Datasets:

mbelitsky

/

wikipedia_subset

like 0

Valeta – Maltos sostinė ir pagrindinis uostamiestis. Visas miestas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Išsidėsčiusi Maltos salos šiaurės rytiniame krante, prie Viduržemio jūros, uolėtoje vietovėje. Abipus uolų yra uostai. Valeta yra pagrindinis Maltos verslo, kultūros ir administracinis centras. Gerai išvystytas turizmas – keliautojus patraukia išlikę istoriniai paminklai ir švelnus klimatas. Iki 1979 metų Valetos uostuose buvo NATO karinės jūrų bazės, kuriose vėliau pradėta vystyti komercinė veikla. Pagrindiniai architektūros paminklai: gubernatoriaus rezidencija, Maltiečių ordino magistrų rūmai, katedra su riterių kapais. Istorija Miestas įkurtas 1566 m. kovo 28 d. joanitų ordino magistro Jean Parisot de la Valette. Francesco Laparelli projektavo, o Gerolamo Cassar pastatė visus svarbiausius pastatus. Tačiau daugiausia pastatų Valetoje pastatyta vėliau, Šv. Jono Jeruzaliečio riterių ordino (Maltos riterių ordino) valdymo metu. Valeta sparčiai augo po Maltos riterių valdymo ir trumpos prancūzų invazijos − britų valdymo metu. Miestas patyrė nuostolių Antrojo pasaulinio karo metu dėl oro atakų. Skaudžiausias − XIX amžiaus Karališkųjų operos rūmų praradimas. Pavadinimo kilmė Valeta pavadinta miestą įkūrusio Šv. Jono ordino magistro Jean Parisot de la Valette garbei. Oficialiai ordinas pavadino miestą Humilissima Civitas Valletta − Kukliuoju Valetos miestu. Tačiau dėl bastionų, ravelinų, baroko stiliaus pastatų grožio, miestas tapo žinomas kaip Superbissima − Iškilnusis. Maltiečiai šnekamojoje kalboje jį vadina tiesiog Il-Belt − Miestu. Pasaulio paveldas 1980 m. visas miestas buvo įtrauktas į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) pasaulio paveldo sąrašą. Taip pat į pasaulio paveldo sąrašą įtraukti: Maltos megalito šventyklos Hal Saflynio požemis Pagrindinės įžymios vietos Bažnyčios Dievo Motinos bažnyčia − pirmasis užbaigtas Valetos pastatas. Iki buvo pastatyta Šv. Jono Katedra, jame buvo palaidoti Jean Parisot de la Valette palaikai. Šv. Jono katedra Karmelitų bažnyčia Šv. Povilo anglikonų bažnyčia Šv. Jokūbo bažnyčia Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia Šv. Augustino parapijos bažnyčia Kristaus Atpirkėjo bažnyčia Jėzuitų bažnyčia Šv. Povilo laivo žuvimo parapijos bažnyčia Šv. Marijos Kristaus Motinos pranciškonų bažnyčia Rūmai Magistro rūmai − Maltos Parlamento rūmai Auberge De Castille – Maltos ministro pirmininko ministerijos rūmai Auberge D’Aragon – finansų ministerijos rūmai Auberge D’Italie – Maltos turizmo įstaigos rūmai Auberge De Provence – Nacionalinio archeologijos muziejaus rūmai Auberge De Bavière – Teisingumo ministerijos rūmai Casa Rocca Piccola – privati rezidencija, viešai atidaryta visuomenei Palazzo Francia – komercinis ir prekybos centras Palazzo Parisio – užsienio reikalų ministerijos rūmai Palazzo Castellania – Sveikatos apsaugos ministerijos rūmai Vaizduojamosios dailės nacionalinis muziejus Muziejai Šv. Jono katedros muziejus Magistro rūmų arsenalo muziejus Maltos karo muziejus, esantis šv. Erazmo forte Nacionalinis archeologijos muziejus, esantis Auberge De Provence rūmuose Vaizduojamosios dailės nacionalinis muziejus Manuelio teatro muziejus Žaislų muziejus Teatrai Manuelio teatras Karališkieji operos rūmai Aikštės Šv. Jono aikštė (Misraħ San Ġwann) Šv. Jurgio aikštė (Misraħ San Ġorġ) Karalienės aikštė (Pjazza Reġina) Didžiosios apgulos aikštė (Misraħ l-Assedju l-Kbir) Laisvės aikštė (Misraħ il-Ħelsien) Kastilijos aikštė (Misraħ Kastilja) Parkai Aukštutiniai Barrakka sodai Žemutiniai Barrakka sodai Hastingso sodai Fortai Šv. Erazmo fortas Šv. Jokūbo fortas Kita Castellania, buvęs Maltos riterių teismo pastatas Viduržemio konferencijų centras Valetos uosto rajonas Tritono fontanas Viešoji biblioteka Sportas Futbolas Valletta FC Army Service Corps FC KOMR Valletta Nuotraukos Šaltiniai Nuorodos Oficiali miesto svetainė Valetos žemėlapis VisitMalta.com – Valletta GuideToMalta.net − Valletta Sostinės Maltos miestai

Čekija administraciškai suskirstyta į 13 kraštų () ir sostinę () Prahą. Šaltiniai Čekijos kraštai

Andrėjis Dyrikis (, 1853 m. vasario 2 d. Lauduona, dab. Maduonos savivaldybė – 1888 m. sausio 8 d. Batumis) – latvių visuomenės veikėjas, kalbininkas, publicistas ir vertėjas. Biografija 1870–1877 m. ir nuo 1882 m. dirbo administracinį darbą Latvijoje, 1877–1881 m. – Bulgarijoje. Lankėsi Vilniuje, Kaune, Trakuose. Mokėjo lietuvių kalbą. Bendradarbiavo laikraščiuose „Baltijas vēstnesis“, „Balss“, lietuvių žurnale „Aušra“. Bendravo su A. Juška, J. Šliūpu, kitais lietuvių kultūros ir tautinio sąjūdžio veikėjais. Tęsė jaunalatvių tradicijas, propagavo lietuvių ir latvių kultūrinį bei ekonominį bendravimą. Parašė informacinių straipsnių apie lietuvių ir latvių kalbas, lietuvių kultūros draugijas, rašytojus (K. Donelaitį, A. Baranauską), lietuvių liaudies dainas, kelionių apybraižų. 1872 m. parašė lietuvių – latvių kalbų žodyną, 1875 m. – lietuvių kalbos gramatiką (neišleista, rankraščiai neišliko). Į latvių kalbą išvertė A. Puškino, N. Gogolio kūrinių. Šaltiniai Nuorodos Andrejs Dīriķis. Latvijas Akadēmiskā bibliotēka un Rakstniecības, teātra un mūzikas muzejs Latvijos kalbininkai Latvijos vertėjai

Piramidinė schema – verslo modelis, kurio pagrindas – pinigų apsikeitimas tarp dalyvaujančiųjų, neparduodant jokio produkto ar paslaugos. Piramidinės schemos egzistuoja mažiausiai šimtmetį. Kai kurie verslo modeliai, žinomi kaip daugelio lygių prekybos modeliai ar matricinės schemos, labai artimi piramidinėms schemoms. Dauguma piramidinių schemų klaidina potencialius vartotojus, klaidinančiai perteikdamos greito praturtėjimo schemą. Pagrindinė pritraukimo idėja – kad pritrauktas žmogus sumoka vieną kartą ir vėliau turi atgauti visus pinigus ir uždirbti nieko nedarant. Pavyzdžiui, auka gauna pasiūlymą sumokėti kažkokią sumą, už ką gauna teisę tą patį pasiūlymą parduoti kitiems, o dalis pinigų tenka pirminiam pardavėjui. Tokiu būdu pinigai dažniausiai pereina grandine ir vienintelis išlošęs yra schemos sumanytojas. Tie, kurie yra piramidės apačioje, pralošia, nes nebeturi ką pritraukti. Istorija Piramidinės schemos naudojamos daugeliu formų. Pirmosios schemos buvo grandininių laiškų siuntimas su 5-10 vardų ir adresų laiške. Gavęs laišką galėdavo siųsti nedidelę pinigų sumą (1-5 dolerių) pirmuoju nurodytu adresu. Tada gavėjas turėjo perrašyti laišką, neįrašydamas pirmojo adreso, bet gale įrašydamas savo, tokiu būdu tikėdamasis kad po kelių gavėjų jis taps pirmuoju sąraše ir jam bus siunčiami pinigai. Šitokie laiškai neša pelną dalyvaujantiems tik tol, kol nauji nariai auga eksponentiškai, nes uždarbis remiasi piramidės principu – kad kiekviename naujame lygyje būtų vis daugiau žmonių. Tačiau akivaizdu, jog po keleto iteracijų nebeužtektų visos pasaulio populiacijos palaikyti augimo tempo, taigi didžioji dalis dalyvaujančių pasmerkti prarasti investuotus pinigus. Labai plataus masto piramidinės schemos buvo organizuotos kai kuriose posovietinėse šalyse, kur žmonės neturėjo pakankamai žinių apie biržą ir akcijas, todėl patikėjo 1000 % grąža. Vienas iš akivaizdžių pavyzdžių Lietuvoje – Kaune veikęs Sekundės bankas. Teisėtumas Nors daugelyje šalių piramidinės schemos uždraustos, viena ar kita forma jos egzistuoja. Kartais schema maskuojama parduodamu produktu. Nuorodos Skeptic's Dictionary: pyramid schemes Verslas Sukčiavimas

Radžionių piliakalnis – piliakalnis ir gyvenvietė Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, į vakarus nuo Radžionių kaimo, Kamajų seniūnija. Pasiekiamas iš kelio Kamajai – Jūžintai pasukus link Duokiškio pro Tytelius, pervažiavus Šetekšną ir pakilus iš jos - pasukus į kairę rytų kryptimi link Radžionių kaimo, nuo kaimo kapinių paėjus per laukus 450 m į kairę šiaurės vakarų kryptimi. Piliakalnis Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvelėje aukštumos pakraštyje, šalia pelkėto slėnio. Aikštelė ovali, pailga pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi, 10x8 m dydžio, iškiliu viduriu. Šlaitai vidutinio statumo, 4-5 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, aikštelėje iškasta duobė, dabar apaugęs lapuočiais. Pietinėje papėdėje 0,2 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga. Tyrimai 1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Šaltiniai Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.168 Nuorodos Lietuvos piliakalniai. Radžionys Piliakalniai Rokiškio rajone

Smalininkų apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas vidurio vakarų Lietuvoje. Istorija Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Smalininkų valsčiuje, 1950 m. priskirta naujam Jurbarko rajonui. Panaikinta 1954 m. gegužės 25 d. prijungiant prie Viešvilės apylinkės. Šaltiniai Jurbarko rajono apylinkės

Simaniškės apylinkė (arba Simoniškių apylinkė) – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas rytų Lietuvoje. Istorija Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Strūnaičio valsčiuje, 1950 m. priskirta naujam Švenčionių rajonui. Panaikinta 1954 m. gegužės 25 d. prijungiant prie Ropiškės apylinkės ir Vidutinės apylinkės. Šaltiniai Švenčionių rajono apylinkės

Mike Kenji Shinoda (g. 1977 m. vasario 11 d., Agoura, Kalifornija) – amerikiečių muzikantas ir įrašų prodiuseris, geriausiai žinomas kaip muzikinės grupės „Linkin Park“ narys, antrasis vokalas. Tėvai – Leslie ir Kim Shinoda, turi brolį Jason. Bet pats Mike jį vadina Jay. Jo mama – rusė, o tėvas – japonas. Susituokė su Ana 2003 m. gegužės 10 d., po septynerių metų draugystės. Jo žmona yra knygų vaikams autorė. Mike dar vaikystėje svajojo tapti muzikantu.10 metų lankė pianino pamokas. Galiausiai nuo klasikinės muzikos pasidarė taip bloga, kad susižavėjo ir pasinėrė į džiazą ir hip-hopą. Tačiau pamokos nenuėjo veltui, nes savo įgūdžius jis dažnai parodo koncertuose ir įrašant dainas. Nuorodos Shinoda, Mike

Žiemgalių kalba – mirusi rytų baltų kalba, kuria šnekėta Žiemgaloje, dabartinės Pietų Latvijos vidurinėje dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Pakruojį, Pasvalį, Joniškį, Žagarę). Kilo iš baltų prokalbės. Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba nepaliko jokių rašto paminklų. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių bei latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje vietomis buvę išlaikyti dvigarsiai an, en, in, un, priebalsiai š, ž buvo tariami kaip latvių, t. y. s, z, bet minkštieji k, g ne visur buvo verčiami į c, dz. Neaišku, ar prabaltų junginiai *ti̯, *di̯ buvo išversti į afrikatas č, dž, kaip lietuvių, ar į pučiamuosius priebalsius š, ž, kaip latvių. Būdinga žiemgalių kalbos ypatybė – balsio įspraudimas tarp r bei po jo einančio priebalsio, plg. latvių žiemgališkųjų šnektų darazs (latv. b. k. dārzs 'sodas, daržas'), berizs (latv. b. k. bērzs 'beržas'), lietuvių šiaurės panevėžiškių ser^{<small>ə</small/>}g 'serga', darəbs 'darbas'. Žiemgalos krašto vietovardžiams būdingos priesagos -ene (-ienė?), -uve (Silene, Sidabrene, Raktuve, Vircuve). Spręsdama pagal latvių šaltiniuose randamą vietovardį Sauwazirgu mahjâs, Sauwazirgôs (< Savazirgi = ), latvių kalbininkė Vitalija Dambė (1959) teigė, jog žiemgalių kalboje būta nekaitomo įvardžio, atitinkančio (latvių kalboje tevartojami įvardžai savs, sava, prūsų kalboje – swais, swaia (t. y. svajs, svaja), kurie atitiktų kaitomuosius liet. k. įvardžius sãvas, savà). Žiemgaliai, kaip ir kiti šiaurės baltai, dėl finų kalbų įtakos atitraukė kirtį. Lyginant žemaičių ir šiaurės panevėžiškių visuotinį kirčio atitraukimą, galima spėti, kad kuršių ir žiemgalių kalbose jis buvo skirtingas. Žemaičiai kirtį nuo trumpos ar tvirtagalės galūnės atitraukia į žodžio pradžią kaip latviai, o šiaurės panevėžiškiai (žiemgalių asimiliantai) – tik į gretimą skiemenį. Išnašos Nuorodos Mirusios baltų kalbos Žiemgaliai

Bokuvka (, ) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Hainuvkos valsčiuje, Hainuvkos apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 5 km į pietus nuo Hainuvkos ir apie 54 km į pietryčius nuo vaivadijos centro Balstogės. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Hainuvkos valsčius

Krešencijas Sepė (, g. 1943 m. birželio 2 d. Carinaro, Kazertos prov., Italijoje) – Katalikų Bažnyčios Romos kurijos kardinolas iš Italijos, Vatikano diplomatas. Nuo 2006 m. Neapolio arkivyskupas. Nuo 2001 m. kardinolas diakonas titulinėje bažnyčioje Dio Padre Misericordioso. Buvęs Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas (2001-2006 m.). Baigė seminarijas Aversoje ir Salerne, Romos Popiežiškąjį Laterano universitetą, Popiežiškąją bažnytinę akademiją. Prieš 2013 m. konklavą laikytas vienu iš papabile kardinolų, tikėtinų kandidatų užimti popiežiaus sostą. Šaltiniai Nuorodos Kardinolo K. Sepės biografija |- |- Kardinolai Italijos dvasininkai

Liepinė (, ) – miestas Lenkijos šiaurės rytuose, Liepinės valsčiuje, Augustavo apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Miestelis įsikūręs ant Bebro upės kranto. Miestas priklauso Liepinės Dievo Motinos angelų parapijai. Per miestą eina vaivadijos kelias Nr. ir vaivadijos kelias Nr. . Istorija Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Apie Liepinę jau buvo žinoma ankstyvaisiais viduramžiais, kai čia gyveno baltų gentis jotvingiai, kuriuos, kaip ir prūsus, sunaikino kryžiuočiai. Tačiau čia nebuvo rasta jokių senovinių gyvenviečių liekanų. Šiais laikais dar išlikę šiokių tokių jotvingių buvimo pėdsakų, tai yra vietovardžiai ar kalbiniai pėdsakai. Pavyzdžiui, žmonės kurie kalba vietiniu baltarusių kalbos dialektu, vadinamu językiem prostym (paprasta kalba), kad išreikštų tokius žodžius, kaip burna ar lūpos naudoja žodį łúpy (lūpos). Pirmasis paminėjimas apie gyvenvietę šiame regione yra 1533 metais, kai minima gyvenvietė Wola Lipska. Miesto įkūrimo data turėtų būti laikoma 1580 gruodžio 8 diena. Tą dieną netoliese Gardino esančiai gyvenvietei Liepinei Didysis Lietuvos Kunigaikštis Steponas Batoras suteikė Magdeburgo teises ir privilegijas bei Liepinės herbą – laivelį su bure. 1580 m. įkurta Liepinės Dievo Motinos angelų parapija. Liepinė sparčiai vystėsi nuo XVII a. vidurio, tačiau XVII a. ir XVIII a. miestelis buvo apimtas krizių ir konfliktų dėl nesibaigiančių karų. 1795 m. miestelis atiteko Prūsijai, tačiau nuo 1807 metų buvo priskirtas Varšuvos kunigaikštystei ir nuo 1815 m. Lenkijos Kongreso karalystei. 1870 m. gegužės 31 dieną miestelis prarado miesto teises ir kartu su Kuriankos valsčiumi sudarė naują Petropavlavsko valsčių. 1914 m. rugpjūčio 2 dieną buvo įšventinta Liepinės neo-gotikinės bažnyčios katalikų parapija. Jos statyba prasidėjo 1906 metais. Per I pasaulinį karą miestas buvo dalinai sugriautas. 1919 m. rugpjūčio 22 dieną miestelį paliko Vokietijos kariuomenė. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. 1939 metais, iš šios zonos karo metu pradėjo veikti majoras Henrikas Dobžanskis - Hubalas. Įvažiuojant į miestelį yra paminklas šiam žmogui. Nuo 1940 metų Liepinės apylinkėse Sovietai pradėjo statyti karinius įtvirtinimus priklausančius Molotovo linijai. Liepinės apylinkėse buvo pastatyti 84 kariniai objektai, tačiau iš jų tik apie 30 buvo spėta tinkamai paruošti iki Vokietijos kariuomenės įsiveržimo. 1941 m. rugsėjo mėnesį naciai ištrėmė 99 žydus į Gardino getą. Tragiška Liepinės istorijai yra 1943 m. liepos 13 diena, kai nacių kariuomenė sušaudė 50 Liepinės gyventojų Naumovičių forte netoli Gardino. Karo metu miestelis buvo smarkiai sugriautas. Liepinė susigrąžino miesto teises 1983 metais. Nuo 1980 m. Liepinė yra besivystančios lengvosios pramonės (gamybos komponentų indukcijos ir žemės ūkio technikos) miestas. Nuo 1990 m., kai Liepinėje žlugo didžiausia pramonės įmonė, sparčiai pradėjo vystytis turizmo paslaugos, kaip plaukimas baidarėmis Bebro upe ar pažintiniai takai Bebro nacionaliniame parke. 1975-1998 m. priklausė Suvalkų vaivadijai. Paminklai XVI a. antrosios pusės miestelio erdvių išsidėstymas; Liepinės žydų kapinės XIX a.; XIX a. pirmosios pusės parapijos kapinės; Neogotikinė Dievo Motinos Angelų parapijos bažnyčia; Laisvės kalva XX a.; Katalikų namas XX a.; Bunkeriai priklausantys Molotovo linijai. Šaltiniai Liepinė Liepinės valsčius

Prarastasis () – 2000 m. JAV filmas (drama), režisuotas Roberto Zemeckio. Jame pasakojama apie bendrovės „FedEx“ darbuotoją (kurį vaidinta Tomas Henksas), po lėktuvo katastrofos atsidūrusį negyvenamoje saloje. Šis filmas teigiamai įvertintas kritikų, o Tomas Henksas nominuotas „Oskarui“. Siužetas FedEx sistemų analitikas Čakas Nolandas nuolat keliauja po įvairius „FedEx“ skyrius pasaulyje, siekdamas pagerinti bendrovės darbo spartą. Per Kalėdas jis grįžta į Memfį pas savo draugę Keli, bet netrukus yra priverstas keliauti į Malaiziją. Virš Ramiojo vandenyno lėktuvas patenka į audrą ir nukrenta. Čakui pavyksta išsigelbėti, o bangos jo gelbėjimosi plaustą nuneša į salą. Čakas netrukus išsiaiškina, kad sala negyvenama, o jo plaustas per menkas įveikti rifą. Jis turi išgyventi misdamas kokosais ir krabais, išmokti pats susikurti ugnį. Bangos išmeta keletą lėktuve gabentų paketų, kuriuose Čakas randa jau visiškai beverčius daiktus, bet netrukus sugalvoja, kap juos panaudoti. Visą tą laiką jam draugiją palaiko tinklinio kamuolys „Vilsonas“, kuriam Čakas padarė veidą savo kruvina ranka. Po ketverių metų saloje, potvynio banga netikėtai į krantą atneša biotualeto atplaišą. Čakas sukonstruoja plaustą, o atplaišą panaudoja kaip burę. Jis sėkmingai įveikia rifą ir išplaukia į jūrą. Tačiau vieną dieną jį užklumpa audra, nuneša burę, suniokoja plaustą, o vėliau Čakas pameta „Vilsoną“. Keliautoją leisgyvį randa praplaukiantis laivas. Grįžęs namo Čakas pamato, kaip viskas pasikeitė – kolegos jį buvo jau palaidoję, o Keli ištekėjo. Čakui pavyksta su tuo susitaikyti ir jis pradeda gyvenimą iš naujo. Aktoriai Tom Hanks – Chuck Noland Helen Hunt – Kelly Frears Nick Searcy – Stan Jenifer Lewis – Becca Twig Chris Noth – Jerry Lovett Lari White – Bettina Peterson Vince Martin – Albert „Al“ Miller Geoffrey Blake – Maynard Graham Filmavimas Filmuojant šį filmą Tomas Henksas turėjo numesti nemažai svorio ir užsiauginti barzdą. Filmas nufilmuotas Monurikio saloje, Fidžyje (netoli Viti Levu). Tiesa, filme įvardinta, kad jo sala buvusi apie 600 mylių į pietus nuo Kuko salų (tačiau iš tiesų tarp Kuko salų ir Antarktidos nėra jokių salų). „FedEx“ nemokėjo nieko už kompanijos reklamą filme. Jame trumpai pasirodė ir pats kompanijos direktorius Frederick W. Smith, epizode, kuomet sutinkamas grįžęs Čakas. Idėja apie tinklinio kamuolį „Vilsoną“ kilo scenarijaus autoriui William Broyles, kuomet šis, norėdamas sukurti autentiškesnį scenarijų, pats savaitę praleido negyvenamoje pakrantėje, ir bangos išmetė tinklinio kamuolį. Vėliau įmonė „Wilson Sporting Goods“ pradėjo gaminti kamuolių seriją su rankos antspaudu, kaip pavaizduota filme. Apdovanojimai Laimėjo Auksinis gaublys: Geriausias aktoriaus pasirodymas draminiame filme (Tom Hanks); Grammy apdovanojimas: Geriausia instrumentinė kompozicija (Alan Silvestri). Nominuotas Oskaras: Geriausias pagrindinio vaidmens aktorius (Tom Hanks); Geriausia garso aranžuotė; BAFTA apdovanojimas: Geriausias pagrindinio vaidmens aktorius (Tom Hanks); Kino aktorių gildijos premija: Geriausias pagrindinio vaidmens aktorius (Tom Hanks). 2000 filmai

Saturnas gali reikšti: Saturnas – Saulės sistemos planeta; Saturnas (mitologija) – vienas seniausių dievų Romėnų mitologijoje; Saturnas V – buvusi vienkartinė, skysto kuro, daugiapakopė raketa. Saturn – kompanija automobilių gamintoja ir jos automobilių markė: Saturn Aura; Saturn ION; Saturn Outlook; Saturn Sky; Saturnas – ežeras Sichote Alinio kalnuose (Primorjė, Rusija); Saturnas, NGC 7009 – planetinis ūkas Vandenio žvaigždyne; MGS Saturn () – Rusijos mašinų gamybos kompanija, besispecializuojanti dujų turbininių variklių aviacijai ir laivynui gamyboje; Saturn () – Rusijos Federalinės bausmių vykdymo tarnybos specialiosios paskirties (specnazo) būrys Maskvos mieste; futbolo klubai: FK Saturn – buvęs futbolo klubas iš Ramenskojės miesto (Maskvos sritis, Rusija); FK Saturn – futbolo klubas iš Naberežnyje Čelnų miesto (Tatarstanas, Rusija); FK Сатурн-1991 – buvęs futbolo klubas iš Sankt Peterburgo (Rusija); FK Saturn – futbolo klubas iš Rybinsko miesto (Jaroslavlio sritis, Rusija) senasis pavadinimas, dabar – FK Rybinsk. Susiję terminai: Saturn apdovanojimas – fantastinių ir siaubo filmų apdovanojimas Sega Saturn – video žaidimų konsolė Mažasis Saturnas – kodinis Vidurio Dono puolamosios operacijos pavadinimas (Stalingradas, 1942 m. gruodis).

