūko XX a. 8-tą dešimtmetį, nors tuo metu regione plėtėsi finansų verslas ir pramonė.
Politika
Kasltaunas yra vienas iš keturių Meno salos valdymo miestų (kiti – Daglasas, Pylas ir Ramsis). Jie visi miestais paskelbti 1852 m. Miestų aktu (). Kasltaunas vietiniu valdymo centru tapo 1883 m.
1874 m. Raktų Rūmai () persikėlė iš Kasltauno į Daglasą.
Kasltaunas yra Raktų Rūmų rinkimo apygarda (), joje renka vieną Raktų Rūmų narį ().
Miesto atstovu 2006 m. rinkimuose buvo išrinktas James Anthony Brown, kuris iki 2011 m. buvo Meno Salos vyriausiuoju ministru (). 2011 m. jis pasitraukė, jo vietą užėmė Richard Ronan.
Geografija
Miestas yra šiaurvakarinėje Kasltauno įlankos pusėje. Priešingas įlankos krantas yra vakarinis ryškaus Langneso pusiasalio krantas. Tenai yra Derbiheivno kaimas.
Šiaurės rytuose – Balasalos kaimas (Ballasalla).
Šiaurės vakaruose – Balabego (Ballabeg) ir Kolbio (Colby) kaimai.
Vakaruose – Port St. Mary ir Port Irinas (Port Erin).
Transportas
Keliai:
A3 kelias per Daglasą jungia Kasltauną su Ramsiu.
A5 kelias, dar vadinamas Naujuoju Kasltauno keliu (New Castletown Road), eidamas į šiaurės rytus jungia su Daglasu, o eidamas į vakarus – su Port Irinu. Vadinamasis Senasis Kasltauno kelias (Old Castletown Road) yra prastesnis, eina labiau „kaimiška“ trasa arčiau kranto.
A25 kelias yra istorinis kelias į Daglasą, dabar jį nukonkuravo A5 kelias.
Miesto centre esančioje mašinų stovėjimo aikštelėje yra nemokamas elektromobilių krovimo punktas. Mieste yra kelios automobilių stovėjimo aikštelės.
Kasltaune yra pietinis ilgo pėsčiųjų tako Millennium Way galinis šatkas.
Autobusai
Per miestą einantys autobusų maršrutai jungia Kasltauną su Daglasu, Port St. Mary ir Port Irinu. Darbo dienomis ir šeštadieniais autobusai važinėja kas 20 min., sekmadieniais ir darbo dienomis po 18.00 – rečiau. Penktadienio ir šeštadienio vėlyvais vakarais važinėja specialūs naktiniai reisai ( 'Naktinė pelėda'), kurie yra brangesni.
Reti reisai važiuoja ir į Pylą. Visi šie autobusai priklauso Meno Salos valstybinei kompanijai Bus Vannin. Ši kompanija 1976 m. pakeitė pervežimų paslaugas, anksčiau tiektas kompanijos Isle Of Man Road Services.
Geležinkelis
Mieste veikia ir Kasltauno geležinkelio stotis (Castletown railway station), kuri priklauso vieninteliam likusiam Isle of Man Railway ('Meno salos geležinkelis') maršrutui iš Daglaso į Port Iriną. Linija yra 91,4 cm pločio, naudojami lokomotyvai garvežiai.
Stotis yra šiaurrytiniame miesto pakraštyje, netoli Poulsomo parko. Anksčiau iš jos gabendavo Castletown Brewery ('Kasldauno alaus daryklos') gamintą alų, taip pat galvijus ir kitus gyvulius. Stotyje dar tebėra gyvulių aptvarų likučiai.
Oro transportas
Vienintelis Meno salos komercinis oro uostas yra Ronaldsvėjaus oro uostas, esantis už 1,5 km į šiaurės rytus nuo Kasltauno. Jį aptarnauja tiek Bus Vannin autobusai, tiek geležinkelis, tiek vietiniai taksi. Aerouostą galima pasiekti ir iš miesto centro vedančiais pėsčiųjų takais.
Oro uosto takai ir orlaivių aikštelės išsidėstę netoli Karaliaus Vilhelmo koledžo (King William’s College).