Kazorija () – miestas Italijoje, Kampanijoje, Neapolio provincijoje. Jis yra apie 9 km į šiaurės rytus nuo Neapolio. Istorija Kazorija pirmąkart paminėta 993–998 m. dokumentuose kartu su „Raviosos auksiniu namu“ (, pirmąkart minimu 952–988 m. Tačiau vietovė apgyvendinta keli šimtmečiai prieš mūsų erą. Kaimas augo nuo 1000 m. dėl San Gregorio Armeno benediktinų vienuolyno Neapolyje. XIII a. tai buvo Neapolio archivyskupų valdos. 1580 m. Kazorija atiteko Neapolio karaliui. 1815 m. miestas tapo Dviejų Sicilijų karalystės circondario, kuriam priklausė 19 savivaldybių, sostine. Tuo metu nusausinto pelkės tapo viena iš derlingiausių žemių regione. Iki XX a. vidurio Kazorija buvo žemės ūkio centras, kur buvo gaminamas vynas, pasta ir kanapiniai dirbiniai. Dėl pramonės plėtros, Kazorija buvo tapusi pagrindiniu pramonės centru Pietų Italijoje, o gyventojų skaičius padidėjo keturis kartus 1951–1991 m. Tačiau dauguma pramonės dabar išnyko. 2005 m. miesto taryba buvo paleista dėl jos narių ryšių su kamora. Italijos miestai

Raubiškiai – kaimas Švenčionių rajono savivaldybėje, 5 km nuo Magūnų. Gyventojai Šaltiniai Švenčionių rajono savivaldybės gyvenvietės

Kanados istorija suskirstyta į keletą etapų, susijusių ir su viso pasaulio istorija. Kanados istorijai įtakos turėjo daug faktorių: Didieji geografiniai atradimai, Anglija, Prancūzija, jų tarpusavio vaidai, Pasauliniai karai ir kt. Kanados priešistorė Priešistorė Kanadoje laikomas laikotarpis nuo žmonių apsigyvenimo iki maždaug 1492 – Amerikos atradimo. Tuo metu, jau tūkstančius metų, čia gyveno vietiniai gyventojai: indėnai, eskimai ir kt. Šie gyventojai smarkiai paveikė pirmųjų europietiškų miestų vystymąsi. Pirmieji europiečiai Kanadoje Pirmieji europiečių tyrinėtojai Niufaundlende rado ir vikingų gyvenviečių. Apie vikingų keliones į vakarų kraštus aprašo ir kai kurios islandų sagos, mininčios Vinland teritoriją, kuria veikiausiai skandinavai pavadino dabartinį Niufaundlendą. Taigi, Kanados teritorijoje dar prieš XV amžiaus atradimus, apie 1000 metus kūrėsi vikingai. Didelę įtaką Kanados kolonizacijai turėjo tyrinėtojo Džono Kaboto vykdytos ekspedicijos. Tyrinėtojas išsilaipinęs Niufaundlende 1497 paskelbė šias žemes Anglijos teritorija. Kanadą tyrinėjo Ispanijos ir Portugalijos tyrinėtojai, tačiau nei viena iš šių šalių nepradėjo intensyvesnės kolonizacijos. Naujoji Prancūzija 1534–1763 Pirmieji apsigyvenę rytinėse dabartinės Kanados pakrantėse, ir paskelbę šias žemes Prancūzijos, buvo prancūzai, pradėję čia tvirtintis XVII a. Pirmoji didelė jų gyvenvietė buvo Port Royal, kuri 1713 m. pasiekė 5 000 gyventojų ribą. 1608 m. Kvebekas tapo šios Prancūzijos kolonijos sostine. Naujosios Prancūzijos ekonomika buvo paremta žvejyba, prekyba su vietiniais, žemdirbyste. 1759 m. čia gyveno 60 tūkst. gyventojų. Didžiausias Naujosios Prancūzijos išsiplėtimas buvo apie 1712 m., kuomet ji valdė net tik visą dabartinę rytinę Kanadą, bet ir milžiniškas teritorijas dabartinėje JAV, iki pat Meksikos įlankos. Ši didelė kolonija administraciškai suskirstyta į penkis vienetus. Keturi iš jų (Kanados provincija, Akadija, Niufaundlendas, Hadsono įlanka) buvo dabartinės Kanados teritorijoje. Britų imperijos įtakoje 1764–1783 Kadangi kolonija negavo paramos iš Prancūzijos, o ši kariavo su Anglija, per XVIII a. Naujosios Prancūzijos provincijas palaipsniui užkariavo anglai. Po Europoje vykusio Septynerių metų karo Prancūzija galutinai atidavė visas savo žemes dab. Kanados teritorijoje Britų imperijai, kurie jas ėmė traktuoti kaip dalį didesnės Britų Amerikos. Gautosios teritorijos administraciškai buvo perdalintos ir pervardintos, sukuriant naujas kolonijas. Pvz., Akadija buvo padalinta sukuriant Princo Edvardo salą, Naująją Škotiją ir Naująjį Brunsviką, Kanados provincija pervardinta Kvebeku, Hadsono įlanka tapo Ruperto žeme ir pan. Į Kanados teritoriją pradėjo plūsti britai. Tarp jų ir vietinių prancūzų vyko konfliktai, sukilimai. Po JAV nepriklausomybės 1783–1867 Trylikai kolonijų paskelbus nepriklausomybę, prancūziškosios kolonijos nutarė likti britų valdžioje. Britanijai likusios kolonijos imtos vadinti Britų Šiaurės Amerika. Kanada 1867–1914 Po ilgų karų ir neramumų 1866 metais buvo pradėta svarstyti Kanados nepriklausomybė. 1867 m. liepos 1 d. buvo nuspręsta, kad Kanada taps savarankiška Anglijos dominija. 1870 ir 1871 prie tuometinių žemių buvo prijungta Manitoba ir Britų Kolumbija, 1905 – Saskačevanas ir Alberta. Kanada Pasaulinių karų ir tarpukario metais Kanada po Antro pasaulinio iki dabar

Ščukai (, ) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Januvo valsčiuje, Sokulkos apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 6 km į šiaurę nuo Januvo, apie 23 km į šiaurės vakarus nuo Sokulkos ir 45 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Balstogės. Istorija Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1975-1998 m. priklausė Balstogės vaivadijai. Januvo valsčius

Mahabado Respublika (, ), Kurdistano respublika – Irano Kurdistane trumpai gyvavusi kurdų vyriausybė, kuri siekė kurdų autonomijos Irano valstybėje. Respublikos sostinė buvo Mahabadas. Reali valstybės teritorija apėmė tik Mahabadą ir tokius miestus kaip Piranšehrą, Sardaštą, Bukaną, Nakadą ir Ušnaviją. Mahabado respublikos atsiradimas ir panaikinimas buvo 1946 m. Irano krizės prasidedant Šaltajam karui dalis. Istorinis fonas 1941 m. rugpjūčio pabaigoje Sąjungininkai okupavo Iraną. Tarybų Sąjunga tada valdė Irano šiaurę ir palaikė kurdų nacionalizmą. Kurdai paskelbė manifestą, kad jie siekia kurdų autonomijos ir savivaldos Irano valstybėje. Mahabado mieste, kuriame gyveno daugiausia kurdai, vietinę valdžią perėmė vidurinės klasės žmonių komitetas, palaikomas genčių vadų. Buvo sukurta politinė partija Komeley Jiyanewey Kurdistan ('Draugija Kurdistano atkūrimui'). Partijos vadovu buvo išrinktas kazis Muhamedas (). Respublika oficialiai buvo paskelbta tik 1945 m. gruodį, tačiau Kazio komitetas sėkmingai ir efektyviai valdė regioną penkerius metus, kol Mahabado respublika žlugo.. TSRS požiūris TSRS požiūris į kurdų administraciją buvo dvejopas. Prie Mahabado nebuvo tarybinių dalinių, tarybinė okupacinė valdžia neturėjo agentų, kurie būtų turėję kurdams nors kiek didesnę įtaką. Tarybinė valdžia palaikė Kazio administraciją aprūpindama automobilių transportu, neleisdama regione veikti Irano kariuomenei, supirkdama regione auginamo tabako derlių. Iš kitos pusės, tarybinei okupacinei valdžiai Irane nepatiko kurdų administracijos atsisakymas jungtis su šiauriau įkurta stambesne Azerbaidžano Demokratine Respublika. Okupacinė valdžia nepalaikė ir atskiros nepriklausomos kurdų valstybės paskelbimo.. Įkūrimas 1945 m. rugsėjį kazis Muhamedas ir kiti kurdų vadovai apsilankė Tebrize ieškodami tarybinio konsulo paramos kuriant naują respubliką, bet buvo pasiųsti į Baku (Azerbaidžano TSR). Ten būdami jie sužinojo, kad Azerbaidžano demokratinė partija (ADP) planuoja perimti valdžią Irano Azerbaidžane. 1945 m. gruodžio 10 d. ADP perėmė valdžią Rytų Azerbaidžano provincijoje iš Irano valdžios ir suformavo Azerbaidžano Demokratinės Respublikos vyriausybę. Kazis Muhamedas nutarė padaryti taip pat ir 1945 m. gruodžio 15 d. Mahabade įkūrė Kurdų Liaudies respublikos vyriausybę. 1946 m. sausio 22 d. Kazis Muhamedas paskelbė, kad sukurta Mahabado respublika. Manifeste buvo paminėti kai kurie jų tikslai: Autonomija Irano kurdams Irano valstybės rėmuose. Kurdų kalbos kaip mokymo ir savivaldos kalbos naudojimas. Kurdistano provincijos tarybos, kuri prižiūrės valstybės valdymą ir socialinius reikalus, rinkimai. Visi kurdų autonomijos valdininkai turi būti vietiniai. Vienybė ir brolybė su Irano azerbaidžaniečiais. Vienodos teisės naudojimas tiek valstiečiams, tiek kilmingiesiems. Žlugimas 1946 m. kovo 26 d. TSRS, spaudžiama JAV ir kitų valstybių, pažadėjo Irano vyriausybei, kad pasitraukia iš Šiaurės vakarų Irano. Birželio mėnesį Iranas atgavo valdžią Irano Azerbaidžane. Mahabado respublika liko visiškai izoliuota, kas vedė prie jos žlugimo. Mahabado respublika priklausė nuo TSRS paramos. Arčibaldas Ruzveltas (Archibald Bulloch Roosevelt, Jr.) knygoje „The Kurdish Republic of Mahabad“ ('Kurdų Mahabado respublika')rašė, kad Mahabado Liaudies respublikos pagrindinė bėda buvo TSRS paramos poreikis – tik remiama Raudonosios Armijos ji galėjo išlikti. Tačiau artimi ryšiai su TSRS atstūmė Vakarų valstybes, ir šios palaikė Irano pusę. Kazis Muhamedas neneigė, kad respublika buvo sukurta remiant TSRS ir kad jai žaliavas tiekė TSRS, bet neigė, kad kurdų partija yra komunistų partija. Jis teigė, kad tai yra Irano karinės valdžios sufabrikuotas melas ir kad jo idealai labai skiriasi nuo TSRS idealų. . Naujosios valstybės viduje parama kaziui Muhamedui ilgainiui mažėjo, ypač jį anksčiau palaikiusiose gentyse. Respublikos derliai ir gaunamos prekės menko, gyventi dėl izoliacijos darėsi sunku. Ekonominės ir karinės paramos iš TSRS pusės nebebuvo, ir gentys nebematė prasmės palaikyti Kazį Muhamedą. Miestiečiai ir gentys buvo pakankamai skirtingi, ir jų sąjunga remiant Mahabo respubliką byrėjo. Dalis kurdų pasitraukė iš Mahabado. Pabėgo ir vienas iš Mahabado karo vadų Amir Chanas. Mahabado respublika bankrutavo ekonomiškai, ji negalėjo išsilaikyti ekonomiškai nepalaikydama ryšių su Iranu. Gruodžio 5 d. karo taryba pareiškė Kaziui Muhamedui, kad jie kausis ir priešinsis Irano kariuomenei, jei ši įžengs į respublikos teritoriją. Gruodžio 15 d. Irano daliniai Mahabdą užėmė. Buvo uždarytos kurdų kalba spausdinusios spaustuvės, uždrausta mokyti kurdų kalbos, sudegintos visos aptiktos knygos kurdų kalba. 1947 m. kovo 31 d. Kazis Muhamedas buvo pakartas Mahabade už išdavystę.. Nuorodos Irano istorinės valstybės Kurdų istorinės valstybės Istorinės respublikos

Vitas Štosas (, , 1438 arba 1447 – 1533 m.) – Vokietijos vėlyvosios gotikos skulptorius, medžio drožėjas, tapytojas, graveris. Biografija Vitas Štosas gimė, skirtingais tvirtinimais, 1438 arba 1447 m. Švabijoje. Mokėsi Niurnberge. Tarp 1477 ir 1496 m. daugiausiai dirbo Lenkijoje, Bohemijoje ir Vengrijoje. Reikšmingiausiu jo kūriniu buvo didysis altorius, sukurtas 1477−89 m. iš dažytos liepos medienos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Krokuvoje. Teigiama, kad tai yra didžiausias gotikinis altorius. Kitais V. Štoso žymiais projektais buvo Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero medinis kapas Vavelio katedroje ir kardinolo Zbignievo Olesnickio marmurinis kapas Gniezno katedroje. 1496 m. grįžo į Niurnbergą, kur patyrė didžiulį 1265 guldenų nuostolį spekuliuodamas variu. 1503 m. jis sufabrikavo vekselį. Suktybei išaiškėjus skulptorius buvo paženklintas į abu skruostus ir jam uždrausta išvykti iš miesto. 1504 m. V. Štosas visgi pabėgo ir trumpai dirbo Miunerštade, spalvojo T. Rymenšneiderio Šv. Marijos Magdalenos altorių ir sukūrė 4 tapybos epizodus jo sparnuose Šv. Kilijono tema. Tai buvo vieninteliai V. Štoso dokumentuoti tapybos darbai. Vėliau grįžo į Niurnbergą ir su imperatoriaus Maksimilijono tarpininkavimu pratęsė karjerą. 1505−1507 m. sukūrė Šv. Andriaus medinę skulptūrą Šv. Sebaldo bažnyčios chore. V. Štosas daug dirbo vietos privatiems užsakovams ir bažnyčioms, kūrė graviūras. Įspūdingiausiu jo kūriniu buvo „Angelų pasveikinimas“ (1517−1518), pakabintas Šv. Lauryno bažnyčios choro lubose. Prasidėjus reformacijai šis darbas 1529 m. buvo uždengtas ir tokiu išliko iki 1806 m. V. Štosas 1520−1523 m. sukūrė Šv. Marijos altorių karmelitų vienuolynui, kurį užsakė jo sūnus Andreas, kuris buvo vienuolyno prioru. Prasidėjus reformacijai ir 1525 m. paleidus vienuolyną V. Štosui už šį kūrinį nebuvo užmokėta (1543 m. perkeltas į Bambergo katedrą). V. Štosas dirbo bent iki 1532 m. ir mirė 1533 m. Niurnberge. Darbų galerija Nuorodos Richard K. Emmerson. Key Figures in Medieval Europe. Routledge, − 2013, p. 609-610 Encyclopaedia Britannica Vokietijos skulptoriai Medžio drožėjai

Makao futbolo varžybos 2019 m. prasidėjo prasidėjo 2019 m. kovo d., baigėsi 2019 m. spalio d. s turnyras prasidėjo 2019 m. vasarą, o finalas įvyko 2019 m. d. 2019 m. Elito lygos pirmnybės Elito lyga yra pirmos pakopos pirmenybės, elito divizionas, aukščiausioji futbolo lyga. 2019 m. pirmenybėse dalyvavo 10 komandos. Elito lygos komandų rikiuotė Makao futbolo taurė 2019 m. taurės turnyre (2019 Taça de Macau) Pirmo etapo rungtynėse Ka I ir Hang Sai sužaidė rezultatu 21-18. Šios rungtynės buvo pripažintos kaip sutartos, o komandos pašalintos iš turnyro. Finalo rungtynės Šaltiniai Nuorodos Elito lyga soccerway.com Taurės finalas soccerway.com Flashscore Azijos futbolo varžybos 2019–2020 m. Makao futbolo varžybos

Eitouras Ingis Giunleigsonas (; g. 1989 m. gegužės 29 d.) – Islandijos dainininkas, atstovavęs Islandijai 2013 m. Eurovizijoje Malmėje, Švedijoje, su daina „Ég á líf“. Dainininkas sėkmingai įveikęs konkurso pusfinalį (užėmė 6 vietą), dalyvavo konkurso finale. Jame užėmė 17 vietą su 47 taškais. Diskografija EP 2012 – Ég á líf: The Malmö Album Singlai 2013 – Ég á líf Nuorodos Apie Eythor Ingi svetainėje eurovision.tv |- Islandijos muzikai Islandijos atstovai Eurovizijoje 2013 m. Eurovizijos dalyviai

Kauno „Vilijampolė“ – buvęs Lietuvos futbolo klubas iš Vilijampolės mikrorajono (Kaunas). Sezonai |} Nuorodos Vilijampolė Kaunas Kauno futbolas

Jėrubaičiai – kaimas Plungės rajono savivaldybėje, apie 9 km nuo Plungės. Gyventojai Šaltiniai Plungės rajono savivaldybės gyvenvietės

Diablo ispaniškai reiškia „šėtonas“. Kompiuteriniai žaidimai: Diablo – fantastinis vaidmenų žaidimas, kuriame reikia kovoti prieš pirminį blogį Diablo; Diablo: Hellfire – Diablo žaidimo praplėtimas; Diablo II – antroji Diablo žaidimo dalis; Diablo II: Lord of Destruction – Diablo II praplėtimas; Diablo III – trečioji Diablo serijos dalis. Knygos: Diablo: Kraujo paveldas – pirmoji fantastikos R. A. Knaak knyga paremta žaidimo pasauliu; Diablo: Šešėlio spąstai – antroji fantastikos R. A. Knaak knyga; Diablo: Voro mėnulis – trečioji fantastikos R. A. Knaak knyga. Vietovės: Kalifornijoje miestas Diablo; Kalifornijoje Diablo kalnas (Mount Diablo); Panamoje Diablo miestelis. Kita: Prabangus automobilis – Lamborghini Diablo; Suomijos metalo grupė – Diablo.

Valdemaras Ramšas (g. 1969 m. gegužės 3 d. Nevarėnai, Telšių rajonas) – Lietuvos ir Telšių rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas. Biografija 2004 m. baigė Lietuvos žemės ūkio universitetą, inžinierius energetikas. 2004–2008 m. Telšių miesto seniūnijos seniūnas. 2008–2011 m. Telšių rajono savivaldybės meras. Nuo 2011 m. UAB „Ekspertika“ direktorius komercijai. 2007 m. (dėl užimamų seniūno pareigų mandato buvo atsisakęs) ir 2008–2017 m. Telšių rajono savivaldybės tarybos narys. 2002 m. Liberalų demokratų partijos, 2006 m. partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) Telšių rajono skyriaus narys. Sutuoktinė Rūta, vaikai Paulius, Jurgita. Šaltiniai Telšių merai Lietuvos inžinieriai energetikai Lietuvos savivaldybių seniūnai

Leirviku vadinama: miestas Norvegijoje; miestelis Fareruose.

Apie Gvadelupos miestą žr.: Bas Teras. Basteras () – miestas Vest Indijoje, dviejų salų valstybės Sent Kitso ir Nevio (dar vadinamo Sent Kristoferio ir Nevio vardu) sostinė. 12,2 tūkst. gyventojų (1994). Išsidėstęs pietvakariniame Sent Kitso salos krante, į pietryčius nuo Puerto Riko. Svarbus uostas Pavėjinių salų grupėje. Pagrindinės eksporto prekės – cukrus, melasa, druska, medvilnė, kopra. Pramonės šakos: cukraus apdirbimas, druskos gavyba. Istorija Miestą 1627 metais įkūrė prancūzai, 1783 metais jis atiteko britams. 1983 m. Basteras tapo nepriklausomos valstybės sostine. Sostinės Sent Kitso ir Nevio miestai

Voveržuvinės (Holocentridae) – beriksažuvių (Beryciformes) būrio žuvų šeima. Dauguma naktinės, o dieną slepiasi tarp koralinių rifų. Gyvena priekrantėse, iki 200 m gylyje. Dydis – iki 61 cm. Paplitusios tropikinėse Atlanto, Ramiojo ir Indijos vandenynų srityse. Sistematika Šeimoje 8 gentys, 84 rūšys: Pošeimis. Myripristinae Dygiosios voveržuvės (Corniger) Jūrų kareiviai (Myripristis) Šiurkštieji jūrų kareiviai (Ostichthys) Dygliagalviai jūrų kareiviai (Plectrypops) Dygliasnukiai jūrų kareiviai (Pristilepis) Pošeimis. Holocentrinae Gelsvosios voveržuvės (Neoniphon) Paprastieji jūrų kareiviai (Sargocentron) Paprastosios voveržuvės (Holocentrus) Beriksažuvės

Pranciškus Tupikas (1929 m. sausio 2 d. Papilėje, Akmenės rajone – 2015 m. liepos 17 d. Vilniuje) – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras. Nuorodos Biografija Seimo svetainėje. Kovo 11 akto signatarai

Hultajevas () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Jeleniavo valsčiuje, Suvalkų apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 8 km į šiaurės rytus nuo Jeleniavo, apie 21 km į šiaurę nuo Suvalkų ir 129 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Balstogės. Istorija Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. 1975-1998 m. priklausė Suvalkų vaivadijai. Jeleniavo valsčius

Vilniaus „Vingis“ – Lietuvos futbolo klubas iš Vilniaus, Vingio mikrorajono. Istorija Klubas trumpai gyvavo po Nepriklausomybės atgavimo, tačiau 1992 m. vasarą iširo. Atkurtas 2010 m., 2011 m. pradėjo žaisti SFL lygoje. Sezonai |} SFL varžybos |} Nuorodos Lietuvos futbolo klubai Vilniaus futbolas

Žyrovičų valsčius (, ) – buvęs administracinis-teritorinis vienetas dabartinėje pietvakarių Baltarusijos teritorijoje. Centras – Žyrovičai, kurį laiką – Padmoša. Istorija Valsčius įkurtas XIX a. Gardino gubernijoje. Po I pasaulinio karo atiteko Lenkijai. 1929 m. balandžio 1 d. dalis teritorijos prijungta prie Bycenio valsčiaus ir Dzeviatkavičų valsčiaus bei apsikeista teritorijomis su Čamiarų valsčiumi. |- | 1877 m. || || 3528 || 360 kiemų || 5 seniūnijos || 17 |} Šaltiniai Slanimo apskrities valsčiai Gardino gubernijos valsčiai

Netikrosios žibakės (Lampanyctus) – žibintūninių (Myctophidae) šeimos žuvų gentis. Rūšys Lampanyctus acanthurus Sparnuotoji žibakė Lampanyctus alatus Pietinė žibakė Lampanyctus australis Krokodilinė žibakė Lampanyctus crocodilus Lampanyctus festivus Lampanyctus hubbsi Lampanyctus intricarius Čilinė žibakė Lampanyctus iselinoides Lampanyctus jordani Lampanyctus lepidolychnus Lampanyctus macdonaldi Ilgapelekė žibakė Lampanyctus macropterus Lampanyctus nobilis Lampanyctus omostigma Trumpauodegė žibakė Lampanyctus parvicauda Lampanyctus photonotus Lampanyctus pusillus Lampanyctus simulator Lampanyctus steinbecki Lampanyctus tenuiformis Lampanyctus turneri Lampanyctus vadulus Žibintūninės

Verbūnų seniūnija – administracinis teritorinis vienetas Gruzdžių valsčiuje, 1897–1915 m. ir 1918–1945 m. turėjęs ribotos savivaldos teises. Istorija Verbūnų seniūnija įsteigta 1897 m., panaikinta 1945 m. |- | 1897|| || ||Augučiai, Auksučiai, Biržiai, Biržiai-Mūrai, Berizovkos palivarkas, Dabruolė (viensėdis), Egėliškės dvaras, Egėliškės, Gailiūnai (viensėdis), Georgijevkos palivarkas, Gruzdžiai (viensėdis), Gruzdžių dvaras, Gruzdžiai, Jaciūniškės (viensėdis prie Rakandžių), Jauneikiškės (viensėdis), Jauneliai, Jurgaičiai, Kapočiai-Rimšupis (viensėdis prie Lygudų), Lygudai, Lygudiškė (viensėdis), Lukošaičiai, Lukštas (viensėdis prie Mažeikių), Luponiai, Maldenių palivarkas, Maldeniškės (viensėdis), Maniūšiai, Maniūšių palivarkas, Margai (viensėdis prie Lukošaičių), Matūzmargis (viensėdis, Gulbinų miškas), Mažeikiai, Medsėdų palivarkas, Minkštakiai I ir II, Monstaičiai (viensėdis prie Nuomininkų), Normančiai, Norutaičiai, Norvaišiai, Nuomininkai, Ober-Luponiai (viensėdis), Osinovkos palivarkas, Pakarniai, Pakarniukai, Pidvalakis (viensėdis prie Biržių), Povariškės (viensėdis prie Jaunelių), Povariškės (viensėdis, Gulbinų miškas), Priedai (viensėdis prie Ober-Luponių), Radimai (viensėdis prie Maniūšių), Radimai-Srutis (viensėdis prie Maniūšių), Radviliai, Rakandžiai, Raudiškės palivarkas, Raudiškės viensėdis, Sauginiai, Sneigiai, Šepkaičiai (palivarkas, I ir II bajorkaimiai), Šiupyliai, Varčiuliai (I ir II viensėdžiai prie Pakarniukų), Verbūnų palivarkas, Vygonas (viensėdis prie Minkštakių I), Vygonas (viensėdis prie Normančių), Vileikių palivarkas, Vileikiškės desintinai (prie Šiupylių), Vosyliškės (viensėdis prie Norvaišių), Žiogai. |- | 1920|| || 838 (1923 m.) ||Apušėliai, Aukštuoliai, Berželiai, Jauneliai, Jurgaičiai, Maniūšiai, Pakarniai, Pakarniukai, Radimai, Varčiuliai, Verbūnai. |- | 1932 || 390 || 1558 ||Apušėliai, Aukštuoliai, Berželiai, Jauneliai, Jurgaičiai, Lygudai, Maniūšiai, Nuomininkai, Pakarniai, Pakarniukai, Radimai, Varčiuliai, Verbūnai, Žiogai. |} Seniūnai Pranas Paražinskas Jonas Trumpulis Šaltiniai Gruzdžių valsčius Lietuvos valsčių seniūnijos

Jablonas () – kaimas Lenkijos rytuose, Jablono valsčiuje, Parčevo apskrityje, Liublino vaivadijoje. Kaimas yra apie 18 km į šiaurės rytus nuo Parčevo ir apie 63 km į šiaurės rytus nuo vaivadijos centro Liublino. Istorija Nuo XIV a. iki 1616 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Bresto apskričiai. 1904-1905 m. kaime pastatyti neogotikiniai rūmai. 1919 m. įkurta Jablono Šv. Vilanovo Vyskupo Tomo parapija. Žymūs žmonės August Zamoyski (1893-1970) - skulptorius; Stanisław Potapczuk - karininkas. Šaltiniai Jablono valsčius

Šlaitai – kaimas Zarasų rajono savivaldybėje, 2 km nuo Antazavės. Gyventojai Šaltiniai Zarasų rajono savivaldybės gyvenvietės

Piteris Holas (; 1932 m. kovo 19 – 2014 m. liepos 30 d.) – britų miestų planavimo teoretikas. P. Holas buvo vienas produktyviausių ir įtakingiausių XX a. savo srities specialistų. Svarbiausias Holo išleistas darbas yra „Miestai ir civilizacija“ (), kuriame jis teigia, kad žmonijos kultūros „aukso amžius“ buvo 5-asis amžius prieš mūsų erą Senovės Graikijoje, dėl to ėmė plisti miestai, kurie Europoje išplito nuo Atėnų iki Londono. Nuorodos Peterio Holo darbinė biografija Interviu su Peteriu Holiu Šaltiniai Jungtinės Karalystės asmenybės Miestų planavimo teoretikai

Daugdara – topologinė erdvė, kurios kiekvieno taško aplinka yra artima euklidinei erdvei. Tiksliau tariant, kiekvienas n-matės daugdaros taškas turi aplinką, homeomorfišką n-matei euklidinei erdvei. Tiesė ir apskritimas yra vienmatė daugdara, bet aštuoniukė – ne. Dvimatės daugdaros labai dažnai vadinamos paviršiais. Pastarųjų pavyzdžiai yra plokštuma, sfera, toras; visos šios trys daugdaros gali būti realios trimatės erdvės įdėtimis (), bet kai kurios tokiomis būti negali: Kleino butelis ir realioji projekcinė plokštuma. Neformaliai, daugdara yra [kokia nors] erdvė, „sumodeliuota“ euklidinėje erdvėje. Formaliai, topologinė daugdara yra antroji skaičiuojamoji Hausdorfo erdvė, lokaliai homeomorfiška euklidinei erdvei. Nors kiekvieno daugdaros taško artimoji aplinka yra visiškai artima euklidinei erdvei, globaliu mastu taip nėra. Pavyzdžiui, visas sferos paviršius nėra euklidinė erdvė, bet atskiri jos regionai gali būti atvaizduoti euklidinėje plokštumoje (sakykime, žemėlapyje). Daugdaros kontekste tokia „projekcija“ vadinama atvaizdžiu. Kai regionas pakliūva į du gretimus atvaizdžius, gaunamas jų vaizdas nebūna visiškai identiškas, todėl reikalinga tam tikra transformacija, susiejanti tuos pačius taškus, kuri vadinama perėjimo schema (). Daugdaros samprata užima svarbią vietą šiuolainėje geometrijoje ir matematinėje fizikoje, nes leidžia painias struktūras aprašyti sąlyginai gerai suprantamų euklidinės erdvės savybių parametrais. Daugdaros natūraliai randasi kaip sprendinių aibės, kai nagrinėjamos lygčių sistemos ir funkcijų grafai. Neeuklidinių erdvių tyrimų pradžia laikytinas 1733 m. paskelbtas Džiovanio Sakerio (Giovanni Girolamo Saccheri) darbas. Vėliau (jau po 100 metų) juos plėtojo Nikolajus Lobačevskis (Никола́й Ива́нович Лобаче́вский), Janošas Bojajus (János Bolyai) ir Bernhardas Rymanas. Būtent Rymanas išplėtojo paviršiaus sampratą ir apibendrino ją n-matėms erdvėms. Jis pirmas panaudojo daugdaros sąvoką vokiškai – Mannigfaltigkeit, kuri vėliau buvo išversta į anglų kalbą – manifold, o prancūzų kalboje imta naudoti variété. Rymanas daugdara (Mannigfaltigkeit) pavadino aibę visų įmanomų kintamojo reikšmių, nes kintamasis, paprastai tariant, gali įgauti daug reikšmių. Išnašos Topologija

Gegužės 11 yra 131-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių (keliamaisiais metais – 132-a). Nuo šios dienos iki metų galo lieka 234 dienos. Informacija Vardadieniai Mamertas – Miglė – Pilypas – Skirgaudas – Vaitnoras – Vaitnorė-Dileta Šią dieną Lietuvoje Įvykiai 1855 – įkurtas Vilniaus senienų muziejus; 1920 – Prancūzija pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Gimimo dienos 1759 m. – Jeronimas Vincentas Radvila, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas (m. 1786 m.). 1864 m. – Vincas Karalius, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, leidėjas (m. 1944 m.). 1876 m. – Vytautas Mošinskis, inžinierius energetikas, metalų technologijos profesorius (m. 1955 m.). 1888 m. – Jonas Vilkaitis, kooperatininkas, visuomenės ir politinis veikėjas (m. 1975 m.). 1904 m. – Vincas Balickas, ekonomistas, Lietuvos diplomatas (m. 1996 m.). 1925 m. – Kornelija Kalinauskaitė-Fledžinskienė, Lietuvos smuikininkė, pedagogė (m. 2021 m.). 1931 m. – Algimantas Grigelis, profesorius, Lietuvos mokslininkas geologas, mineralogas, habilituotas fizinių mokslų daktaras. 1933 m. – Stepas Janušonis, Lietuvos radijo inžinierius, habilituotas technologijos mokslų daktaras. 1943 m.: Jonas Daunoravičius, Lietuvos ir Kalvarijos savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas. Zina Kubilienė – Vestartaitė, inžinierė, Lietuvos politinė veikėja. 1947 m.: Aleksandra Kubilickienė, Lietuvos ir Pakruojo rajono savivaldybės politinė bei visuomenės veikėja. Viačeslav Škil, inžinierius, ekonomistas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas. 1950 m. – Irena Joana Šliaužienė, pedagogė, Lietuvos politinė veikėja. 1955 m. – Arūnas Bėkšta, Lietuvos restauravimo technologas, aukščiausios kategorijos restauratorius, ekspertas. 1956 m. – Antanas Sireika, krepšinio treneris, Šiaulių miesto garbės pilietis. 1957 m. – Petras Variakojis, lietuviško cirko artistas-klounas, oro gimnastas (karjeros pradžioje), dresuotojas. Seniausios Lietuvos cirko artistų dinastijos atstovas. Vienintelio Lietuvoje profesionalaus „Baltijos cirko“ įkūrėjas ir direktorius. 1958 m. – Saulius Jurkus, Lietuvos ir Utenos rajono politinis veikėjas. 1959 m. – Audrius Liaudanskas, Lietuvos skulptorius. 1960 m.: Rimantas Čeponis, Lietuvos ir Pakruojo rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas. Ričardas Juška, Lietuvos ir Jurbarko rajono politinis bei visuomenės veikėjas. 1961 m.: Angelė Bajorienė, Lietuvos ir Birštono politinė bei visuomenės veikėja. Laima Bloznelytė-Plėšnienė, Lietuvos gydytoja onkologė, chirurgė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė. 1962 m. – Gintautas Zabiela, Lietuvos archeologas, archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras. 1969 m. – Rolandas Kazlas, Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorius, režisierius. 1978 m. – Vidas Ginevičius, Lietuvos krepšininkas, žaidžiantis Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje. Žaidžia įžaidėjo ir atakuojančio gynėjo pozicijose. 1980 m. – Mindaugas Mockus, Lietuvos krepšininkas, rungtyniaujantis Klaipėdos „Naftos-Uni-Laivitės“ komandoje. 1981 m. – Deividas Džervus, Lietuvos ir Alytaus miesto politinės bei visuomenės veikėjas. 1988 m. – Vytautas Buzas, Lietuvos krepšininkas žaidžiantis LKL, Panevėžio „Techaso“ komandoje. V. Buzas yra Palangos sporto mokyklos „Naglis“ auklėtinis. 1989 m. – Agnija Ditkovskytė, lietuvių kilmės aktorė, besifilmuojanti Rusijoje. Neaprašyti 1881 – Vanda Didžiulytė-Albrechtienė, poetė, vertėja gydytoja, beletristė, hitlerininkų sušaudyta 1941 m. Mirtys 1881 m. – Tomas Jurgis Dobševičius, Lietuvos kunigas, istorikas, pedagogas (g. 1807 m.). 1886 m. – Jonas Juška, Lietuvos kalbininkas (g. 1815 m.). 1907 m. – Motiejus Juozapas Radvila, didikas, visuomenės veikėjas (g. 1842 m.). 1957 m. – Povilas Žadeikis, Lietuvos diplomatas, politikas, savanoris (g. 1887 m.). 1975 m. – Klemensas Balčiūnas, Lietuvos mechanikos inžinierius (g. 1929 m.). 2001 m. – Janina Siliūnaitė, Lietuvos fotografė, poetė (g. 1948 m.). 2005 m. – Ignas Pikturna, Lietuvos rašytojas marinistas, publicistas, spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas (g. 1924 m.). 2007 m. – Jonas Antanas Januška, Lietuvos agronomas, kolekcionierius, verslo ir politinis veikėjas (g. 1935 m.). 2020 m. – Stasys Stačiokas, teisininkas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas (g. 1937 m.). Šią dieną pasaulyje Įvykiai 1867 – Oficialiai ratifikuojamas Liuksemburgo nepriklausomybės aktas, priimtas 1839; 1895 – Vokietijos parlamentas (Reichstagas) vienbalsiai atmetė vyriausybės pasiūlytą įstatymo projektą, kuriuo buvo numatyta imtis represijų prieš socialistus; 1916 – Albertas Einšteinas viešai pristatė reliatyvumo teoriją; 1920 – Anglijos Oksfordo universiteto taryba priėmė sprendimą, leidžiantį moterims gauti aukštąjį išsilavinimą šioje aukšojoje mokykloje; 1949 − Siamo karalystė pakeitė savo pavadinimą į Tailando; 1997 – kompanijos IBM sukurtas kompiuteris Deep Blue įveikia Garį Kasparovą ir tampa pirmuoju kompiuteriu, įveikusiu pasaulio šachmatų čempioną; 1998 – Prancūzijoje nukaldinta pirmoji euro moneta; 2000 – Naujojo Delio ligoninėje gimė milijardasis Indijos gyventojas. 2014 – įvyko separatistų „referendumas“ Donecke ir Luhanske. Pastarieji paskelbė rezultatus, kuriais piliečiai remia liaudies respublikų įkūrimą. Gimimo dienos 1854 m. – Otmaras Mergentaleris, rašomosios mašinėlės išradėjas (m. 1899 m.). 1865 m. – Janas Hendrikas Leopoldas, olandų poetas simbolistas (m. 1925 m.). 1904 m. – Salvadoras Felipas Žasintas Dali Domenekas, ispanų dailininkas, tapytojas, grafikas ir skulptorius, vienas iš žymiausių siurrealizmo atstovų (m. 1989 m.). 1906 m. – Jacqueline Cochran, amerikiečių lakūnė (m. 1980 m.). 1916 m. – Camilo Jose Cela, ispanų karališkosios akademijos narys, 1989 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija (m. 2002 m.). 1918 m. – Richard Phillips Feynman, vienas iškiliausių dvidešimtojo amžiaus fizikų, gavęs Nobelio premiją už tyrimus kvantinės elektrodinamikos srityje (m. 1988 m.). 1930 m. – Edsgeras Dijkstra, informatikos mokslų daktaras (m. 2002 m.). 1960 m. – Jurgenas Šultas, vokiečių disko metikas, pasaulio rekordininkas. 1965 m. – Stefano Domenicali, Formulės-1 komandos Ferrari direktorius. 1966 m. – Kristofas Doom Šnaideris, vokiečių grupės Rammstein būgnininkas. 1974 m. – Simonas Aspelinas, profesionalus Švedijos tenisininkas. Šiuo metu ATP dvejetų reitinge jis užima 23 vietą. Aukščiausias jo pasiekimas reitinge buvo septintoji vieta. Per savo karjerą Simonas laimėjo jau 11 ATP dvejetų titulų. 2008 metais, Pekino vasaros olimpinėse žaidynėse jis kartu su Tomu Johansonu laimėjo olimpinį sidabro medalį. Simonas gimė Švedijoje. Dabar jis gyvena Londone, JK. Aspelinas profesionalu tapo 1998 metais. Simoną treniruoja jo tėtis Olofas Aspelinas. 1984 m. – Andresas Iniesta Luchanas, futbolininkas, Ispanijos rinktinės ir FC Barcelona klubo saugas. 1986 m.: Alyosha, Ukrainos dainininkė. Baigė Kijevo nacionalinį kultūros ir meno universitetą. 2006 m. iškovojo pirmą vietą „Jalta-2006“ festivalyje. Migelis Luišas Pintas Velozas, futbolininkas, Portugalijos rinktinės ir Sporting CP klubo saugas. 1989 m. – Giovani Alex dos Santos Ramírez, futbolininkas, Meksikos rinktinės ir Galatasaray SK klubo saugas. Neaprašyti 1930 – Edsgeras Dijkstra, informatikos mokslų daktaras; 1978 – Perttu Kivilaakso, suomių grupės Apocalyptica violončelininkas. Mirtys 912 m. – Leonas VI Išminčius, 886–912 m. Bizantijos imperatorius (g. 866 m.). 1304 m. – Machmudas Gazanas, septintasis Persijos ilchanas (g. 1271 m., kitur nurodoma gegužės 17 d. gimimo data). 1891 m. – Karlas Vilhelmas fon Negelis, Šveicarijos botanikas. Aprašė ląstelės branduolio dalijimąsi, Augalų audinių susidarymą ir augimą, indų kūlelių sandarą, atrado paparčių spermatozoidus. Vienas pirmųjų ėmė botanikoje naudotis matematiniais metodais. Sukūrė spekuliatyvią paveldimumo ir evoliucijos teoriją (ortolamarkizmą), pagal kuria organizmų vystymąsi lemia jų nematerialios vidinės savybės (g. 1817 m.). 1944 m. – Leonas Kozlovskis, Lenkijos politikas, archeologas (g. 1892 m.). 1954 m. – Sait Faik Abaslyanik, Turkijos apsakymų rašytojas, poetas (g. 1906 m.). 1963 m. – Herbert Spencer Gasser, 1944 m. Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas (g. 1888 m.). 1976 m. – Alvaras Hugas Henrikas Altas, suomių architektas, urbanistas, dizaineris, funkcionalizmo atstovas (g. 1898 m.). 1981 m. – Odd Hassel, norvegų chemikas, 1969 m. Nobelio chemijos premijos laureatas (g. 1897 m.). Neaprašyti 1871 – Džonas Heršelis, britų astronomas, atradęs daugiau kaip 500 dangaus kūnų; 1981 – Bobas Marlis, Jamaikos regio dainininkas. Nuorodos Gegužė

Kubaba, Kug-Bau – III Kišo dinastijos valdovė (~ XXV a. pr. m. e.), vienintelė žinoma valdovė moteris šumerų sudarytame Karalių sąraše, atėjusi į valdžią po nugalėto Mario dinastijos valdovo Šarum-itero. Kitose versijose ji tapatinama su IV Kišo dinastija, perėmusia valdžią iš Akšako karalystės. Prieš tapdama monarche, Kubaba tebuvo smuklės šeimininke. Apie jos iškilimą užsimenama Veidnerio kronikoje. Jos sostą perėmė sūnus Puzur-Suenas ir anūkas Ur-Zababa iš IV KIšo dinastijos, pagal vienus šaltinius, kaip tiesioginiai paveldėtojai, pagal kitus – įsimaišant Akšako dinastijos atstovams. Ur-Zubaba dar žinomas kaip valdęs Šumerą dar esant jaunam Sargonui Akadiečiui, netrukus iškilusiam su savo karinėmis pergalėmis. Deivės kultas Visoje Mesopotamijoje buvo pastatyta šventyklų Hubabos garbei. Huritų eroje ji gali būti tapatinama su Kebat, arba Hepat, tituluojama deive Motina Hanana. Kubaba tapo senovės Sirijos miesto Karkemišo aukštutiniame Eufrate sergėtoja (vėlyvasis huritų – ankstyvasis hetitų laikotarpis). Ji minima luvių, mažiau – hetitų tekstuose, daugiausiai – huritų ritualų aprašymuose. Vėliau jos kultas plito ir pagrindinės deivės vardas buvo pritaikomas po hutitų iškilusiose Anatolijos regiono karalystėse. Vėliau Frygijos motinos (Matar Kubileya) atvaizdas su įrašais vaizduojamas iš akmens iškaltose skulptūrose. Lydijoje Hubaba buvo vadinama Kuvav ar Kufav, vėliau helenizuota į kitas panašias formas. Nuorodos Šumero karalių sąrašas Veidnerio kronika apie Kubabą Šumero valdovai Dievai

Apie kaimą Šiaulių rajone žr. Žygaičiai (Šiauliai). Žygaičiai – miestelis Tauragės rajono savivaldybės šiaurės vakaruose, prie kelio . Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Stovi Žygaičių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia (pastatyta 1861 m.), Žygaičių gimnazija, biblioteka, paštas (LT-73017), bendruomenės centras (kaimo bendruomenė „Žygava“). Žygaičiuose buvęs 1893 m. statytas koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu ir Šv. Jurgio skulptūra. Dabar miestelyje yra kitas koplytstulpis su to paties šventojo skulptūra, 1987 m. jis atnaujintas. Žygaičių pakraštyje yra 1936 m. statyta trikampio plano koplytėlė su trimis nišomis. Miestelyje yra XIX a. pirmoje pusėje įkurtos Žygaičių kapinės. Pro miestelį teka Ežeruona (didžiausias dešinysis Jūros intakas), čia į ją įteka kairysis intakas Balčia. Žygaičių dalis į šiaurę nuo Balčios paprastai vadinama Žygaičių kaimu (tarmiškai „soda“), o dalis piečiau – miesteliu. Pagal LSSR administracinį suskirstymą tai buvo Žygaičių kaimas ir Žygaičių miestelis. Etimologija Žygaičiai – asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo pavardės Žygaitis. Istorija Žygaičiai minimi nuo 1561 m., tada kaimui priklausė 17 valakų žemės, jame buvo 15 kiemų ir viena smuklė. Pirmoji medinė Romos katalikų bažnyčia pastatyta 1608 m., antroji, taip pat medinė, pastatyta 1785 m., kurią XIX a. viduryje sudegino žaibas, o 1861 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. 1863 m. įkurta valdiška pradžios mokykla, joje mokėsi 58 vaikai. Spaudos draudimo laikotarpiu Žygaičiai, būdami pasienio gyvenviete, buvo svarbus knygų gabenimo centras – knygos iš Tilžės gabenamos čia, laikomos kunigo Norvaišos namuose ir toliau gabenamos į Kauną bei kitur. XIX a. pabaigoje Žygaičiai buvo kaimas Raseinių apskrities Sartininkų valsčiuje. XX a. tarpukariu Žygaičiai buvo valsčiaus centras (1937–1950 m.), veikė kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, šaulių, pavasarininkų, Lietuvos tautininkų sąjungos, Jaunosios Lietuvos skyriai. 1931 m. vasarą prie Ežeruonos upelio gyvuliai, eidami į upelį gerti vandens, nuspardė krantą ir ties Žygaičių klebonija po liūties klebonas aptiko skulptūrą, kuri pavadinta „Žygaičių liūtu“ (pagaminta 1231 m., saugoma Čiurlionio dailės muziejuje. Pokario metais apylinkėse veikė Kęstučio apygardos, Butigeidžio partizanų rinktinės Lietuvos partizanai. LTSR metais buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 2005 m. patvirtintas Žygaičių herbas. |} Gyventojai 1640 ir 1738 m. Žygaičiuose gyveno tik 5 šeimos, 1866 m. – 205 gyventojai. 1923 m. kaime buvo 298 gyventojai, 43 sodybos, nebuvo žydų, kelios parduotuvės ir amatų dirbtuvės, smulkaus kredito draugija. Gyvenvietės planas – linijinis. Žymūs žmonės Jonas Adomaitis (1919–1991), vargonininkas, chorvedys, pedagogas. Leonas Klumbys (1921–2010), neurochirurgas, Kauno medicinos universiteto profesorius. Kastytis Beitas (1962–2015), biologas, biochemikas, stalo žaidimų, viktorinų entuziastas. Radiniai Miestelyje, Ežeruonos pakrantėje, 1932 m. rastas lobis – puodas su sidabriniais ir variniais pinigais. Viena moneta buvo Vladislavo IV (1647 m.), viena – 1626 m. Zalcburgo taleris, likusios – lenkiškos ir lietuviškos. Šalia statomos klebonijos buvo rasta akmeninė liūto skulptūrėlė. Taip pat Žygaičių apylinkėse rastas žalvarinis baltiško tipo įmovinis kirvis. Galerija Šaltiniai Nuorodos Žygaičių kaimo bendruomenė

Jaunimo draugas – Vilniaus krašto katalikiškos orientacijos jaunimo mėnesinis žurnalas, leistas 1926–1937 m. Vilniuje. Istorija Leido ir redagavo Antanas Juknevičius. Nuo 1937 m. sausio 4 d. (Nr. 135) ėjo kartą per savaitę. Nuo 1937 m. kovo iki 1939 m. balandžio, uždraudus lenkų valdžiai, vietoj „Jaunimo draugo“ leisti dažniausiai 2 kartus per mėnesį vienkarčiai leidiniai po 48, 40 arba 32 puslapius skirtingomis antraštėmis: „Jaunųjų Velykos“, „Pavasario šnekos“, „Šviesos kelias“, „Sekminės“, „Jaunimo aidai“, „Vasaros darbai“, „Mūsų žygiai“, „Jaunųjų balsas“, „Lietuvio mintys“, „Šviesa“, „Rudens aidai“, „Jaunimo žodis“, „Mūsų pastangos“, „Švyturys“, „Jaunųjų šnekos“, „Spindulys“, „Kalėdų mintys“, „Žiburys“, „Draugas“, „Lietuviškoji mintis“, „Jaunųjų bičiulis“, „Jaunajai kartai“, „Pavasaris“, „Velykos“, „Jaunimas“, „Darbas“, „Jaunųjų žingsniai“, „Mūsų kelias“, „Vasaros žingsniai“, „Jaunųjų talka“, „Jaunųjų gairės“, „Mūsų gyvenimas“, „Jaunimo kelias“, „Jaunimo balsas“, „Jaunimo ateitis“, „Rudens vakarai“, „Jaunųjų darbai“, „Rudens aidai“, „Jaunųjų siekiai“, „Jaunųjų žodžiai“, „Kalėdų žvaigždė“, „Naujieji žodžiai“, „Jaunųjų patarėjas“, „Lietuviškuoju keliu“, „Laiko žodis“, „Mūsų viltis“, „Jaunimo rytojus“, „Velykų margutis“, „Jaunųjų pasaulis“. Išleido priedus: Iliustruotas „Velykų priedas“ (1930 m.) „Sesių talka“ (Nr. 1, 2, 1937 m.). Spausdino iki 1929 m. sausio spaustuvė „Zorza“ Vilniuje, vėliau spaustuvė „Ruch“. Nuo 1939 m. gegužės 17 d. vietoj „Jaunimo draugo“ leistas „Jaunimo kelias“. Bendradarbiavo M. Babickas, Pranas Bieliauskas, Kristupas Čibiras, Adomas Jakštas, Liudas Gira, Petras Kraujalis, Rapolas Mackonis, A. Rimšaitis, Silvestras Urbonavičius, Aleksandras Vitkauskas ir kt. Redaktoriai Antanas Juknevičius – 1926–1937 m. Augustinas Burokas – 1937–1939 m. Šaltiniai Lietuvos jaunimo spauda Lietuvos žurnalai Katalikų spauda Vilniaus spauda

Rukšniais vadinami kaimai: Jurbarko rajone; Šakių rajone.