Oro uostas kaip aerodromas imtas naudoti 1928 m. 1933 m. pradėti keleiviniai reisai į D. Britaniją.
Šaltiniai
Meno salos miestai |
Lazdijų-Aradnykų pasienio punktas () - buvęs Lietuvos-Lenkijos valstybinės sienos pasienio punktas šalia Lazdijų, Lazdijų rajono savivaldybėje, Alytaus apskrityje iš Lietuvos pusės ir šalia Aradnykų, Palenkės vaivadijoje, Seinų apskrityje, Seinų valsčiuje iš Lenkijos pusės. Per pasienio punktą eina Krašto kelias Nr. ir Valstybinis kelias Nr.. 2007 m. gruodžio 21 d. įgyvendinant Šengeno sutartį pasienio patikra buvo panaikinta.
Taip pat skaitykite
Lietuvos ir Lenkijos valstybinės sienos perėjimo punktai.
Lazdijų rajono savivaldybė
Seinų valsčius
Lietuvos ir Lenkijos pasienio punktai |
„Windows 11” – kompanijos „Microsoft“ sukurta operacinė sistema, pakeitusi savo pirmtakę „Windows 10 „Windows 11” skirta asmeniniams, nešiojamiems ir planšetiniams kompiuteriams.
Šią operacinę sistemą Microsoft pristatė 2021 m. birželio 24 d., o išleido 2021 m. spalio 5 d.
Naujoje „Windows” versijoje buvo atnaujintas dizainas, pridėtos tokios naujos funkcijos kaip valdikliai, „Microsoft Teams” integracija, „Android” programėlių palaikymas bei daug kitų naujų funkcijų.
Minimalūs sistemos reikalavimai
Dėl pakilusių sistemos reikalavimų „Microsoft” išleido naują programą „Kompiuterio sveikatos patikra“. Ji tikrina, ar vartotojo kompiuteris yra suderinamas su „Windows 11”.
Išnašos
Microsoft Windows |
Zapiečkai () – kolonija Lenkijos šiaurės rytuose, Vasilkuvo valsčiuje, Balstogės apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 9 km į šiaurės rytus nuo Vasilkuvo ir apie 17 km į šiaurės rytus nuo vaivadijos centro Balstogės. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Vasilkuvo valsčius |
Palnosų apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas šiaurės vakarų Lietuvoje.
Istorija
Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Viekšnių valsčiuje, 1950 m. priskirta naujam Akmenės rajonui. 1954 m. prijungta Padvarėlių apylinkė ir dalis Pakalupės apylinkės, o dalis Palnosų apylinkės prijungta prie Viekšnių apylinkės. Nuo 1962 m. gruodžio 8 d. apylinkė priklausė Mažeikių rajonui. 1963 m. sausio 12 d. Palnosų apylinkė prijungta prie Akmenės apylinkės.
|-
| 1954-05-25 || || || „Raudonosios Vėliavos“ kolūkis ||
|-
| 1959-02-01 || 58,4 || || „Raudonosios Vėliavos“ kolūkis, „Laisvės“ kolūkis || 14 kaimų, 1 glžk. stotis
|}
Šaltiniai
Nuorodos
Akmenės rajono apylinkės
Mažeikių rajono apylinkės |
Brigadefiureris () – SA ir SS karinis laipsnis 1932–1945 m., atitinkąs armijos generolą majorą. Galutinai susiformavusioje SS laipsnių sistemoje sekantis vyresnis laipsnis buvo grupenfiureris, o jaunesnis – oberfiureris.
Laipsnio istorija
Laipsnis buvo sukurtas plečiant SS organizaciją ir suteiktas karininkams, vadovavusiems SS brigadoms.
1933 m. brigadefiureriais tapo pagrindinių SS teritorinių vienetų, vadintų SS oberabšnitais (), vadais. Oberabšnitų buvo 17, jie savo dydžiu ir teritorijomis praktiškai sutapo su karinėmis apygardomis. Oberabšnitai neturėjo griežtai nustatyto abšnitų skaičiaus, šis priklausė nuo teritorijos dydžio, gyventojų skaičiaus. Dažniausiai oberabšnitas turėdavo tris abšnitus ir keletą specialių dalinių – ryšių batalioną (), pionierių batalioną (), sanitarinę kuopą (), pagalbinį rezervo dalinį iš SS narių, vyresnių kaip 45 m. ar pagalbinį moterų dalinį ().