Žygaičių seniūnija – administracinis-teritorinis vienetas Tauragės rajono savivaldybės vakaruose. Istorija |- | 2001-04 || || 3376 || 1 miestelis (Žygaičiai), 41 kaimas |- | 2009-09-01 || || || 1 miestelis, 41 kaimas |- | 2011 m. || || 2611 || 1 miestelis, 41 kaimas |- | 2016-08-13 || || || 1 miestelis, 36 kaimai |- | 2021 m. || 200|| 2032 || 28 gyvenvietės, turinčios >9 gyventojus |} Seniūnai Vytautas Juška, ~2010 m. Gyvenvietės Seniūnijos gyvenvietės (sąrašas sudarytas 2022-01-31 „Registrų centro“ ir 2011–2021 m. gyventojų surašymų duomenimis): |- | Aukštupiai, k. || 242 || 350 |- | Balčiai, k. || 29 || 51 |- | Būdviečiai, k. || 68 || 89 |- | Butkai, k. || 25 || 31 |- | Dabrupinė, k. || 10 || 8 |- | Dirvėnai, k. || 33 || 57 |- | Draudeniai, k. || 81 || 98 |- | Gaudaičiai, k. || 12 || 11 |- | Girininkai, k. || 23 || 21 |- | Kaupiai, k. || 10 || 5 |- | Kęsčiai, k. || 170 || 229 |- | Laužininkai, k. || || 3 |- | Lazdynė, k. || 10 || 8 |- | Leikiškiai, k. || 35 || 45 |- | Margiškiai, k. || || 0 |- | Murdeliai, k. || || 2 |- | Pabūdviečiai, k. || 13 || 21 |- | Palolytis, k. || || 0 |- | Pryšmantai, k. || 55 || 33 |- | Putokšliai, k. || 14 || 35 |- | Ringiniai, k. || || 0 |- | Ruikiai, k. || 31 || 37 |- | Sartininkai, k. || 272 || 335 |- | Skiržemė, k. || 63 || 101 |- | Stirbaitynė, k. || 37 || 44 |- | Stokaičiai, k. || 31 || 35 |- | Šikšniai, k. || 122 || 140 |- | Trumpininkai, k. || 16 || 18 |- | Trumpiškiai, k. || 28 || 21 |- | Urviniai, k. || || 0 |- | Vaidilai, k. || || 10 |- | Vaitiškė, k. || || 3 |- | Vilaičiai, k. || 18 || 17 |- | Vylūsčiai, k. || 12 || 12 |- | Visbarai, k. || 117 || 168 |- | Zoliškiai, k. || || 9 |- | Žygaičiai, mstl. || 426 || 542 |} Seniūnaitijos 2009 m. įsteigta 10 seniūnaitijų: Aukštupių seniūnaitija: Aukštupiai, Dabrupinė, Lazdynė Būdviečių seniūnaitija: Pabūdviečiai, Būdviečiai, Vaitiškė, Murdeliai Draudenių seniūnaitija: Draudeniai, Butkai, Balčiai, Vylūsčiai, Dirvėnai Kęsčių seniūnaitija: Kęsčiai, Leikiškiai, Kaupiai, Girininkai Pryšmantų seniūnaitija: Pryšmantai, Margiškiai Sartininkų seniūnaitija: Sartininkai, Laužininkai, Užpelkiai, Putokšliai Skiržemės seniūnaitija: Trumpininkai, Skiržemė Šikšnių seniūnaitija: Šikšniai, Pašikšniai, Urviniai, Ruikiai, Stirbaitynė, Stirbaičiai, Vilaičiai Visbarų seniūnaitija: Visbarai, Stokaičiai, Palolytis, Lapkasiai, Vaidilai Žygaičių seniūnaitija: Žygaičiai, Gaudaičiai, Zoliškiai, Ringiniai, Trumpiškiai Šaltiniai Tauragės rajono savivaldybės seniūnijos

Bulgarijos futbolo varžybos 1954 m. prasidėjo 1954 m. pavasarį, baigėsi 1954 m. rudenį; s turnyras prasidėjo 1954 m. pavasarį, finalas įvyko 1954 m. rudenį. 1954 m. A grupė A grupė – aukščiausioji futbolo lyga. Komandų rikiuotė CDNA Sofia (45) Udarnik Sofia (38) Lokomotiv Sofia (36) Zavod 12 Sofia (29) Dinamo Sofia (28) Lokomotiv Plovdiv (25) VMS Stalin (25) Minor Dimitrovo (24) Spartak Plovdiv (24) Spartak Stalin (23) Spartak Pleven (23) Cerveno Zname Kustendil (20) Torpedo Pleven (15) Udarnik Stara Zagora (9) 1954 m. Bulgarijos futbolo taurė Raudonosios Armijos taurė – pagrindinis futbolo turnyras Bulgarijoje, vykstantis atkrintamųjų varžybų principu. Finalo ir pusfinalio rungtynės Šaltiniai Nuorodos RSSSF duomenų bazė: Čempionų sąrašas RSSSF Istorija Bulagrijos futbolo taurės turnyrai Foot.dk archyvas Bulgarijos futbolo varžybos Europos futbolo varžybos 1954–1955 m.

Stavarygalos ežeras arba Prienų ežeras – ežeras Lietuvoje, Širvintų rajone, 11 km į vakarus nuo Širvintų, 6 km į pietryčius nuo Gelvonų. Ežeras netaisyklingo pavidalo, šiaurėje yra dvi gilios įlankos. Ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius iki 2 km, plotis iki 1,0 km. Altitudė 109,7 m. Gylis siekia 6 m. Dugne susikaupęs storas sapropelio sluoksnis (vidutinis 2,93 m, storiausias 9,3 m). Krantai žemi, pelkėti (pietryčiuose plyti ~ 8 ha dydžio Paežerio pelkė, vakaruose – ~ 3 ha Stavarygalos bala). Iš pietų prieina pelkėtas Vinkšnabrasčio miškas, iš vakarų – Trako miškas. Šiaurinės pakrantės apaugusios miškeliais, vietomis plyti dirbami laukai. Šiaurėje išteka upelis link į šiaurę nuo Stavarygalos ežero telkšančio Gelvanės ežero (Širvintos baseinas). Vandens apykaita ežere 0,979 metų. Greta įsikūrę Prienų, Dabužynės kaimai. Ežerėvardis kildinamas atitinkamai nuo Prienų ir Stavarygalos kaimų vardų. Šaltiniai Širvintų rajono ežerai

Antaniškiai – kaimas Šakių rajono savivaldybėje, 10 km nuo Plokščių. Gyventojai Šaltiniai Šakių rajono savivaldybės gyvenvietės

Peskaros provincija () – Italijos provincija Abrucų regione. Provincijos sostinė – Peskara. Provincijos plotas 1224 km², joje gyvena 323 720 gyventojų, yra 46 savivaldybės. Didžiausios savivaldybės Nuorodos Peskaros provincijos svetainė (italų k.) Išnašos Italijos provincijos

Biurenas () – miestas vakarų Vokietijoje, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje. Istorija Miestas pirmą kartą paminėtas 1095 m. Apie 1150 m. bajorai pastatė pilį Alme ir Afte upių santakoje. 2003 m. sudaryta partnerystės sutartis su Lietuvos miestu Ignalina. Galerija Miestai patneriai Ignalina Nuorodos Miesto svetainė (vokiečių k.) Šiaurės Reino-Vestfalijos miestai

Gilboja (, Har HaGilboa; arba جبل فقوعة) – kalnas ir kalnų virtinė šiaurės Izraelyje, greta gilaus Jezrahelio slėnio, besidriekiančio iki Jordano upės. Biblijoje, Senajame Testamente, minima, kad ant Gilbojos kalno vykęs mūšis tarp izraelitų, vadovaujamų karaliaus Sau­liaus, ir filistinų. Saulius, Jehonatanas ir kiti du jo sūnūs žuvę. Flora ir fauna 1976 ir 1977 m. čia buvo priskaičiuota apytikriai 170 augalų rūšių, tarp jų – alepinė pušis (auga uolėtuose šlaituose) ir Pistacia lentiscus. Gilbojoje kasmet nuo vasario pabaigos iki kovo pabaigos žydi Iris haynei, hebrajiškai vadinamas Gilbojos irisu (Irus ha-Gilboa). Įkurtos dvi saugomos teritorijos: 1970 m. Gilbojos irisų gamtos draustinis, o 2005 m. Rytų Gilbojos gamtos draustinis. Gilbojoje priskaičiuojama 14 roplių, 7 graužikų, 31 paukščių, 13 lygiakojų rūšių. Išnašos Izraelio kalnai

Klaas-Janas Huntelaras (g. 1983 m. rugpjūčio 12 d.) – futbolininkas, Nyderlandų rinktinės ir Schalke 04 klubo puolėjas. 2009 m. rugpjūčio 6 d. pasirašė 4 metų sutartį su AC Milan klubu. 2010 m. rugpjūčio 31 d. pasirašė sutartį su Schalke 04 klubu. Nuo 2004 m. žaidė Nyderlandų jaunimo rinktinėje, su kuria iškovojo Euopos čempionų titulą. žaidžia nuo 2006 m. Su rinktine dalyvavo 2008 m. Europos futbolo čempionate, kuriame įmušė įvartį į Rumunijos rinktinės vartus. Pasiekimai Johan Cruijff taurė (2006, 2007 m.) UEFA U-21 čempionatas (2006 m.) Olandų Eerste Divisie rezultatyviausias žaidėjas (2004 m.) Dalyvavimas čempionatuose |} Šaltiniai Huntelaar Klaas-Jan

Kirejevščizna () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Dambravos valsčiuje, Sokulkos apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Istorija Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų tauta – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. 1975-1998 m. priklausė Balstogės vaivadijai. Dambravos valsčius

Intellivision – kompiuterinių žaidimų konsolė, bedrovės „Mattel“ išleista 1979 m. Kurti konsolę pradėta 1978 m., praėjus kiek mažiau nei metams po to, kai rinkoje pasirodė pagrindinė jos konkurentė – Atari 2600. Pavadinimas Intellivision sudarytas iš žodžių intelligent television ('pažangi televizija'). Iš viso konsolės vienetų buvo parduota 3 milijonai, sukurtų žaidimų kiekis – 125. 2009 m. IGN konsolę Intellivision išrinko 14-a geriausia visų laikų kompiuterinių žaidimų konsole. Tai buvo vienintelė bendrovės „Mattel“ išleista kompiuterinių žaidimų konsolė iki kol 2006 m. pasirodė HyperScan. Techniniai duomenys Procesorius: General Instrument CP1610 16 bitų mikroprocesorius (taktinis dažnis iki 894,886 kHz) Atmintis: 1456 baitai RAM 7168 baitai ROM Vaizdas: 159x96 pikselių ekrano rezoliucija 16 spalvų vienu metu iki 8 spruklių Garsas: trijų kanalų garso sistema su vienu triukšmo generatoriumi (General Instrument AY-3-8910 garso lustas) Išnašos Žaidimų konsolės

Maltos futbolo varžybos 1970–1971 m. prasidėjo 1970 m. rudenį, baigėsi 1971 m. pavasarį; s turnyras prasidėjo 1970 m. rudenį, finalas įvyko 1971 m. pavasarį. 1970–1971 m. L-Ewwel Diviżjoni Premjer lyga - pirmos pakopos, elito divizionas, aukščiausioji futbolo lyga. Dalyvavo 8 klubai. Čempionais tapo Sliema Wanderers. Galutinė lentelė Sliema Wanderers (20) FC Marsa (20) Gzira United (17) Hibernians Paola (16) FC Valletta (15) FC Floriana (13) FC Qormi (6) Zebbug Rangers (5) „Auksinės“ rungtynės Po reguliaraus čempionato dvi komandos buvo surinkusios vienodai taškų, todėl buvo žaidžiamos papildomos rungtynės. Papildomos rungtynės: Sliema Wanderers – FC Marsa 3-0. 1970–1971 m. Maltos futbolo taurė Maltos futbolo taurė yra pagrindinis taurės turnyras Maltoje. Šaltiniai Nuorodos Rsssf.com Foot.dk Maltos futbolo varžybos Europos futbolo varžybos 1970–1971 m.

Lietuvos darbo federacija, įsteigta 1919 m., 1934–1942 m. Lietuvos krikščionių darbininkų sąjunga, LKDS – Lietuvos katalikiška profsąjunga ir politinė organizacija. Istorija Lietuvos darbo federaciją įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partija, stengdamasi centralizuoti darbininkų katalikiškų organizacijų veiklą ir atitraukti darbininkus nuo kairiųjų profsąjungų. Įsteigta 1919 m. rugsėjo 27-28 d. Kaune, Rotušės salėje įvykusiame Lietuvos krikščionių darbininkų atstovų suvažiavime. Darbo federacija vadovavosi LKDP programa. Skleidė tarp darbininkų tautiškumą ir religinę pasaulėžiūrą, propagavo įvairių visuomenės sluoksnių bendradarbiavimo idėją. Organizacijai galėjo priklausyti tik lietuvių darbininkai, bet 1922–1932 m. kaip federacijos skyrius veikė šv. Juozapo draugija lenkiškai kalbantiems darbininkams. Lietuvos darbo federacija 1919–1926 m. aktyviai dalyvavo Seimo ir savivaldybių rinkimų kampanijose bei veikloje, jos nariai 1920–1926 m. Seime priklausė valdančiajam krikščionių demokratų blokui; socialinių ir demokratinių teisių pažadais siekė darbininkų paramos per rinkimus. Antrajame Seime darbo federacija sudarė atskirą 12 narių frakciją. Rūpinosi darbininkų socialine globa ir savišalpa, turėjo savišalpos kasų, poilsio namų. Po 1926 m. Gruodžio septynioliktosios perversmo federacija kartais kritikuodavo vyriausybę, kad ši menkai rūpinasi darbininkų reikalais, bet į opoziciją tautininkams neperėjo. Net 1927 m. balandžio mėn. tautininkams išstūmus iš vyriausybės krikščionis demokratus, Lietuvos darbo federacijos vadovybė protesto nepareiškė. 1932 m. kovo mėn. įvykusiame suvažiavime buvo paskelbta, kad organizacija susiaurina veiklą – atsisako politinių reikalavimų, ateityje rūpinsis tik kultūros reikalais. Lietuvos darbo federacija pradėjo irti, todėl 1934 m. persitvarkė į LKDS. 1940 m. organizacija turėjo daugiau kaip 8000 narių, 60 skyrių, 15 jaunųjų darbininkų grandžių, 18 skaityklų, 12 taupomųjų savišalpos kasų, 8 sporto aikšteles, 18 sporto komandų. 1919–1940 m. leido laikraštį „Darbininkas“. 1940 m. TSRS okupavus Lietuvą veikė nelegaliai. 1942 m. sugrąžintas Lietuvos darbo federacijos pavadinimas. Nuo 1943 m. įėjo į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą. Nuo 1944 m. veikė emigracijoje. 1948 m. susikūrus Lietuvos darbo federacijos centro komitetui suskilo, Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete nuo 1952 m. jai atstovavo atsiskyrusi organizacijos dalis. Atkūrimas 1991 m. gruodžio 28 d. Lietuvos darbo federacija atkurta Lietuvoje kaip 1919–1940 m. veikusios organizacijos tradicijas tęsianti krikščioniška profsąjunga. 1995 m. susivienijo su Profesinių sąjungų bendrija, 1997 m. – su Lietuvos regioninių profesinių sąjungų susivienijimu. 2003 m. įkurta Lietuvos darbo federacijos Jaunimo organizacija. Nuo 1996 m. Pasaulio darbo konfederacijos tikroji narė. 2003 m. Lietuvos darbo federacija turėjo – 20 000 narių. Nuo 1998 m. leidžia periodinį leidinį „LDF Valdybos žinios“. Pirmininkai Pranas Viktoras Raulinaitis – 1919 m. Antanas Matulaitis – 1920 m. Pranas Radzevičius – 1922 m. Kazys Ambrozaitis – 1923–1932 m. Pranas Dielininkaitis – nuo 1932 m. ir LKDS pirmininkas 1934–1940 m. Kazimieras Kuzminskas – 1995–2004 m. Vydas Puskepalis – 2004–2011 m. Eugenija Šniutienė – nuo 2011 m. Šaltiniai Nuorodos Lietuvos darbo federacija Lietuvos profsąjungos Lietuvos politinės organizacijos Lietuvos partijos 1918-1940 m.

Girdavos apskritis () – 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos administracinis teritorinis vienetas Mažojoje Lietuvoje. Sudaryta po Vienos kongreso per 1815–1818 m. vykdytą reformą smulkinant Rytų Prūsijos apskritis. Centras – Girdava. Istorija Apėmė Mažosios Lietuvos pietinę dalį, Ameitos ir Ašvinės upių baseinus. Ribojosi su Frydlando, Vėluvos, Įsruties, Darkiemio, Unguros ir Rastenburgo (Raisto) apskritimis. 1818 m. apskrities plotas buvo 847 km², buvo 24 000 gyventojų. XIX a. buvo 1 miestas, 9 valsčiai: Asūnų, Frydenbergo, Ginynų, Girdavos, Lagagarbio, Maltainių, Muldžių, Nordenburgo ir Gross Schönau. Apskrityje privati žemėvalda viršijo valstybinį karaliaus domeną apie 4,4 karto, daugiausia Mažojoje Lietuvoje. Girdavos ir Nordenburgo valsčiai buvo grafų von Schliebenų nuosavybė. XIX a. pradžioje apskrityje buvo 110 bajorų dvarų bei palivarkų, 659 valstiečių ūkiai, 183 daržininkų ir trobelninkų sodybos. 63 pradinės ir 3 vidurinės mokyklos. Pamaldos apskrities evangelikų liuteronų parapijose dažniausiai vykdavo lietuvių kalba, ja nustota laikyti tik XIX a. pabaigoje, taip pat kai kur lenkų kalba ir visur vokiečių kalba. Senovės Prūsijos gentį bartus naciai klaidingai laikė germanų giminaičiais, todėl 1938 m. Bartos vietovių prūsiškų pavadinimų nekeitė į vokiškus, išskyrus 15 jiems atrodančių lietuviškais. Sovietinė valdžia apskrities, kaip ir viso Karaliaučiaus krašto, vietovardžius pakeitė į rusiškus. 1945 m. diduma Girdavos apskrities teritorijos atiteko TSRS, joje sudarytas Kaliningrado srities Železnodorožno rajonas, pietinė dalis atiteko Lenkijai. Gyventojai Iki 1709–1711 m. maro bei bado apskrityje gyveno beveik vien lietuvininkai ir prūsai, tik pietinėje dalyje apsigyveno lenkų mozūrų iš Mozūrijos. Per marą daug vietos gyventojų išmirus, atkelta vokiečių kolonistų. Iki XVI a.- XVII a. gyveno nemažai bartų, jų dauguma, dar nesuvokietėjusių apskrities šiaurinėje dalyje virto lietuvininkais. Lietuvininkų į apskritį kėlėsi ir iš kitų Mažosios Lietuvos sričių. XIX a. lietuvininkai ir lenkai suvokietėjo. Gyventojų surašymo duomenimis, įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, apskrityje gyveno: Lietuviai Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, 1825 m. Girdavos apskrityje iš 37 338 gyventojų lietuviškai kalbėjo 49,1 %, 1852 m. apie 38,4 %, 1890 m. apie 25,2 % žmonių. Šaltiniai Nuorodos Kraštiečių tinklalapis Girdavos apskritis

Budreikiai – buvęs kaimas Utenos rajono savivaldybėje, 6 km nuo Pakalnių. Šaltiniai Panaikintos Utenos rajono savivaldybės gyvenvietės

Angolos futbolo varžybos 2008 m. prasidėjo prasidėjo 2008 m. kovo 2 d., baigėsi 2008 m. lapkričio 2 d. s turnyras prasidėjo 2008 m. liepos 23 d., o finalas įvyko 2008 m. lapkričio 11 d. 2008 m. Girabola Girabola – pirmos pakopos, elito divizionas, aukščiausioji futbolo lyga. 2008 m. dalyvavo 14 komandų. Atlético Petróleos Luanda iškovojo čempionų titulą. Galutinė lentelė Šaltinis: soccerway. Angolos futbolo taurė 2008 Taça de Angola buvo 27–asis kasmetinis turnyras. Santos Futebol Clube de Angola finale nugalėjo Recreativo do Libolo rezultatu 1–0 ir pirmą kartą klubo istorijoje iškovojo šį titulą. Finalo rungtynės Šaltiniai Nuorodos Soccerway duomenų bazė (2008 m. Girabola sezonas) RSSSF duomenų bazė (2008 m. Girabola sezonas) Angolos futbolo varžybos

Kitaip nei daugumoje pasaulio šalių, Liuksemburge nėra vienos populiariausios sporto šakos, o gyventojai labiau kultivuoja įvairias sporto šakas. Apie 100 000 šalies gyventojų yra licencijuoti įvairių sporto klubų nariai. Lengvoji atletika Šalyje yra daug lengvosios atletikos klubų, kurie atstovauja atskiriems miestams. Daugiau nei 400 oficialių narių turi lengvosios atletikos klubas „CAL Spora Luxembourg“. Nacionaliniu mastu profesionaliais sportininkais rūpinasi lengvosios atletikos bei triatlono federacijos. Olimpinėse žaidynėse vienintelį šalies aukso medalį 1952 m. laimėjo bėgikas Josy Barthel, laimėjęs 1500 m lenktynes. 1900 m. olimpiadoje maratono laimėtoju tapo Liuksemburge gimęs Michel Théato, tačiau jis atstovavo Prancūzijai. Nuo 1969 m. Dykircho mieste kasmet vyksta vienos žinomiausių kroso bėgimo varžybų „Eurocross“. Kiekvienais metais sostinėje vyksta Liuksemburgo maratonas. 2022 m. maratone dalyvavo virš 17 000 bėgikų, varžybas stebėjo apie 100 000 žiūrovų. Dviračių sportas Dviračių sportas yra viena sėkmingiausių šalies sporto šakų. Kiekvieną rugsėjį šalies teritorijoje vyksta profesionalios dviračių lenktynės „Tour de Luxembourg“. Šiuo metu sportininkų karjerą baigę dviračių sporto atstovai Nicolas Frantz, Charly Gaul, François Faber, Andy Schleck yra laimėję „Tour de France“ lenktynes. Iš viso sportininkai iš Liuksemburgo „Tour de France“ yra laimėję penkis kartus. Liuksemburgo dviratininkė Elsy Jacobs tapo pirmąja Pasaulio plento čempionato laimėtoja 1958 m. Taip pat ši sportininkė 14 metų išlaikė valandos važiavimo rekordą, kai 1958 m. nuvažiavo 41 347 m. Lauko tenisas Kaip ir Vakarų Europoje, Liuksemburge yra populiarus tenisas. Iš viso šalyje yra 53 teniso klubai, iš kurių seniausias yra „TC Diekirch“, įkurtas 1902 m. Nuo 1991 m. šalyje rengiamos aukščiausio lygio moterų teniso varžybos „Luxembourg Open“. Geriausiu šalies tenisininku laikomas 1983 m. gimęs Gilles Müller. Jis pasiekė ketvirtfinalius US Open ir Vimbldono čempionatuose. Geriausia šalies tenisininke laikoma 18 vietą 2002 m. pasiekusi Anne Kremer. Futbolas Futbolas yra viena populiariausių komandinių sporto šakų šalyje. Aukščiausia šalies futbolo lyga yra Liuksemburgo nacionalinė lyga, įkurta 1910 m. Iš viso lygoje rungtyniauja 14 komandų, o 2022 m. nugalėtoju tapo „F91 Diddeleng“ klubas iš Diudelanžo. Liuksemburgo vyrų futbolo rinktinė ilgą laiką buvo laikoma viena silpniausių pasaulyje, iki 2002 m. nė karto nepakilusi aukščiau 150 FIFA reitingo vietos. 2022 m. viduryje užėmė 93 FIFA reitingo vietą. Rinktinė nedalyvavo nė viename pasaulio ar žemyno čempionate. Nuo 2021 m. rinktinė namų rungtynes žaidžia Liuksemburgo stadione Liuksemburgo mieste. Olimpinės žaidynės Šalies sportininkai dalyvauja vasaros olimpiadoje nuo pat 1900 m., tačiau didelės sėkmės nėra pasiekusi – sportininkai olimpinius medalius yra pelnę tik du kartus: Josy Barthel 1952 m. pelnė auksą, o Joseph Alzin gavo sidabro medalį 1920 m. sunkiosios atletikos rungtyje. Žiemos olimpinėse žaidynėse Liuksemburgo sportininkai dalyvauja nuo 1928 m. Vienintelius du medalius šaliai pelnė kalnų slidininkas Marc Girardelli 1992 m. Šaltiniai Liuksemburgo sportas

Šardara () – miestas Kazachstano pietuose, Pietų Kazachstano srityje, prie Syrdarjos upės ir Šardaros tvenkinio. Veikia Šardaros hidroelektrinė. Statybinių medžiagų gamybos pramonė. Istorija Miesto teisės suteiktos 1968 m. Sovietmečiu miestas buvo žinomas kaip Čardara (Чардара). Šaltiniai Turkistano srities miestai

Džaniko kalnai () – kalnų masyvas šiaurės Turkijoje (Samsuno ir Ordu provincijos), Ponto kalnų vidurinė dalis, stūksanti tarp Kyzyl Irmako ir Meleto upių. Ilgis apie 200 km. Aukščiausia vieta siekia 1780 m aukštį. Šaltiniai Turkijos kalnai

Pravieniškės (anksčiau Pravieniškės I ir Pravieniškės II) – kaimas Kaišiadorių rajono savivaldybėje, 20 km į vakarus nuo Kaišiadorių, abipus geležinkelio Vilnius–Kaunas. Seniūnijos centras, dvi seniūnaitijos (Pravieniškių I ir Pravieniškių II). Veikia Pravieniškių geležinkelio stotis, biblioteka, buvusi Pravieniškių Stasio Tijūnaičio pagrindinė mokykla, įsikūręs folkloro ansamblis. Šiaurinėje dalyje yra įkalinimo įstaiga. Etimologija Pravieniškės – vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo čia tekančio Pravienos upelio. Geografija Gyvenvietę sudaro du 2016 m. sujungti kaimai – Pravieniškės I (pietuose prie geležinkelio) ir Pravieniškės II (didesnė gyvenvietė, šiaurėje, apsupta miškų). Per kaimą teka Praviena. Pravienos hidrografiniame draustinyje, ant aukšto šlaito auga Pravieniškių eglė (gamtos paminklas), 3,3 m apimties ir 35 m aukščio. Istorija Pravieniškių geležinkelio stotis pirmą kartą žemėlapyje buvo pažymėta 1863 m. Gyvenvietė minima XIX a. pabaigoje kaip geležinkelio stotis Trakų apskrityje. Prieš II pasaulinį karą Pravieniškės buvo išsidėsčiusios abipus geležinkelio ruožo: šiaurinė dalis vadinosi Pirmosiomis Pravieniškėmis, o pietinė – Antrosiomis. Vėliau visa gyvenvietė prie geležinkelio imta vadinti Pirmosiomis, o naujoji gyvenvietė už kelių kilometrų į šiaurę – Antrosiomis Pravieniškėmis. 2015 m. patvirtintas Pravieniškių herbas. 2016 m. spalio 26 d. Pravieniškės I sujungtos su Pravieniškėmis II. |} Gyventojai Šaltiniai Pravieniškių žemėlapiai

Starynkos valsčius () – buvęs administracinis-teritorinis vienetas dabartinėje rytų Baltarusijos teritorijoje. Centras – Starynka. Istorija Valsčius įkurtas XIX a. Mogiliavo gubernijoje. |- | 1877 m. || || 3113 || 433 kiemai || 10 seniūnijų || 14 |} Šaltiniai Čerykavo apskrities valsčiai Mogiliavo gubernijos valsčiai

Būdininkai – kaimas Prienų rajono savivaldybėje. Ribojasi su Tartupio (Naujosios Ūtos seniūnija) ir Medinų (Balbieriškio seniūnija) kaimais rytuose, Ivoniškio miškais pietuose, Asiūklės kaimu vakaruose, Skirptiškės ir Naujosios Ūtos kaimais šiaurėje. Būdininkai – kadaise didžiausias kaimas pietinėje Naujosios Ūtos seniūnijos pusėje. Upelis Kamaria išteka iš Būdininkų kaimo, tarp Levų ir Petkevičių sodybų esančios daubos (dabar griovys) ir teka per Stadalių prūdus, per Balbieršgirę, susijungia su Rude, ištekančia iš Asiūklės kaime esančių pelkynų (tarp V. Aiduko sodybos ir Balbieršgirės), vingiuojančia per Gudelių seniūnijos Rudėnų ir kitus kaimus ir įtekančia į Nemuną. Etimologija LDK laikais būdininkais vadinti būdos – miško verslo įmonės darbininkai. Daugiausia jų buvo Užnemunėje, kiek mažiau – Žemaitijoje. Istorija Šiame kaime, dabartinėje Vaškelių sodyboje 1921 m. kovo 14 d. d. gimė kunigas, politinis kalinys, ilgametis Skriaudžių parapijos klebonas Vincentas Čėsna. Pradžios mokyklą lankė Naujojoje Ūtoje. Mirė 2006 m. lapkričio 12 d., palaidotas Skriaudžių kapinėse. Šiame kaime (dabartinėje Naujokų sodyboje) gyveno Antano Algirdo Klimo – hidrogeologo, gamtos mokslų habilituoto daktaro, Vilniaus universiteto profesoriaus tėvai Ieva ir Jonas Klimai. Kaimo pietiniame pakraštyje, ąžuole pritvirtinta atminimo lenta 1945 m. balandžio 24 d. Būdininkų kaime įvykusio mūšio tarp Tauro apygardos Vytauto partizanų rinktinės partizanų ir NKVD kariuomenės ir šiame mūšyje žuvusių partizanų Marijos Senavaitytės-Mirtos bei Martyno Kuzmicko-Briedžio atminimui. Pašventinta 1996 m. balandžio 24 d. Atminimo kryžius Antonijui Jobstui-Niutonui, austrui, pravardžiuotam Austriuku. 1948 m. liepos 16 d. susisprogdinusiam Būdininkuose, Kasevičių sodyboje. Užkastas Gudeliuose. Būdininkų kaimo Lietuvos partizanai: Janulis Albinas, gimęs 1929 m. Klimašauskas Juozas, žuvo 1944.10.14 Kvedaras Rimantas iš Kidziuliškių viensėdžio. Baigęs 6 gimnazijos klases Prienuose išėjo į mišką kartu su savo netikru dėde Jonu Žiūriu ir netrukus žuvo. Vytauto rinktinė. Tėvas – iš Balsupių atsikėlęs miškininkas, motina – mokytoja. 1926–1945(7). Stanaitis Juozas-Trimitas, Liūtas, gimęs 1912 m. Būrio vadas ltn. Žuvo Raišupyje. Geležinio Vilko rinktinė. 1947.07.30 Stanaitis Vitas-Aidas, gimęs 1928 m. Žuvo Miknonių k. pas V. Kučinską drauge su Petru Kučinsku-Tyla, J. Vitkausku, L. Kazlausku-Bijūnu, išduoti ir nušauti saugumiečių užverbuoto partizano S. B.-Garso. 1952.12.12 Gyventojai Galerija Šaltiniai Prienų rajono savivaldybės gyvenvietės

Sūdėnų akmuo su plokščiadugniu dubeniu, vadinamas Aukuro akmeniu (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus kodas – 13076; senas registro kodas – A440P, senas kultūros paminklo Nr. AV1879) – mitologinis akmuo Kretingos rajono savivaldybės šiaurės vakariniame pakraštyje, 0,5 km į šiaurės vakarus nuo Pelėkių akmens, 70 m į pietryčius nuo kelio Laukžemė-Senoji Įpiltis tilto per Kulšės upelį. Akmuo Dubenėtas akmuo guli Kulšės upelio dešiniajame krante, šlaite, buvusiame vandens malūno sode. Dubenėtas akmuo pilkai rusvas, apskritas, 1,2-1,25 m skersmens ir 0,6-0,9 m aukščio virš žemės paviršiaus. Ties viršutinės plokštumos viduriu yra 30-38 cm skersmens ir 10-12 cm gylio plokščiadugnis dubuo. Nuo jo link akmens vakarinio krašto eina 15-20 cm pločio ir 1 cm gylio griovelis. Saugomos teritorijos plotas 1,56 m². 0,5 km į pietryčius yra Pelėkių akmuo su dubenėliais. Istorija Pasakojama, kad ant akmens pagonys aukoję aukas; kad nedarbingiems baudžiauninkams ant akmens nukirsdavo galvas; kad akmuo – tai buvusio malūno girnos. Nuo 1976 m. vietinės reikšmės archeologijos paminklas (AV1879). 1997 m. paskelbtas Lietuvos Respublikos kultūros vertybe (A440) , 1998 m. – kultūros paminklu (A440P). 2004 m. pripažintas valstybės saugomu paminklu. Šaltiniai Nuorodos Kultūros vertybių registras. Sūdėnų akmuo su plokščiadugniu dubeniu Lietuvos mitologiniai akmenys Kretingos rajono paveldas

Mazòvijos Vysòkis () – miestas ir valsčius Lenkijos šiaurės rytuose, Mazovijos Vysokio apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Per miestą teka Broko upė. Mieste įsikūręs Mazovijos Vysokio dekanatas. Per miestą eina vaivadijos kelias Nr. DW678. Istorija Nuo V a. pr. m. e. iki X a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis - jotvingiai. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė paminėta 1239 m., kaip Vysoke. XIII a.-XIV a. šias žemes užėmė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Nuo XIII a.-XIV a. iki 1513 m. priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Trakų vaivadijai, nuo 1513 m. iki 1569 m. Liublino unijos Palenkės vaivadijai. 1469 m. karalius Kazimieras Jogailaitis patvirtino gyvenvietės statusą ir 1492 m. įsakė mokėti činšo mokestį. 1494 m. rugsėjo 11 d. buvo nustatytos miesto ribos ir gyvenvietė atiteko Jan Hińcz iš Viežchuca Nadbužnos. 1496 m. įkurta Mazovijos Vysokio Šv. Jono Krikštytojo parapija. 1499 m. rugsėjo 6 d. karalius Aleksandras Jogailaitis suteikė gyvenvietei teisę rengti kasmetinius turgus. 1503 m. sausio 4 d. karalius Aleksandras Jogailaitis suteikė gyvenvietei Magdeburgo teises ir Mazovijos Vysokio miesto herbą. Nuo 1569 m. iki 1795 m. buvo Abiejų Tautų Respublikos Mažosios Lenkijos provincijos Palenkės vaivadijos valdose. XVI a. miesto pavadinimas iš Wysokie pakeistas į Wysokie Mazowieckie, kad nesipainiotų su Wysokie Litewskie miestu dabartinės Gudijos teritorijoje. 1569 m. karalius Žygimantas Augustas perdavė miestą Mikalojui Radvilai Rudajam. Švedų tvano metu miestas buvo labai nusiaubtas ir vėliau ilgai atstatinėjamas. 1722 m. pastatyta Mazovijos Vysokio Senoji sinagoga. Nuo 1795 m. iki 1807 m. priklausė Prūsijos karalystės Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui. 1800 m. mieste gyveno 864 žmonės ir buvo 134 namai, 1865 m. buvo 176 namai ir 2865 žmonės. uo 1807 m. iki 1815 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystės Lomžos departamentui. Nuo 1816 m. iki 1837 m. priklausė Rusijos imperijos Lenkijos Kongreso karalystės Augustavo vaivadijai, nuo 1837 m. iki 1866 m. Augustavo gubernijai, nuo 1867 m. iki 1914 m. Lomžos gubernijai, buvo Mazovijos Vysokio apskrities centras. 1838-1842 m. pastatyta mokykla. 1869 m. gyvenvietė neteko miesto statuso. 1875-1878 m. pastatyta neobarokinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. 1879 m. pastatyta Mazovijos Vysokio sinagoga. Nuo 1914 m. iki 1919 m. priklausė Vokietijos imperijai. 1916 m. atkurtas miesto statusas. 1919-1939 m. priklausė Lenkijos tarpukario Balstogės vaivadijai. 1939-1941 m. priklausė Tarybų Sąjungos, Baltarusijos TSR, Balstogės sričiai. 1941-1944 m. priklausė Trečiojo reicho, Balstogės sričiai. Nuo 1945 m. priklauso Lenkijai. 1945-1975 m. priklausė Balstogės vaivadijai. 1946 m. mieste gyveno 2121 žmogus. 1955 m. įkurtas Ruch Wysokie Mazowieckie futbolo klubas. 1975–1999 m. priklausė Lomžos vaivadijai. 1995 m. gruodžio 24 d. įkurta Mazovijos Vysokio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapija. Paviršiaus struktūra Pagal 2002 m. duomenis miesto plotas buvo 15,24 km², iš kurių: 53 % neužstatyti plotai; 15 % miškai; 32 % pastatai ir vandens telkiniai. Miestas sudaro 1,19 % apskrities ploto. Gyventojai Pagal 2007 m. gruodžio 31 d. duomenis: Gyventojų skaičiaus raida nuo 1580 metų: Tautinė sudėtis Žymūs žmonės Vaclovas Budrevičius - Lenkijos lietuvių tikinčiųjų teisių gynėjas, 1910 m. mieste dirbo vikaru; Piotr Bańkowski - istorikas, literatas, archyvistas, redaktorius; Jacek Bogucki - politikas, Lenkijos seimo narys; Marta Dobecka - aktorė; Andrzej Janeczko - dainininkas; Mieczysław Kierlewicz - lengvaatletis, ilgų nuotolių bėgikas; Hanna Kowalewska - rašytoja; Jan Kucharzewski - politikas, istorikas, teisininkas 1917-1918 m. Lenkijos ministras pirmininkas; Bolesław Mościcki - karininkas; Łukasz Załuska - futbolininkas; Marek Kaczyński - politikas, Lenkijos seimo narys. Paminklai 1875 m. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia; 1898 m. klebonija; 1798 m. Švč. Mergelės Marijos Dangun Žengimo bažnyčia, iki 1918 m. buvusi cerkvė; XIX a. Mazovijos Vysokio Naujosios žydų kapinės; Mazovijos Vysokio Senosios žydų kapinės. Tarptautinis bendradarbiavimas Maišiagala, Lietuva nuo 2010 m. rugsėjo 12 d.; Alpiarça, Portugalija nuo 2001 m. gegužės 29 d.; Vysokajė, Gudija nuo 1994 m. kovo 11 d. Literatūra J. Maroszek, J. Tęgowski, Pogranicze polsko-rusko-litewskie. Rozdział II z Historia Województwa Podlaskiego pod redakcją A. Cz. Dobrońskiego. Instytut Wydawniczy Kreator, Białystok 2010 r. s. 21. J. Maroszek, Dzieje obszaru gminy Szepietowo w XV-XX wieku, Szepietowo 2006, s. 7-8. T. Jaszczołt, Fundacje kościelne na Podlasiu do końca XV wieku z Kościoły a państwo na pograniczu polsko-litewsko-białoruskim, źródła i stań badań pod redakcją M. Kietlińskiego, K. Sychowicza, W. Śleszyńskiego. Białystok 2005 r. s. 27-29. Z. Romaniuk, Nowe źródła do dziejów miast podlaskich w XV i na początku XVI w. z Białostocczyzna nr 1-2 /61-62 z 2002 r. s. 42-49. J. Kryński, Wysokie Mazowieckie. Monograficzny zarys dziejów, Wysokie Mazowieckie, 1992, s. 14-20,23,25-32,90-91,207-224. M. Baliński, T. Lipiński, Starożytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym. Nakładem S. Orgelbranda Księgarza, Warszawa 1844 r. s. 1280-1282. S. Andrzejewski, M. Siuchniński, Miasta polskie w tysiącleciu, tom pierwszy. Zakład Narodowy im. Ossolińskich, Wrocław – Warszawa – Kraków 1965 r. s. 295-296. A. Połujański, Opisanie lasów Królestwa Polskiego i gubernij zachodnich Cesarstwa Rossyjskiego: pod względem historycznym, statystycznym i gospodarczym, Tom I. Warszawa 1854 r. s. 340 Cz. Brodzicki, D. Godlewska, Łomża w latach 1794-1866. Państwowe Wydawnictwo Naukowe, Warszawa 1987 r. s. 246-248. G. Sosna, A. Troc -Sosna, Zapomniane dziedzictwo: Nie istniejące już cerkwie w dorzeczu Biebrzy i Narwi. Białystok 2002 r. s. 279. S. Orgelbrand, S. Orgelbranda Encyklopedyja powszechna, nowe stereotypowe odbicie. Tom Dwunasty (W – Żyżmory) Nakład, Druk i Własność S. Orgelbranda synów, Warszawa 1884 r. s. 270. S. Orgelbrand, S. Orgelbranda Encyklopedja powszechna z ilustracjami i mapami. T. XV, od litery U do Yvon. Wydawnictwo Towarzystwa Akcyjnego Odlewni Czcionek i Drukarni S. Orgelbranda Synów, Warszawa 1903 r. s. 549. Šaltiniai Nuorodos Palenkės vaivadijos saugomų istorijos paminklų sąrašas (lenk.) Miesto tinklalapis (lenk.) Mazovijos Vysokio valsčius

Zimbabvės universitetas – didžiausias ir seniausias universitetas Zimbabvėje, esantis šalies sostinėje Hararėje. Universitetas pradėjo ryšius su Londono universitetu ir pirmuosius studentus priėmė 1952 m. Universitete veikia 10 fakultetų. Pirmasis šalis prezidentas Canaan Banana dirbo universiteto religijų studijų profesoriumi. Zimbabvė Universitetai

The Black Keys – amerikiečių roko duetas iš Akrono, Ohajo, susikūręs 2001 m. Grupę sudaro Dan Auerbach (gitara, vokalas) ir Patrick Carney (būgnai). Grupė savo karjerą pradėjo kaip nepriklausoma grupė, neturinti jokio kontrakto su didele įrašų kompanija, tačiau vėliau itin išpopuliarėjo ir šiuo metu yra viena garsiausių garažinio roko grupių. Nuo 2008 m. grupė dirba su prodiuseriu Danger Mouse. 2010 m. grupė išleido albumą „Brothers“, kurio singlas „Tighten Up“ laimėjo tris „Grammy“ apdovanojimus. Vėliau sekė albumas „El Camino“, kuris iškėlė grupę į dar didesnes aukštumas. Šio albumo singlas „Lonely Boy“ taip pat laimėjo tris „Grammy“. 2014 m. grupė išleido albumą „Turn Blue“, kuris tapo pirmuoju grupės albumu, užėmusiu pirmąją vietą JAV ir Australijos reitinguose. 2023 m. duomenimis, grupė yra išleidusi vienuoliką studijinių albumų, iš kurių naujausiasis, „Dropout Boogie“, išleistas 2022 m. gegužę. Grupės nariai Dan Auerbach – gitara, vokalas, bosinė gitara, pianinas, vargonai, klavišiniai, sintezatorius (2001–dabar) Patrick Carney – būgnai, perkusija (2001–dabar) Diskografija The Big Come Up (2002) Thickfreakness (2003) Rubber Factory (2004) Magic Potion (2006) Attack & Release (2008) Brothers (2010) El Camino (2011) Turn Blue (2014) 'Let's Rock' (2019) Delta Kream (2021) Dropout Boogie (2022) Išnašos Nuorodos JAV roko atlikėjai

Ventos seniūnija – administracinis-teritorinis vienetas Akmenės rajono savivaldybės pietvakariuose, prie Ventos upės. Istorija |- | 2001-04 || || 1031 || 6 kaimai |- | 2009-09-01 || 35 || || 1 miestas (Venta), 7 kaimai |- | 2011 m. || || 3335 || 1 miestas, 6 kaimai |- | 2016-08-13 || || || 1 miestas, 7 kaimai |- | 2021 m. || || 2974 || 6 gyvenvietės, turinčios >9 gyventojus |} Gyvenvietės Seniūnijos gyvenvietės (sąrašas sudarytas 2022-01-31 „Registrų centro“ ir 2011–2021 m. gyventojų surašymų duomenimis): |- | Avižliai, k. || 10 || 7 |- | Paeglesiai, k. || 207 || 271 |- | Pašilė, k. || || |- | Purviai, k. || 63 || 49 |- | Venta, k. || 226 || 299 |- | Venta, m. || 2250 || 2392 |- | Vervedžiai, k. || || 0 |- | Žerkščiai, k. || 218 || 317 |} Seniūnaitijos 2009 m. įsteigtos 4 seniūnaitijos: „Draugystės“ seniūnaitija: Stoties g., Draugystės g., Šaltinių g., Geležinkelio g., P. Cvirkos g., Akenės g., Aušros g., Gedimino g., Papilės g., Eglesių g., Liepų g., S. Daukanto g., Sodų g., Statybininkų g., Ąžuolo skg., Paeglesių k., Pašilės k., Vervedžių k. Ventos kaimo seniūnaitija: Ventos k. Ventos miesto seniūnaitija: Ventos g., Bausko g., Žemaičių g., Topolių g., Tilto g. Žerkščių seniūnaitija: Žerkščių k., Purvių k., Avižlių k. Šaltiniai Akmenės rajono savivaldybės seniūnijos