Pradžioje brigadefiureris buvo laikytas antruoju iš apačios generolo laipsniu – žemiausiu generolo laipsniu buvo oberfiureris, antruoju – brigadefiureris, trečiuoju – grupenfiureris. Kuriant SS kariuomenę šis skirstymas pasikeitė, oberfiurerius ėmė laikyti nebe generolais, o už paprastą pulkininką vyresniaisiais karininkais (vyresniojo pulkininko analogas). Brigadefiureris, likęs lygiu armijos generolui majorui ir dažniausiai ėjęs divizijos vado pareigas, tapo žemiausiu generolo laipsniu SS kariuomenėje.
Brigadefiurerio antsiuvai pradžioje turėjo po du sidabrinius ąžuolo lapus ir sidabrinį kvadratėlį, o nuo 1942 m., kai įvestas oberstgrupenfiurerio laipsnis – tris ąžuolo lapus. Nuo tada SS generolų atskyrio ženklai aiškiai skyrėsi nuo vyresniųjų karininkų – jie turėjo po tris ąžuolo lapelius.
Brigadefiureriai nešiojo generolo majoro antpečius, o visas jų laipsnio pavadinimas buvo 'SS brigadefiureris ir SS kariuomenės bei policijos generolas majoras'. .
SS kariniai laipsniai |
Kiaulinės saulažuvės (Cyttidae) – saulėžuvių (Zeiformes) būrio žuvų šeima, kurioje 1 gentis ir 3 rūšys. Paplitusios Atlanto, Indijos ir Ramiajame vandenynuose.
Šaltiniai
Saulėžuvės |
Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencija (dar žinoma kaip Žemės susitikimas arba Rio konferencija) buvo 1992 metų birželio 3-14 dienomis Riocentre, Rio de Žaneire vykusi tarptautiniams aplinkos apsaugos klausimams skirta konferencija, kurią organizavo Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa. Joje dalyvavo 172 valstybių atstovai, tarp kurių buvo 108 valstybių arba vyriausybių vadovai. Tuo pačiu metu vykęs ir konsultacinę funkciją atlikęs nevyriausybinėms organizacijoms bei visiems aplinkosauga besidomintiems skirtas Pasaulinis forumas sutraukė beveik 20 000 dalyvių.
Konferencijos metu buvo priimti trys teisiškai neįpareigojantys, tolimesnes veiklos gaires rodantys dokumentai: Rio deklaracija dėl aplinkos ir plėtros, veiksmų programa Darbotvarkė 21 ir Miškininkystės principai. Be jų, konferencijos metu buvo galutinai paruoštos ir pasirašymui pateiktos Biologinės įvairovės ir Bendrosios klimato kaitos konvencijos.
Aplinkos ir plėtros konferencija yra laikoma viena iš svarbiausių ir rezultatyviausių lig šiol vykusių Jungtinių Tautų organizuotų aplinkos apsaugos konferencijų.
Istorija ir eiga
Žemės susitikimas vyko praėjus dvidešimčiai metų po pirmosios Jungtinių Tautų aplinkosaugos konferencijos Stokholme 1972-aisiais. Pagrindine konferencijos tema nuspręsta paskelbti aplinkos ir ekonominio vystymosi ryšį. Iki susitikimo pradžios įvyko keturi parengiamieji susitikimai, tačiau juose buvo susidurta su daugiau problemų, nei jų išspręsta. Svarbiausiu klausimu išliko išsivysčiusių ir besivystančių valstybių priešprieša. Pastarosios manė, kad tarptautinių aplinkosaugos normų plėtra stabdys jų ekonominį vystymąsi ir siekė, kad atsakomybę dėl žalos aplinkai prisiimtų aukštą pragyvenimo lygį turinčios šalys. Besivystančios valstybės taip pat reikalavo didesnės vystymosi paramos, modernių technologijų perkėlimo ir laisvės toliau kelti ekonominį lygį. Tuo tarpu išsivysčiusios valstybės siekė lygesnio atsakomybės prisiėmimo. Skandinavijos šalys palaikė idėją didinti paramą, tam stipriai neprieštaravo ir Japonija bei ES, o JAV pasižymėjo kaip viena didžiausių naujų įsipareigojimų oponenčių.