Karačiajų Čerkesijos herbas – oficialus Karačiajų Čerkesijos respublikos simbolis, priimtas 1994 m. vasario 3 d. Herbo aprašas Herbo skydas apvalus su mėlynu bordiūru. Auksiniame be kojelės, lauke mėlynas skritulys, ant kurio baltas kalnas dviguba viršūne. Kalnas dengia platesnis už mėlyną skritulį. Bordiūro šonuose yra po žalią rododendrų šaką, kiekviena su trimis sidabriniais žiedais. Šakos apvestos auksinėmis linijomis. Bordiūro viršuje sidabrinis roundelis, iš išorės apsuptas auksiniu apskritimu. Bordiūro apačioje – auksinė taurė be kojelės, irgi iš išorės apvesta auksine linija. Viršutinis roundelis ir apatinė taurė šiek tiek išsikiša už apskrito skydo, tad herbas nėra visiškai taisyklingas apskritimas. Herbo elementų aiškinimas Auksinis skydo laukas – simbolizuoja saulėtąją Karačiajų Čerkesiją. Baltas kalnas – Elbrusas, simbolizuoja amžinybę, jėgą, didingumą. Mėlyna spalva – amžinas dangus ir tyri vandenys. Sidabrinis roundelis su auksiniu apvadu – Saulė Auksinė taurė – svetingumas. Nuorodos Закон Карачаево-Черкесской Республики (#148-XXII) О государственном гербе Карачаево-Черкесской Республики Rusijos administracinių vienetų herbai Karačiajų Čerkesija

Mamuša ( arba Mamusha; ) – miestas šiaurinėje Prizreno srityje, pietų Kosove. Nuo 2008 m. savivaldybė. Ribojasi su Džiakovica ir Suva Reka. Pagal plotą, tai mažiausia Kosovo savivaldybė, kurios plotas – 11 km². 2011 m. duomenimis, savivaldybės teritorijoje gyveno 5 507 gyventojai. Vienintelis Kosovo miestas, kurio didžiausią tautinę sudėtį sudaro turkai. Miestų partnerystė Prizrenas, Kosovas Šaltiniai Kosovo savivaldybės Kosovo miestai

Liukonių apylinkė (arba Liūkonių apylinkė) – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas vidurio rytų Lietuvoje. Istorija Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Gelvonų valsčiuje, 1950 m. priskirta naujam Smėlių rajonui. Panaikinta 1954 m. gegužės 25 d. prijungiant prie Gelvonų apylinkės, Juknonių apylinkės ir Mančiušėnų apylinkės. Šaltiniai Smėlių rajono apylinkės

Tavakoniai () – indėnų gentis, gimininga vičitams. Kalba vičitų kalba (kadų kalbų šeima). Dabar jie priklauso JAV federaliai pripažintiems vičitams. Genties pavadinimas verčiamas kaip 'upės vingis tarp raudono smėlio kalvų'. Istorija XVIII a. pradžioje tavakoniai gyveno kaimuose dabartinių Oklahomos ir Teksaso valstijų teritorijose. Savo 1719 m. ekspedicijoje Prancūzų tyrinėtojas Jean Baptiste Bénard de La Harpe aptiko tavakonių kaimą dabartinėje Maskogio apygardoje (Oklahoma). Jis rašė, kad tavakoniai augina kukurūzus ir tabaką. La Harpe po derybų sudarė taikos sutartį tarp tavakonių, 8 kitų genčių ir Prancūzijos vyriausybės. Konfliktai su oseidžais () privertė gentį trauktis į pietus, į Teksasą. Teksase tavakoniai sudarė glaudžią sąjungą su veikų gentimi. Iki 1770 m. jie sutarė su prancūzais, bet buvo priešiški ispanams. Vadas Quiscat 1772 m. keliavo į San Antonio sudaryti taiką su ispanais, tačiau ji neilgai išsilaikė. Europiečiai atsikėlėliai kariavo su gentimi apie 1820 m., dėl ligų ir karo genties dydis smarkiai sumažėjo. Stiveno Ostino (Stephen F. Austin) Teksaso respublika gentį išstūmė iš centrinio Teksaso. Tavakoniai padėjo įtikinti komančius ir vičitus pasirašyti taikos sutartį su JAV vyriausybe. Tai buvo pirmoji sutartis, pasirašyta tarp Didžiųjų lygumų indėnų ir JAV. 1835 m. Camp Holmes tavakoniai pasirašė sutartį su JAV. Šioje sutartyje jie figūravo kartu su vičitais. Tai pasikartojo ir vėlesnėse sutartyse, pasirašytose 1837 ir 1846 m. 1853 m. Brazoso upės aukštupyje (Teksasas) buvo įsteigtas Indėnų rezervatas, bet naujakuriai vėliau gentį išvarė iš rezervato. 1859 m. rugpjūtį 258 tavakoniai buvo priversti persikelti į Indėnų teritorija (Indian Territory). 1872 m. tavakoniai apsigyveno rezervate tarp Kaneidiano ir Vošitos upių, kartu su vičitais, veikais, kadais, nadacais, kicajais ir Hainai. Gentys priešinosi žemės dalinimo politikai, išdėstytai „Dawes’o žemės paskirstymo akte“ (Dawes Allotment Act), tačiau rezervatas buvo padalintas į asmeninius žemės sklypus, ir 1901 m. rugpjūčio 6 d. „perteklinė“ žemė buvo perduota naujakuriams neindėnams. 1894 m. buvo užregistruoti 126 tavakoniai. Pagal 1934 m. „Oklahomos indėnų gerovės aktą“ (Oklahoma Indian Welfare Act) jie buvo suvienyti su vičitais, sudaryta bendra suvienytų genčių administracija. Sinonimai Tavakoniai dar vadinami Touacara, Tahwaccaro, Tahuacaro, Towoccaro, taip pat Towakoni. Kai kurie prancūzų keliautojai juos vadino 'trys nendrės'. Toponimai Tavakonio tvenkinys Teksase buvo pavadintas pagal tavakonių gentį. Prie šio didelio tvenkinio stovi miestai Ist Tavakonis (East Tawakoni) ir Vest tavakonis (West Tawakoni). Nuorodos JAV indėnai Kadai Didžiųjų lygumų indėnai

Vadybos konsultavimas () – mokama profesionali paslauga verslo įmonėms ar verslininkams, teikiama nepriklausomo išorinio tiekėjo, kurios metu teikiami patarimai, rekomendacijos, vykdomi vidiniai mokymai, vykdomas planavimas ir panašios veiklos, arba padedama jas vykdyti klientui. Verslo konsultavimo tikslas yra gerinti klientų vadybą ir padėti siekti kliento korporatyvinių tikslų. Prestižinės vadybos konsultavimo įmonės – „McKinsey“, „Bain“ ir „Boston Consulting Group“ – yra vienos iš pirmaujančių bendrovių pasaulyje pagal įdarbinamų verslo vadybos magistrų () skaičių. Motyvai Motyvai, kodėl klientai naudojasi konsultantų paslaugomis, yra labai svarbūs. Apibendrinus U. A. Sperlingo (U. A. Sperling), M. Kubro (M. Kubr), A. Kenedžio (A. Kennedy) teorijas, kuo konsultantas galėtų būti naudingas įmonei, galime išskirti šiuos pagrindinius motyvus: Dėl ypatingų konsultantų žinių ir patirties. Dėl nepriklausomo požiūrio iš šalies. Dėl laikinai reikalingos profesionalios pagalbos. Pagrįsti priimtiems ar rengiamiems priimti sprendimams. Tam, kad galima būtų iš konsultantų perimti inovatyvias žinias. Ekonomiškai labiau apsimoka samdyti konsultantus, nei naudotis vietiniais resursais. Problema greičiau sprendžiama. Kaip įrankis konfliktams švelninti. Taip pat skaitykite Atestuotas vadybos konsultantas Investicinė bankininkystė Literatūra Christopher D. McKenna. The World's Newest Profession: Management Consulting in the Twentieth Century. Nuorodos Lietuvos vadybos konsultantų asociacija. Išnašos

1543 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys penktadienį pagal Grigaliaus kalendorių. Pasaulyje Gimtadieniai Sausio 31 d. – Tokugava Iejasu, Tokugavų šiogūnato ir Tokugavų šiogūnų dinastijos pradininkas Japonijoje (m. 1616 m.). Nedatuota Tulsidas, viduramžių Indijos rašytojas, filosofas, 20 knygų autorius. Žinomiausia jo poema pavadinta Ramacharitamanasa, parašyta Hindi kalbos, Avadhi dialektu. Knygoje pasakojama apie Rama, indų epų herojų, jo pergalę prieš Lanka karalių Ravana. Tulsidas taip parašė penkis ilgesnius ir trumpesnius kūrinius apie Rama (m. 1623 m.). Mirtys Balandžio 4 d. – Valteris fon Kronbergas, VOkiečių ordino valstybės veikėjas, atnaujinto Vokiečių ordino magistras (g. 1477 m.). Gegužės 24 d. – Mikalojus Kopernikas, lenkų astronomas, Matematikas ir ekonomistas, paskelbęs heliocentrinę Saulės sistemos teoriją (g. 1473 m.). Lapkričio 29 d. – Hansas Holbeinas Jaunesnysis, vienas žymiausių vokiečių renesanso tapytojų. Jis nutapė daugybės to meto garsių žmonių portretų taip pat tapė religine temomatika (g. 1498 m.). Nuorodos 1543 m.

Krūties vėžys – dažniausias moters piktybinis navikas. Vyrams krūties vėžys diagnozuojamas retai, tačiau irgi pasitaiko. Dažniausiai moterims nustatoma duktalinė karcinoma, rečiau tubulinis, lobulinis tipas. Riziką susirgti krūties vėžiu padidina genetiniai faktoriai, hormonų poveikis ir išoriniai veiksniai. Svarbūs prognozei ir gydymui yra naviko ląstelėse nustatomi estrogenų ir progesterono receptoriai ir HER2 receptorius. Pagrindiniai gydymo metodai yra chirurginė operacija, radioterapija ir priešvėžiniai vaistai. Istorija Graikų istorikas Herodotas 5-ame šimtmetyje pr. m. e. aprašė Persijos valdovę vardu Atossa. Ji buvo graži, protinga ir turtinga, tačiau jos krūtyje augo kažkoks darinys, kuris vėliau ėmė kraujuoti ir šlapiuoti. Vienas iš vergų sugebėjo peiliu pašalinti darinį ir ji išgijo. Atossa yra pirmoji savo vardu žinoma krūties vėžio pacientė. Rizikos faktoriai Genetinis paveldimumas nulemia nuo 5% iki 10% naujų krūties vėžio atvejų . Paveldimi faktoriai yra: Šeimoje dažni krūties vėžio arba kiaušidžių vėžio atvejai. 20-25% moterų, susirgusių krūties vėžiu šeimoje randama kitų krūties vėžio atvejų, tačiau tik dalis jų yra tarpusavyje susiję Paveldimas vėžys dėl BRCA1 ir BRCA2 tipo mutacijų. BRCA1 ar BRCA2 mutacijas turinčios moterys krūties vėžiu suserga statistiškai 20 metų anksčiau negu jų neturinčios. Gyvenimo rizika susirgti vienos krūties vėžiu turint mutacijas siekia 50-80%. Antrosios krūties vėžio rizika mutacijų nešiotojai yra apie 60%, o kaušidžių vėžio rizika nuo 10% iki 40% . Peutzo-Jėgerso sindromas Kaudeno sindromas () Ataksijos – telangiektazijos sindromas Hormonų poveikis: Ankstyva menarchė Vėlyva menopauzė Vėlyvas nėštumas Viršsvoris Pakaitinė hormonų terapija po menopauzės Išoriniai faktoriai: Rūkymas Jonizuojančioji spinduliuotė Alkoholis Kiti faktoriai: Keletas tyrimų parodė, kad kairiarankės moterys turi beveik tris kartus didesnę riziką susirgti krūties vėžiu negu dešiniarankės Simptomai Vietiniai simptomai: Guzas, čiuopiamas navikas krūtyje Odos pakitimas virš naviko, vadinamoji apelsino žievelės oda Krūties asimetrija Spenelio įtraukimas Kraujavimas ar šlapiavimas iš spenelio Krūties ar jos kurios nors vietos paraudimas, patinimas Limfinių mazgų infiltracijos simptomai: Limfinių mazgų padidėjimas, ypač pažastyje ar virš raktikaulio Bendri simptomai (atsiranda navikui išplitus organizme, paprastai jau atsiradus metastazėms): Kūno masės mažėjimas, kacheksija Silpnumas, greitas nuovargis Kaulų skausmai (esant skeleto metastazėms) Kosulys (esant plaučių metastazėms) Gelta (esant kepenų metastazėms) Diagnostika Pirmojo pasirinkimo tyrimas daugeliui pacienčių įtariant krūties vėžį yra mamografija. Jaunesnėms nei 40 metų amžiaus moterims krūties audinys geriau matomas echoskopija, kadangi yra mažiau riebalinio audinio, todėl jaunesnio amžiaus pacientėms gali būti pirma atliekamas ir ultragarsinis tyrimas. Pats jautriausias tyrimo metodas yra magnetinio rezonanso tomografija, juo aptinkami ir labai maži navikai, gerybiniai pakitimai, tačiau šis tyrimas dar netaikomas standartinei diagnostikai, kadangi nepakanka duomenų, jog jis pagerintų pacientų išgyvenamumą ir keistų chirurginio gydymo taktiką. Pasitvirtinus įtarimui atliekama židinio krūtyje biopsija – paimama medžiaga mikroskopiniam tyrimui. Pasitvirtinus vėžio diagnozei atliekami tyrimai jo išplitimo nustatymui. Dažniausiai krūties vėžys išplinta į skeletą, kepenis ir plaučius. Kaulų metastazėms aptikti atliekama scintigrafija, magnetinio rezonanso tomografija. Kepenų metastazės randamos echoskopija arba kompiuterine tomografija, pastarasis tyrimas tinkamas ir plaučių metastazių diagnostikai. Rečiau aptinkamos galvos smegenų metastazės nustatomos magnetinio rezonanso tomografija. Klasifikacija Stadija Krūties vėžio stadija nustatoma pagal TNM klasifikaciją, kaip parodyta lentelėje. S0- tai priešvėžinė stadija, kuomet atliekant mamografiją (krūties rentgenogramą) aptinkamos neįprastos ląstelės. Prišvėžinė stadija reiškia, kad vėžys dar ne invazinis ir negali plisti. Aptikus susirgimą šioje stadijoje išgyventi tikimybė yra 100%. SI- būna tuomet, kai vėžys yra krūtinės audinyje, o navikas nedidesnis kaip 2,5 cm. Tikimybė išgyventi aptikus šioje stadijoje- 98%.  SII- būna tuomet, kai vėžys yra krūtinės audinyje ir dar gali būti išplitęs iki pažasties limfmazgių. Naviko dydis yra nuo 2,5 cm iki 5 cm. Tiimybė išgyventi aptikus šioje stadijoje- 93%.  SIII- būna tuomet, kai navikas tampa didesnis kaip 5 cm, o vėžys paplitęs į pažasties ir netolimuose limfmazgiuose. Tikimybė išgyventi aptikus šioje stadijoje- 72%. SIV- būna tuomet, kai vėžys paplitęs į kitus, tolimesnius organus (metastazinis vėžys). tikimybė išgyventi aptikus šioje stadijoje- 22%. Histologiniai tipai Beveik 80% krūties navikų sudaro duktalinė karcinoma . 10-15% atvejų nustatoma lobulinė karcinoma, kiti tipai yra kur kas retesni. Dar išskiriamas uždegiminis krūties navikas, kuris pats savaime nėra histologinis tipas, tačiau jam būdingas kitoks biologinis elgesys, ryškus odos ir krūties paraudimas, patinimas ir skausmas, be to gana ankstyvos metastazės į limfinius mazgus. Svarbus histologinis kriterijus yra naviko piktybiškumo laipsnis, arba diferenciacijos laipsnis, Ki67 proliferacijos indeksas. Hormonų ir HER2 receptoriai Krūties vėžio ląstelės gali turėti savo paviršiuje hormonų receptorius. Progesterono (PR) ir estrogenų (ER) receptorių nustatymas labai svarbus parenkant gydymo taktiką vaistais. Hormonų receptoriai naviko ląstelėse nustatomi imunohistocheminiais metodais. Labai svarbus gydymui ir prognozei HER2 receptorius naviko ląstelių paviršiuje, jis gali būti nustatomas imunohistocheminiu dažymu, kai kuriais atvejais atliekamas FISH tyrimas (fluorescencijos in situ hibridizacija). Molekuliniai-histologiniai tipai Kasmetinėje St. Gallen konferencijoje (pagrindiniame krūties vėžiui skirtame moksliniame kongrese) peržiūrimos klasifikacijos sistemos ir gydymo rekomendacijos. Nuo 2011 metų krūties karcinoma pagal hormonų, HER receptorius ir Ki67 skirstoma į šiuos tipus: Luminalinis A tipas: ER ir/arba PR teigiamas, HER2 neigiamas, Ki67 mažas Luminalinis B tipas: HER2 neigiamas potipis – ER ir/arba PR teigiamas, HER2 neigiamas, Ki67 aukštas HER2 teigiamas potipis – ER ir/arba PR teigiamas, HER2 teigiamas, Ki67 bet koks HER2 tipas: ER ir PR neigiamas, HER2 teigiamas Bazalinis tipas (sin. trigubai neigiamas, ): ER, PR ir HER2 neigiamas Gydymas Gydymo pagrindas yra operacija, radioterapija ir gydymas priešvėžiniais vaistais. Vietiškai neišplitusi liga Vietiškai neišplitusiai ligai priskiriamas IIB ir ankstesnių stadijų krūties vėžys. Operacija Jei įmanoma pašalinti naviką sveikų audinių ribose (vadinamoji R0 rezekcija), atliekama operacija. Gali būti daroma krūtį tausojanti operacija arba radikali mastektomija (krūties pašalinimas). Krūtį tausojanti operacija po jos taikant radioterapiją yra lygiavertė visiškam krūties pašalinimui. Pilnai pašalinti krūtį reikia, kai nustatomi keli naviko židiniai, jei randamas uždegiminis krūties vėžys, taip pat kai po dalinės operacijos nebūtų įmanoma radioterapija. Operacijos metu gydymo standartas yra papildomas limfinių mazgų pažastyje ištyrimas ieškant naviko ląstelių. Iki 2011 metų nustačius naviko plitimą į limfinius mazgus buvo atliekamas pažasties limfinių mazgų pašalinimas, tačiau jo šiuo metu jau atsisakoma, kadangi jis nepagerina gydymo rezultatų, o pacientėms dažnos pooperacinės komplikacijos. Spindulinis gydymas Po operacijos taikoma radioterapija į vėžio vietą du kartus sumažina vietinio ligos atsinaujinimo riziką. Gali būti papildomai didesne spindulių doze apšvitinama pašalinto naviko ložė. Adjuvantinis gydymas vaistais Adjuvantiniu vadinamas gydymas, taikomas po operacijos. Greta radioterapijos pacientėms skiriama hormonų terapija ir gydymas priešvėžiniais vaistais. Hormonų terapija Maždaug 80% visų krūties navikų turi ER arba PR receptorius. Šioms pacientėms turi būti skiriama hormonų terapija, ji padeda sumažinti ligos atsinaujinimo tikimybę ir prailgina ligonių išgyvenamumą. Moterims iki menopauzės skiriamas tamoksifenas, papildomai gali būti slopinama kiaušidžių funkcija: skiriami gonadotropinį hormoną išlaisvinančio hormono analogai (GnRH analogai) arba chirurginiu būdu pašalinamos kiaušidės. Tamoksifenas turi būti skiriamas mažiausiai 5 metus. Jei skiriama adjuvantinė chemoterapija, tamoksifenas turėtų būti pradedamas po gydymo chemoterapija. Moterims po menopauzės gali būti skiriamas tamoksifenas arba aromatazės inhibitoriai (letrozolis, anastrozolis). Jei pradedamas gydymas tamoksifenu, jis po 2–5 metų turėtų būti keičiamas į aromatazės inhibitorių, toks pakeitimas pagerina gydymo rezultatus. Chemoterapija Adjuvantinis gydymas chemoterapija sumažina ligos atsinaujinimo riziką, konkreti nauda kiekvienam pacientui priklauso nuo vėžio biologinių ypatybių, išplitimo ir taikomo gydymo rūšies.. Nustatant indikacijas gydymui chemoterapija atsižvelgiama į naviko dydį, limfinių mazgų įtraukimo, vėžio diferenciacijos laipsnio, hormonų receptorių ir HER2, taip pat molekulinio ir histologinio tipo (pagal aukščiau išvardintus kriterijus). Chemoterapijai skiriami vaistai yra antraciklinų ir taksanų grupės preparatai. Mažiausiai turėtų būti skiriami du vaistai, gali būti taikoma ir trijų preparatų kombinacija. Standartinės gydymo schemos nėra, studijų duomenimis preparatų skyrimas gydymo kurse pakaitomis yra vienodai efektyvus kaip ir jų kombinacijos, todėl dažnai gydoma 4 kursais docetakselio ir 4 kursais doksorubicino su ciklofosfamidu. Anti-HER2 gydymas Maždaug 20% krūties vėžio atvejų nustatoma HER2 receptoriaus ekspresija, tokiu atveju skiriamas prieš šį receptorių nukreiptas gydymas HER2 inhibitoriais. Standartinis vaistas šioje situacijoje yra trastuzumabas, skiriamas mažiausiai vienerius metus. Nėra tyrimų, kuriais būtų įrodytas trastuzumabo efektyvumas skiriant jį be chemoterapijos, todėl HER2 inhibitorius skiriamas kartu su chemoterapija. PARP inhibitoriai Olaparibas yra specifinis fermento poli-ADP-ribozės polimerazės inhibitorius, šiuo metu tiriamas BRCA mutaciją turinčio krūties vėžio gydymui. Medikamentas pasirodė efektyvus gydant RCA mutavusį kiaušidžių vėžį. Vietiškai išplitusi liga Šiai grupei priskiriami IIIA ir IIIB stadijos navikai. Priešoperacinis gydymas Šiuo atveju indikuotinas gydymas prieš operaciją, siekiant maksimaliai sumažinti auglį ir pasiekti tokią situaciją, kad būtų įmanoma efektyviai jį pašalinti. Taip pat galima skirti priešoperacinį gydymą jei siekiama krūtį išsaugančios operacijos. Gydymo kriterijai ir pasirinkimo preparatai nesiskiria nuo pooperacinio (adjuvantinio) gydymo: esant HER2 teigiamam navikui skiriamas trastuzumabas, esant hormonų receptoriams – hormonų terapija. Skiriant priešoperacinį gydymą būtina dažnai kontroliuoti ligą, jei nustatomas jos progresavimas reikia operuoti nedelsiant. Vietiškai išplitusi neoperabili liga Ši ligonių grupė turėtų būti gydoma pagal šias rekomendacijas: Biopsija ir histologinis ištyrimas, siekant įrodyti, jog ligos histologinis tipas nėra uždegiminis. Sisteminis gydymas (chemoterapija) turėtų būti taikomas bet kuriuo atveju, kai tai įmanoma. Jei po jo navikas vis dar negali būti išoperuotas, gali būti taikoma radioterapija arba operuojama paliatyviai. Pastaruoju atveju operacija atliekama tik tuomet, jei numatomas rezultatas pagerintų pacientės gyvenimo kokybę. Daugeliu atvejų geriausi rezultatai pasiekiami taikant kombinuotą gydymą (chemoterapiją, operaciją, radioterapiją). Trigubai neigiamiems navikams turėtų būti taikoma pirmos eilės chemoterapija taksanais ir antraciklinais. HER2 teigiami navikai turėtų būti gydomi taksanų ir anti-HER2 kombinacija. Arba alternatyviai antraciklinais po to skiriant anti-HER2 medikamentus. Hormonų receptoriams teigiami navikai gali būti gydomi arba antraciklinų ir taksanų kombinacija, arba endokrinine terapija - sprendimas turėtų priimamas atsižvelgiant į ligonės būklę, gretutines ligas. Jei priešoperacinis gydymas sėkmingas, daugeliu atvejų turėtų būti atliekama mastektomija pašalinant sritinius limfinius mazgus, kai kuriais atvejais gali pakakti ir krūtį išsaugančios operacijos. Atsinaujinusi liga Vietinis ligos atsinaujinimas stebimas iki 10% pacienčių per dešimt metų, jei skiriamas adekvatus adjuvantinis gydymas (hormonų terapija, radioterapija, chemoterapija) ir yra kokybiškai atlikta operacija. Šiais atvejais pacientės ištiriamos dėl tolimųjų metastazių, taip pat būtina dar sykį paimti biopsiją ir naviko, kadangi neretai recidyvo atveju nustatoma visai kita hormonų receptorių būklė ir skirtinga HER2 receptoriaus ekspresija negu pirminiame navike, kas turi lemiamą įtaką gydymui. Recidyvo gydymas iš esmės nesiskiria nuo pirminio naviko gydymo. Indikuotinas ir pakartotinis gydymas hormonais bei chemoterapija ir anti-HER2 preparatais. Išplitusi liga Esant metastazėms liga paprastai nebegali būti išgydyta, tačiau yra daug efektyvių gydymo metodų, kurie gali prailginti ligonių išgyvenamumą ir ilgą laiką kontroliuoti ligą. Geros prognozės rodikliai, susiję su ilgesniu išgyvenamumu, yra: Gera ligonio būklė Teigiami hormonų receptoriai (ER ir PR) Neigiamas HER2 Jei ligos recidyvas nustatomas vėliau nei po 2 metų pertraukos Neskirtas adjuvantinis gydymas Hormonų terapija Pirmoje vietoje esant teigiamiems estrogenų receptoriams turėtų būti skiriama hormonų terapija. Šis gydymas neduoda rezultatų greitai, tenka palaukti keletą savaičių ar mėnesių, kol vėžys ar jo metastazės sumažėja, todėl hormonų terapija neskiriama viena tais atvejais, kai nustatoma didelė ligos masė – labai daug vėžio metastazių, spaudžiami gyvybiškai svarbūs organai ir pan. Hormonų terapijos nepageidaujami poveikiai kur kas lengvesni nei chemoterapijos. Paliatyvi hormonų terapija skiriama iki ligos progresavimo. Moterims iki menopauzės skiriamas tamoksifenas ir sutrikdoma kiaušidžių funkcija: GnRH analogais, chirurginiu kiaušidžių pašalinimu arba radioterapija. Esant ligos progresavimui galima keisti tamoksifeną į aromatazės inhibitorių. Po menopauzės skiriamas aromatazės inhibitorius, kaip alternatyva lieka tamoksifenas. Esant ligos progresavimui hormoninis preparatas turi būti keičiamas. Vienos studijos duomenimis steroidinis aromatazės inhibitorius egzemestanas ir everolimusas yra efektyvi kombinacija, jei kiti hormoniniai preparatai neefektyvūs. Chemoterapija Chemoterapija gydant krūties vėžį yra labai efektyvi, tačiau sukelia kur kas daugiau nepageidaujamų poveikių nei hormonų terapija. Chemoterapija skiriama tam tinkamoms pacientėms esant ligos progresavimui hormonų terapijos fone, taip pat esant ER neigiamam vėžiui. Taip pat gydymas nehormoniniais priešvėžiniais vaistais gali būti skiriamas esant greitam ligos progresavimui siekiant apsaugoti gyvybiškai svarbius organus. Esant teigiamam HER2 receptoriui, chemoterapija kombinuojama su prieš HER2 receptorių veikiančiais preparatais. Yra daug chemoterapinių vaistų ir jų kombinacijų, kurie yra efektyvūs, galutinio gydymo standarto nėra . Efektyviausi preparatai yra antraciklinų ir taksanų grupės vaistai. Jie efektyvūs ir pakartotinai skiriami po adjuvantinio gydymo, jei laikas iki ligos atsinaujinimo buvo ilgesnis nei 12 mėnesių. Gali būti skiriamas vienas vaistas (monoterapija) ir kelių vaistų kombinacija. Gydant keliais preparatais nustatoma kur kas daugiau nepageidaujamų poveikių, negu skiriant vieną vaistą. Paparastai esant nelabai išplitusiai ligai, lėtam augimui, nesant išreikštiems simptomams pasirenkama monoterapija, jei liga labiau pažengusi prasminga skirti kelis preparatus. Ligonėms, jau gydytoms antraciklinais ir taksanais, efektyvūs yra kapecitabinas, vinorelbinas, eribulinas, nab-paklitakselis. Chemoterapija skiriama iki maksimalaus ligos atsako ir progresavimo. Anti-HER2 preparatai Monokloninis prieš HER2 receptorių nukreiptas antikūnas trastuzumabas yra labai efektyvus ir skiriant jį monoterapija, šitaip pasiekiama ligos remisija 20% ligonių. Kombinacijose su įvairiais chemoterapijos protokolais gerą ligos atsaką pavyksta pasiekti daugiau nei pusei ligonių. Pertuzumabas yra naujesnis efektyvus monokloninis antikūnas, kurį skiriant kombinacijoje su chemoterapija remisija pasiekiama iki 80% ligonių. Lapatinibas yra HER2 tirozinkinazės inhibitorius, skiriamas tablečių forma. Šie preparatai skiriami iki ligos progresavimo. Simptominis ir paliatyvus gydymas Esant galvos smegenų metastazėms gali būti operuojama, jei įmanoma jas pašalinti. Kitais atvejais taikomas gydymas radioterapija. Labai dažnai pacientėms nustatomos kaulų metastazės, efektyviai gydomos bisfosfonatais ir RANK ligando antikūniu denosumabu. Šie vaistai padeda išvengti kaulų lūžių ir hiperkalcemijos. Prevencija Greta modifikuojamų rizikos faktorių vengimo yra skiriami tyrimai siekiant aptikti anstyvas vėžio stadijas. Standartiniai tyrimai yra: Krūtų apčiuopa Mamografija Statistika Krūtinės vėžys yra dažniausiai pasitaikanti vėžio forma tarp moterų visame pasaulyje. Jis sudaro net 23% visų vėžinių susirgimų. Nuo jo miršta taip pat daugiausiai moterų, net 14% mirčių nuo onkologinių susirgimų sudaro krūtinės vėžys. Daugiau nei pusė šio vėžio atvejų pasitaiko išsivysčiusiose šalyse, išimtis- Japonija. Šiaurės Amerika ir Jungtinė Karalystė pirmauja pagal susirgimų skaičių. Mažai atvejų pasitaiko Afrikos ir Azijos populiacijose. Manoma, kad tokie rezultatai gaunami dar ir todėl, kad išsivysčiusiose šalyse šis vėžys visada atpažįstamas, kai kitose pasaulio dalyse to ne visada pavyksta padaryti. Šaltiniai Onkologinės ligos

Futbolo klubas „Kuro aparatūra“ – buvęs AB „Kuro aparatūra“ vyrų futbolo klubas Vilniuje. Istorija 1990 metais įkuriamas vyrų futbolo klubas „Kuro aparatūra“, jį įkuria Vilniaus valstybinė kuro aparatūros gamykla. 1994 metais klubas išyra. Sezonai |} Išnašos Kuro Aparatura Vilniaus futbolas

Pratkūnai – kaimas Zarasų rajono savivaldybėje, 6 km į pietvakarius nuo Salako, Pratkūnų aukštumoje (Aukštaičių aukštumos dalis), šalia kelio . Vakaruose įkurtas Pratkūnų geomorfologinis draustinis, stūkso Mėmiakalnis (Pratkūnų kalnas). Gyventojai Šaltiniai Zarasų rajono savivaldybės gyvenvietės

Rodočiaus „Branitelj“ – Bosnijos ir Hercegovinos futbolo klubas iš Mostaro priemiesčio Rodočo. Istorija Klubas įkurtas 1992 m. Žaidė Pirmoje lygoje, bet joje neįsitvirtino. Pasiekimai Klubas pasigirti dideliais pasiekimais negali. 2010/2011 m. tapo Antros lygos nugalėtojais Pietų regione. Nuo 2011/2012 m. žaidė Pirmoje lygoje. 2015/2016 m. sezone FBiH Pirmoje lygoje užėmė keturioliktą vietą ir iškrito į žemesnį divizioną. Sezonai |} Nuorodos SOCCERWAY Branitelj Rodoč

Švedukalnis – kaimas Kupiškio rajono savivaldybės šiaurės rytuose, 3 km į šiaurę nuo Skapiškio. Istorija Apie 1900 m. kaimas vadinosi Totoriškiais. Gyventojai Žymūs žmonės Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė (1900–1997), sportininkė. Petras Kubiliūnas (1894–1946), karininkas. Šaltiniai Kupiškio rajono savivaldybės gyvenvietės

Laterano III susirinkimas – vienuoliktasis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, įvykęs 1179 m. Romoje. Susirinkimą sušaukė ir jam pirmininkavo popiežius Aleksandras III. Susirinkimas prasidėjo kovo 5 d. Laterano Šv. Jono bazilikoje. Dar du posėdžiai įvyko kovo 9 ir kovo 19 d. Dalyvavo 302 vyskupai, daugiausiai iš Italijos ir Prancūzijos, keli iš Rytų bažnyčių. Susirinkimo tikslas – panaikinti dėl XII a. antroje pusėje įvykusių antipopiežių išrinkimo atsiradusią Bažnyčios schizmą. Susirinkimas priėmė 27 kanonus, įtrauktus į vėlesnius Bažnyčios kanonų rinkinius. Pirmasis ir svarbiausias iš jų skelbė naują popiežiaus rinkimų tvarką. Pagal ją, rinkti popiežių galėjo tik kardinolai, o išrinkimui reikėjo gauti daugiau nei du trečdalius balsų. Šeštasis kanonas pasmerkė vyskupus, be įspėjimo skelbiančius ekskomuniką galintiems pateikti apeliaciją, ir teikiančius nepagrįstas apeliacijas iki bylos svarstymo. Septintasis kanonas draudė imti mokestį už laidotuves ar sakramentų teikimą. Aštuonioliktasis kanonas įpareigojo vyskupus prie katedrų įkurti mokyklas vargingiems kunigams. Dvidešimtasis kanonas draudė riterių turnyrus. Dvidešimt penktasis kanonas ekskomunikavo lupikautojus. Dvidešimt septintasis kanonas įpareigojo bažnytinę ir pasaulietinę valdžią kovoti su katarais. Šaltiniai Philip Hughes „The Church in Crisis: The History of the General Councils: 325–1870“, Notre Dame du Lac, 1960 Josef Lenzenweger, Peter Stockmeier, Karl Amon, Rudolf Zinnhobler „Katalikų Bažnyčios istorija“, „Katalikų pasaulis“, Vilnius, 1996, ISBN 9986-04-054-X „Catholic Encyclopedia“, 1917, straipsniai „Third Lateran Council (1179)“ ir „Lateran Councils“ EWTN internetinė biblioteka, „Third Lateran Council (1179)“ , paimta iš „Decrees of the Ecumenical Councils“, red. Norman P. Tanner Bažnyčios susirinkimai

Kojeliškių ežeras (arba Kojeliškio ežeras) – visiškai užpelkėjęs ežeras šiaurės Lietuvoje (faktiškai virtęs pelke), Biržų rajone, apie 3 km į rytus nuo Pabiržės. Ežero ilgis – 0,45 km, plotis – iki 0,36 km. Altitudė 50,5 m. Krantai žemi, apaugę mišku. Aplinkui plyti dirbami laukai. Vakaruose išteka upelis (Juodupės intakas, Tatulos upės baseinas). Įsikūrę šie kaimai: Kojeliškiai, Klausučiai, Balandiškiai. Šaltiniai Biržų rajono ežerai

Žažumbrio ąžuolas – Anykščių rajono savivaldybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas, esantis Žažumbrio kaime, į šiaurę nuo kelio , turintis išskirtinę dendrologinę ir estetinę vertę. Aprašymas Ąžuolas auga Anykščių regioniniame parke, atokiau nuo kitų medžių prie Aukštaitijos siaurojo geležinkelio sankasos. Jam yra daugiau kaip 200 metų, vienkamienio medžio aukštis 24 metrai, kamieno apimtis 5,37 m. Ąžuolas ir prie jo įrengta poilsiavietė populiari tarp keliautojų, atvykstančių siauruoju geležinkeliu. Prie ąžuolo vyksta teatralizuoti „plėšikų užpuolimai“. Tai anykštėnų sugalvota atrakcija turistams ir siauruko keleiviams. Atvykėliai čia gėrisi ne tik senuoju ąžuolu, bet ir vaizdingais Anykštos hidrografinio draustinio peizažais, Anykštos upelio skardžiais. Netoliese Anykštos upės slėnyje yra išlikę mažosios hidroelektrinės betoninės konstrukcijos. Šaltiniai Anykščių rajono paveldas Ąžuolai gamtos paminklai

Salelonga () – gyvenvietė Samoa valstybėje, Savajo saloje. Vienintelis salos uostamiestis ir turgus. Veikia biblioteka, keltų terminalas. Išvystyta turizmo pramonė. Samoa miestai

Agluona – upė šiaurės Lietuvoje, Biržų rajono savivaldybės teritorijoje, Apaščios baseine. Prasideda Vaitkūnų – Mickūnų apylinkėse, šiauriniame Judiškio miško pakraštyje. Teka į šiaurę, Mūšos–Nemunėlio žemuma, įteka į Širvėnos ežerą Biržų miesto vakariniame pakraštyje. 15 km nuo ištakos vaga sureguliuota. Vidutinis nuolydis 72 cm/km. Plotis 6-8 m, gylis 1,2–1,9 m. Srovės greitis 0,2-0,3 m/s. Vidutinis debitas 0,59 m³/s. Labai sausais metais vietomis išdžiūsta. Intakai – Agluonėlė, Gavėnupis, Baronas (kairieji). Prie upės yra Geidžiūnų, Dirvonakių kaimai. Upėvardis kilo nuo tarmiško eglės pavadinimo aglė. Šaltiniai Biržų rajono upės

Sakuradžima (, Sakurų sala) – aktyvus stratovulkanas ir buvusi sala Kagošimos prefektūroje, Kiūšiū, Japonijoje. Per 1914 m. išsiveržimą tarp Sakuradžimos ir Osumi pusiasalio atsirado sausumos tiltas. Salos ugnikalnis vis dar aktyvus, išmeta daug pelenų. Dėl ankstesnių išsiveržimų susidarė balto smėlio aukštumos. 2015 m. rugsėjį Japonijos meteorologijos agentūra Sakuradžimai buvo suteikusi 3 lygį (oranžinį). Tai reiškia, kad prie ugnikalnio draudžiama artintis, nes jis aktyvus. Paskutinis išsiveržimas buvo 2016 m. vasario 5 d. Bristolio universiteto ir Sakuradžimos vulkano tyrimo centras 2016 m. rugsėjo 13 d. paskelbė, kad per ateinančius 30 metų bus didelis išsiveržimas. Sakuradžimos viršūnė sudaryta iš trijų dalių: šiaurinės (Kita-dake), centrinės (Naka-dake) ir pietinės (Minami-dake), kuri yra aktyvi. Šiaurinė viršūnė yra aukščiausia, iškilusi 1117 m virš jūros lygio. Ugnikalnis yra Kagošimos įlankos dalyje, vadinamoje Kinkō-wan. Buvusi sala priklauso Kagošimos miestui, pusiasalio plotas 77 kvadratiniai kilometrai. Išsiveržimai Išnašos Japonijos ugnikalniai

Nyderlandų Ceilonas () – buvusi Nyderlandų gubernija, įkurta dabartinės Šri Lankos vietoje. Nors olandai sugebėjo užimti didelę dalį salos, bet Kandžio karalystė taip ir nebuvo užimta. Egzistavo 1640-1794 m. Istorija XVII a. pradžioje salą valdė portugalai, su kuriais kariavo vietiniai valdovai. Sinhalų karalius pakvietė olandus jiems padėti. Siekdami iš salos išstumti portugalus, jie 1638 m. kartu su Kandžio karalyste sudarė sąjungą. 1640 m. olandai užėmė portugalų valdas rytuose ir vakaruose, o 1656 m. portugalai atidavė olandams savo valdas ir pasitraukė iš salos. XVII a. pabaigoje olandai valdė apie ketvirtadalį salos. 1796 m. Ceilonas buvo užimtas Britanijos ir tapo Didžiosios Britanijos kolonija. Šri Lankos istorija

Rytų Danbartonšyras (, ) – nedidelė sritis Škotijos centrinėje dalyje. Ribojasi su Glazgu, Vakarų Danbartonšyru, Šiaurės Lanarkšyru ir Sterlingu. Svarbiausi miestai Kirkintilochas Bišopbrigsas Lenokstaunas Šaltiniai Škotijos sritys

Rohinjai (rohin. ﺭُﺍَࣺﻳﻨڠَ = Ruáingga, , ) – etninė grupė, kurios tradicinė teritorija yra Mianmare, istoriniame Arakano regione, daugiausia Rachinų valstijos šiaurėje. Dėl besitęsiančio persekiojimo egzistuoja didžiulė rohinjų diaspora. Jie laikomi didžiausia pasaulyje etnine grupe, neturinčia savo valstybės. Iki 2017 m. rudens prasidėjusių susidūrimų Mianmare gyveno apie vieną milijoną rohinjų. Rohinjai neturi būti painiojami su rachinais, kurie irgi gyvena tame pačiame regione, tačiau skiriasi savo kalba ir religija. Rohinjai kalba indoeuropietiška rohinjų kalba, kuri yra labai artima bengalų kalbai. Beveik visi rohinjai yra musulmonai sunitai. Rachinai, tuo tarpu, yra budistai ir kalba birmiečių kalbos dialektu. Iki 2017 m. rudens, kai didelė dalis rohinjų dėl persekiojimo buvo priversti palikti Mianmarą, čia gyveno apie milijoną rohinjų. Pagal 1982 m. Pilietybės įstatymą rohinjai nepriskiriami prie 135 vietinių gyventojų grupių ir dėl to negali pretenduoti į Mianmaro pilietybę. Dėl priespaudos ir persekiojimų mažiausiai milijonas rohinjų gyvena kaip pabėgėliai Bangladeše ir kitose Azijos šalyse.<ref>tagesschau.de. 29. März 2015.</ref> Etimologija, sąvokos naudojimas Pavadinimas rohinjai pasak istoriko Jacques P. Leider istoriniuose šaltiniuose minimas tik kartą XVIII a. pabaigoje. Pavadinimas panašu, kad yra rohinjų naudojamos indoeuropiečių kalbų šeimai priklausančios kalbos tarimui pritaikytas birmietiško Rachinų provincijos pavadinimo variantas. Jacques P. Leider nustatė, kad sąvoka retkarčiais naudota nuo XX a. septintojo dešimtmečio musulmonų gyventojų grupėms apibūdinti ir dar XX a. dešimtajame dešimtmetyje žiniasklaidoje nenaudota kaip etninės grupės vardas, o greičiau kaip bendras įvairių sukilėlių grupių, kovojusių už nepriklausomos musulmonų valstybės sukūrimą Arakane, pavadinimas. Tik 1995 m. sąvoka pradėta plačiai naudoti tarptautiniame lygmenyje kaip tautos pavadinimas, ypač anglų kalba rengtuose pranešimuose apie žmogaus teisių padėtį. Nuo 2012 m. rohinjų aktyvistai ėmė spausti musulmonus vadintis rohinjais. Tyrinėtojai sutaria, kad ši sąvoka nuo XX a. šeštojo dešimtmečio naudojama Mianmaro musulmonų, kurie siekė savo grupei tautinės grupės identiteto. Tautinės grupės statuso turėjimas Mianmare reiškia politinės įtakos garantijas, kurias turi 135 pripažįstamos tautinės grupės. Skirtingai nei kitose valstybėse priklausymas tam tikrai religijai nėra pakankamas pripažinimui atskira tautine grupe. Musulmonai tuo tarpu siekė atskiros jiems pripažįstamos teritorijos istoriniame Arakano regione ir nenorėjo būti valdomi budistinės vyriausybės. Budistai tuo tarpu nenorėjo prarasti savo šalies teritorijos. Mianmaro valstybinės institucijos atmeta rohinjų sąvoką ir vietoje to kalba apie bengalus, tuo pabrėždami savo poziciją, kad kalba eina apie (nelegalius) imigrantus iš Bengalijos (Bangladešo). Iš regiono ištremti musulmonai, kurie XX a. aštuntajame dešimtmetyje apsigyveno Saudo Arabijoje arba Pakistane, ten vadinami "Birmos musulmonais". Pasak J.Leider bandymus istoriniame kontekste keisti "musulmonų" sąvoką "rohinjais", ką dažnai daro rohinjų judėjimo aktyvistai, nėra istoriška, nes iki šiol nėra visiškai aiškus kas yra "rohinjai" ir kas jas norėtų būti. Tai esąs identitetas, kuris 2016 m. tebebuvo formavimosi stadijoje. Kultūra, kalba ir demografija Indoarijų kalbų šeimai priklausanti rohinjų kalba yra labai artima bengalų kalbai. Indoeuropiečių kalbų grupei priklausanti kalba labai skiriasi nuo mjanmų kalbos, kuri priklauso kinų-tibetiečių kalbų grupei. Rohinjų kalba yra vienintelė indoeuropiečių kalba Mianmare. Rohinjų kalba kalbantys gali lengvai susikalbėti su kalbančiais pietryčių Bangladeše paplitusia bengalų Čitagongo tarme. Kalba turi daug skolinių iš urdu, hindų, bengalų ir arabų kalbų, taip pat ir skolinių iš mjanmų ir anglų kalbų. Kalba iš pradžių buvo užrašoma arabišku raštu, tačiau paskutiniu metu yra pastangų kalbai naudoti lotynišką abėcėlę. Rohinjų religija islamas turi jiems didelę reikšmę. Kiekviename miesto kvartale ir kaime yra mečetė ir religinė mokykla. Rohinjai vidutiniškai turi 46 % daugiau vaikų nei vidutiniškai Mianmaro gyventojai. Kilmė ir istorija Dėl rohinjų istorijos egzistuoja ilgai besitęsianti diskusija, kurioje skirtingos pusės užima labai skirtingas pozicijas. Arakano musulmonai iki XIX a. Senoji Arakano etninė istorija nėra aiški, o abi etninės grupės, kurios Arakaną laiko savo tėvyne, savo kilmę sieja su įvykiais IX a. Maždaug tuo metu per Arakano kalnus iš Iravadžio slėnio atsikėlė birmiečiams gimininga etninė grupė, kuri tapo žinoma kaip rachinai. Rohinjai, tuo tarpu, save laiko senųjų krašto gyventojų indoeuropiečių palikuonimis, kurie dėl aktyvios arabų pirklių veiklos IX a. atsivertė į islamąLeider, Jacques (2013). Rohingya: the name, the movement and the quest for identity. Myanmar Egress and the Myanmar Peace Center, http://www.networkmyanmar.org/images/stories/PDF17/Leider-2014.pdf, p. 6 f.. Nuo to laiko Arakane visada egzistavo daugiaetninė visuomenė, kuomet skirtingomis religijomis tikintys ir skirtingomis kalbomis kalbantys gyventojai gyveno susimaišę. Paskutinioji galinga Arakano valstybė, Mrauku karalystė (1429–1785), pasižymėjo etnine ir religine tolerancija. Joje buvo statomos budizmo bei hinduizmo šventyklos, islamiškos mečetės. Kaldinant pinigus ant vienos monetų pusės buvo rašoma arabų raštu, o ant kitos – birmiečių. Tyrinėtojai neranda įrodymų, kad Arakane gyvenantys musulmonai sudarė vieningą etninę grupę kaip teigia šiuolaikiniai rohinjų aktyvistai. 11 Dėl stiprios kultūrinės įtakos iš Bengalijos ir Mogolų imperijos, valdovai save tituluodavo islamiškais titulais. Dėl nuolatinių kontaktų su Bengalija, rohinjų populiacija yra tankesnė šiaurinėje Arakano dalyje, o rachinų – pietinėje. Vakarų istorinėje tradicijoje Rachinų valstijos musulmonų gyventojų atsiradimą sieja su deportuotais ir pabėgusiais bengalais, kuriuos čia apgyvendino karaliai XVI- XVIII a. Kokią dalį iš jų sudarė musulmonai nustayti tiksliai yra neįmanoma. 1785 m. mjanmų Konbaungų dinastijos armija užpuolė Arakano sostinę Mrauku ir prisijungė karalystę. Kadangi krašte prasidėjo musulmonų persekiojimai, labai didelė dalis jų migravo į šiaurę, t. y. į teritorijas, kurios buvo valdomos britų. Nepaisant to, 1799 m. britų keliautojas Francis Buchanan-Hamilton Arakane mini rohinjus, kuriuos apibūdina kaip vietinius Arakano gyventojus musulmonus. Britų valdymas Etninė situacija regione dar kartą drastiškai keitėsi, kuomet Arakaną 1826 m. užvaldė Britų Indija. Britų kolonijinių laikų įrašai rodo, kad nuo 1891 m. iki 1971 m. skirtingais laikotarpiais vyko musulmonų gyventojų migracija iš Čitagongo į Arakaną. Britai skatino pakartotinį ištuštėjusio regiono apgyvendinimą, užpildydami jį musulmonais iš Bengalijos. Tuo metu šie migrantai buvo vadinami čitagongiečiais () arba tiesiog bengalais. Naujieji atsikėlėliai sparčiai maišėsi su vietos musulmonais, įsiliedami į rohinjų etnosą ir taip sparčiai didindami jų skaičių. Pagal oficialią Mianmaro valstybės poziciją, būtent šie atsikėlėliai, o ne senieji krašto gyventojai, ir sudaro pagrindinį rohinjų etnosą. Britų Indijos laikais įsibėgėjusi Arakano gyventojų segragacija buvo tęsiama ir per Antrąjį pasaulinį karą, kuomet kraštą užėmė Japonijos imperija. Britai ginklavo jiems lojalesnius musulmonų rohinjų būrius, o rachinai buvo labiau projaponiški. Tai sukėlė abiejų etninių grupių susidūrimus, kurie prasiveržė kaip 1942 m. Arakano žudynės, kuriose nukentėjo abi pusės. Rohinjai Mianmare 1947 m. Birmai iškovojus nepriklausomybę, rohinjai siekė teritorijas, kuriose jie sudarė daugumą, atskirti nuo Birmos ir prijungti prie Bangladešo. Vyriausybei pasipriešinus, prasidėjo ilgalaikis karinis konfliktas, kuris sutramdytas tik 1961 m. Po 1962 m. karinio perversmo pradėta vykdyti politika nukreipta prieš musulmonus. Jie laikyti pavojingais valstybės saugumui, jų politinės laisvės buvo varžomos, prasidėjo persekiojimas. Rohinjai nuo 1972 m. vėl pradėjo ginkluotą kovą, kurią vykdo islamistinės ir teroristinės grupuotės, tokios kaip Rohinjų išlaisvinimo partija ar Arakano rohinjų islamo frontas. 1978 m. Mianmaro vyriausybė paskelbė, kad rohinjams atimama pilietybė ir pradėjo operaciją Naga Min'' (drakonų karalius), kurios metu 200 000 rohinjų buvo priversti ieškotis prieglobsčio Bangaldeše. 1982 m. išleistas etninių grupių įstatymas paskelbė juos užsieniečiais migrantais ir atėmė iš jų Mianmaro pilietybę. Tuo metu Arakane buvo priskaičiuojama apie 584 518 musulmonų, arba apie 29 % gyventojų. 1991-92 m. prievartinė rihinjų išvarymo istorija pasikartojo, kai iš Mianmaro į Bangladešą buvo išvaryti 150-300 tūkst. rohinjų. Dauguma XXI a. pradžioje buvo priverstinai repatrijuoti atgal. Bangladešo pabėgėlių stovyklose 1999 m. buvo likę 22 000, o XXI a. pradžioje daugiau nei 21 000 nuo karinės chuntos pabėgusių rohinjų. Jungtinėms Tautoms raginant paspartinti pabėgėlių grįžimo ir integracijos Bangladeše procesą 2004 m. Bangladeše buvo likę apie 5500 rohinjų pabėgėlių. 2012 m. etninė įtampa tarp rohinjų ir rachinų prasiveržė kaip riaušės. Jų metu vyko prieš rohinjus nukreipti pogromai, kaip manoma palaikomi šalies vyriausybės, dešimtys žmonių žuvo arba buvo sužeisti abiejose pusėse, šimtai tūkstančių neteko namų. Labai didelė dalis rohinjų buvo suvaryti į specialias stovyklas. Rohinjų bandymai aiškinti savo kilmę iš senųjų krašto gyventojų musulmonų vyriausybės yra nepripažįstami ir traktuojami kaip naujai sukurti mitai. Kadangi jų skaičius sparčiai auga, rohinjai yra suvokiami kaip pavojinga etninė grupė, kuri siekia išstumti iš krašto senuosius vietos gyventojus rachinus. 2014 m. jų skaičius Arakane jau buvo 1,3 mln., arba 40 % vietos gyventojų. 2015 m. augant įtampai apie 25 tūkst. rohinjų buvo priversti palikti Mianmarą jūra, laivais bandydami pasiekti saugesnes šalis, tokias kaip Malaizija, Indonezija ar Tailandas. Kadangi šios šalys atsisakė priimti pabėgėlius, tai sukėlė pabėgėlių krizę. 2016 m. spalį rohinjų musulmonai užpuolė ir užmušė kelis pasienio pareigūnus. Manoma, kad tai įvykdė Arakano rohinjų išlaisvinimo armija, įkurta 2013 m. Tai sudarė valstybei pretekstą persekioti musulmonus ir pradėjo 2016–2017 m. rohinjų krizę. Jos metu užfiksuota daug žmogaus teisių pažeidimų ir prievartos apraiškų: žudymai, prievartavimai, padeginėjimai ir kt. 2017 m. vasarą veiksmai prieš rohinjus pasiekė pagreitį, ir yra skaičiuojami tūkstančiai žuvusių ar sužeistų, šimtai tūkstančių priverstinai perkeliamų žmonių, priartinant rohinjų persekiojimą prie genocido. Tikima, kad apie pusė milijono šios tautos vos per mėnesį pabėgo iš Mianmaro ir persikėlė į gretimą Bangladešą, sukeldami vieną didžiausių humanitarinių krizių per pasaulio istoriją. Iš viso dėl krizės pabėgusiųjų iš šalies skaičius gali siekti ir vieną milijoną. Nuorodos Mianmaro tautos Bangladešo tautos Indų grupės tautos