Rezultatas
Konferencijos metu buvo pabaigta derėtis dėl Biologinės įvairovės ir Bendrosios klimato kaitos konvencijų, jos pateiktos pasirašymui. Taip pat siekta susitarti dėl visuotinės miškų apsaugos konvencijos, tačiau nesėkmingai. Vietoje jos priimti bendresnio pobūdžio Miškininkystės principai (pilnas pavadinimas: Teisiškai neįpareigojantys, autoritetingi visuotinai pripažįstamo visų miškų tipų tvarkymo, apsaugos ir subalansuotos plėtros principai). Žemės susitikime taip pat buvo priimta Rio deklaracija, susidedanti iš 27 principų, kurių turi laikytis valstybės, integruodamos aplinkosaugą ir vystymąsi.
Paskutinis svarbus konferencijos dokumentas yra Darbotvarkė 21 – veiksmų planas, nurodantis iškeltų uždavinių įgyvendinimo gaires. Darbotvarkė 21 apima platų sričių spektrą, kaip kad atmosferos apsauga, resursų panaudojimas, miškų nykimas, ekosistemų ir bioįvairovės išsaugojimas, taršos klausimai ir kita.
Vertinimas
Žemės susitikimas yra vertinamas kaip sėkmingas žingsnis, padėjęs pritraukti daugiau dėmesio aplinkosaugos problemoms bei leidęs tūkstančiams žmonių apsikeisti idėjomis. Dviejų konvencijų paruošimas ir pateikimas pasirašymui taip pat laikomas ypatingai geru pasiekimu. Iš kitos pusės konferencija kritikuojama dėl ambicingumo trūkumo, nesugebėjimo įpareigoti valstybes vykdyti pažadus, per didelio susitelkimo į aplinkosaugos problemų sprendimą ekonominėmis priemonėmis.
Nuorodos
Konferencijos dokumentai (lietuvių k.)
Taip pat skaitykite
Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa
Jungtinių Tautų Žmogaus aplinkos konferencija
Žemės susitikimas dėl darnios plėtros
Išnašos
A |
Kigys – nedidelis ežeras, telkšantis Utenos rajone, Leliūnų seniūnijoje, Ąžuolijos kaime, šalia kelių ir sankirtos. Priklauso Viešos upės baseinui (Šventosios baseinas).
Vandens telkinio kodas LR ežerų klasifikatoriuje 12241218, plotas 8,8 ha, kranto linijos ilgis 1,3 km. Ežeras tyvuliuoja slėnyje, apsuptame medžių ir krūmų juosta. Jis pailgos formos, didžiausias skersmuo iš pietvakarių į šiaurės rytus siekia apie 0,50 km, trumpiausias – 0,27 km. Altitudė 120,6 m. Pakrantės smarkiai pelkėtos. Apylinkėms būdingas kalvotas kraštovaizdis. Iš rytų supa Ąžuolijos miškas. Šiaurės rytų pusėje telkšo panašus Kigelio ežerėlis. Abu telkinius jungia 300 m ilgio protaka. Į vakarus įsikūrusi dalis Narkūnų kaimo.
Šaltiniai
Nuorodos
Sąrašas:Utenos rajono ežerai
Kigio ežero kontūrai žemėlapyje (maps.lt)
Utenos rajono ežerai |
Hodžsonija (Hodgsonius phaenicuroides) – musinukinių (Muscicapidae) šeimos paukščių rūšis. Aptinkama Butane, Kinijoje, LaoseIndijoje, Mianmare, Nepale, Pakistane, Tailande ir Vietname.
Porūšiai
Hodgsonius phaenicuroides ichangensis
Hodgsonius phaenicuroides phoenicuroides
Sinonimai
Bradypterus phoenicuroides
Hodgsonius phoenicuroides
Luscinia phoenicuroides
Šaltiniai
Musinukiniai |
Garden Ričas (, ) – Kolkatos miesto (Indija, Vakarų Bengalija) pietvakarinė dalis, įsikūrusi Hugli upės rytiniame krante. Ribojasi su Maheštalos miestu bei Kolkatos dalimis Taratala, Behala ir Kiderporu. Verčiamasi džiuto ir medvilnės pramone, įsikūrę dokai. Taip pat veikia laivų statybos, stiklo pramonės, buitinės chemijos, elektronikos, plieno gamybos, naftos ir dujų pramonės įmonės.
Garden Ričo dalyje Metiabruze yra paskutiniojo Avadho valdovo (navabo) Vadžido Ali Šacho kapavietė. Hugli ghato pakrantėje stovi paminklas indams, iš čia XIX a. pab.–XX a. pr. gabentiems į Surinamą.
Šaltiniai
Vakarų Bengalija |
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė (g. 1977 m. spalio 31 d. Vilniuje) – Lietuvos žurnalistė, redaktorė.
Biografija
1993–1995 m. rengė ir vedė laidas vaikams Vilniaus radijuje. 1996–1999 m. „Verslo žinių“, 1997–1999 m. Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo žurnalistė. 2000–2017 m. DELFI vyriausioji redaktorė.
Nuo 2017 m. Tarptautinio spaudos instituto narė.
Nuo 2018 m. balandžio 4 d. LRT generalinė direktorė. 2023 m. spalio 3 d. perrinkta antrai kadencijai, kuri prasidėjo nuo 2023 m. spalio 17 d.
Nuo 2020 m. EBU vykdomosios valdybos narė. 2022 m. perrinkta.
Parašė mokslo, publicistikos straipsnių.
Šaltiniai
Lietuvos žurnalistai
Lietuvos redaktoriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija |
Bronislavas Rydzevskis (); 1884 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje – 1945 m. rugsėjo 16 d. Otvocke Lenkijoje) – lenkų mokslininkas, geologas, Stepono Batoro universiteto ir Laisvojo Lenkijos universiteto () profesorius, Lenkijos senatorius. Ilgą laiką gyveno ir dirbo Vilniuje.
Biografija
Jo tėvai (Vladislovas ir Jadvyga Konoplanska) gyveno Suvalkų apylinkėse, kur B. Rydzevskis ir baigė vidurinę mokyklą. Studijavo Varšuvoje, Lvove, Krokuvoje. B. Rydzevskis Jogailos universitete Krokuvoje apgynė daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas. Tobulinosi Sorbonoje ir Aukštojoje kalnų mokykloje () Paryžiuje.
Dirbo asistentu Lvovo politechnikos institute, vėliau vadovavo katedrai ir dėstė Varšuvos politechnikos institute, taip pat dirbo profesoriumi Laisvajame Lenkijos universitete Varšuvoje.
1933 m. sunkiai susirgęs B. Rydzevskis išėjo į pensiją. Dar 13 metų gyveno Vilniuje. Su studentais jau nebendravo, nes buvo paralyžiuotas ir nebegalėjo kalbėti.
Karą pergyveno Vilniuje. 1945 m. prekiniu vagonu, kuris gabeno mokslinį personalą (t. v. „profesorių transportas“), išvyko į Lenkiją, ten ir mirė.
Buvo du kartus vedęs (Marią Dobrzanską ir Vandą Kerntopf).
Vilniuje
1920 m. birželio 5 d. buvo pakviestas į Vilnių užimti Stepono Batoro universiteto Geologijos ir paleontologijos katedros (vėliau pervadintos į Geologijos katedrą) vedėjo vietą. Jo ir pačios katedros veiklą pradėti sutrukdė 1920 m. vasarą bolševikų įsiveržimas į Vilnių. Katedros vedėju jis dirbo nuo 1929 iki 1936 m. Po jo katedra pavesta M. Limanovskiui (1933–1936 m.), dar vėliau – E. Pasendorferiui (nuo 1936 m. iki pat uždarymo 1939 m. gruodžio 15 d.)