Lachuvka Duža () – kaimas Lenkijos rytuose, Zalesių valsčiuje, Palenkės Bialos apskrityje, Liublino vaivadijoje. Kaimas yra apie 2 km į rytus nuo Zalesių, apie 19 km į rytus nuo Palenkės Bialos ir apie 104 km į šiaurės rytus nuo vaivadijos centro Liublino. Nuo XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Zalesių valsčius

Snetertono trasa įkurta Norfolke, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Snetertono kaimo (Anglija). Pirminė trasa buvo suformuota 1951 m. iš kelių, likusių nuo 1943-1948 m. toje vietoje veikusio JAV Karinių oro pajėgų aerodromo. Vėliau rekonstruota ir sutrumpinta iki beveik 2 mylių. Trasoje vyksta įvairių čempionatų lenktynės, įskaitant Britų Formulę 3, Formulę Palmer Audi ir kt. Nuorodos Oficiali trasos svetainė Lenktynių trasos Jungtinės Karalystės sporto statiniai

Treniruotė, Treniravimas – tikslingas žmogaus fizinių ar psichinių savybių ugdymas, stiprinimas, lavinimas; organizmo, psichikos savybių ir galimybių plėtimas. Tikslai Remiantis 3 aspektais galima išskirti: Judrumo sumažėjimo prevencija Protinį darbą dirbantiems asmenims, vaikams, moksleiviams pagyvenusio amžiaus žmonėms; Reabilitacija po ligų, kaulo lūžių, ilgo buvimo ligoninėje; organizmo funkcionalumo išlaikymas ir stiprinimas sporto mėgėjų sportininkų profesionalų, taip pat fizinių galimybių silpninimas sezono pabaigoje („detreningas“). Objektas Treniruojamas greitis, jėga, ištvermė, judrumas, koordinacija, orientacija. Rūšys Bendroji atletika: ištvermės sporto šakose lavinamas judrumas, stiprinami judėjimo ir atramos sistemos organai, kvėpavimas. Ištvermės treningas: gerinama ir racionalizuojama medžiagų apytaka, kraujotaka. Variantai: jėgos, greičio ištvermės treniravimas. Specifinės treningo rūšys: Cirkuliarinis treningas: keli pratimai kartojami keletą kartų pakaitomis. Diferencinis treningas: jo metų ištaisomos motorikos klaidos. Periodai Planavimas priklauso nuo varžybų sezono: Makrociklas: 1 metai arba 11 mėnesių, pvz., dviračių sporte – lapkričio 1 d.– rugsėjo 30 d. (1 mėnesio pertrauka, poilsis) Mezociklas: tam tikros treniravimo rūšys, metodai išdėstomi taip, kad jie apimtų maždaug 1 mėnesį. Kai kuriose sporto šakose treniravimosi metai skirstomi į ciklus (po 2-4 mėn.). Mikrociklas: 1-4 savaičių laikotarpis, kai kiekvienai savaite skiriamas atskiras treniruotės planas, apimantis atskiras treniruotės dalis. Taip pat gali būti planuojama kiekviena diena sudarant detalius ar apytikslius aprašus. Ribinių krūvių teorija Ribinių krūvių teorija taikoma įvairiose gyvenimo srityse. Ji remiasi dialektika – priešybių vienybe ir kova. Žmogus stiprėja, nuolat ir tikslingai nugalėdamas kliūtis, telkdamas savo fizinius, intelektinius ir emocinius išteklius. Kuo sudėtingesnė kliūtis, tuo labiau aktyvinami rezervai, iki maksimalių galimybių įtempiamos jėgos. Taip pat skaitykite Autogeninė treniruotė Mentalinė aktyvavimo treniruotė Futbolas Ištvermė Superkompensacija Kultūrizmas Fitnesas Papildomam skaitymui Thomas Scherz. Psichikos treniravimas. 205 p.,Alma littera, 1999 m. ISBN 9986-02-569-9 Sporto terminologija Psichologija

Utenos rajono Leliūnų pagrindinė mokykla – buvusi dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla Leliūnuose (Utenos raj.), Ežero g. 16, vykdžiusi priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir papildomo ugdymo programas lietuvių kalba. Įstaigos kodas 190183260. Steigėjas Utenos rajono savivaldybės taryba. Iki 1905 m. įkurta pradžios mokykla dėstomąja rusų kalba, 1905–1944 m. pradžios mokykla dėstomąja lietuvių kalba, 1944–1949 m. progimnazija, 1949–1955 m. septynmetė, 1955–2001 m. vidurinė, nuo 2001 m. Leliūnų pagrindinė mokykla. 2016 m. rugsėjį mokykla uždaryta. Istorija 1853 m. vyskupo Motiejaus Valančiaus iniciatyva Leliūnuose įkurta pirmoji lietuviška pradžios mokykla, kurią lankė 5 mokiniai. Mokyklai neteko ilgai gyvuoti. Uždraudus lietuvišką žodį, buvo uždrausta ir jos veikla. 1865 m. įkurta rusiška cerkvinio tipo mokykla. Šalia jos Leliūnų dvaro savininkas Siziniauskas įsteigė lenkišką mokyklą. Nei rusiškoji, nei lenkiškoji mokyklos nebuvo populiarios, jas lankė nedidelis skaičius mokinių. Tačiau miestelio gyventojai ir apylinkės valstiečiai stengėsi savo vaikus išmokyti skaityti ir rašyti lietuviškai. Šio darbo ėmėsi daraktoriai Feliksas Poska, Kazys Pajada, Pranas Miliūnas, Vincas Zaranka, Rapolas Guobys ir kiti. Atgavus spaudos laisvę 1905 m. kunigo Antano Masaičio iniciatyva atkurta lietuviška pradžios mokykla. Pirmasis mokytojas šioje mokykloje buvo poeto Algimanto Baltakio senelis Antanas Zaranka. Ši mokykla gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo. 1915–1916 m. vietoje trijų įvairių mokyklų liko viena lietuviška pradžios mokykla. Pirmasis šios mokyklos mokytojas – Balys Kemėšius. 1939 m. pradėtas statyti šešių komplektų tipinis pradžios mokyklos mūrinis pastatas. 1940 m. dviejų aukštų namas pastatytas, bet pabaigti įrengti mokyklą sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Karo metais vokiečiai mokyklos pastate buvo įrengę rusų karo belaisvių stovyklą. 1944 m. Leliūnuose įkurta progimnazija. Pirmasis jos direktorius – Antanas Girnius. 1946 m. Leliūnų progimnazija išleido pirmąją ketvirtos klasės 36 mokinių laidą. 1949 m. įvestas privalomas septynerių metų vaikų mokymas ir Leliūnų mokykla pavadinta Leliūnų septynmete mokykla. Pirmasis jos direktorius Vaclovas Cicėnas. 1955 m. įkurtos VIII ir IX klasės, mokykla gavo Leliūnų vidurinės mokyklos vardą. Pirmasis direktorius – Viktoras Kubickas. 1958 m. Leliūnų vidurinė mokykla išleido pirmąją laidą – atestatus gavo 8 abiturientai. 1978 m. sausio 12 d. mokykla įsikėlė į naujas patalpas. Direktoriai Antanas Zaranka, 1905 m. Balys Kemėšius, 1905–1917 m. Serapinas Zaranka, 1917–1920 m. Antanas Girnius, 1920–1929 m. Juozas Vėgėlė, 1929–1932 m. Juozas Kardonas, 1932–1940 m. Antanas Girnius, 1940–1946 m. Kazimieras Mikėnas, 1946–1947 m. Vytautas Tarvydas, 1947–1949 m. Vaclovas Cicėnas, 1949–1950 m. Pranas Zabulis, 1950–1952 m. Aldona Sunklodaitė, 1952–1956 m. Viktoras Kubickas, 1956–1958 m. Vytautas Puodžiukas, 1958–1960 m. Povilas Šakėnas, 1960–1963 m. Antanas Štaras, 1963–1978 m. Regina Mitalienė, 1978–1986 m. Audronė Kviklienė, 1986–1988 m. Antanas Panavas, 1989–1999 m. Edmundas Martinavičius, nuo 1999 m. Vygantas Kornejevas nuo 2014 m. Žymūs mokytojai Alvydas Katinas, 1982–1987 m. Mokiniai Už labai gerą mokymąsi aukso medaliais apdovanoti: Jonas Šapoka, 1967 m. Nijolė Žalalytė-Butkevičienė, 1973 m. Zita Voverytė-Mikulėnienė, 1973 m. Rita Ragauskaitė-Laurinaitienė, 1974 m. Vida Juodkaitė-Mameniškienė, 1978 m. Gintautas Zabiela, 1980 m. Asta Ragauskaitė-Kalėdienė, 1982 m. Kiti žymūs mokiniai: Gintautas Zabiela, archeologas Himnas Ant kalvos neaukštos Aukštaitijoj Stovi pastatas baltas puikus. Mokykla ji Leliūnuos vadina Ji augina čia žmones puikius Jinai daugel kartų jau išleido Į gyvenimo tolius plačius. O tie žmonės lyg perlai pabiro Po visus lietuvos kampelius. Čia subrendo poetai ir dainiai, Akademikai ir daktarai. Jie vis garsina kraštą Leliūnų, Savo posmais ir mokslo vardais. Ant kalvos neaukštos aukštaitijoj, Stovi pastatas baltas puikus. Mokykla ji Leliūnuos vadina Tegyvuoji ji ilgus metus. Muzika A. Daškevičienės, žodžiai G. Voverienės Šaltiniai Nuorodos Mokyklos svetainė Leliūnai Buvusios Utenos rajono savivaldybės mokyklos

Išvartinis pjūvininkas (Oxymirus cursor) – ūsuočių (Cerambycidae) šeimos vabalas. Kūnas 16 - 23 mm ilgio. Būdingas ryškus lytinis dimorfizmas. Patinai lieknesni, juodi. Patelės stambesnės, jų antsparniai, kojos ir antenos apaugusios rusvai geltonais plaukeliais. Vabalai skraido gegužės – liepos mėnesiais. Randami ant kelmų, rąstų, alyvų, skėtinių augalų žiedų. Lervos vystosi spygliuočių medžių senuose, apipuvusiuose kelmuose ir rąstuose. Patelių sugaunama dažniau nei patinų (6:1). Taip pat skaitykite Lietuvoje gyvenantys ūsuočiai Ūsuočiai

Juozas Domarkas (g. 1936 m. liepos 28 d. Varkaliai, Plungės valsčius) – lietuvių dirigentas. Biografija Broliai Eligijus Domarkas, Stasys Domarkas. 1955–1960 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje, J. Jasenkos klarneto klasėje. 1965 m. baigė Leningrado konservatoriją, I. Musino dirigavimo klasę. 1963 m. Maskvoje stažavo pas prancūzų dirigentą I. Markevičių. Nuo 1964 m. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas. Nuo 1968 m. dar Lietuvos muzikos akademijos dėstytojas, 1972–1991 m. studentų simfoninio orkestro vadovas, nuo 1995 m. Dirigavimo katedros vedėjas. Nuo 1995 m. profesorius. Muzikinė veikla 1988–1991 m. dirigavo Baltijos akademijos jaunimo simfoniniam orkestrui. Nuo 1975 m. su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru pradėjo rengti jaunųjų Lietuvos atlikėjų koncertus (vėliau festivalis „Atžalynas“). Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose, tarp jų – „Maskvos žvaigždės“, „Rusų žiema“, „Varšuvos ruduo“, „Prahos pavasaris“, gastroliavo Europoje, Japonijoje. Dirigavo Rusijos, Lenkijos, Latvijos, Čekijos, Vokietijos, Estijos, Venesuelos, Turkijos, Suomijos ir kt. šalių orkestrams. 1991 m. ir 1995 m. IV ir V tarpt. G. Fitelbergo dirigentų konkurso Katovicuose (Lenkija), 1993 m. ir 1996 m. I ir II tarptautinių Sergejaus Prokofjevo dirigentų konkurso Sankt Peterburge (Rusija) žiuri narys, 1999 m. tarptautinio M. K. Čiurlionio konkurso tarybos narys. Išugdė savitą interpretacijos braižą turintį Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, pajėgų interpretuoti visų stilių sudėtingiausią simfoninę muziką. J. Domarko repertuarą sudaro daug klasikinės, romantinės ir šiuolaikinės muzikos kūrinių. Pirmajam atlikimui parengė ir dirigavo daugiau, kaip 100 lietuvių kompozitorių kūrinių. Nemaža lietuvių kompozitorių jam dedikavo savo kūrinius. Koncertavo su žymiais pasaulio ir Lietuvos solistais. Pastatymai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras: Žoržas Bizė. „Karmen“ (opera, 1985 m.) Morisas Ravelis. „Dafnis ir Chlojė“ (baletas, 1997 m.) Žoržas Bizė, Rodionas Ščedrinas. „Karmen-siuita“ (baletas, 1997 m.). Klaipėdos muzikinis teatras: Igoris Stravinskis. „Karalius Edipas“ (opera, 1997 m.) Žoržas Bizė. „Karmen“(opera, 1998 m.). Įvertinimas 1974 m. LTSR valstybinė premija 1986 m. TSRS liaudies artistas 2000 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija 1994 m. Gedimino 4 laipsnio ordinas 1998 m. Gedimino 1 laipsnio ordinas 2006 m. Lenkijos Respublikos Kavalieriaus kryžiaus ordinas Šaltiniai Nuorodos Lietuvos muzikos atlikėjų informacijos centras. Juozas Domarkas Lietuvos dirigentai TSRS liaudies artistai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai LTSR valstybinės premijos laureatai

Plevkai () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Šepetovo valsčiuje, Mazovijos Vysokio apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 3 km į šiaurės vakarus nuo Šepetovo, apie 5 km į pietus nuo Mazovijos Vysokio ir apie 52 km į pietvakarius nuo vaivadijos centro Balstogės. Istorija Nuo XIII–XIV a. iki 1569 m. Liublino unijos priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei. 1827 m. kaime buvo 13 namų ir 74 gyventojai. 1921 m. kaime buvo 11 namų ir 89 gyventojai, iš kurių 48 vyrai ir 41 moteris. Šepetovo valsčius

Joniškio rajono savivaldybės taryba – Joniškio rajono savivaldybės atstovaujamoji institucija, išrinkta 2000 m. kovo 19 d. Rinkimai Rinkimuose dalyvavusios partijos Tarybos nariai Veikla Rajono meru išrinktas Voldemaras Bandžiukas. Nuorodos Oficiali svetainė 2000 2000 m. Lietuvos savivaldybių tarybų rinkimai

Tomas Stenlis Holandas (Thomas Stanley Holland, g. 1996 m. liepos 1 d. Kingstone prie Temzės, Anglijoje) – Anglijos aktorius. Biografija T. Holandas yra vyriausias iš keturių vaikų Nicola Holland ir Dominic Holland šeimoje. Motina – fotografė, tėvas – komikas ir rašytojas. Aktoriaus karjerą pradėjo 2008 m. rugsėjį. 2015 m. birželio 23 d. buvo paskelbta, kad Holandas buvo pasirinktas atlikti Piterio Parkerio/ Žmogaus-voro vaidmenį Marvel Cinematic Universe. Jis pirmą kartą pasirodė kaip žmogus voras filme „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“ 2016 m. Filmas susilaukė didžiulės sėkmės, visame pasaulyje uždirbo daugiau nei 1,1 mlrd. JAV dolerių ir tapo pelningiausiu 2016 m. filmu. T. Holandas už savo vaidmenį jame susilaukė pagyrų. Holandas atliko pagrindinį vaidmenį 2017 m. liepą išleistame filme „Žmogus-Voras: grįžimas namo“. Filmas sulaukė teigiamų įvertinimų, o Holandas – daug pagyrų. 2018 m. liepą jis pradėjo filmuotis tęsinyje „Žmogus-Voras: toli nuo namų“. Filmo pasaulinė premjera įvyko 2019 m. liepos 2 d. Filmografija 2010 : Arrietty 2012 : The Impossible 2013 : How I Live Now 2013 : Moments 2013 : Locke 2014 : Billy Elliot the Musical Live 2015 : In the Heart of the Sea 2015 : Tweet 2016 : Captain America: Civil War 2016 : Edge of Winter 2016 : A Monster Calls 2016 : The Lost City of Z 2017 : Pilgrimage 2017 : The Current War 2017 : Spider-Man: Homecoming 2018 : Avengers: Infinity War 2019 : Avengers: Endgame 2019 : Spider-Man: Far From Home 2019 : Spies in Disguise 2020 : Dolittle 2020 : Onward 2020 : The Devil All the Time 2021 : Cherry 2021 : Chaos Walking 2021 : Venom: Let There Be Carnage 2021 : Spider-Man: No Way Home 2022 : Uncharted Apdovanojimai 2017 m. T. Holandas taip pat laimėjo prestižinį Britų akademijos kino apdovanojimą. Nuorodos Tom Holland (Twitter) Tom Holland (AllMovie) Išnašos Jungtinės Karalystės aktoriai

1773 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys penktadienį pagal Grigaliaus kalendorių. Lietuvoje Atradimai Rugpjūčio 9 d. Vilniaus astronomai paskelbia atradę Jautuko žvaigždyną. Žvaigždynas šiuo metu nebėra oficialus, bet praeityje tarptautinės astronomų bendruomenės buvo pripažįstamas. Įvykiai Įkuriama LDK edukacine komisija, ji pasisakė prieš vienuolių mokymą, pradedama mokyti lenkų kalbos. Gimtadieniai Kovo 6 d. – Juozas Godlevskis, 1831 m. sukilėlių kariuomenės brigados generolas, teisininkas, politikas, Varšuvos kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės seimų narys, Garliavos įkūrėjas (m. 1867 m.). Spalio 28 d. – Konstantinas Adomas Čartoriskis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, didikas, Čartoriskių herbo kunigaikštis, Abiejų Tautų Respublikos ir Lenkijos karalystės valstybės ir karinis veikėjas (m. 1860 m.). Mirtys Nedatuota Mykolas Tiškevičius Logoiskis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas, Abiejų Tautų Respublikos karinis veikėjas (g. 1728 m.). Šaltiniai Pasaulyje Bostono arbatėlė Gimtadieniai Vasario 9 d. – Viljamas Henris Harisonas, 9-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, ėjęs pareigas nuo 1841 metų kovo 4 dienos iki 1841 metų balandžio 4 dienos. Prezidento pareigas jis ėjo vos 32 dienas. Viljamas Henris Harisonas tapo trumpiausiai pareigas ėjusiu JAV prezidentu (m. 1841 m.). Gegužės 15 d. – Klemensas Vencelis Lotaras fon Meternichas, Austrijos diplomatas ir politikas (m. 1859 m.). Birželio 13 d. – Tomas Jungas, žymus anglų fizikas, pasižymėjęs įvairiapusiais gabumais (m. 1829 m.). Gruodžio 21 d. – Robertas Braunas, vėliau Aberdeeno koledžą, bet 1790 metais, šeimai išsikėlus į Edinburgą, turėjo jį palikti. Kitais metais mirė jo tėvas. Mirtys Liepos 12 d. – Johanas Joachimas Kvancas, vokiečių kompozitorius ir fleitininkas (g. 1697 m.). Nedatuota John Glas, škotų ministras (g. 1695 m.). Neaprašyti Liepos 23 d. – Džordžas Edvardsas, anglų gamtininkas (g. 1693). Nuorodos 1773 m.