Vadovauti naujai sukurtose atkurto universiteto katedrose buvo kviečiami jau pasižymėję mokslininkai. B. Rydzevskis čia organizavo Geologijos, bei kitas gretimas Žemės mokslų katedras. Kelis kartus buvo Matematikos-gamtos fakulteto dekanas (1922–1923 ir 1929–1931 m.), bei prodekanas (1923–1924 ir 1930–1931 m.) Turėjo įtakos ne tik Matematikos-gamtos fakulteto raidai, bet ir žemės ūkio mokslų ir Medicinos fakulteto studijoms.
Moksliniai darbai
Tyrė Šventojo Kryžiaus kalnų Lenkijoje geologiją ir Silezijos karboną.
Buvo žinomas ne tik Vilniuje, bet ir pripažintas Varšuvoje, Krokuvoje, Lvove. Buvo geras organizatorius ir oratorius. Pasižymėjo paprastumu, atvirumu, energija ir optimizmu.
B. Rydzevskis vadovaudamas katedrai sukaupė geologines kolekcijas, surinktas iš Vilniaus bibliotekų, padovanotas Varšuvos politechnikos instituto ir konkrečių asmenų.
B. Rydzevskis iš pradžių skaitė paskaitas studentams Žemės istorijos ir paleontologijos klausimais, taip pat vedė geologijos praktinius užsiėmimus. Pasitraukus prof. J. Lukoševičiui, geologijos dalykus – istorinę geologiją, regioninę geologiją, kvartero nuogulų geologiją, paleontologiją, papildomus praktikumus.
B. Rydzevskis apžvelgė Vilniaus geologinę ir morfologinę sandarą, po kvartero nuogulomis slūgsančius glaukonitinius smėlius priskirdamas oligocenui.
Pūčkorių atodangoje aprašė surastą juros sistemos oksfordžio aukšto molio luistą ir jo faunos kompleksą, taip pat du giliuosius gręžinius Bernardinų sode Vilniuje.
Taip pat kvartero geologiją.
Pirmasis (kartu su B. Halickiu) aprašė gilųjį gręžinį Druskininkuose. Šis 1930 m. gręžinys buvo didelis įvykis krašto geologijoje, nes pirmą kartą pragręžė visą Lietuvos nuosėdinę storymę ir pasiekė prekambro granitus (kristalinį pamatą).
Literatūra
Gaigalas, A., 2003. Geologija Stepono Batoro universitete (1919–1939). „Geologija Vilniaus universitete, Tarptautinės konferencijos medžiaga“. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 43–70.
Šaltiniai
Lenkijos geologai
Lenkijos pedagogai
Lenkijos Senato nariai
Jogailos universitetas
Vilniaus universiteto dekanai
Vilniaus universiteto dėstytojai |
Nubai (), nubiečiai – Pietų Egipte ir Šiaurės Sudane kilusi etninė grupė, kalbanti nubų kalbomis. Sudane nubai gyvena regione tarp Vadi Halfos šiaurėje ir El Debos pietuose.
Nubų grupės (iš šiaurės į pietus yra Halfaweyen, Sikut, Mahas ir Danagla).
Senovės egiptiečiai nubus vaizdavo kaip žmones su labai tamsia oda, dažnai su žiediškais auskarais ir kasomis supintais ar palaidais plaukais. Senovės nubai garsėjo savo gebėjimu šaudyti lankais.
Istorija
Nubai yra pietų Egipto ir šiaurės Sudano tauta, gyvenusi Nilo pakrantėse piečiau Asuano.
Senovėje nubai garsėjo kaip puikūs raiteliai, gebėję jodinėti be balnų, laikydamiesi keliais. Nubų raiteliai garsėjo kaip efektyvi judri lengvoji kavalerija.
Nubų kalbos priklauso Rytų Sudano kalbų pošeimei, kuri yra Nilo-Sacharos kalbų šeimos dalis. Senoji nubų kalba žinoma nuo VIII a., tai seniausia paliudyta Afrikos kalba, nepriklausanti semitų-chamitų (afroazinėms) kalboms. Ta kalba kalbėjo Nobos klajokliai, kurie užėmė žemes apie Nilą tarp pirmojo ir trečiojo Nilo slenksčių, bei Makorae klajoklių, kurie užėmė teritorijas tarp trečio ir ketvirto slenksčių po Kušo karalystės žlugimo apie IV a. Makorae buvo atskira gentis, kuri po kurio laiko nukariavo ar paveldėjo Noba žemes ir įkūrė Bizantijos įtakotą valstybę – Makorijos karalystę. Ši karalystė Nobos žemes valdė kaip atskirą Nobadijos eparchiją. Nobadiją stačiatikių dvasininkas Julijanas ir Konstantinopolio vyskupas Longinas atvertė į miafizitizmą, tad jai vyskupus skirdavo Aleksandrijos patriarchas.
Pavadinimo Nubia kilmė nėra aiški, pateikiama bent pora aiškinimų:
Pavadinimas kilęs iš 'auksas'.
Jis kilęs iš etnonimo noubai, ši etninė grupė gyveno krašte, kuris vėliau pavadintas Nubija.
Nubus kartais vadina kušitais, nes senovės egiptiečiai nubų žemes vadino Kušu.
Apie 6000 m. pr. m. e. nubai išvystė žemės ūkį, kontaktavo su Egiptu. Nubų raštija jų istorijoje atsirado palyginti vėlai, jie perėmė egiptiečių sistemą.
Senovės Nubijos gyvavimo laikai skirstomi į:
A grupės kultūros periodas (3700–2800 m. pr. m. e.)
A grupės kultūros periodas (2300–1600 m. pr. m. e.)
Kermos karalystės periodas (2500–1500 m. pr. m. e.)
Nubijos, egzistavusios lygiagrečiai Naujajai Egipto karalystei, periodas (1550–1069 m. pr. m. e.)
Napatos karalystės ir Egipto nubų XXV dinastijos periodas (1000–653 m. pr. m. e.)
Napatos karalystės periodas (1000–275 m. pr. m. e.)
Merojės karalystės periodas (275 m. pr. m. e.–300/350 m. e. m.)
Nubiją sudarė 4 regionai, besiskyrę žemdirbystės forma ir kraštovaizdžiais:
Šiaurinė ir centrinė Nubija – Nilo slėnis, kuriame buvo paplitusi drėkinamoji žemdirbystė.
Vakarų Sudanas – valstietiškos žemdirbystės ir klajoklių ūkio mišinys.
Rytų Sudanas – didžiojoje dalyje vyravo klajoklių ūkis, keliose vietovėse – drėkinamoji žemdirbystė.
Pietūs – derlingi gyvulininkystės rajonai, čia buvo didelės žemės ūkiu besivertusios bendruomenės.
Nubiją paprastai valdė karaliai iš klanų, kurie valdė aukso kasyklas. Per Nubiją ėjo prekybos su kitomis Afrikomis dalimis keliai, kurias gabenti dramblio kaulas, žvėrių kailiai.
Šių laikų nubai
Senovės nubų palikuonys tebegyvena buvusios senovės Nubijos teritorijoje, kuri dabar daugiausia priklauso Egiptui. Apie 50 tūkst. nubų buvo perkraustyti Asuano užtvankos statybos metu (1960–1970 m.), nes patvenktas Nilas užliejo jų žemes.
Dalis perkeldintų nubų toliau užsiima žemdirbyste, o dauguma dirba Egipto miestuose. Anksčiau arabų kalbą mokėjo tik vyrai nubai, kurie keliaudavo ieškodami darbo. Dabar ją mokyklose, radijo ir televizijos dėka išmoksta vis daugiau moterų nubių. Vis daugiau nubių dirba nebe namų ūkyje.
Kultūra
Egipto nubai domisi paskutinių dešimtmečių archeologiniais atradimais, kurie davė daug žinių apie Senovės Nubiją. Iki šių tyrimų rezultatų pagarsinimo nubai Egipte neretai patirdavo diskriminaciją. Dabar nubai didžiuojasi savo kultūros istorija. Dalis jaučia artimumą Sudano kultūrai, nes daug kas turi giminių Sudane. Šis tapatumo bendrumas išreiškiamas poezijoje, romanuose, muzikoje.
Šių dienų Sudane gyvena šios nubų etninės grupės:
Danaqla – ties Dongola Reach,
Mahas – nuo Trečiųjų Nilo slenksčių iki Wadi Halfa,
Sikurta – apie Asuaną.
Šie nubai rašo savais rašmenimis.
Jie taip pat puošiasi skarifikacija: Mahas vyrai ir moterys skruostuose pasidaro po tris randus, Danaqla tokius randus turi smilkiniuose. Jaunoji karta šio papročio laikosi žymiai mažiau.
Senosios Nubijos kultūrinę raidą veikė jos geografija. Nubijos teritorija kartais skiriama į:
Aukštutinę Nubiją. Joje buvo senovinė Napatos karalystė (Kušas).
Žemutinę Nubiją. Ją kartais vadina „Afrikos koridoriumi“, nes čia vyko kultūriniai mainai tarp nubų, egiptiečių, graikų, asirų, romėnų ir arabų. Šioje teritorijoje kažkada buvo Merojės karalystė.
Dabartinių nubų naudojamos kalbos pagrįstos senaisiais sudaniečių dialektais. Iš šiaurės į pietus tai: Kenuz, Fadicha (Matoki), Sukkot, Mahas, Danagla.
Kerma, Napata ir Merojė buvo didžiausi Nubijos miestai, kuriuos palaikė turtingos žemdirbių teritorijos. Senovės Egipto valdovai siekė užvaldyti Nubijos turtus, ypač auksą ir per jos teritorijas einančius prekybinius kelius. Naujosios Egipto karalystės laikais Nubijoje ėmė dominuoti Egiptas. VIII a. pr. m. e. iškilo Merojės karalystė, tuo metu penkiasdešimčiai metų Egiptą ėmė valdyti valdovai nubai. Nubai išlaikė daug Egipto kultūrinių tradicijų.
Nubai karaliai buvo laikomi pamaldžiais mokslininkais ir menų globėjais, kurių paliepimu buvo kopijuojami senovės Egipto tekstai ir net atkuriamos kai kurios Egipto tradicijos. Po to Egipto įtaka smarkiai nusilpo. Nubijos galios centru tapo Merojė, didesnę įtaką įgijo kultūriniai ryšiai su subsacharine Afrika.
Religija
Dabar nubai išpažįsta islamą. Nubų religinis gyvenimas yra islamo ir tradicinių senųjų nubų tikėjimų sinkretizmas. Senovėje nubų religija irgi buvo mišinys – tradicinės vietinės ir Egipto religijų mišinys. Iki paplintant islamui nemaža dalis nubų buvo krikščionys.
Senovinė Napata buvo svarbus Nubijos religinis centras, išsidėstęs Džebel Barkalyje – ant masyvios smiltainio uolos, kuri senovės nubams priminė piestu stovinčią kobrą.
Senovės egiptiečių žyniai skelbė, kad Napata buvo senovinės dievo Amuno tėviškė, kas stiprino Napatos kaip religinio centro padėtį. Napata buvo svarbi tiek nubams, tiek senovės egiptiečiams. Apie 2500 m. Nubijoje buvo garbinami tiek vietiniai nubų, tiek egiptiečių dievai.
Nubų karaliai ir karalienės buvo laidojami netoli Džebel Barkalio piramidėse kaip ir Egipto faraonai. Nubai piramides statė Nuryje (Nuri, ties Džebel Barkaliu, priešingame Nilo krante), El Karru vietovėje ir Merojėje (piečiau Džebel Barkalio).
Nuorodos
Afrikos tautos
Egipto tautos
Sudano tautos |
Dlugie Grodzeckiai () – kaimas Lenkijos rytuose, Ceranuvo valsčiuje, Palenkės Sokoluvo apskrityje, Mazovijos vaivadijoje. Nuo XIII–XIV a. iki 1569 m. Liublino unijos priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei.
Ceranuvo valsčius |
Sarvaeras (, iš 'inspektorius') – XVIII a. Rusijos imperijos karinio laivyno laipsnis ir pareigos, Rangų lentelėje priskirtos VI klasei.
Pagal rangą laivo sarvaeras () atitiko laivyno pirmo rango kapitoną ir armijos pulkininką.
Sarvaero pareigos buvo stebėti laivų statymą, laivų statyklų būklę, veikiančius laivyno laivus.
Karinių jūrų pajėgų laipsniai
Rusijos imperijos kariniai laipsniai |